Minčių malūnas

Antradienio sapnas

2012-02-07T09:09:00.001+02:00

Vakar vėl klausiau žinias. Matyt, šio informacinio apsinuodijimo pasekoje, šiandien paryčiui išvydau sapną. Lietuvos vyriausybė apgailestaudama dėl strigusios būstų renovacijios programos bei didžiai nerimaudama dėl sukausčiusių žemę šaičių, gilos ekonominės krizės sąlygomis, skubos tvarka išleidžia įsaką, kad nuo šiol visos Lietuvos gyventojų vonios turi būti pakeistos į 1mx1m standartinio dydžio vonias. Tai leis gyventojams sutaupyti šilumą, vandenį bei pinigus besimaudant, sykiu atgaivins ekonomikos variklį, padidins vartojimą, duos naujų darbo vietų vonių renovavimo įmonėms. Tikimasi pritarukti ir Europos Sąjungos fondų lėšas.

Taip ir pabudau su klausimu, pranašiškas tai buvo reginys ar tiesiog sapnas.

Universalus gyvybės principas

2012-01-02T21:32:00.001+02:00

Meno vertė
Menas yra komunikacijos būdas. Kiekvienas meno kūrinys tai turinys (idėjos, informacija) ir forma. Kas vertingesnis, laiškas ar vokas? Jeigu laiškas, tai senesnis ar naujas, sena ar šviežia informacija? Jei naujesnis, tai išeina, kad visa tai kas vertinga ir aktualu kainuoja grašius arba išvis dalijama dykai, o tai kas sena ir neaktualu yra brangus-bevertis antikvariatas. Man, kaip vartotojui, tai visai tinka, nes turiu galimybę semtis šviežių idėjų palankiomis sąlygomis. Kaip menininkui, kūrėjui gali būti ir apmaudu, jog menkai atlyginama už triūsą. Jei pažvelgsime atidžiau, tai retas iš mūsų yra linkęs daugiau kurti ir atiduoti nei vartoti. išeina, kad mes visi esame dažniau labiau vartotojai nei menininkai, tad iš esmės tokia padėtis turėtų būti palanki daugiau mažiau visiems.

Tautos gausa
Iš šio pavyzdžio matyti, kaip atsiskleidžia universalus principas. Jei kainą prilygintume svoriui išeitų, kad kuo daiktas senesnis tuo jis svaresnis, o kuo jaunesnis - tuo lengvesnis. Taip gamta natūraliai atskiria pelus nuo grūdų, visa kas sena ir nereikalinga tampa sunkiai pasiekiama. Tai paaiškina ir gimstamumo paslaptį, lengvos tautos, turtine prasme, yra jaunos ir labiau gyvos, aktyvios tautos, tad dauginasi gausiai, o senos, sunkios tautos, beveik išvis nesidaugina, stabarėja, stingsta, nyksta. Išeitų, kad ekonominis perteklius, svoris yra atvirkščiai proporcingas gyvybei, gyvybingumui, gyvybės gausai, o raktas į demografinį sprogimą yra ne ekonominis augimas, o "skurdinimas", kitaip tariant saikingas, kuklus gyvenimas. Taip gi ir obelį apgenim, kad daugiau vaisių sukrautų, nes jei daug šakų, daug žiedų, menki vaisiai mezgasi, mat jėgų mažiau lieka. Taip su viskuo, prabangiai žydi, menkai mezga. Daug kalba, mažai daro ir t.t.

Vertybės

2011-12-29T13:01:00.009+02:00

Panašu, kad kuo daiktas nereikalingesnis tuo jis brangesnis ir atvirkščiai, kuo vertingesnis tuo – pigesnis.

Pavyzdžiui kosminis laivas, kuris man naudingas atrodo bene mažiausiai, kainuoja milijardus, o oras, be kurio negaliu tiesiog gyventi, nieko nekainuoja.
Žmogui išties svarbūs ir vertingi tėra keli dalykai, tai oras, šiluma, vanduo, maistas ir artimieji. Dauguma iš to, ką siūlo civilizacija yra visiškai bevertis šlamštas. Siekdamas visų tų civilizacijos siūlomų vertybių neretai žmogus sugaišta marias laiko. Įsivelia į nuostolingą mainų sistemą ir savo gyvenimo laiką iškeičia į bevertę karjerą, kostiumus, žaislus, mašinas, papuošalus, pilis, socialinį statusą ir t.t. Taikliai sakoma „... lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“ (Mt19:24) O kodėl? Todėl, kad turtuolis turi krūvas niekam nereikalingų dalykų, kuriems įsigyti, saugoti ir puoselėti prireikė atiduoti marias laiko, tad vidinis pasaulis liko apleistas.
Kita vertus, tikras turtuolis gali būti tik tas, kas supranta koks tas turtas yra bevertis. Paviliojęs tuščiais blizgučiais kitus, išlošia mainuose savo gyvybę, sveikatą, gyvenimo laiką. Štai ir gaunasi, kad išties turtingas turtą niekins, o neturtingas garbins, nors abu vienodai gali būti be jo visiškai laimingi.
Yra du praturtėjimo sukčiaujant būdai, nereikalingus dalykus pateikti kaip vertingus - apgaulė. Apmokestinti būtinus ir laisvai prieinamus dalykus – prievarta. Neretai juokaujama, kad jei galėtų – apmokestintų ir orą. Ir seniai jau butų apmokestintas tas oras, kaip jau yra su žeme ir kitais natūraliais ištekliais, kurie niekam nepriklauso ir yra visų, jei tik būtų galimybė tą orą kontroliuoti, o jo negavęs žmogus iškart nemirtų.
Aišku, kad yra daug reikalingų ir gerbtinų amatų, profesijų, paslaugų ir prekių. Geriausi dalykai yra teisingi, gražūs ir malonūs, maisto pavyzdys – obuoliai ir kiti vaisiai. Apgaulingi yra neteisingi, gražūs ir malonūs: cukraus gaminiai, narkotikai. Taip pat ir prievartiniai, nedori dalykai bus neteisingi, o gal net bjaurūs ir nemalonūs, pavyzdžiui – šilumos kainos.

Žmogus tuo vertingesnis, kuo jame daugiau dvasinių vertybių. Kuo turtingesnis vidaus pasaulis, tuo labiau žmoguje reikšis kūrėjas. Kuo žmogus dvasiškai skurdesnis, tuo jis panašesnis į ėdrią vikšro lervą, bet viskam savas laikas.

Susiję rašiniai: Reiškinių klasifikacijos

Šopenhaueris: Kas tas filisteris ar dar blogiau - snobas?

2011-11-03T20:36:00.002+02:00

"Ta proga norėčiau dar priminti, kad žmogus, kuris dėl ribotų - beje, visai normalių - protinių gebėjimų neturi dvasinių poreikių, yra vadinamas filisteriu; tai grynai vokiškas žodis, imtas vartoti studentų, bet vėliau įgijęs bendresnę prasmę ir iki šiol tebevartojamas savo pirmine "mūzos vaikui" priešinga reikšme ... filisteris - tai žmogus, nuolat ir nepaprastai rimtai užsiėmęs tikrove, kuri visai nėra tikrovė ... filisteris - žmogus be dvasinių poreikių ... jam neprieinami dvasiniai malonumai ... pripažįsta tik kūniškus malonumus: jie atstoja jam viską. Todėl austrės ir šampanas - jo gyvenimo viršūnė, o tikslas - pasirūpinti viskuo, kas lepina kūną. Laimingas jaučiasi tada, kai tokių rūpesčių netrūksta. Bet jei visų gėrybių turi jau iš anksto, tada neišvengiamai tampa nuobodulio auka: ir ko tuomet neprasimano - puotos, teatrai, draugijos, kortos, azartiniai žaidimai, žirgų lenktynės, moterys, išgertuvės, kelionės ir t.t. Ir vistiek iš to nieko neišeina: neturėdamas dvasinių poreikių, nepatirsi ir dvasinių malonumų ... jam dar lieka tuštybės malonumai, kiekvienam vis skirtingi: vienam - noras aplenkti kitus turtu, visuomenine padėtim, įtakingumu ir valdžia - taip jis įgyja šių žmonių pagarbą; kitam - jei nieko geresnio nepavyksta, bent galimybė sukinėtis tarp tų, kurie panašių dalykų jau turi, ir šildytis jų saulutės atokaitoje (a snob)."

(Artūras Šopenhaueris. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 48-49 p.)

Gyvenimo menas

2011-11-01T15:42:00.002+02:00

Viena moteris pasakojo daug metų dirbusi kinų restorane. Jos bendradarbiai kinai - saviti žmonės. Daug dirba, kiekvieną centą taupo, rūko tik jei kas pavaišina. Tie kinai turėjo vieną gan neįprastą taisyklę, niekada pavalgę jokių patiekalų nepalikdavo kitam kartui. Ko nesuvalgė tą išdalindavo arba išmesdavo, antra kart, patys, niekada to paties nevalgydavo. Kas kart gamindavo kažką naujai. Atrodytų keista, toks taupumas ir staiga toks švaistymas, nesuderinami dalykai. Kame čia reikalas?
Aš mįslę įminiau taip, kad jie laikėsi In ir Jan principo. Galima tai pavadinti ir nokti-nykti principu. Kitaip tariant, šviežiai pagamintas maistas įkūnija Jan - šviesą, augimą, naują pradžią, gyvybę - nokimą, o senas maistas pereina į In - būseną ir neša savyje tamsą, irimą - nykimą.
Apibendrinus galima teigti, kad kuo daugiau Jan, nokimo jėgų, žmogaus gyvenime tuo jis turi didesnį potencialą, laimei, sėkmei, sveikatai. Kuo daugiau In - tuo daugiau irimo, tamsos, ligų, nesėkmės - degradavimo.
Tokia energija, o gal tiksliau informacija, glūdi visame kame. Visi būties pavidalai nuolatos kinta, noksta arba nyksta. Svarbu suprasti kokioje stadijoje yra vieni ar kiti procesai ir tinkamai pasirinkti, bei juos derinti. Suirę augalai tampa dirva naujiems daigams. Gal tai ir yra gyvenimo menas?
Manau tik tauta gerai išmananti gyvybės klestėjimo procesus gali būti tokia gausi.

* * * * * * * * * * Hermetinis rinkinys * * * * * * * * * *

2011-10-26T10:53:00.010+03:00

I knygelė

Poimandras Hermiui Trismegistui

1. Vieną kartą, kai ėmiau mąstyti apie būtį ir mano protas pasikėlė į aukštybes, visi kūniškieji jutimai prigęso, tarsi būtų užmigę, bet ne taip, kaip miegama persivalgius arba kūnui nusilpus, prieš mane pasirodė kažkokia nenusakomo dydžio būtybė ir pašaukė vardu, sakydama:

„Ką norėtum išgirsti arba išvysti, o išvydęs – išmokti ir pažinti?“

2. „Kas tu esi?“ – paklausiau.

„Aš esu, jis atsakė, - Poimandras – tikrasis Intelektas. Žinau, ko nori, nes esu su tavimi visur“.

3. „Aš noriu, - pasakiau, - ištirti esinius, suvokti jų prigimtį ir pažinti Dievą. Labai noriu išgirsti šiuos dalykus“.

Jis vėl man tarė:

„Apsibrėžk savo intelekte viską, ką nori pažinti, ir aš tave išmokysiu“.

4. Šitaip pasakęs, jis pakeitė visų daiktų pavidalą ir man staiga atsivėrė jų prasmė. Išvydau nenusakomą reginį: viskas pavirto šviesa – švelnia ir jaukia šviesa. Pamačiau ją ir pamilau. Neužilgo vienoje jos pusėje pasirodė žemyn grimztanti tamsa – niūri ir grėsminga, susivijusi spirale [kaip gyvatė]. Tada pamačiau, kad ši tamsa virsta kažkokia drėgna medžiaga, neramiai bruzdančia ir leidžiančia dūmus, tarsi degtų. Iš šios drėgnos substancijos pasigirdo kažkoks [širdį veriantis] garsas, lyg nenusakoma aimana – tikrasis riaumojimas. Garsas, kaip ir maniau, sklido iš šviesos.

5. Iš šviesos pasirodė šventasis Žodis; jis nusileido į drėgną substanciją, iš kurios šoktelėjo ir pakilo tyra ugnis. Ji buvo lengva, skvarbi ir veikli. Oras taip pat buvo lengvas, todėl pakilo iš paskos, palikdamas žemę ir vandenį, tarsi priklausytų nuo ugnies. Didžiausios galios apsupta, ugnis buvo sutramdyta ir nurimo. Žemė ir vanduo liko kur buvę – neatsiejamai persimaišę, tačiau juos judina iš aukščiau girdimas dvasinis Žodžio dvelksmas.

6. Kreipdamasis į mane, Poimandaras tarė:

„Ar supratai, ką matei ir ką visa tai reiškia?“

„[Manau, kad] sužinosiu“, - atsakiau.

„Ši šviesa, - jis pasakė, - esu aš pats – Intelektas, tavo Dievas, kuris ankstesnis už tą drėgną substanciją, pasirodžiusią iš tamsos. Tuo tarpu iš Intelekto (Nous) šviesos kilęs Žodis (Logos) yra Dievo Sūnus.“

„Kaip tai gali būti?“ – paklausiau.

„Suprask, - jis tarė, - jog tai, kas tavyje regi ir girdi yra Viešpaties Žodis, tuo tarpu Intelektas yra Dievas Tėvas. Jie neatsiejami, nes Gyvenimas yra jų jungtis“.

„Dėkoju“, - pasakiau.

„Dabar sutelk dėmesį į šviesą ir pažink ją“, - tarė Poimandras.

7. Šitaip pasakęs, jis ilgai žvelgė tiesiai man į veidą, savo išvaizda versdamas mane drebėti. Pakėlęs akis aukštyn, savo paties intelekte išvydau nesuskaičiuojamas šviesos galias, kurios sudarė begalinį kosmosą. Pamačiau didžios galios juosiamą ugnį, verčiamą išlaikyti pusiausvyrą. Visa tai sugebėjau išvysti ir suvokti, Poimandro žodžių vedamas.

8. Buvau apstulbęs, o Poimandras tęsė:

„Intelekte tu matai archetipinę Formą, kuri ankstesnė už pradžių pradžią ir neturi ribų“.

Taip man kalbėjo Poimandras.

„Tada iš kur, - aš paklausiau, - atsirado gamtos elementai?“

Jis atsakė:

„Iš Žodį turinčios Dievo valios, kuri regėdama gražų kosmosą, sukūrė jo kopiją, sudarytą iš jos pačios elementų ir vaisiams tapačių sielų“.

9. Dvilytis Dievas Intelektas, pats būdamas Gyvenimas ir Šviesa, Žodžiui padedant, pagimdė kitą Intelektą – Demiurgą, ugnies ir [dvasiai tolygaus] oro dievą, kuris savo ruožtų sukūrė septynis valdytojus, ratais juosiančius juslinį kosmosą; jų valdymas vadinamas likimu.

10. Dievo Žodis nedelsdamas iššoko iš žemyn besileidžiančių elementų [ir pakilo] į Demiurgo sukurtąją tyrą [noetinę] sritį, susijungdamas su Demiurgo Intelektu (nes jie buvo panašios prigimties) ir palikdamas žemyn judančius elementus Žodžio stokojančiai materijai.

11. Demiurginis Intelektas kartu su Žodžiu, juosdami sferas ir su švilpesiu gindami jas ratu, privertė visus sukurtus daiktus suktis, leisdami jiems be apibrėžtos pradžios judėti link galo neturinčios pabaigos, kadangi judėjimas ratu prasideda ten, kur baigiasi. Šis Intelekto valiai paklūstantis judėjimas iš žemyn besileidžiančių elementų sukūrė neprotingus gyvūnus, kadangi jų jau nekontroliavo Logos. Iš oro atsirado sparnuočiai, iš vandens – plaukiojančios būtybės. Žemė ir vanduo jau buvo Intelekto valia atskirti. Iš žemės atsirado keturkojai gyvūnai, šliužai, laukiniai žvėrys ir naminiai gyvuliai.

