2013 m. kovo 22 d., penktadienis

Kaip prašnekint akmenį ir Dievą


Darbščioji ranka valdo, o tingiąją reikia versti dirbti.“
(Patarlių knyga, 12:24, Senasis Testamentas. BIBLIJA)

Gamtoje vikresnis valdo lėtesnį. Žinome, kad visa kas juda, tik juda skirtingai. Juda net ir akmenys ar žemės pluta apskritai. Dirvą tarsi valdo augalai, nes yra vikresni, užželia dirvonus ir siurbia jų mineralus. Žolę valdo gyvuliai, vikresni ir intensyvesnį gyvenimą gyvenantys padarai. Gyvulius - žmogus, savo veiklos intensyvumu viršijantis bet kokį mums žinomą padarą.

Kaip žolė nemato karvės, karvė nesuvokia ką daro žmogus, taip gal būt žmogus nesuvokia kažko, kas intensyvesnis už jį – Dievo...

Taigi, jei akmuo labai lėtas, tai jo akimirka, man, kaip žmogui, gal tęsiasi metus ar ir daugiau. Jei perskaitysiu akmeniui garsiai knygą, per 2 dienas, jis neišgirs, jei tarkim girdėt galėtų, vien jau todėl, kad tai toks trumpas laiko tarpas, kurio jis nefiksuoja. Taip ir su Dievu, kuris yra greitesnis – aš jam būsiu kaip tas akmuo, jis pažvelgs į mane akimirką, o manyje nieko visai neįvyko, mano 2 dienos, jam truks visą amžinybę ir jau bus ten įvykę tiek viso, kad apibendrinti, susieti mano istorijos jis nebe sugebės.. Nebent.. Tai būtų kažkas, kas būtų manyje visada arba labai ilgai. Jei labai ilgą laiką darysiu tą patį, kažkokį gan elementarų veiksmą, tarkim rodysiu žalią kortelę, tai yra tikimybė, kad dievas tą „raštmenį“ vis gi išvys, nes jis visad bus toks pats, kiek į mane be pasižiūrėsi. Taip ir akmuo, gal būt išgirs mane, jei tarp savo suvokimo intervalų vis sutiks tokį patį mane, mano vis tą pačią raidę, vaizdą, ženklą...

Nors, galimas ir kitas būdas. Savo įrašytą kalbą Dievui pagreitinti, o akmeniui sulėtinti.

Kita vertus, tai kas yra be galo intensyvu, mums atrodo kaip beveik ar visai nejudantis. Tarkim, tas pats akmuo, jo atomai juda taip greit, kad to dėka atsiranda man apčiuopiamas ir tarsi nejudrus objektas. Kitaip tariant, tam tikras, labai aukšto intensyvumo taškas, mums tampa statišku, nejudriu objektu. Tad visai logiška, kad tas pats akmuo tai Mūsų Dievas žolėj..


2013 m. kovo 10 d., sekmadienis

Skystasis auksas

Šiandien ryte apsilankiau prekybos centre. Duonos, sviesto, alyvuogių, grietinės... Vaikštinėdamas tarp eilių netyčia nugirdau mamos ir dukters pokalbį:
- O kur tėtis? - klausia dukra.
- Auksiniam skyriuj, kur gi dar, - atsako mama.
Ir čia aš supratau - alchemikams pavyko! Sena svajone bet kokį š., atsiprašant, paversti auksu jau senų seniausiai išsipildė ir tapo masine gamyba.
Tik štai paradoksas, patys arabų alchemikai, šį skystąjį auksą, dar vadinamą al kuhul, naudojo tik kvepalų gamybai, o išoriniam vartojimui griežtai uždraudė.
Ir tada man kilo klausimas, kas gi dabar yra laukinis ir atsilikęs barbaras, baltaodis, maukiantis litrais kvepalus ar rytietis skleidžiantis kvapų magiją?...