12. Visų Tėvas Intelektas, kuris yra Gyvenimas ir Šviesa, sukūrė į save panašų Žmogų, kurį jis pamilo kaip savo tikrą palikuonį, nes dėl Tėvą menančio pavidalo šis Žmogus buvo nepaprastai gražus. Vadinasi, Dievas iš tikrųjų mylėjo savo paties paveikslą ir patikėjo jam visus savo kūrinius.

13. Išvydęs Demiurgo ugnimi sukurtus kūrinius, Žmogus ir pats panoro kurti. Jam buvo duotas Tėvo leidimas. Pats sukurtas Demiurgo sferoje, jis atidžiai stebėjo savo brolio kūrinius ir perėmė iš jų (t.y. septynių planetų valdytojų) visokias galias. Tėvas ir brolis jį mylėjo, ir kiekvienas jam davė kažką iš savo lygmens. Pažinęs jų esmę (ousian) ir sugėręs prigimtį, jis užsimanė prasibrauti pro sferų dangą ir pažinti ugnies valdytojo galią.

14. Galėdamas valdyti mirtingųjų kosmosą ir neprotingas būtybes, jis pažvelgė žemyn pro [Dangaus] sferų dermę, prasiveržė pro [dieviškųjų galių kontroliuojamą] dangą ir žemyn besileidžiančiai Gamtai parodė nuostabų Dievo pavidalą.

Išvydusi šį Dievo pavidalo grožį, kuriame tarpsta visos [septynių] valdytojų energijos, Gamta nusišypsojo iš meilės, vandens paviršiuje stebėdama šio gražiausio Žmogaus pavidalo atvaizdą, o ant žemės – jo šešėlį (skiama). Vandenyje pamatęs į save patį panašų pavidalą, pamilo [jį atspindinčią Gamtą] ir užsimanė joje apsigyventi. Akimirksniu išsipildė troškimas, ir jis pateko į neprotingą pavidalą. Gavusį savo mylimąjį, Gamta jį apkabino ir su juo susijungė; abu jie mylėjo vienas kitą.

15. Dėl šios priežasties, iš visų Žemėje gyvenančių būtybių vienintelis žmogus yra dvigubas: mirtingas kūnu, bet nemirtingas žmogiškąja esme. Būdamas nemirtingas ir viską valdydamas, jis paklūsta likimo valdomai mirtingai prigimčiai. Nors jo vieta virš kosmoso [sferų] harmonijos, žmogus pasidarė likimo vergas. Būdamas belytis (arba dvilytis androginas), kaip ir jo Tėvas, pranokstantis lytį, taip pat miego nereikalaujantis, nes iš Nemiegančio kilęs, [jis, deja, paklūsta kūniškos meilės vyliams ir miega užmaršties miegu]“.

16. „Kas toliau, mano Intelekte? Man patinka šis pašnekesys“.

Poimandras tarė:

„Tai iki šios dienos neatskleistas slėpinys. Su Žmogumi susijungusi Gamta pagimdė stebuklų stebuklą. Žmogus, kaip minėjau, buvo nuo ugnies (Tėvo – patros:w/mss) ir nuo dvasios; jis turėjo septynių sferų harmonijos [ir jų valdytojų] prigimtį. Todėl Gamta, nieko nelaukdama, pagimdė septynis žmones, atitinkančius septynis valdytojus. Jie buvo dvilyčiai ir sklandė virš Žemės“.

Tada aš įsiterpiau:

„Kas vyko toliau, Poimandrai? Trokštu išgirsti, tad prašau nesustok“.

Poimandras pasakė:

„Nutilk, nes aš dar pilnai neatskleidžiau pirmojo mokymo prasmės“.

„Tęsk, aš tyliu“, - atsakiau.

17. „Pasakysiu, kaip atsirado šie septyni. Žemė buvo moterškasis pradas, vanduo – vaisinantis; ugnis juos subrandino, o eteris davė dvasią (pneuma). Taip Gamta sukūrė kūnus pagal Žmogaus paveikslą (eidos). [Archetipinio] Žmogaus Gyvenimas ir Šviesa virto [kūniškojo žmogaus] siela ir intelektu. Iš Gyvenimo – siela, iš Šviesos – intelektas. Visi jutimais suvokiamo kosmoso esiniai šitaip išbuvo iki [šio kosmogoninio] ciklo galo ir amžių (kada atsirado būtybių rūšys] pradžios.

18. Klausykis toliau mokymo (logon), kurį norėjai išgirsti. Ciklui pasibaigus, Dievo valia buvo atpalaiduotas visumą saistęs ryšys. Visos dvilytės gyvos būtybės kartu su Žmogumi buvo perskirtos į patinus ir pateles. Tada Dievas ištarė savo šventąjį priesaką.

„Aukite ir gausėkite, visos būtybės ir visi kūriniai. Tegul intelektą turintis žmogus suvokia, kad jis nemirtingas ir kad mirties priežastis yra meilės geismas. Tegul jis pažįsta visus esinius“.

19. Kai Dievas šitaip pasakė, likimo bei harmonijos padedama Apvaizda (pronoia) viską sutvarkė ir nustatė kartas; visų rūšių būtybės pradėjo daugintis. Tas, kas pažino save, pasiekė aukščiausiąjį Gėrį, o kas pamilo iš apgaulės ir geismo atsiradusį kūną, tas liko klaidžioti tamsoje, patirdamas mirties keliamas kančias.“

20. „Kuo taip nusikalto neišmanėliai, - sušukau, - kad iš jų buvo atimtas nemirtingumas?“

„Tu tikriausiai nieko nesupratai iš to, ką pasakiau? Ar neliepiau visa tai gerai apmąstyti?“

„Ačiū už pastabą, - atsakiau, - aš mąstau ir viską prisimenu“.

„Jeigu taip, tai pasakyk man, kodėl neišmanėliai verti mirties?“

„Todėl, - atsakiau, - kad jų kūną valdo siaubinga tamsa, iš kurios kyla drėgna substancija (arba vandeninė prigimtis). Jos tamsa kuria juslinio kosmoso kūną, kurį sugeria mirtis“.

21. „Teisingai supratai, mano bičiuli, bet kodėl „save pažinęs pasiekia [sau pačiam tapatų] Gėrį“, kaip byloja Dievo Žodis?“

Aš atsakiau:

„Todėl, kad visų Tėvą sudaro Šviesa ir Gyvenimas, iš kurių atsirado Žmogus“.

„Teisingai sakai: Šviesa ir Gyvenimas yra Dievas ir Tėvas, iš kurio atsirado Žmogus. Vadinasi, jeigu suprasi, kad esi iš Gyvenimo ir Šviesos kilęs, kad iš jų esi padarytas, tada tu sugrįši į Gyvenimą“. Taip kalbėjo Poimandras.

„Tačiau paaiškink man, o Intelekte, - tariau, - kaip aš sugrįšiu į Gyvenimą?“

„Iš tiesų Dievas sako: „tepažįsta save mąstantis (arba intelektą turintis) žmogus“.

22. „Bet ar ne visi žmonės turi intelektą?“

„Nenusišnekėk. Aš esu Intelektas ir būnu tik su tais, kurie dievobaimingi, geri, tyri ir mielaširdingi. Mano buvimas – jiems parama, kad galėtų viską pažinti. Jie nusipelno Tėvo malonės ir jam meiliai dėkoja, tinkamai giedodami himnus. Dar prieš numirštant kūnui jie atsisako juslinio suvokimo, nes žino jo pasekmes, tiksliau – aš pats, [aukščiausiasis] Intelektas, neleidžiu, kad juos vargintų kūniškos užgaidos. Tarsi vartų sargas aš užtveriu kelią, kad blogi ir begėdiški darbai negalėtų įžengti, panaikindamas net mintis apie juos.

23. Tuo tarpu intelekto neturintys pagedę nedorėliai, pavyduoliai, šykštuoliai, žmogžudžiai ir bedieviai labai toli nuo manęs – juos aš atiduodu keršto dvasiai (daimoni), kuri, apsiginklavusi aštria ugnimi, kankina juos tarpininkaujant juslėms, skatindama juos dar didesnėms nedorybėms, už kurias laukia atitinkamai didesnė bausmė. [Šis daimonas] nepaliaujamai kursto beprotiškas aistras ir verčia beatodairiškai kautis tamsoje, plėsdamas [žmogų] kankinančią ugnį“.

24. „Tu puikiai išdėstei man viską, ko norėjau, Intelekte. Dabar paaiškink man, kaip kylama atgal į versmę“.

Į tai Poimandras atsakė:

„Pirmiausia suyra ir pakinta medžiaginis kūnas, o jo regimasis pavidalas (eidos) tampa nematomas. [Individualūs bruožai ir] būdas (ethos) pasidaro neveiklūs ir atitenka daimonui, tuo tarpu kūniškieji jutimai sugrįžta į savo ištakas. Jie vėl tampa [kosmoso] dalimis, įsiliedami į kitus energetinius kompleksus. Pyktis ir geismas (arba emocijos ir geidulinga aistra) pereina į neprotingą gamtą.

25. Taip [į versmę] grįžtantis žmogus pradeda kilti aukštyn [sferų] harmonijos [valdomu kosmosu]. Pirmajam [sferų harmonijos] ratui jis atiduoda augimo ir nykimo galią, antrajam – užgesusias blogio ir apgaulės priemones, trečiajam – geismo suktybes, ketvirtajam – tuščiagarbišką norą valdyti, penktajam – bedievišką išpuikimą ir įžūlumą, šeštajam – ydingą turto troškimą, septintajam – begėdišką melą.

26. Šitaip išsilaisvinęs iš [kosminės sferų] harmonijos [ir jos determinacijų], jis pasiekia aštuntąją sferą, turinčią savo nuosavą galią, ir kartu su ten gyvenančiomis būtybėmis gieda himną Tėvui. Visos [aštuntosios sferos būtybės] džiaugiasi jam atėjus. Tapęs į jas panašiu, jis ( iš septynių planetų nelaisvės išsivadavęs žmogus) girdi aštuntąją sferą pranokstančių galių balsus, kurie giesmėmis šlovina Dievą. Nustatyta tvarka visi jie kyla pas Tėvą ir atsiduoda [Dievo] galioms, patys tapdami šiomis galiomis ir susiliedami su Dievu. Toks yra [aukščiausiasis] Gėris ir pažinusių tikslas – būti sudievintam.

Tad kodėl tu delsi? Ar visa tai išgirdęs, netapsi išsivadavimo vertų [žmonių] vedliu, kad Dievas išgelbėtų žmonių giminę, tau tarpininkaujant?“

27. Šitaip taręs, Poimandras susiliejo su [Dievo] galiomis.

Tada aš padėkojau ir pagarbinau Tėvą, kuris mane pakėlė (arba išlaisvino), suteikė jėgos ir išmokė pažinti visumos prigimtį, suteikdamas didingą regėjimą. Pradėjau žmones mokyti pamaldumo ir skelbti žinijos grožį:

„O mirtingieji, iš žemės atsiradę žmonės, kuriems rūpi tik gerti ir miegoti ir kurie nepažįstate Dievo, išsiblaivykite ir atsibuskite iš savo kvailo miego“.

28. Tie, kas išgirdo, bematant susirinko aplink mane. Tada aš tariau;

„Kodėl jūs, iš žemės atsiradę žmonės, atiduodate save mirčiai, nors galite tapti nemirtingais? Atgailaukite (arba atsigręžkite į Intelektą). Jūs klaidžiojate tamsiais keliais ir esate kupini nežinojimo. Nusisukite nuo tamsos, atsigręžkite į šviesą ir tapkite nemirtingais, kad baigtųsi pražūtis“.

29. Kai kurie iš jų užsiėmė tuščiais plepalais ir pasitraukė, nueidami mirties keliu. Kiti puolė man į kojas, prašydami pamokyti juos. Pakėlęs juos, tapau šios rūšies [žmonių] vedliu, mokydamas, kaip išsigelbėti. Aš pasėjau juose išminties žodžius, ir šiuos sodinius pagirdė nemirtingumo vanduo. Kai atėjo vakaras, ir ėmė slėptis paskutiniai Saulės spinduliai, aš pakviečiau juos maldai, kad padėkoti Dievui. Atlikę apeigas, visi išsiskirstė miegoti.

30. Tuo tarpu aš užrašiau (arba išraižiau savyje) malonės pilną Poimandro mokymą ir buvau patenkintas, jausdamas, kad išsipildė mano troškimas. Nes kūno miegas tapo sielos budrumu, užmerkti vyzdžiai – tikruoju regėjimu, mano tylėjimas prisipildė [aukščiausiojo] Gėrio, o ištartas Žodis kūrė turtus. Visa tai aš patyriau – gavau iš savo Intelekto, kuris yra Poimandras, tikrasis Logos. Dieviškoji tiesa mane įkvėpė eiti tiesos keliu. Todėl aš garbinu Dievą Tėvą visa savo siela ir visomis pajėgomis:

31. „Šventas yra Dievas, visų Tėvas.

Šventas yra Dievas, kurio valią išpildo jo paties galios.

Šventas yra Dievas, kuris nori būti pažintas ir kurį pažįsta saviškiai.

Šventas esi, savo Žodžiu sujungęs visus esinius.

Šventas esi, nes Gamta yra tavo atvaizdas.

Šventas esi, stipresnis už bet kokią galybę.

Šventas esi, visus pranokstantis didybe.

Šventas esi, nes prieš tave nublanksta visos liaupsės.

Priimki šią žodinę auką, kurią tau aukoja siela ir širdis. Esi nenusakomas, neišreiškiamas, tyla vadinamas.

32. Neleisk man iškrypti iš žinijos kelio, kuris veda į esmę, ir suteik man jėgų, kad galėčiau malonės šviesa nušviesti neišmanyme skendinčius savo brolius gentainius – tavo sūnus. Palaimintas esi Tėve. Tavo žmogus norėtų prisiliesti prie tavo šventumo [ir būti dieviškumo dalininku], nes tu jam suteikei visą valdžią“.

[Vertimo tekstas pateiktas Algio Uždavinio monografijoje "Hermio Trismegisto išminties kelias", Vilnius, leidykla "Sophia", 2005 m.]

Apie pomirtinį gyvenimą

2011-10-03T23:49:00.007+03:00

[Ero sapnas, ištrauka iš filosofinio Platono veikalo "Valstybė"]

"- Aš tau papasakosiu ne Alkinojo, o šaunaus vyro Ero, Armenijo sūnaus, kilusio iš Pamfilijos, pasakojimą. Jis žuvo kovos lauke; po dešimties dienų, kai buvo laidojami jau sugedę lavonai, Erą rado visiškai sveiką. Iš mūšio lauko jį nugabeno į namus, ir štai dvyliktą dieną, kai jį rengėsi laidoti, jau gulėdamas ant laužo, jis atgijo, o atgijęs papasakojo, ką buvo tenai matęs. Jis sakė, kad jo siela, kai tik ji išėjusi iš kūno, kartu su kitomis sielomis atvykusi į kažkokią nuostabią vietą. Žemėje ten vienas šalia kito žiojėję du plyšiai, o priešais juos, danguje, irgi du. Tarp jų sėdėję teisėjai. Kai tik jie padarydavę nuosprendį, teisingiems žmonėms liepdavę eiti keliu į dešinę ir aukštyn į dangų ir užkabindavę jiems iš priekio ant kaklo lentelę su nuosprendžiu, o neteisingiems įsakydavę eiti į kairę ir žemyn ir užkabindavę jiems ant nugaros lentelę, kurioje būdavę surašyti visi jų nedori darbai. Kai priėjęs Eras, teisėjai pasakę, kad jis turėsiąs būti pasiuntiniu žmonėms ir pranešti jiems visa, ką čia matė, ir liepė jam atidžiai stebėti ir klausyti. Jis ten matęs, kaip sielos, gavusios nuosprendį, nueidavusios į du plyšius - vieną dangaus, kitą - žemės, o per kitus du ateidavusios - vienos iškildavusios iš žemės, nuvargusios ir apsinešusios dulkėmis, o kitos nužengdavusios iš dangaus švarios. Atrodę, jog visos sielos grįždavusios iš ilgos kelionės; jos mielai įsikurdavusios pievoje, panašiai kaip žmonės švenčių metu. Kurios buvusios pažįstamos, sveikindavęsi ir klausinėjusios atėjusių iš žemės, kaip ten, žemėje, o nusileidusių iš dangaus - kaip ten danguje. Vienos pasakojusios verkdamos ir aimanuodamos, prisiminusios, kiek visko turėjusios iškęsti ir ką mačiusios, keliaudamos po žeme - ta kelionė trunkanti tūkstantį metų - o kitos, nusileidusios iš dangaus, pasakojusios apie didžiausią palaimą ir neapsakomo grožio reginį. prireiktų daug laiko, Glaukonai, jei norėčiau viską papasakoti. Svarbiausia, pasak Ero, buvę štai kas: už kiekvieną kam nors padarytą skriaudą nedorėliai buvę baudžiami dešimteriopai - bausmė trunkanti šimtą metų, nes tiek tęsiasi žmogaus gyvenimas, - kad už kiekvieną nusikaltimą tektų atkentėti dešimteriopai. Pavyzdžiui, jei kas nužudė daug žmonių ar išdavė valstybę arba kariuomenę ir dėl jo kaltės daugelis pateko į vergiją, ar šiaip yra kaltas dėl kokios nelaimės, už kiekvieną nusikaltimą turi atkentėti dešimteriopas kančias. O tiems, kurie darė gerus darbus, buvo teisingi ir dori, atlyginama pagal nuopelnus. Ką Eras pasakojo apie vaikus, kurie mirė tik gimę, neverta minėti. Jis taip pat pasakojo, kad tiems, kurie negerbę dievų ir gimdytojų, ir savižudžiams buvusios skiriamos dar sunkesnės bausmės. Eras girdėjęs, kaip vienas žmogus klausęs kito, kur dingęs didysis Ardiėjas. Tas Ardiėjas prieš tūkstantį metų buvęs vieno Pamfilijos miesto tironas. Apie jį buvę pasakojama, kad jis nužudęs savo seną tėvą ir vyresnįjį brolį ir padaręs daug baisių nusikaltimų. Paklaustasis atsakęs: "Jis čia neatėjo ir neateis.
Tarp kitų baisių reginių mes matėme ir tokį: kai, patyrę daugybę kančių, buvome jau arti angos ir rengėmės išlipti, staiga pamatėme Aridėją kartu su kitais - dauguma jų buvo tironai, o iš paprastų žmonių - tik didžiausi nusikaltėliai. Jie jau norėjo išlipti, bet anga jų neleido: kai tik kuris nors tų piktadarių, nepataisomų dėl savo prigimties arba dar per mažai nubaustų, mėgindavo išlipti, anga pradėdavo staugti. tada šalia stovėję laukiniai ugninio veido vyrai, išgirdę staugimą, kai kuriuos jų pagriebė ir nuvedė šalin, o Ardiėjui ir kitiems supančiojo rankas ir kojas, užnėrė ant kaklo kilpas, nulupo odą ir nuvilko pakele per aštrius spyglius, o visiems sutiktiesiems aiškino, už kokius nusikaltimus juos šitaip kankina ir sakė numesią juos į Tartarą. Nors mes ir buvome iškentę daug baisių dalykų, bet tada visus juos pranoko baimė, kad nepasigirstų tas staugimas, kai prieisime prie angos, ir kiekvienam iš mūsų būdavo didžiausias džiaugsmas, kai, įėjus į angą, staugimas liaudavosi". Štai kokios ten bausmės ir štai koks atpildas. Tie, kurie išbūdavę pievoje septynias dienas, aštuntąją dieną pakildavę ir eidavę tolyn ir po keturių dienų prieidavę vietą, iš kurios matydavę šviesos juostą, iš viršaus besidriekiančią per dangų ir žemę tarsi stulpas, panašią į vaivorykštę, tik daug ryškesnę ir grynesnę. Po dienos kelio jie prieidavę prie to šviesos stulpo ir ties jo viduriu pamatydavę nuo dangaus nukarusius saitų galus: mat ta šviesa - tai dangaus juosta, panašiai kaip trijerių virvės apjuosianti ir sutvirtinanti dangaus skliautą. Ant saitų galų pakabintas Anankės verpstas, suteikiantis viskam sukimąsi. Jo ašis ir kabliukas esą iš plieno, o velenas - iš plieno, sumaišyto su kitais metalais. Veleno sandara tokia: iš išorės jis panašus į čia naudojamus velenus, bet, pagal Ero pasakojimą, jį reikia įsivaizduoti taip: į didelį tuščiavidurį veleną įdėtas kitas toks pat velenas, tik mažesnis, panašiai kaip sudedami vienas į kitą indai; į antrąjį veleną įdėtas trečiasis, į trečiąjį - ketvirtasis ir dar keturi. Iš viso jų aštuoni, jie įdėti vienas į kitą; iš viršaus jų gražiai atrodę tarsi žiedai, nubrėžti apie bendrą ašį, tad iš išorės jie tarsi sudarę ištisinį vieno veleno paviršių, o ašis ėjusi kiaurai per aštuntojo veleno vidurį. Pirmutinio, išorinio, veleno žiedas buvęs plačiausias; šeštojo veleno - antrasis pagal didumą, ketvirtojo - trečias, aštuntojo - ketvirtas, septintojo - penktas, penktojo - šeštas, trečiojo - septintas, antrojo - aštuntas. Didžiausiojo veleno žiedas buvęs margas, septintojo - ryškiausias; aštuntojo veleno žiedo spalva buvusi tik septintojo skleidžiamos šviesos atšvaitas, antrojo ir penktojo - beveik ta pati spalva, tik geltonesnė už anų dviejų, trečiojo - balčiausia, ketvirtojo - rausva, šeštojo - antroje vietoje pagal baltumą. Visas verpstas vienodai sukęsis apie savo ašį, bet, jam sukantis, septyni vidiniai žiedai iš lėto sukęsi priešinga kryptimi. iš jų greičiausiai sukęsis aštuntasis žiedas, septintasis, šeštasis ir penktasis sukęsi vienodu greičiu, bet jau lėčiau; ketvirtasis, kaip jiems atrodę, pagal sukimosi greitį užėmęs trečiąją vietą, trečiasis ketvirtąją, o penktąją - antrasis. Pats verpstas sukęsis ant Anankės kelių. Ant kiekvieno žiedo viršaus sėdėjusi Sirena, kuri, sukdamasi kartu su žiedu, dainavusi vieno jau būdingo aukštumo balsu. Jų visų aštuonių balsai sudarę gražų skambesį. Aplink sirenas vienodu atstumu nuo jų sėdėjusios sostuose kitos trys būtybės, apsirengusios baltais drabužiais, su vainikais ant galvų; tai buvusios Anankės dukros Moiros: Lachesė, Klota ir Atripė. Jos dainavusios vienu balsu su Sirenomis - Lachsė apie praeitį, Klota apie dabartį, o Atropė apie Ateitį. be to, Klota kartkartėmis dešine rankapaliesdavusi išorinį verpsto žiedą, padėdama jam suktis, Atropė kaire ranka padėdavusi suktis vidiniams žiedams, o Lachesė tai viena, tai kita ranka padėdavusi ir vienam, ir kitam.
Atvykę jie tuojau turėję eiti pas Lachesę. kažkoks pranašas sustatęs juos į eilę, o paskui paėmęs nuo Lachesės kelių burtus ir gyvenimo pavyzdžius, užlipęs ant aukštos pakylos taręs: "Anankės dukros Lachesės žodis. Viendienės sielos! Štai naujo rato, kuris mirtingųjų giminei baigiasi mirtimi, pradžia! Ne jus demonas burtais ištrauks, bet jūs pasirinksite demoną. Kas pirmas ištrauks burtą, tas tegul pirmas pasirenka gyvenimą, kurį jam neišvengiamai teks gyventi. Dorybė nėra kieno nors nuosavybė: ją gerbdamas arba jos negerbdamas, kiekvienas daugiau ar mažiau prie jos priartės. kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimą - dievas čia nekaltas". Šitaip pasakęs, pranašas metęs burtus į minią, ir iekvienas pasiėmęs tą burtą, kuris nukritęs arčiausiai jo - tik Erui neleidę pasiimti. Kiekvienas tada sužinojęs, kelintas jis pagal eilę pasirinkti gyvenimą. Paskui pranašas išdėliojęs prieš juos gyvenimų pavyzdžius - jų buvę daugiau nei sielų, ir labai įvairių: visokių gyvuliū gyvenimai, visos žmonių gyvenimo rūšys; tarp jų buvę net tironų gyvenimų - arba trunkančių iki mirties, arba nutrūkstančių per vidurį ir pasibaigiančių tremtimi, skurdu ir elgetavimu; buvę ten ir garbingų žmonių gyvenimų, žmonių pagarsėjusių savo išvaizda, grožiu, stiprumu, vikrumu varžybose arba savo aukšta kilme ir protėvių šaunumu. buvę ir nežymių žmonių, taip pat ir moterų gyvenimų. Bet tai nenulėmę sielų sandaros, nes siela būtinai pasikeis, pasikeitus gyvenimo būdui. Šiaip čia buvę pakaitom turtas ir skurdas, sveikata ir ligos, taip pat ir tarpinės būsenos. Čia, mielas Glaukonai, žmogui ir slypi didžiausias pavojus, ir todėl pagal galimybes reikia siekti, kad kiekvienas iš mūsų, metęs į šalį kitus mokslus, imtų mokytis ir tyrinėti šiuos dalykus, jei tik jam tai bus prieinama. Reikia surasti ir tą, kuris jam suteiks galimybę ir sugebėjimą skirti dorą gyvenimą nuo netikusio ir iš visų galimybių visur ir visada išsirinkti geriausią. Turėdamas galvoje, kokį ryšį su dorybingu gyvenimu turi visa tai, apie ką dabar kalbėjome, žmogus supras, ką gera ar bloga teikia grožis, sujungtas su turtu arba neturtu ir su vienokia ar kitokia sielos būsena, kas tai yra aukšta ar žema kilmė, asmeninis gyvenimas, valstybinės pareigos, galia ir silpnumas, gabumas mokslui ir negabumas. Įgimtų ir įgytų sielos savybių dėka žmogus, atsižvelgdamas į sielos prigimtį, gali pasirinkti: blogesniu jis laikys tą gyvenimo būdą, kuris sielą padaro nedoresnę, o geresniu - tą, kuris ją padaro teisingesnę; į visa kita jis numos ranka."

(Platonas. Valstybė. Mintis: Vilnius. 1981, 363-367)

Ženklai

2011-09-26T23:25:00.008+03:00

"Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių paskirtis - saugoti mus nuo ženklų. Ženklai nuolatos mus ištinka; gyventi reiškia būti tuo, į kurį kreipiamasi. Mes turime tik priimti, tik išgirsti tą kreipinį. Tačiau rizika mums atrodo pernelyg didelė, mums atrodo, kad toks begarsis griausmas gresia mus sunaikinti, ir mes iš kartos į katą vis tobuliname tą apsaugos mechanizmą. Visas mūsų mokslas bando mus įtikinti: "Nusiramink, viskas vyksta taip, kaip turi vykti, niekas į tave nežiūri, niekam tu nerūpi, tai tik "pasaulis", ir tu gali išgyventi jį kaip nori, ir kad ir ką tu savyje iš jo darysi, viską darai tik tu pats, iš tavęs nieko nereikalaujama, į tave nesikreipiama, viskas gerai".
Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių įpratę ilgainiui nebepastebime. Tik trumpi akimirksniai juos pralaužia ir pažadina mūsų sielos jautrumą. Ir kai tai atsitinka, ir kai mes suklūstame, ir kai klausiame savęs: "Kas gi čia ypatinga įvyko? Argi tai ne tas pat, kas man nutinka kasdien?", tada galime sau atsakyti: "Žinoma, nieko ypatinga, viskas taip pat, kaip ir kasdien, tik tiek, kad šioje kasdienybėje mūsų nebūna".
Kreipinio ženklai nėra kas nors ypatinga, kas nors, kas suardytų įprastą daiktų tvarką. Šie ženklai yra ne kas kita, kaip tik tai, kas vyksta visada, kas vyksta nuolatos, ir kreipinys čia nieko neprideda. Eterio bangos nuolat ošia, tik mūsų imtuvai paprastai būna išjungti.
Tai, kas mane ištinka, yra kreipinys, kuriuo kreipiamasi į mane. Pasaulio vyksmas kaip tai, kas mane iš-tinka; šis vyksmas yra kreipinys į mane. Tačiau kai aš jį sterilizuoju, kai iš to vyksmo išraunu kreipinio daigą, tada tampu pajėgus viską, kas mane ištinka, traktuoti kaip dalį tokio pasaulio vyksmo, kuris man yra abejingas. Rišli, sterilizuota sistema, į kurią man visa tai tereikia tik įterpti, yra titaniškas žmonijos kūrinys. Kalba irgi buvo priversta jam tarnauti."

(Martinas Buberis. Dialogo principas 2. Vilnius: Katalikų pasaulis. 2001, 60 p.)

Laimingi valandų neskaito

2011-09-06T23:36:00.008+03:00

Turbūt daug kart girdėjote šį posakį ir tai yra visiška netiesa. Lygiai tokia, kaip iliuzija, jog turtingi pinigų neskaičiuoja, o švaistosi į kairę ir į dešinę...

Tik tie kas skaičiuoja savo laiką yra laimingi.

Tik prasmingai panaudotos akimirkos atneša sėkmę, gyvenimo prasmės, laimės pojūtį, išsipildymą ir pilnatvę - viską, ko tik norite...
Laikas yra didžiausia materialaus pasaulio vertybė. Tik turimo laiko sąskaita mes galime kažką įgyti: naujus išgyvenimus, žinias, daiktus ir t.t. Kartais, taip nutinka, kad to laiko turime visai nedaug, bet juk būna ir kelios prasmingai nugyventos minutės, gražus žodis, poelgis ar gestas gali atpirkti gal net ir visą iššvaistytą gyvenimą.

"... pasitvirtina, kad bet koks laimės siekis klaidingas, kad kaip tik perdėtas laimės, malonumo troškimas trukdo patirti laimę ir malonumą. Kitame kontekste jau minėjome, kad iš tikrųjų žmogus siekia ne laimės, kad apskritai jis ieško ne malonumo. Žmogui svarbu ne malonumas savaime, o pagrindas malonumui. Kiek malonumas tampa intencijos turiniu, gal dar ir refleksijos objektu, tiek žmogus išleidžia iš akių pagrindą malonumui, ir atitinkamai malonumas išsprūsta."

(Frankl, Viktor Emil. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008, 208p.)

Svetimojo teisės

2011-09-04T11:16:00.018+03:00

ilovephoto.info

Mūsų gyvenime įprasta, kad meilė ir draugiškumas laikomi neginčijama vertybe, bet taip nėra. Tiksliau taip yra tik tada, kai mes siekiame būti savi. Meilė yra vertybė, kai individas siekia būti kažko dalimi. Mylintis grupės narys bus maksimaliai jai atsidavęs ir naudingas, nesvarbu, kad ir kas tai būtų - šeima, tauta, visuomenė, valstybė, sekta, politinė partija, golfo klubas ar akcinė bendrovė. Žmogus nuolat jungiasi į įvairias grupes, sistemas ir aukoja dalį savo laisvės nes tai abipusiškai naudinga. Kita vertus, naudinga yra tik tada, kai atiduodama adekvati proporcingiems mainams dalis, o ne viskas. Meilė kažkam 100 % yra tiesiog vergystės forma, palanki sistemai, bet ne jos nariui, individui. Žmogus turi bendrumo ir vienatvės poreikius. Čia pageidautina pusiausvyra. Kontrastinis dušas manau gerai veikia tiek fizinę tiek dvasinę mūsų sveikatą, žalingi - vienpusiai kraštutinumai. Paversdami šimtą procentinį atsidavimą tėvynei, valstybei, šeimai ar tiesiog kitam asmeniui absoliučia vertybę ignoruojame kitą žmogiškosios prigimties pusę, mūsų teisę į autonomiją. Toks, ilgą laiką ignoruojamas poreikis, galų gale išvirsta emigracija į kitą šeimą, valstybę ar tiesiog anapilin, kas turbūt yra liūdniausia emigracijos forma...
Ginkime savas svetimojo šiam pasauliui teises, kaip ir teises būti draugu. Pripažinkime tokią teisę turint kitus, suvokime, kad viskas turi prasmę tik tiek - kiek mainai adekvatūs.

"Tas jausmas nuolat keičiasi. Sakykim, jei tu ką myli, meilė permaininga, ji banguoja. Ji nuolat klausinėja, iškelia, išnyksta, ji neigia arba skaudina. Ir blogiausia, kad nieko negali padaryti, tai nepriklauso nuo tavo valios."

(Murakami, Haruki. Dansu dansu dansu. Vilnius: Baltos lankos. 2006, 121p.)

Žmonių tipai

2011-08-28T19:01:00.037+03:00

Pasiremdami analogija su indų kąstų sistema bei ankstesnių rašinių pasvarstymais galime teigti, kad visuomenėje dominuoja keturi žmonių tipai, pasiskirstę pagal asmenybės brandumą ir raidą. Santrauką matome lentelėje apačioje.

Socialiniai tipai

Vienas ar kitas tipas gali būti persipynęs, turėti greta esančio savybių. Pavyzdžiui, bailus-gudročius, aistringas kvailys arba proto-meilės žmogus, tai tarsi tarpinės grandys. Kiekvienas tipas kuria tam tikrą kultūrą. Pagal dominuojančią kultūrą galime nustatyti ir dominuojantį tipą visuomenėje. Dabartinėje informacinėje-kultūrinėje erdvėje yra dvi pagrindinės tendencijos:

1) Straipsniai, reportažai, įvairūs pranešimai bauginantys žmones, kas būdinga šudrų kultūrai.
2) Internetas, TV ir spauda garbstantys materialią prabangą, siūlantys pornografija, azartinius lošimus, brukantys paskatinimus kuo daugiau vartoti, švaistyti pinigus ir save pramogoms. Tvyro netikras blizgesys ir apgaulingas lengvai pasiekiamos laimės aromatas - tamsioji Vaišių kultūra.

Toks niūrus derinys laiko žmones įkalintus menko sąmoningumo būsenoje. Didžiąją visuomenės dalį sudaro kvailinami darbininkai - mulkinamas proletariatas, plebėjai ir etc. Suprantama, kad tai paranku stambiam verslui, tamsiajai politikai. Iš esmės tai metodai atskleidžiantys degradavusią/nesusitupėjusią karių kastą, neturinčią ryšio su išmintimi, šventaisiais ar tiesiog dvasios lyderiais. Dominuoja vienadieniai tikslai, nes nėra jokios aiškios ateities vizijos. Siekiama pelno/pergalių bet kokiais būdais. Dažnai nupjaunama šaka ant kurios sėdi.
Tai primena kažkokį durnių laivą, kuriame nėra kapitono arba jis įkalintas savo kajutėje it koks Diogenas bačkoje ir kiekvienas pats sau. Vienas sukapoja burių stiebą malkoms ir parduoda nes tai pelninga, kitas užgrobia visas maisto atsargas ir atidaro savo verslo įmonę. Laivas dreifuoja, inkaras parduotas į metalo supirkimo punktą. Niekas nežino kur plaukia ir kas juos ištiks, bet gyvenimas verda, vyksta diskusijos, rinkimai, debatai, prekyba... Girdžiu kažkas šaukia "Tu neteisus, mus buksyru tempia kitas didelis superlaineris!". Gerai, gal ir gerai, nors istorija dažniau byloja, jog visuomenės suklesti išsilaisvinusios, o ne parsidavusios į vergiją...
Teisingumo dėlei, reikia paminėti, kad ne viskas taip niūru. Nors retesni, bet pasitaiko leidiniai, reportažai ir straipsniai profesionaliai analizuojantys sėkmingo visuomenės valdymo receptus, siekiantys atrasti ir įgyvendinti pozityvius individo ir visuomenės raidos modelius.
Prometejiškos-Brahmanų kultūros apraiškų itin reta. Apskritai tai būtų viskas kame galime įžvelgti nuoširdų pasiaukojimą kitiems, tikrą meilę, altruizmą, humanizmą, išmintį. Dominuoja dvasinės vertybės, subtilesnis reiškinių suvokimas. Tokio tipo kultūra dažniausiai skleidžiasi per tam tikrų mąstytojų, rašytojų, poetų, menininkų kūrinius, kai kurių religinių ar visuomenės veikėjų darbuose ir panašiai.
Apibendrinus, galima būtų teigti, kad nuo žmonių kiekio, priklausančio Prometėjaus tipui tiesiogiai priklauso ir sveikas visuomenės vystymasis, gerovė, sėkmė, laimingumo indeksas, gyvenimo prasmingumo pojūtis ir t.t.

"... beveik jokio skirtumo tarp plebėjų ir aristokratų, garbinančių pinigus, žaidimus, sportą, nacionalizmą, sėkmę ir reklamą."

(Chorchė Luisas Borchesas. Smėlio knyga. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008, 379p.)

Susiję rašiniai: Visuomenė ir asmenybės raida

Klaida

2011-08-14T13:50:00.007+03:00

Jei tai, kas yra teisinga apibrėžtume, kaip kažką, kas vyksta tiksliai pagal iš anksto apibrėžtą scenarijų, pagal taisykles, vyksta taip kaip ir turi būti, kitaip tariant be jokių klaidų, paklaidų, nukrypimų ir panašiai, bei norėtume pavaizduoti tokį procesą grafiškai - manau puikiai tiktų taisyklingu apskritimu vykstantis judėjimas.

A. Idealiai taisyklingas procesas

Tai, kas klaidinga, galime įvardinti kaip procesą, nukrypstantį nuo savo idealaus plano, trajektorijos, kurso ir pavaizduoti grafiškai, kaip mažiau ar daugiau netaisyklingą apskritimą.

B. Procesas su paklaida

Pažvelgus, antrame paveikslėlyje matome, kad išklydęs už savo įprastinių ribų procesas sykiu tarsi užgriebė naujos, iki tol nepažintos teritorijos dalį. Jei įsivaizduotume baltą foną kaip potencialų įvairių galimybių lauką, tai procesas su paklaida yra tiesiog naujai įgyvendinta dar viena galimybė, kombinacija, versija, variantas. Tokiu būdu, kas kart, su paklaida vykstantis procesas atranda vis naujas erdves, įgyvendina naujas versijas, tarsi išaugina naujas galimybių lauko sėklas. Paprasčiausiai tariant - vyksta plėtra, augimas, turtėjimas naujais variantais.

C. Variantų gausa

Tokiu būdu, formuojamos naujos galimybių ribos, naujas idealus apskritimas.

D. Naujas idealas

Tam tikru momentu, susikaupus kritiniam variantų skaičiui, idealus apskritimas virsta sena įprastinė norma, o vėliau žemutine riba. Taip galime stebėti evoliucijos laiptelius.

E. Evoliucijos pakopos

Šis procesas gali vykti dviem kryptimis, tiek evoliucijos tiek involiucijos. Procesas visada veikiamas dviejų jėgų: išcentirinės ir įcentrinės. Šių jėgų idealus balansas gimdo idealią apskritimo trajektoriją.Tam tikra prasme, visiška pusiausvyra, tobulumas, reikštų sustojimą ir pabaigą bet kokiom naujovėm. Kita vertus, kiekvienas naujas ratas, nauja pakopa yra didesnė, tad reikalauja ir daugiau laiko vienam ciklui, štai todėl taip greit diena keičia naktį ir taip lėtai sukasi galaktikos. Dėl nuolatinio nepastovumo, aplinkinių faktorių kitimo, amžino virpesio Visiška pusiausvyra nėra įmanoma, o to ir nereikia. "Klaidos" dėka vyksta kūrimas. Kuo didesnė paklaida - tuo didesni nauji plotai aprėpiami, didesnis proveržis. Čia labai svarbu pastebėti ir tai, kad padarius klaidą turi būti adekvataus stiprumo įcentrinė jėga, noras ištaisyti padėtį, grįžti į įprastinę trajektoriją, būtent tai skatina progresą. Dominuojant pasyvumui, nesiekiant klaidų taisyti, vyksta involiucijos procesas.

Kaip sakė Konfucijus: Tik neištaisyta klaida yra klaida.
Tad, kad ir kaip būtų nelengva pradėjus naują veiklą, susidūrus su neeiline situacija ar užgriuvus netikėtiems sunkumams - vistiek verta užbaigti ką pradėjome ir padėti tašką, tokiu būdu, visada išeisime laimėtojai.

Gyvenimas

2011-08-05T23:26:00.004+03:00

Gyvenimas - tai epitafija ant amžinybės antkapio.

"Flower power" by Banksy

Ties bekrašte tuštuma

2011-08-05T22:26:00.003+03:00

[iš senų sąsiuvinių]
Sėdėjo Dievas vienišas ties bekrašte tuštuma ir galvojo: "O kaip gera tiems neišmanėliams, nes jie nežino ką daro. Bet gi tokius juos aš pats ir sukūriau. Nors dalis manęs gali užsimiršti ir džiaugtis savo kūriniuose. Tačiau kaip vis dėl to liūdna. Aš vienišas taškelis akloje tamsoje. Tik aš. O kam ir kaip? Kas aš?..."
P.S.
Bet niekas jam neatsakė.

2000 rugsėjis 03 d., 0 val., 05 min.

Visuomenė ir asmenybės raida

2011-08-05T09:41:00.009+03:00

Asmenybė
Apibendrinus įvairias teorines bei praktines žinias susidėliojo išvada, kad asmenybę sudaro keturi baziniai elementai. Juos pavadinau Mokinys, Smalyžius, Mokytojas ir Prometėjas. Kitaip tariant: savisaugos instinktas, libido, ego, kolektyvinis instinktas. Preliminarią schemą matome kadais atliktame psichologiniame autoportrete. Pavadinimai yra gana sąlygiški, pačio žemėlapio kontūrai nėra visai statiški, yra tarpinės dimensijos, šviesios ir tamsios šių subasmenybių pusės, viršutiniai apatiniai aukštai, bei savybės atsirandančios sąlytije viena su kita. Kaip matome paveikslėlyje tam tikra dalis yra vienos ar kitos dalies priešingybė, opozicija, t.y. Smalyžius-Prometėjas, Mokinys-Mokytojas. Šį asmenybių žemėlapį kadais padariau eksperimentuodamas su Roberto Asadžioli metodu, daugiau apie tai rasite rašinyje apie Jungo archetipus ("Psichologinis detektyvas" skiltyje).

Asmenybės raida
Asmenybės raida vyksta pagal šį ketverybės modelį. Pirma raidos stadija yra Mokinys. Žmogus, kuriame dominuoja Mokinys arba tamsioji jo pusė Vergas/Tarnas, yra baikštus, jaučiasi nesaugus, neturi pasitikėjimo savimi. Esminis bruožas yra tai, kad nėra savarankiško mąstymo, menka savimonė. Atkutus nuo savo baimių atsiranda malonumų poreikis, žiebiasi aistra. Geidulingas žmogus yra sekanti stadija raidoje. Jei žmogus ne tik geidulingas, bet savyje išsiugdo drąsos, bei valios, stiprias ambicijas, sugeba aistras valdyti ir kreipti sau reikiama linkme - jis pasiekia Meistro būseną. Kai žmogus ima suvokti, kad be jo asmeninių tikslų ir ambicijų jam yra brangūs ir visuomenės tikslai, grupės gerovė, kitaip tariant, kai ima busti ir dominuoti altruizmas - pasiekiama Prometėjo raidos stadija. Ji vainikuoja žmogiškąją asmenybės brandą. Aišku šis modelis gana preliminarus.
Visuomenė
Žmonės pagal savo raidos stadijas visuomenėje pasiskirsto į keturias klases. Čia labai paranki Indijos kastų sistemos analogija. Mokinys/Vergas/Tarnas priklauso šudrų klasei, Smalyžius - Vaišiams, tai darbininkai - verslininkai - gamintojai. Meistras - tai kariai-politikai arba Kšatrijai, indų kastų sistemoje. Prometėjas - tai Brahmanai arba šventikai, žyniai, orakulai, filosofai - dvasiniai lyderiai. Jeigu taip visiškai išgryninti esmę galima pasakyti, kad kiekviena klasė turi savo dominuojančią jėgą, kuri surikiuoja ir atitinkamas vertybes, tikslus, gyvenimo būdą, paprastai tariant tai: Baimė, Aistra, Drąsa, Meilė.
Svarbu pastebėti kad Indijoje priklausymas luomui buvo nulemtas gimstant tam tikro luomo nario šeimoje. Aišku, yra tiesos, jog tam tikras savybes paveldime iš tėvų nevienodai. Vieni veržiasi į žaidimus, sportą ir pergales, kiti nuo mažų dienų linksta į altruizmą ir panašiai. Kita vertus, manau, kad raida nuo Mokinio iki Prometėjo galima visiems, vieno žmogaus gyvenimo rėmuose ir tai paliudija milijonai pavyzdžių aplinkui.
Visuomenės raida
Pamąsčius kokio tipo žmonės dominuoja vienoje ar kitoje visuomenėje galima pasakyti kokioje raidos stadijoje, o gal sveikatos būklėje yra pati visuomenė, viena ar kita žmonių grupė. Taip pat, tai gal būt leidžia suprasti, kodėl vienos ar kitos grupės klesti, o kitos ne.

Susiję rašiniai: Žmonių tipai

Gyvenimas

2011-07-21T18:12:00.002+03:00

"Kai matau žmogaus apakimą ir skurdą, kai žvelgiu į nebylią Visatą, ir į žmogų be šviesos, paliktą sau pačiam ir tartum paklydusį tos Visatos kampelyje, nežinantį, kas jį ten padėjo, ką daryti jis yra atėjęs, kuo taps mirties valandą, nepajėgiantį nieko pažinti - mane apima išgąstis, kaip žmogų, kuris miegantis būtų nugabentas į apleistą, siaubingą salą ir atsibustų, nežinodamas, kur pateko, be priemonių iš jos pasitraukti. Todėl stebiuosi, kaip žmonės nepuola į neviltį dėl tokios varganos savo padėties. Matau šalia savęs kitų panašios prigimties asmenų. Klausiu jų, gal daugiau už mane žiną, bet jie atsako, kad ne. Tie skurdūs paklydėliai, apsidairę aplinkui ir pamatę keletą malonių daiktelių, bėga prie jų atsidavę ir prisiriša. Aš negalėjau prisirišti. Kadangi taip tikrai atrodo, jog esama kažko daugiau negu tai, ką regiu, ieškojau, ar Dievas nebus palikęs kokios nors žymės apie save."

(Blezas Paskalis. Mintys. Vilnius: Aidai. 1997, 211p.)

Žmogus mašina

2011-07-17T00:08:00.005+03:00

Štai socialiniuose tinkluose sužvejojau šį mėgėjišką šokio įrašą, o šokis priminė dirbtinio intelekto temą ir vieną mėgiamiausiu mano anime "Ghost in the Shell: Innocence" arba Stiveno Spilbergo "Artificial Intelligence: AI", o taip pat liūdnas mintis kurios kyla, kai mąstai apie tai kas būtų... kai nebelieka ribos tarp mechanino tvėrinio ir žmogaus, juk išties abu yra mašinos.. ir tada susimąstai, koks neapsakomai liūdnas turėtų būti žmonių kūrėjas, jei toks būtų... Juk įdėti kažkam širdį, sąmonę, tai sykiu ir apspręsti kančiai... O įvertinti kančią ir ją kažkam įdiegti gali tik gerai tą kančią pažinęs, galvoju... o suvokti, kad kitas kenčia dėl tavęs, kad tavo kūrinys, tavo Pinokio kenčia ir turi savimonę, suvokimą apie savo laikinumą ir etc... išties nelengva.. Bet matomai tėtės Karlo vienatvė yra dar sunkesnė... ir būtent tai suteikia jam teisę kurti į save panašius, jo skausmas... suteikia jam teisę...

Raktažodžiai: žmogus mašina, kūrėjas, dirbtinis intelektas, Dievas, vienatvė, liūdesys, kančia, būtis

Reiškinių klasifikacija

2011-06-27T16:23:00.004+03:00

Vadovaujantis Proto, Širdies ir Kūno kriterijais, aptartais rašinyje "Geriausi dalykai", visus reiškinius galima suskirstyti į tam tikrą sistemą:

O prisiminus, įdomumo dėlei, "Permainų knygą" ir joje išdėstytą kosmologinę-filosofinę sistemą, galima reiškinius perkoduoti trigramomis ir tada gauname štai tokį vaizdą:

Norėdami susipažinti išsamiau, skaitykite prieš tai publikuotą rašinį: Geriausi dalykai

Geriausi dalykai

2011-06-25T13:13:00.012+03:00

Protas myli Tiesą.
Širdis - Grožį.
Kūnas - Malonumą.

Geriausi dalykai gyvenime yra teisingi, gražūs ir malonūs. Iš jų susideda laimė, kuo jų daugiau mūsų gyvenime - tuo mes laimingesni. Tokie dalykai it sėklos, pasėti laiko dirvoje atneša gerus vaisius.
Dalykai kuriuose nėra tiesos apibendrintai gali būti pavadinti klaidomis arba nuodėme, religiniam kontekste. Jų vaisiai - kančia.

Tiesa
Lietuvių kalboje, sėkmingo sutapimo dėka, žodis tiesa yra giminingas žodžiui tiesė ir kažkuo panašus su žodžiais tikslumas, tikslas... Tiesa - tai atitikimo sinonimas, kitaip tariant visa tai kas atitinka, kaip raktas spyną arba bandelė kepimo formą. Tad ir visi veiksmai, įvykiai reiškiniai yra tiek teisingi kiek atitinka būties principus. Norėdami atsakyti, kokie tie būties principai, sutiksime daug nuomonių, tarp kurių yra tam tikri bendrumai/sutarimai, bei prieštaravimai. Atsirinkę tai kas bendra, bei stebėdami aplinką, gamtos ciklus eisime tiesos pažinimo link. Šis kelias atrodo begalinis, it atstumas iki saulės paprastam mirtingajam... Bet - kuo arčiau jos spindulių, tuo šilčiau ir šviesiau - aiškiau visa matome, suprantame.

Grožis
Grožis yra formų darna veikianti mūsų jausmus arba tiesa perkelta iš proto į jausmų erdvę.

Malonumas
Tai tiesa kūno sferoje. Šis pojūtis, natūralioje/teisingoje aplinkoje tarnaujantis kaip žinutė, kuri praneša apie tai kas mums sveika, naudinga, gerai. Neteisingoje aplinkoje tai gali būti, kančių ir nesusipratimų, ligų ir nelaimių šaltinis.

P.S.
Visai neseniai panašią minčių eigą radau ir Blezo Paskalio veikale "Mintys", kas ir atsispindi žemiau pateiktoje citatoje:
"Visa, kas yra pasaulyje - tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė: libido sentiendi, libido sciendi, libido dominandi [Noras džiaugtis, noras pažinti, noras pirmauti].
...
Esama trejopos sąrangos: kūno, proto, valios. Kūniškieji yra turtuoliai, karaliai: jų tikslas - kūnas. Tiriančių ir mokslo žmonių - protas. Išminčių teisingumas ... Kur esti kūno reikalai - iš esmės valdo geismingumas, kur proto - smalsumas, kur išminties - didžiavimasis. Tai nereiškia, kad negalima didžiuotis turtu ar žiniomis."
(Paskalis, Blezas. Mintys. Vilnius: Aidai. 1997, 141p.)

Pratęsimas kitame rašinyje: Reiškinių klasifikacija

Susiję rašiniai: Archetipai pagal Jungą, Malonumas, Pamąstymai apie grožį, Kas yra aukščiau Tiesos?

Socioekonominis visuomenės modeliavimas

2011-06-11T20:50:00.005+03:00

Tomas Moras (1478-1535)

[Ištrauka]
"... savo dvaruose jie nepalieka ariamų dirvų, visą lauką užleidžia ganyklom, nuverčia namus, sugriauna miestus, palikdami tik šventyklas, kaip tvartus avims ... pripratę dirbti žemės darbą ... neturi ko veikti ten, kur nieko nesėjama. Mat, užtenka vieno avių ar raguočių piemens, kad nuganytum tą žemę, kuriai įdirbti ir apsėti reikėtų daugybės rankų.
Tuo būdu daugelyje vietų didžiai pabrango grūdai ... jeigu ir kažin kaip didėtų avių skaičius, kaina už vilną nė kiek nesumažės, nes jų pardavimo, jeigu ir negalima pavadinti monopolija, kadangi ne vienas žmogus jas pardavinėja, tai galima vadinti oligopolija. Mat, viskas pateko į nedaugelio žmonių rankas, į rankas turtuoliams, kurių niekas neverčia parduoti anksčiau, negu jie įsimanys, o įsimanys jie ne anksčiau, kaip galės parduoti už kiek norės ...
Tuo būdu tai, dėl ko šita jūsų sala atrodė ypatingai laiminga, nedaugelio žmonių nelemtasis godumas pavertė pražūtimi. Dėl duonos brangumo kiekvienas stengiasi atleisti kuo daugiau šeiminykščių, kurie, savaime aišku, eina elgetauti arba - kur lengviau galima pakurstyti taurias širdis - plėšikauti.
O ką sakyti, jeigu prie šito vargingo skurdo ir nepriteklių prisideda dar besaikė prabanga. Juk ir aristokratų tarnai ir amatininkai, ir net patys kaimiečiai, vienu žodžiu, visi luomai mėgsta puošnius drabužius, visi didžiausi smaguriai. Argi nesiunčia savo gerbėjų plėšikauti, iškratę jų pinigines, visos tos smuklės, landynės, kekšynai ir kitokie viešieji namai, kaip vyninės, alinės ir pagaliau visi tie nelemtieji žaidimai - kauliukai, kortos ...
išvykite šiuos pražūtingus šašus, nutarkite, kad, sugriovę dvarus ir kaimus, patys juos atstatytų arba užleistų norintiems atstatyti ir statyti. Neduokite turtuoliams visko supirkinėti, neleiskite jiems turėti tarytum kokios monopolijos. Mažiau maitinkite dykūnų, atgaivinkite žemės darbą, vėl imkite doroti vilną, tas darbas tebūnie garbingas, tegu jį dirba dykinėjanti minia arba vagys dėl neturto, arba tie, kurie dabar yra valkatos ar dykūnai tarnai, abiem atvejais būsimieji vagys. Jeigu nepasigydysite iš šitų bėdų, veltui didžiuositės baudžiančiu už vagystes teisingumu, tik atrodančiu gražiu, o iš tikro neteisingu."
(Thomas More. Utopija. Vilnius: Vaga. 2010, 66-69p.)

Laisvė

2011-05-30T06:05:00.000+03:00

[Sokrato dialogas pacituotas Ksenofonto]
"- Pasakyk man, Eutidemai, ar nemanai, kad ir pavieniam žmogui, ir viseims piliečiams laisvė yra brangus turtas?
- Brangių brangiausias, - atsakė tas.
- Tai šit, ar, tavo galva, laisvas yra žmogus, pasiduodąs geiduliams ir per juos negalintis imtis puikių darbų?
- Žinoma, ne, - atsakė Eutidemas.
- Vadinasi, tu manai, kad laisvė - tai galimybė atlikti puikius darbus, o trukdymas juos atlikti - nelaisvė?
- Kaip tik šitaip ir manau, - tarė Eutidemas.
- Tuomet, anot tavęs, išeitų, kad nesivaldantieji yra belaisviai?
- Tikra teisybė, prisiekiu Dzeusu!
- O kaip tu manai, ar nesivaldantiems tiktai visokios kliūtys kliudo atlikti puikius darbus, ar jie dar yra ir verčiami imtis gėdingų žygių?
- Bet man regis, kad prievartos čia nyra nė kiek ne mažiau negu tenai trukdymo, - atsakė Eutidemas.
- O kaip tu vertini valdovus, trukdančius valdiniams imtis puikių darbų ir verčiančius griebtis piktadarybių?
- Prisiekiu Dzeusu, tokius valdovus laikau visų blogiausiais, - atsakė Eutidemas.
- Kokia vergija, tavo nuomone, yra pati blogiausia?
- Vergauti patiems blogiausiems valdovams.
- Vadinasi, sunkiausią vergiją turėtų kęsti žmonės, nesugebantys valdyti patys savęs?
- Aš tai tik šitaip manau, - atsakė Eutidemas.
- Ar tu nemanai, kad nesivaldymas atsieja žmogų nuo pačios didžiausios dorybės - išminties - ir pastūmėja prie jos priešingybės? O gal tu manai, kad, traukte traukdamas prie malonumų, jis visai netrukdo kreipti dėmesį į naudingus dalykus bei tyrinėti juos? Juk kaip tik per nesivaldymą ne vienas žmogus , puikiausiai išmanantis , kas yra gėris ir kas yra blogis, imasi blogesnių darbų, o ne geresnių.
- Pasitaiko ir šitaip, - pritarė Eutidemas.
- Vėlgi kas, brangus Eutidemai, yra mažiau nuosaikus už nesusivaldančiuosius? Juk nuosaikumas ir nesusivaldymas yra visiškos priešingybės.
- Ir su šituo sutinku.
- O kas labiau už nesivaldymą trukdo žmogui atlikti savo priedermes?
- Nėra didesnės kliūties, - pritarė Eutidemas.
- O ar yra didesnis blogis už tą, kuris verčia žmogų vietoj naudos rinktis žalą, reikalauja šios paisyti, o anos - ne, myga elgtis priešingai tam, ką pataria apžvalgumas?
- Tikrai nėra, - patvirtino tas.
O sugebėjimas valdytis, savaime suprantama, duoda visiškai priešingus vaisus negu nesivaldymas? - toliau klausinėjo Sokratas.
- Žinoma, kad taip.
- tada turbūt tai, kas duoda priešingus vaisus, turėtų būti puikus dalykas?
- Žinoma, - sutiko Eutidemas.
- Vadinasi, Eutidemai, susidaro įspūdis, kad susivaldymas žmogui yra tikrai labai didelis gėris?
- Be jokių abejonių, Sokratai."

(Ksenofontas. Atsiminimai apie Sokratą. Vilnius: Pradai. 1997, 204-205 p.)

Sokrato žmona

2011-05-21T12:18:00.006+03:00

"Sokrato žmona - ... šaltiniuose dažniausiai minima Ksantipė kaip nesugyvenamo būdo moteris, nuolat kėlusi šeimyninius vaidus ir vis bardavusi savo vyrą, vadindama jį plepiu ir dykinėtoju. Klausiamas, kaip jis galįs gyventi su ja, Sokratas atsakydavęs, kad jeigu jis sugebės sugyventi su tokio vaidingo būdo moterimi, tai jam būsią lengviau sugyventi su kiekvienu kitu žmogumi."
(Antanas Rybelis. Sokratas ir jo filosofija: žinau kad nieko nežinau. Atsiminimai apie Sokratą. Vilnius: Pradai, 1997, 9p.)

Susijusios temos: Validation

Raktažodžiai: filosofija, šeima, bendravimas

Karalius ir tarnaitė

2011-05-20T16:29:00.002+03:00

[arba originali psichoterapija sufijų pasakose]
"Kitados vienoje gražioje šalyje gyveno karalius. Kartą pakeliui į rūmus iš savo karietos karalius pamatė tarnaitę, sėdinčią prie kelio. Nuostabiai graži vergė mergaitė pavogė jo širdį ir karalius ... nusiuntė tarną sumokėti jos šeimininkui ir parvesti merginą į rūmus.
Bėgo dienos, vargšė mergina nelaisvėje susirgo, sulyso ir kiekvieną dieną vis labiau blyško ...
Į rūmus nuvestas gydytojas paprašė palikti jį vieną su mergina. Švelniai pakalbėjęs ir pažadėjęs saugoti paslaptis, Gydytojas paklausė jos apie praeitį, tad ši ėmė pasakoti iš kur kilusi ir ką veikusi iki tol, kol karalius ją nupirko. O gydytojas tuo metu įdėmiai tikrino jos pulsą. Mergaitės širdis plakė normaliai. Tada gydytojas pradėjo klausinėti apie vietas, kur ji buvo keliavusi. Kai ji paminėjo Samarkandą, merginos širdis ėmė plakti stipriau. Jis paklausė daugiau apie tą miestą ir apie žmones, kuriuos mergina ten sutikusi. Pagaliau ji paminėjo auksakalį, pas kurį dirbo keletą metų, ir jai tariant tuos žodžius, jos širdis pradėjo tiesiog daužytis. Tokiu būdu gydytojas nustatė ligą.
"Jos liga - širdyje, o ne kūne - pasakė jis karaliui. - Kad išgydytume šią merginą, jūs turite įvykdyti mano nurodymus" ... Auksakaliui buvo pasiūlyti pinigai ... auksakalys ... persikėlė į naują vietą.
Karaliaus palaimintas dailus jaunas vyras vedė gražiąją merginą ir jie apsigyveno karališkuose rūmuose. Pora džiaugėsi naujuoju gyvenimu šešis mėnesius, per tą laiką mergina visiškai pasveiko. Tuo metu gydytojas liepė auksakaliui kiekvieną rytą gerti vaistų mišinį. Tas mišinys vaikiną nusilpnino ir nualino, jis tapo toks bjaurus, jog žmona nustojo jį mylėjusi ... moteris tapo laisva."

(Mojdeh Bayat, Mohammat Ali Jamnia. Sufijų šalies pasakojimai. Kaunas: Mijalba. 2003, 149-150 p.)

Susiję rašiniai: Apie nelaimingą meilę

Ekonominio išnaudojimo modelis

2011-05-14T13:08:00.009+03:00

Nuolat kylančios kainos, krintant vartojimui, atrodo protu nesuvokiamas dalykas, nes krintant paklausai krinta ir kaina, o Lietuvoje vyksta atvirkščiai. Tai rodo, kad šis procesas yra dirbtinis, kitaip tariant globaliai kontroliuojamas. Kas kontroliuoja ir kam tai naudinga?
Manau pagrindinis faktorius, kuris išduoda užsakovą yra nekintanti euro kaina. Vartojimas kyla, kainos auga, o euro kaina lieka tokia pat. Vartojimas krinta, vis tiek kainos auga, bet euro kaina lieka tokia pat. Kodėl? Manau todėl, kad tai valiuta, kurios dėka nugriebiama grietinėlė išprievartavus mūsų ekonomiką, mus pačius išties. Paveikslėlyje pavaizdavau visą modelį. Vartojimo ugnis tai degantys mūsų gyvenimai, mūsų darbo valandos atiduotos darbe ir vėliau iškeistos stipriai permokant už šilumą, maisto produktus ir kita. Kuo ugnis dega stipriau tuo kaitresnis šilumokaitis, didesni euro srautai užsakovo link. Šiuo metu ši proporcija yra gana liūdna. Gal būt modelio režisieriai ne pilnai kontroliuoja importą, čia yra ir kiti žaidėjai. Manau būtent todėl siekiama kuo daugiau investuoti į Kinija ar prisijaukinti Rusijos išteklius, globalios politikos lygmenyje. Šis modelis neatsirado vakar. Prieš tai, vietoj fiksuoto euro buvo fiksuotas doleris. Žaidimas vyksta seniai.

Panašūs rašiniai: Obuolių teorija, Gerovės visuomenė, Ekonomika, Baudos ir biheviorizmas, Lietuvos ateitis

Būties variklis

2011-04-18T04:18:00.009+03:00

Prieš tai, Kompensacinės matricos skyriuje aptariau, kaip veikia kompensaciniai dėsniai. Galima būtų teigti, kad visiška proporcija tarp Laimės ir Kančios gyvenime nėra įmanoma, todėl nuolat, vienu ar kitu atveju, kaupiasi neišnaudotas Kančios ar Laimės potencialo likutis perduodamas toliau. Iš esmės, Kompensacinėje matricoje dalyvauja visa kas aplink. Mes stebime nuolatinį judėjimą pirmyn arba atgal, vyksta Evoliucija arba Involiucija.

Galima teigti, kad šios dvi jėgos yra nuolat greta ir tarsi neišsenkantis energijos šaltinis, savo priešybių dėka priverčia suktis būties variklį.

Kaip elektrotechnikoje teigiama ir neigiama srovės leidžia degti lemputei.

Praktiškai, kiekviena gyva būtybė yra tokia lemputė, deganti šių potencialų dėka, o šie du potencialai gal ir yra Rytuose taip vadinama energija Ki arba tiesiog gyvybės jėga.

Metaforiškai, galima būtų pasakyti, jog tam, kad egzistuotų Dangus reikalingas ir Pragaras, ir atvirkščiai...
O, jie, matomai, reikalingi tam kad egzistuotų ši realybė, bei pats žmogus.

Kompensacinė matrica

2011-04-16T05:57:00.013+03:00

Analizuojant prieš tai pateiktas Žmogiškos Būties aksiomas gali kilti natūralus klausimas, o kas gi su tuo kančios likučiu kuris nėra kompensuojamas proporcingu jam laimės dydžiu? Iš to plaukia sekantis dėsnis:

Nekompensuota asmeninės Kančios potencialų suma yra kompensuojama kaip grupės Laimės potencialas, nekompensuotas grupės Kančios potencialo likutis kompensuojamas tautos, visuomenės ar žmonijos lygmenije, nekompensuotas žmonijos Kančios potencialo likutis kompensuojamas planetos lygmenyje ir t.t.
Ir atvirkščiai, asmeninės Laimės potencialo likutis nekompensuotas Kančia kompensuojamas grupės lygmenyje, t. y. už jį sumoka kiti grupės nariai savo Kančia. Nekompensuotas grupės Laimės potencialo likutis kompensuojamas tautos, visuomenės, žmonijos, planetos ir t.t. lygmenyse.

Kitaip tariant, asmenys su nekompensuotu Kančios potencialo likučiu yra tarsi baterijos, energetiniai elementai, kaip kino juostoje "Matrix" maitinantys visuomenę, žmoniją, planetą ir t.t. bei atvirkščiai, asmenys su nekompensuotu Laimės potencialo likučiu, sudaro grupinį Laimės potencialo likutį kurį kompensuoja savo Kančia grupė, tauta, žmonija, civilizacija, planeta ar kažkas, aukštesniuose lygmenyse...
Bendrai tariant, manau mūsų vartotojiška civilizacija generuoja gan didelį nekompensuotą Laimės potencialo likutį kuris turi būti kompensuojamas planetos sistemos lygmenyje, atsirandančiu jam adekvačiu kančios potencialu. Iš čia kyla ir kataklizmai, nelaimės, katastrofos, ekologinės problemos...

Sprendimas: palaikyti optimalų asmeninį Kančios bei Laimės balansą, kiek tai įmanoma. Kitaip tariant - stengtis gyventi harmonijoje su savimi bei aplinka, "Kaip danguje taip ir žemėje..." bei atvirkščiai, sena tiesa...

Pratęsimas: Būties variklis

Žmogiškos Būties aksiomos

2011-04-15T20:00:00.008+03:00

Aistros potencialas tiesiogiai proporcingas Kančios arba Laimės potencialui.
Kančios potencialas tiesiogiai proporcingas Intelekto potencialui.
Laimės potencialas atvirkščiai proporcingas Intelekto potencialui.
Adekvačiai proporcingų Laimės ir Kančios potencialų suma tiesiogiai proporcinga Išminties potencialo dydžiui.

Pratęsimas: Kompensacinė matrica

Vidinė stiprybė

2011-04-07T07:11:00.011+03:00

Vidinės stiprybės receptas pagal Dalai Lamą XIV
Šiais laikas dažnai išgirstu koks sunkus gyvenimas, kokie žmonės yra pavargę, kaip viskas užkniso ir kad nėra tiesiog jėgų ar kantrybės toliau visa tai kęsti. Pateikiu savotišką stiprybės receptą, kaip kelių citatų santrauką iš Dalai Lamos XIV knygos "Užuojautos galia", gal kam tiks ir patiks...

"Jei jaučiatės užguitas ir esate nepatenkintas savo dabartiniu gyvenimu, vis vien pasistenkite rasti jame šviesiąją pusę, o savyje jėgų. Tai jau pusė sėkmės. Mumyse slypinčios žmogiškosios galimybės didelės ir gali nugalėti kasdienybės kliūtis."
(Dalai Lama XIV. Užuojautos galia. Vilnius: Dharma. 2001, 37p.)

"Esu įsitikinęs, kad juo stipresnis jūsų altruizmas visų gyvų būtybių atžvilgiu, juo esate drąsesnis. O turėdami daug drąsos, jūs nesuklupsite prieš negandas ir neprarasite vilties. Taigi užuojauta taip pat yra ir vidinės stiprybės šaltinis. Vidinė stiprybė padeda išsiugdyti tvirtą ryžtą, o tvirtu ryžtu galima įveikti bet kokias kliūtis."
(Dalai Lama XIV. Užuojautos galia. Vilnius: Dharma. 2001, 53p.)

"Pasak budizmo, tikra atjauta [užuojauta, altruizmas] yra pagrįsta giliu supratimu ir pripažinimu, kad kiti žmonės, taip pat kaip mes patys, nori laimės ir turi teisę įveikti kančią. Štai tada atsiranda ypatingas rūpestis kitais, nepaisant asmeninės gerovės. Tai yra atjauta."
(Dalai Lama XIV. Užuojautos galia. Vilnius: Dharma. 2001, 46p.)

Pagalvės metodas
Kitaip tariant, atleisti ir atjausti yra lengviau suprantant kito žmogaus elgesio motyvus. Akivaizdu, kad savo giliausioj esmėj pas mus visus jie daug maž tie patys: siekti laimės ir vengti kančios. Būtent pyktis, vidiniai (minčių, jausmų ) bei išoriniai konfliktai, nebrandus jų sprendimas, ribotas požiūris mus ir sekina. Čia prisimenu iš bendravimo psichologijos kurso "Pagalvės metodą" kuris darniai papildo Dalai Lamos receptą ir tiesiog padeda spręsti konfliktus.

Pirma: ieškome kiek galima stipresnių mūsų pozicijos argumentų/oponento klaidų. Antra: persijungiam į priešingą poziciją ir sąžiningai ieškome oponento stipriųjų pusių, savo klaidų.Trečia: randame argumentų kodėl ginče gali pasirodyti abi pusės teisios/neteisios. Ketvirta: atsakome kodėl nesutarimas gali būti ir ne toks jau svarbus. Penkta: suvokiam, kad yra teisybės visose 4 pozicijose. Visa tai leidžia pamatyti aiškiau padėti, rasti optimalius sprendimus, mažina emocinę įtampą.

Traktatas apie gyvenimo partnerystę

2011-03-27T19:11:00.021+03:00

[Truputi juokais, truputi rimtai]
Pasirenkant gyvenimo partnerius paprastai įvertinami trys dalykai:

Simpatija (aistra, įsimylėjimas)
Empatija (draugiškumas, abipusis supratimas, žmogiškumas)
Tikslai (vertybės)

Pagal svarbą, įvairiose kultūrose, visuomenėse, grupėse šie trys dalykai vertinami skirtingai. Pavyzdys, Rytuose, Indijoje, kur svarbi kastų sistema, pirmoje vietoje yra vertybės, kurias apibrėžia priklausomybė vienai ar kitai kastai, o Vakarų tradicijos visuomenėse dažniausiai svarbesnis faktorius yra simpatija.

Gyvenimo partnerystė pagal sudėtį gali būti:

Sologaminė (pats sau partneris)
Pora (ryškiausias pavyzdys tradicinė šeima)
Trijulė
Kvartetas
Kita (1+x)

Pagal lytinę orientaciją partnerystė gali būti:

Heteroseksuali
Homoseksuali
Aseksuali
Mišri
Kita (neįsivaizduoju kokia, bet partnerystė su ateiviu tarkime)

Partnerystės sutartis:

Įteisinta juridiškai.
Įteisinta kitais būdais (vienos ar kitos religijos tradicijoje ir pan.)
Susitarimas be tarpininkų (anonimiškas, asmeniškas, privatus, viešai nežinomas, nepripažintas ir pan.)

Žmonės turintys skirtingas vertybes, greičiausiai turės ir skirtingus tikslus gyvenime. Dažniausiai tai bus skirtingų visuomenės grupių, sluoksnių, rasių, religijų atstovai, dėl to vienas kitą jiems suprasti yra sunkiau, grynai techniškai, dėl to empatija ir draugiškumas rasis lėčiau ar bus ne toks didelis.

Jei partnerius jungs tik simpatija, tada yra gan didelė netvirtos sąjungos tikimybė, ilgalaikėje perspektyvoje. Pirma. Todėl, kad aistros prigimtis nepastovi, nenuspėjama. Antra - partneriai turėdami skirtingus gyvenimo tikslus ims vieni kitiems trukdyti, gims interesų konfliktai, konflikto emocijos įtakos simpatijoje atsiradusias emocijas ir jausmus, erdvėje kaupsis nuodai ir etc.

Įvairios sąjungos bus tuo tvirtesnės, kuo partneriai bus abipusiškai viens kitam naudingesni įgyvendinant savo tikslus, realizuojant vertybes. Tai ypač akivaizdu, jei kūriniai turi bendraautorystės bruožą, tarkim bendri vaikai, bendra kūryba, bendras verslas, bendra kova už pasaulinį vegetarizmą ir t.t.

Populiariausia mūsų dienų klaida, kai būsimi partneriai, pavilioti aistros, pradeda atsitiktinai vaikus ir tuo pagrindu sukuria sąjungą. Aistra praeina, vaikai nebuvo tikslas, sąjunga tampa našta ir dėl to dažniausiai subyra, kas gan skausmingai paliečia visus.

Kiekvienam žmogui simpatija, empatija ir vertybės turi nevienodą svarbą, tad sėkmės receptas nustatyti, kiek individo kodas sutampa su potencialaus partnerio ir rasti idealiai atitinkančią širdelės pusę.

Žmogui su labai originaliais gyvenimo tikslais (genijai, mistikai, šventieji - keistuoliai) dažniausiai tinka sologaminė partnerystė. Taip pat tai tinka žmonėms apie kuriuos sakome "... susituokę su savo verslu [pašaukimu ar tiesiog darbu] ..." ir panašiai.

Susiję rašiniai: Pavydas, Sentimentai, Apie nelaimingą meilę

Dora

2011-03-16T15:00:00.011+02:00

Dora, doras elgesys gali būti dviejų tipų. Pirmas, kai tai reikalauja valios pastangų, kantrybės, neteikia jokio malonumo, kitaip tariant – dorai elgtis yra kančia. Antras - kai gera daryti gera. Paprastai amoralūs, nedori, nuodėmingi poelgiai pasirenkami tada, kai elgtis dorai tampa per nelyg sunku, tai neteikia malonumo, o elgtis nedorai yra lengviau ir maloniau.

Apibendrindami galime teigti, kad nedorų poelgių priežastis yra kančia ir žmonės nusižengia dėl silpnumo, kai nesugeba pakelti kančios.

Kaip teigia A. Maceina, kančia gali būti nepakeliama dėl dviejų priežaščių: dėl ribotos galios kentėti (silpna sveikata, valia, kantrybė) ir dėl kančios beprasmiškumo.

A. Schopenhauer'is gan taikliai pastebi, kad "... likimo mums primesta kančia nėra tokia skausminga kaip toji, kurią suteikia svetima valia...". Taip pat, yra akivaizdu, kad skaudinami svetimos valios teisėtai (tarkim, kai mus baudžia už kažkokius realius ypač sąmoningus prasižengimus), daug mažiau maištaujame, nei tadai, kai esam baudžiami/skaudinami nekaltai, tarsi beprasmiškai. Tam tikra prasme, kad ir nenoriai, bet „atpirkę“ kančiomis kažkokius nusižengimus, paprastai po to lengviau atsidūstame, o dėl beprasmės kančios, kad ir trumputės, galime dar ilgai dūsauti, priekaištauti ir dejuoti.

Lygindami pajėgumo ir prasmės svarbą kenčiant pamatysime, kad svarbiau yra prasmė, tai liudija, kad ir toks faktas, jog gyvenime pilna savižudybės pavyzdžių kai pasiaukojama dėl kitų kare, sunkiame darbe, gelbstint iš gaisro, skęstant ir t.t.

Beprasmė kančia gali būti dėl mūsų sąmoningumo, apsišvietimo stokos arba dėl to, kad ji išties yra beprasmė. Kita vertus, kas nėra prasminga, vertinga atskiram individui, gali būti prasminga vertinga jo šeimai, giminei artimai jam grupei ir t.t. Tad prasmę, manyčiau, nulemia prigimtis ir vertybės.

Išeina, kad jei žmogus elgiasi nedorai, tai laužoma taisyklė išties yra jam beprasmė arba mažai prasminga. Išeitų etikos ir moralės trūkumas tėra švietimo, susipratimo trūkumas.

Sąmoningai elgiantis nedorai mus ima kamuoti sąžinės priekaištai. Jei kaltę atitaisome, atperkame, išpažįstame nusižengimus ir gailimės pasipasakodami draugui, kunigui ar psichologui įtampa atslūgsta ir tapę kiek brandesni įgauname naujų jėgų, įkvėpimo ir galimybę viska pradėti nuo švaraus lapo. Jei to neįvyksta, nusižengimai tęsiasi, įtampa kaupiasi ir didėja. Vėliau ar anksčiau, paprastai, tai ardančiai atsiliepia žmogaus dvasinei ir fizinei sveikatai, gali kilti depresija, įvairūs onkologiniai susirgimai ir t.t.

Žodžiu, manau yra labai svarbu suprasti etikos ir moralės dėsnius, sąmonigai ir aiškiai, kad išvengtume tokių situacijų, kai taisyklių laikytis yra aukščiau mūsų jėgų ir kurias nuolat pažeidinėdami jaučiamės kalti bei imame degraduoti fizinės sveikatos ar psichologine prasme.

Juk išties visada yra gera daryti gera, net jei tai ir yra sunku. Geri dalykai fizines, psichologines ar dvasines kančias visada kompensuoja, moraliniu pasitenkinimu, paties doro elgesio suvokimu, išgyvenimu, o jei taip nėra – tai nėra tikrasis gėris. Būkite sąmoningi, budrūs ir sveiki. Būkite laimingi, juk gera daryti gera :)

Dėl senatvės pensijos

2011-03-13T13:51:00.003+02:00

Manau pradžioje reiktų suvienodinti vyrų ir moterų išėjimo į pensiją laiką. Taip pat, būtų logiška taikyti išimtį moterims ir vyrams kurie susilaukė ar augino vaikus (su kiek didesniu palengvinimu moterims už gimdymo kančias), nes jie "dirbo" savotiškai dviem etatais. Dirbo ir sykiu augino naujus visuomenės narius, mokesčių mokėtojus, darbo resursą. Reiktų taikyti taisyklę - kuo daugiau vaikų (kaitaliojant koeficientą priklausomai nuo to kiek iš jų yra reguliariai mokantys mokesčius Lietuvai) tuo anksčiau į pensiją. Dirbančių vaikų kiekis galėtų kažkiek įtakoti ir tėvų pensijos dydį. Tai leistų pastiprinti valstybę ir sykiu kažkiek skatintų gimstamumą, o kaip tai svarbu manau nė neverta aiškinti.

Velnias

2011-02-16T15:16:00.006+02:00

"Kažkas kažkada, prieš amžius, lėmė man būti "neigėju", nors aš niekuomet negalėjau suprasti, kam to reikia. O juk aš esu tikrai geraširdis ir visai nesugebu neigti. Ne, eik tu neigti, be neigimo, girdi, nebus jokios kritikos, o ko gi vertas žurnalas, kuriame nėra "kritikos skyriaus"? Be kritikos bus viena "hosana". Bet gyvenimui nepakanka tiktai "hosanos", reikia, kad ta "hosana" pereitų per abejonių žaizdrą, na, ir taip toliau, ir panašiai. Beje, aš į visa tai nesikišu, ne aš sukūriau, ne aš ir atsakau. Na, ir pasirinko atpirkimo ožį, privertė rašyti kritikos skyriuje, ir pasidarė gyvenimas. Mes šitą komediją suprantame: aš, pavyzdžiui, atvirai ir tiesiai reikalauju, kad mane imtų ir sunaikintų. Ne, sako, gyvenk, nes be tavęs nieko nebus. Jei žemėje būtų viskas protinga, nieko ir neįvyktų. Be tavęs nebus jokių įvykių, o reikia, kad būtų įvykių. Štai ir tarnauju sukandęs dantis, kad būtų įvykių, ir kuriu neprotingus dalykus pagal įsakymą. Žmonės, kad ir neprotingi neabejotinai, žiūri į visą šitą komediją kaip į kažką rimta. Čia ir yra jų tragedija. Na, ir kenčia, žinoma, bet... vis dėlto gyvena, gyvena realiai, ne fantastiškai; nes kentėjimas ir yra gyvenimas. Be kentėjimo koks gi būtų malonumas? Viskas pavirstų nepaliaujamomis pamaldomis: šventa tai šventa, bet nuobodoka. Na, o aš? Aš kenčiu, bet vis dėlto negyvenu. Aš esu iksas neapibrėžtoje lygtyje. Aš esu kažkoks gyvenimo vaiduoklis, pametęs ir pradžią, ir galą, ir net pagaliau pats pamiršau savo vardą. Tu juokiesi... atiduočiau visą savo nežemišką gyvenimą, visus savo laipsnius ir garbės ženklus tik už tai, kad galėčiau įsikūnyti į septynpūdę pirklienę ir dievo garbei žvakes deginti."
(Fiodoras Dostojevskis. Broliai Karamazovai, 2 tomas. Vilnius: Vaga. 1986, 330- 331 p.)

[Ištrauka iš Arūno Žebriūno filmo „Velnio nuotaka" (1973 m.), Pinčiuko daina...]

p.s.
"Priežastyje nėra evoliucijos, niekas niekada nekinta, viskas amžina. Priežastis yra Būties Tiesa ... Materijos planuose viskas išskleista. Tai dalinė Būties Tiesa, kuri tobulėja laipsniškai virsdama iš senos Būties Tiesos nauja Būties Netiesa, kas vadinama griovimu, ir laipsniškai virsdama iš naujos Būties Netiesos nauja Būties Tiesa, kas yra vadinama kūrimu. Priežastyje nėra nei kūrimo, nei gimimo, nei mirties. Viskas egzistuoja amžinai, ir vienintelis pokytis - nuo tipo prie tipo, nuo vieno užbaigimo prie kito. Todėl tai žinoti - vadinasi, būti sąmoningam daikto atžvilgiu vienoje iš šių trijų būsenų arba visose trijose būsenose vienu metu."

(Šri Aurobindo. Dievo valanda. Kaunas: Kalendorius. 2005, 77p.)

"Zeitgeist III: Judame Pirmyn" recenzija

2011-02-05T18:37:00.016+02:00

Apskritai filmas patiko, kaip ir du ankstesni jo pirmtakai. Apibendrinus - teigiama, jog didžiausia blogybė yra bankinė ar tiesiog finansų sistema, kur pinigai, tarkim, kaip kad kazino žetonai, tarnaujantys prekių mainams palengvinti, patys tapo preke ir tai viską iškreipia, gadina. Tai leidžia parazituoti Waal street'o rykliams ir generuoja finansinį deficitą kurio niekas niekada neįstengs padengti. Didžiausia blogybė skolinimas imant palūkanas. Peter Joseph šiame savo filme teigia, kad visur ieškojęs atsakymų, kokia turėtų būti tobula santvarką, skaitęs net Bibliją ir niekur nieko neradęs, jokių užuominų. Štai čia yra didelis nesusipratimas. Būtent Senajame Testamente (ST) labai aiškiai įspėjama, kad skolinti imant palūkanas yra didelė blogybė, paprasčiau tariant - tai tiesiog vagystė. Apie tai kalbama bent keliose vietose, štai viena jų:

"Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini.
(BIBLIJA. Senasis Testamentas. Pakartoto Įstatymo knyga, 23:20)

Nenoriu čia propaguoti religinių vertybių, o į ST ar Bibliją, Koraną, Vedas ir kitus raštus žvelgiu kaip į žmonijos kultūrinį paveldą, gyvenimiškos išminties, bei patirties ar tiesiog žmogiškos veiklos ir minties liudijimus. Be to, tame pačiame ST minima ir eilė kitų prevencinių priemonių, kaip apsaugoti žmones nuo finansinių sukrėtimų. Tarkim, kad jokia žemė niekada negali būti parduota už skolas galutinai, prasiskolinęs žmogus ją tarsi išnuomoja kreditoriui, tam tikram laikui, ne daugiau kaip 50 metų ir jei ne jis tai jo vaikai ar giminės tą žemę vėl atgauna, o šiaip įvairios skolos anuliuojamos apskritai kas 5 ar 7 metai.
Režisierius, filmo pabaigoje, reziumuodamas visą savo 2 valandų trukmės pranešimą pasauliui agituoja tiesiog išmesti banknotus lauk. Mano supratimu tai nėra būtina. Esmė paprasta, reikia ištaisyti finansinės sistemos ydas. Tik kažką gamindamas, augindamas, kurdamas žmogus turi teisę tai iškeisti į kitas paslaugas ar prekes. Turtėti galėtų tik savo nuopelnais realią naudą visuomenei teikiantys asmenys gaudami adekvačią asmeninę grąžą už indėlį į gerovę. Spekuliavimas pinigais ar pelno gavimas kaip antkainio kuris lieka atėmus kaštus (sąnaudas) turi būti uždraustas, nes būtent šios ydingos gudrybės leidžia parazituoti apsukriesiems. Panaikinus visas šias finansinės sitemos klaidas ir atstačius teisingus mainus (Ekonomika) sumažėtų bendras darbo krūvis, dingtų krizės ir monetarinė sistema funkcionuotų puikiai, nereiktų atsisakyti pinigų, kaip mūsų buities administravimo priemonės.
Pavyzdžiui, B. F. Skinner'is, savo romane "Antrasis Voldenas", dar 1948 m., sukuria tokios visuomenės modelį. Ten darbo diena trunka 4 valandas ir to pilnai pakanka, nes apskaitos priemone (pinigais/kreditais) nėra piktnaudžiaujama, spekuliuojama. Yra ir alternatyvių, sėkmingų visuomenės modelių be pinigų, kad ir tie patys Izraelio kibucai. Panašu, kad visa tai išsprūdo filmo autoriui iš akiračio. Idėjos geros, bet ne naujos ir gal kiek per radikalios... Lomat ne stroit, kaip sako rusų liaudies išmintis.

Didžiausia iliuzija, kuri labai taikliai demaskuojama filme, tai yra tikėti tuo, kad laisvojoje rinkoje paklausa ir pasiūla, adekvatūs mainai vyksta tarsi savaime puikiai. Tai visiška nesąmonė, būtent čia yra spraga kuri leidžia grupelei apsukrių aferistų pavergti stambų kapitalą ir milijardinę darbo jėgą, apvogti tautas, nuskurdinti materialiai ir dvasiškai ištisus amžius žmonijos egzistencijos, vardan kažkokios banalios asmeninės prabangos.
Visa tai man primena laukinį kepantį mėsą bibliotekoje.

Patį filmą ir jo platesnį aprašymą galite rasti čia.

Gal kažkiek susiję rašiniai: Gerovės visuomenė, Ekonomika, Obuolių teorija, Idealios visuomenės paieškos, Baudos ir Biheviorizmas, Lietuvos ateitis

Laimė - Laisvė

2011-01-29T20:09:00.002+02:00

"Vergas yra tasai, kurs p a t s atsisako savo laisvės, savo teisių, savęs paties. P r i e v a r t a p a v e r g t i ž m o g a u s n e g a l i m a. Prievartinis pavergimas yra tik viršinis pajungimas kuriai nors fizinei būtinybei, bet ne vidinis žmogaus paneigimas. Priverstas iš viršaus, žmogus dažniausiai yra pats laisviausias savo vuduje, nes tokiu atveju jis kaip tik šitą prievartą neigia ir savo laisvę pabrėžia, nors ir kliudomas ją apreikšti iš viršaus. Kalinys niekados nėra vergas. Vergu žmogus virsta tada, kai jis pats savo viduje išsižada savęs, savo apsisprendimo ir nusilenkia kitam k a i p k i t a m, nepadarydamas jo reikalavimų savais, pergyvendamas juos k a i p s v e t i m u s ir vis dėlto jiems nusilenkdamas bei paklusdamas. Vergiškumas yra vidinio savęs paneigimo žymė. Kaip žmogus-maištininkas atsistoja priešais jį slegiančius pradus ir j u o s paneigia, taip žmogus-vergas atsistoja priešais save ir s a v e paneigia. Vergas taip pat yra maištininkas, tačiau ne prieš pasaulį, bet prieš patį save; ne prieš prievartą, bet prieš laisvę.
Ko tada siekia žmogus-vergas, paneigdamas savo laisvę? Laisvės išsižadėjimas juk turi būti kuo nors atlygintas. Vietoje laisvės juk turi žmogus ką nors pastatyti. Koks tad pagrindinis noras veda žmogų-vergą tolyn nuo jo laisvės?
Į šitą klausimą Dostojevskis atsako inkvizitoriaus paklausimu Kristui: "Ar gali maištininkai būti laimingai?" Kitaip sakant, ar laisvė gali būti suderinama su laime? Ar gali būti žmogus laimingas ir sykiu laisvas? Atsakymas Didžiojo Inkvizitoriaus legendoje yra aiškiai neigiamas. Apie jį mes kalbėsime plačiau kitame skyrelyje. Šiuo tarpu norime pabrėžti tik patį faktą, kad ž m o g u s - v e r g a s a t s i s a k o s a v o l a i s v ė s l a i m ė s d ė l i a i. Laimė yra tasai pagrindinis noras, kuris stumia vergą paneigti savo laisvę. Maištininkas trokšta būti laisvas. Vergas trokšta būti laimingas. Maištininkas laimę aukoja dėl laisvės. Jis gali būti greičiau nelaimingas savo laisvėje, negu nelaisvas savo laimėje. Tuo tarpu vergas elgiasi priešingai. Jis sutinka būti greičiau nelaisvas savo laimėje, negu nelaimingas savo laisvėje. Nelaisvė yra nepakeliama maištininkui, nelaimė - vergui. Laimė yra tasai pradas, kuris vergo gyvenime užima laisvės vietą. Tai yra nepaprastai gili žmogiškosios prigimties tragedija, nes laimės siekia kiekvienas žmogus. Laimė yra pagrindinis žmogiškosios būties apsprendimas. Tikras ir pilnutinis žmogiškasis buvimas yra l a i m i n g a s buvimas. Ir vis dėlto, negalėdamas laimės pasiekti, būdamas laisvas, žmogus nekartą paneigia savo laisvę, kad tik atidarytų duris savo laimei, nors laisvė yra toks pat esminis žmogiškosios prigimties apsprendimas, kaip ir laimė. Vergiškumo bruožas žmogui nėra atsitiktinis. Jis glūdi giliausioje jo prigimtyje ir kyla iš jo noro būti laimingu. Laimė stumia žmogų eiti tam tikru keliu, o labai dažnai pasirodo, kad šitas kelias yra v e r g o kelias, vadinasi kelias į nelaisvę. Tada, kai žmoguje vyrauja maištininkiškas pradas, jis pasuka iš šito kelio, grįžta atgal į laisvę, išsižadėdamas laimės arba bent ją stipriai susiaurindamas. Tačiau tada, kai žmogų apvaldo vergiškasis pradas, jis eina šituo keliu tolyn, vis labiau pasinerdamas į laimę, bet vis labiau išsižadėdamas laisvės. Laimės kelias pasirodo esąs šioje žemiškoje tikrovėje vergų kelias."

(Antanas Maceina. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 105-107 p.)

p.s.
Laimės ir laisvės dichotomija, it du pagrindiniai guoliai, antipodai, sukantys žmogaus būties ašį psichoanalitinėje Z. Freudo teorijoje galėtų atitikti libido ir mortido dichotomiją arba tiesiog amžiną daosistinį In/Jan dualybės šokį..

DIDYSIS INKVIZITORIUS

2011-01-10T16:14:00.021+02:00

[Ištrauka iš: Fiodoras Dostojevskis. Broliai Karamazovai, I tomas. Vilnius: Vaga. 1986, 262-281 p.]

- Va ir čia negalima be pratarmės – tai yra be literatūrinės pratarmės, tfu! - susijuokė Ivanas, kad ir toks iš manęs rašytojas! Matai, veiksmas mano poemoje vyksta šešioliktame amžiuje, o tada, - beje, tau turi būti tai žinoma dar iš mokyklos laikų, tada kaip tik buvo įprasta poezijos veikaluose rodyti dangiškas būtybes, nužengusias į žemę. Aš jau nekalbu apie Dantę. Prancūzijoje teismo klerkai, taip pat ir vienuolynuose vienuoliai ruošdavo ištisus vaidinimus, kur rodydavo scenoje madoną, angelus, šventuosius, Kristų ir patį dievą. Tada visa tai būdavo daroma labai naiviai. Viktoro Hugo romane Notre-Dame de Paris* pasakojama, kad Liudviko XI laikais Paryžiuje, rotušės salėje, prancūzų dofino gimimo garbei buvo suruoštas liaudžiai didaktinis nemokamas spektaklis „Le bon jugement de la tres sainte et gracieuse Vierge Marie“**, kuriame pasirodo ji pati
______________
* „Paryžiaus katedra“
** „Teisingoji švenčiausios ir maloningiausios panelės Marijos ištarmė“.

-262-

ir pasako savo bon jugement*. Pas mus Maskvoje, dar prieš Petrą, irgi kartais būdavo vaidinamos beveik tokios pat dramos, dažniausiai Senojo testamento temomis; tačiau, be vaidinamų dramų, tada po visą pasaulį dar plito daug apsakymų ir „giesmių“, kuriuose pagal reikalą veikėjai būdavo šventieji, angelai ir visos dangiškosios galybės. Mūsų vienuolynuose irgi buvo verčiamos, nurašinėjamos ir netgi kuriamos tokios poemos, ir dar kada – totorių jungo metu. Yra, pavyzdžiui, viena nedidelė vienuolyne sukurta poema (žinoma, vertimas iš graikų kalbos): „Dievo motinos kelionė po kančių vietas“, kurios drąsūs vaizdai ne menkesni už Dantės. Dievo motina aplanko pragarą, o vedžioja ją „kančių keliais arkangelas Mykolas. Ji mato nusidėjėlius ir jų kančias. Ten yra, tarp kitko, viena be galo įdomi nusidėjėlių rūšis ugnies ežere: kurie iš jų taip giliai nugrimzta į tą ežerą, jog nebegali daugiau iškilti, tai „tuos jau užmiršta dievas“, - posakis be galo prasmingas ir įspūdingas. Ir šit priblokšta dievo motina puola verkdama prieš dievo sostą ir prašo pasigailėti visų, esančių pragare, visų, kuriuos jinai ten matė, be jokio skirtumo. Jos pokalbis su dievu kolosaliai įdomus. Ji maldauja, ji nesitraukia, ir kai dievas parodo jai prikaltas jos sūnaus rankas ir kojas ir klausia: kaip aš atleisiu jo kankintojams, - tai ji liepia visiems šventiesiems, visiems kankiniams, visiems angelams ir arkangelams pulti ant kelių drauge su ja ir melsti pasigailėjimo visiems be skirtumo. Galų gale ji išmeldžia dievą kasmet sustabdyti kančias nuo didžiojo penktadienio ligi sekminių, o nusidėjėliais pragare čia pat dėkoja viešpačiui ir šaukia jam: „Teisus esi, viešpatie, kad taip nusprendei“. Na va, ir mano poemėlė būtų buvusi kiek panaši į šitą, jei būtų pasirodžiusi anuomet. Mano scenoje pasirodo jis; tiesa, poemoje jis nieko nekalba, tik pasirodo ir praeina. Jau penkiolika amžių sukako nuo to laiko, kada jis žadėjo ateiti su visa savo karališka didybe, penkiolika amžių nuo to laiko, kada jo pranašas parašė: „Šitai greit ateisiu“. „Tos dienos ir valandos tačiau nežino nė sūnus, tik mano dangiškasis tėvas“, taip pasakė ir jis pats, dar būdamas žemėje. Bet žmonija laukia jo su tuo pačiu tikėjimu ir su tuo pačiu grauduliu. O, netgi su didesniu tikėjimu, nes jau penkiolika amžių praėjo nuo to laiko, kai dangus nustojo guodęs savo žadėjimais:

Tikėk tuo, ką širdis tau sako.

Dangus jau nieko nežadės.**

______________
* Teisingąja ištarme
** Iš F. Šilerio eilėraščio „Troškimas“ (1801).

-263-

ir lieka vien tikėti tuo, ką sako širdis! Tiesa, tada būdavo ir daug stebuklų. Buvo šventųjų, kurie stebuklingai pagydavo; kai kuriems teisuoliams, kaip matyti iš jų gyvenimo aprašymo, apsireikšdavo pati dangaus karalienė. Bet šėtonas budrus, ir žmonės jau ėmė abejoti tų stebuklų tikrumu. Kaip tik tada šiaurėje, Vokietijoje, atsirado nauja baisi erezija*. Milžiniška žvaigždė, „panaši į žibintuvą“ (tai yra į bažnyčią), „krito į vandenų versmes, ir jie pasidarė kartūs“**. Tie eretikai ėmė šventvagiškai neigti stebuklus. Bet juo karščiau tiki tie, kurie liko ištikimi, žmonijos ašaros ir dabar, kaip ir kitados, kyla ligi jo, laukia jo, myli jį, kliaujasi juo, trokšta nukentėti ir mirti už jį, kaip ir kitados... Ir štai tiek amžių maldavo žmonija, liepsningai tikėdama: „Viešpatie, apsireiški mums“, tiek amžių šaukėsi į jį, kad jis iš begalinio pasigailėjimo panoro nužengti pas maldaujančiuosius. Nužengdavo, aplankydavo jis ir anksčiau tūlus teisuolius, kankinius ir šventus atsiskyrėlius dar žemėje, kaip kad užrašyta jų „gyvenimuose“. Mūsų Tiutčevas, didžiai tikėjęs savo žodžių teisingumu, paskelbė, kad

Daugel syk su kryžium kniubęs
Vargo žeme, plotus tavo
Viešpats dievas vergo rūbais
Laimindamas apkeliavo.***

Ka iš tikrųjų taip ir buvo, aš tuojau tau papasakosiu. Ir štai jis panoro nors akimirką pasirodyti žmonėms – vargstantiems, kenčiantiems, bjauriose nuodėmėse paskendusiems, bet vaikiškai jį mylintiems žmonėms. Veiksmas mano poemoje vyksta Ispanijoj, Sevilijoj, pačiu baisiuoju inkvizicijos metu, kada dievo garbei šalyje kasdien degė laužai ir

Pikti eretikai pleškėjo
Didingose autodafė****

O, žinoma, jis nužengė ne taip, kaip nužengs, pagal savo žadėjimą, amžiams pasibaigus, visoje dangiškoje šlovėje, kada jo atėjimas bus toks staigus kaip „žaibas, švystelėjęs nuo rytų ligi vakarų“. Ne, jis panoro aplankyti nors akimirką savo vaikus, ir kaip tik ten, kur dabar ėmė traškėti eretikų laužai. Iš begalinio savo gailestingumo jis dar kartą eina tarp žmonių, tuo pačiu žmogaus pavidalu, kuriuo trejus metus vaikščiojo tarp žmonių prieš penkiolika amžių. Jis nužengia į pietų šalies miesto „karštas gatves“, ten, kur tik vakar „didingoje autodafė“, karaliaus, jo dvariškių, kardinolų ir gražiausių karaliaus
______________
* nauja baisi erezija - Reformacija.
** Milžiniška žvaigždė... "krito į vandenų versmes..." - Vaizdas iš Apokaliptinės (apreiškimo Jonui), paskutinės Naujojo testamento knygos, pranašaujančios pasaulio galą.
*** Iš F. Tiutčevo eilėraščio "Šitos varganos sodybos..." (1855). (J. Strielkūno vertimas.)
**** Iš A. Poležajevo poemos "Koriolanas" (1934).

-264-

rūmų ponių akivaizdoje, gausiai susirinkusių visos Sevillos gyventojų akivaizdoje, kardinolas didysis inkvizitorius iš karto sudegino ad majore gloriam Dei* gal visą šimtą eretikų. Jis pasirodė tykiai, nepastebimai, ir štai visi – atrodo keista – jį pažįsta. Čia galėtų būti viena geriausių mano poemos vietų – kodėl gi jį pažįsta. Žmonės nesulaikomai veržiasi prie jo, apsupa, telkiasi apie jį, seka iš paskos. Jis tylėdamas žengia jų vidury su romia begalinio gailesčio šypsena. Meilės saulė liepsnoja jo širdyje, Šviesos, Švietimo ir Galybės spinduliai sklinda iš jo akių, uždegdami jas meile jam. Jis tiesia į žmones rankas, laimina juos, ir nuo prisilietimo prie jo, netgi prie jo drabužių, žmonės pagyja. Štai iš minios sušunka senis, aklas nuo mažų dienų: „Viešpatie, išgydyk mane, ir aš tave išvysiu“, ir štai tartum žvynai nukrenta jam nuo akių, ir neregys mato jį. Žmonės verkia ir bučiuoja žemę, kuria jis žengia. Vaikai barsto prieš jį gėles, gieda ir šaukia jam: „Hosanna!“ „Tai jis, tai tas pats, – kartoja visi, – tai turi būti jis, tai ne kas kitas kaip jis“. Jis sustoja Sevillos katedros prieangyje tą pačią akimirką, kada į šventovę žmonės verkdami įneša atdarą baltą vaikišką karstelį: jame septynerių metų mergaitė, vieno įžymaus piliečio vienturtė duktė. Negyvas kūdikis guli, visas paskendęs gėlėse. „Jis prikels tavo kūdikį“, – šaukia minia verkiančiai motinai. Išėjęs pasitikti karsto, katedros parteris žiūri sumišęs ir rauko antakius. Bet štai pasigirsta mirusio kūdikio motinos klyksmas. Jinai puola jam po kojų: „Jeigu tai esi tu, prikelk mano kūdikį“, – šaukia jinai, tiesdama į jį rankas. Procesija sustoja; karstelį padeda prieangyje, palei jo kojas. Jis žvelgia gailestinga, ir jo lūpos dar kartą ištaria: „Talita kumi“** – „Mergaite, kelkis“. Mergaitė karste pakyla, atsisėda ir šypsodama žvalgosi aplinkui atmerktomis nustebusiomis akutėmis. Jos rankose puokštė baltų rožių, su kuriomis ji gulėjo karste. Minia sumišusi, ji šaukia, rauda, ir štai, tuo pat metu eina per aikštę pro katedrą pats kardinolas didysis inkvizitorius. Tai beveik devynių dešimčių metų senis, aukštas ir tiesus, išdžiuvusiu veidu, įdubusiomis akimis, bet jos dar žėri kaip ugnies kibirkštis. O, jis vilki ne savo puošniais kardinoliškais drabužiais, su kuriais pasirodė vakar miniai, kai buvo deginami Romos tikėjimo priešai, – ne, šiuo metu jis tik su senu, šiurkščiu vienuolio abitu. Jam iš paskos tam tikru atstumu eina jo niūrūs padėjėjai, tarnai ir „šventoji“ sargyba. Jis sustoja prieš minią ir stebi iš tolo. Jis viską matė, jis matė, kaip padėjo prie jo kojų karstą, matė,
______________
* Didesnei dievo garbei (lot.)
** Kristaus žodžiai iš Naujojo testamento (Evangelija pagal Mork7, 5, 41).

-265-

kaip prisikėlė mergaitė, ir jo veidas paniuro. Jis rauko savo žilus tankius antakius, ir jo žvilgsnis grėsmingai blykčioja. Jis ištiesia pirštą ir liepia savo sargybiniams jį suimti. Jo valdžia tokia didelė, o ramūs žmonės taip įpratę jo bijoti ir klausyti, jog ūmai stoja kapų tyla, minia tuojau prasiskiria prieš sargybinius, ir šie uždeda ant jo rankas ir nusiveda jį. Minia akimirksniu kaip vienas žmogus žemai nulenkia galvas prieš senį inkvizitorių, šis tylomis palaimina žmones ir nueina. Sargybiniai atveda suimtąjį į ankštą ir niūrų skliautuotą kalėjimą senoviškame šventojo teismo pastate ir uždaro ten. Baigiasi diena, ateina tamsi, karšta ir „bedvasė“ Sevillos naktis. „Laurais ir citrinom naktis pakvipus“*. Nakties glūdumoje staiga atsidaro geležinės kalėjimo durys, ir pats senis didysis inkvizitorius lėtai įeina į kalėjimą su žibintu rankoje. Jis vienas; durys tuojau užsidaro. Jis atsistoja prie durų ir ilgai, gal minutę, gal dvi, įdėmiai žiūri į jo veidą. Pagaliau tyliai prieina, stato žibintą ant stalo ir sako jam:
– Tai tu? Tu? – Nesulaukęs atsakymo, greit priduria: – Neatsakyk, tylėk. Ir ką gi tu galėtumei pasakyti? Aš per daug gerai žinau, ką tu pasakysi. Bet tu nė teisės neturi ką nors pridurti prie to, ką jau esi anksčiau pasakęs. Kodėl tu atėjai trukdyti mums? Nes tu atėjai mums trukdyti, tu pats tai žinai. Bet ar tu žinai, kas bus rytoj? Aš nežinau, kas tu esi, ir nenoriu žinoti: ar čia tu, ar tavo pavidalas, bet jau rytoj aš nuteisiu tave ir sudeginsiu ant laužo kaip pikčiausią eretiką, ir ta pati minia, kuri šiandien bučiavo tavo kojas, rytoj, vos tik aš mostelėsiu ranka, puls žerti žarijų į tavo laužą, ar tu žinai tai? Taip, gal žinai, – pridūrė jis, jausmingai susimąstęs, nė akimirkos nenuleisdamas akių nuo savo belaisvio.
- Aš ne visai suprantu, Ivanai, kas gi čia? - šyptelėjo Alioša, visą laiką tylomis klausęsis, - ar čia tik nežabota fantazija, ar kokia senio klaida, koks nors neįmanomas qui pro quo**?
- Tebūnie kad ir šis pastarasis, - susijuokė Ivanas, - jeigu jau tave taip išpaikino nūdieninis realizmas ir tu negali pakęsti jokios fantastikos – jei nori qui pro quo, tai ir tebūnie taip. Tiesa, - vėl susijuokė jis, - seniui devyniasdešimt metų, ir jo idėja seniai galėjo jam protą atimti. O belaisvis galėjo nustebinti jį savo išvaizda. Pagaliau tai galėjo būti tiesiog kliedesys, priešmirtinis regėjimas devynių dešimčių metų senio, dar, be to, įkaitusio nuo vakarykščios autodafė, kur buvo sudeginta šimtas eretikų. Bet argi mums ne vis tiek: ar čia qui pro quo, ar nežabota fantazija? Čia tik tas svarbu, kad senis turi išsikalbėti,
_____________
*"Laurais ir citrinom naktis pakvipus" - citata iš A. Puškino dramos "Akmeninis svečias", II sc. (A. Churgino vertimas.)
** Painiava, nesusipratimas (lot.).

-266-

kad pagaliau jis pasako, ką galvojo per visus devyniasdešmt metų, pasako garsiai tai, apie ką visus devyniasdešimt metų nekalbėjo.
- O belaisvis tyli? Žiūri į jį ir netaria nė žodžio?
- Bet taip ir turi būti, netgi visada taip turi būti, vėl susijuokė Ivanas. - Pats senasis paaiškina jam, kad belaisvis nė teisės neturi nieko pridėti prie to, ką anksčiau yra pasakęs. Jei nori, tai čia kaip tik ir yra pagrindinis Romos katalikybės bruožas, bent jau man taip atrodo: „viską, girdi, tu pavedei popiežiui, viską dabar popiežius sprendžia, o tu dabar gali ir visai nesirodyti, bent jau kol kas netrukdyk mums“. Panašiai jie ne tiktai kalba, bet ir rašo, bent jėzuitai. Aš pats esu apie tai skaitęs jų teologiniuose veikaluose. „Ar tu turi teisę apreikšti mums nors vieną paslaptį iš to pasaulio, iš kurio atėjai? – klausia jį mano senis ir pats atsako jam: – Ne, neturi, kad nieko nepridėtum prie to, kas jau anksčiau pasakyta, ir kad neatimtum žmonėms laisvės, kurią taip gynei, kai gyvenai žemėje. Viskas, ką tu vėl pasakysi, bus pasikėsinimas į žmonių tikėjimo laisvę, nes atrodys kaip stebuklas, o jų tikėjimo laisvė tau buvo už viską brangesnė dar tada, prieš pusantro tūkstančio metų. Argi ne tu tada taip dažnai sakydavai: „Noriu jus laisvus padaryti“. Bet štai tu dabar pamatei tuos „laisvus“ žmones, – staiga priduria senis susimąstęs ir šypsodamas. – Taip, tas mums brangiai atsiėjo, – kalba jis, griežtai žiūrėdamas į jį, – bet mes pagaliau padarėme tam galą tavo vardu. Penkiolika amžių vargome mes su ta laisve, bet dabar, kaip tik dabar su tuo baigta, ir baigta galutinai. Tu netiki, kad galutinai baigta? Tu romiai žiūri į mane ir netgi nesiteiki piktintis manimi? Bet žinok, kad dabar, kaip tik dabar šitie žmonės labiau negu kada nors yra įsitikinę, kad jie visiškai laisvi, tuo tarpu jie patys atnešė mums savo laisvę ir nuolankiai padėjo ją prie mūsų kojų. Bet tai padarėme mes, o ar šito tu norėjai, ar šitokios laisvės?“
- Aš vėl nesuprantu, - pertraukė Alioša, gal jis ironizuoja, juokias.
- Nė kiek. Jis kaip tik laiko savo ir savųjų nuopelnu, kad pagaliau jie įveikė laisvę, ir įveikė ją tam, kad žmonės būtų laimingi. „Nes tik dabar (jis, žinoma, kalba apie inkviziciją) pirmą kartą pasidarė galima pagalvoti apie žmonių laimę. Žmogus buvo sutvertas maištininku; argi maištininkai gali būti laimingi? Tu buvai perspėtas, – sako jis jam, – tau netrūko perspėjimų ir nurodymų, bet tu nepaklausei perspėjimų, tu atmetei vienintelį būdą, kuriuo galima buvo padaryti žmones laimingus, bet. Laimė, pasitraukdamas tu pavedei šitą reikalą mums. Tu žadėjai, tu savo žodžiu sutvirtinai, tu davei

-267-

mums teisę surišti ir atrišti, ir jau, žinoma, negali nė pagalvoti, kad šitą teisę dabar galėtumei iš mūsų atimti. Tai kodėl gi tu atėjai mums trukdyti?“
- O ką reiškia: tau netrūko perspėjimų ir nurodymų? - paklausė Alioša.
- Čia kaip tik ir yra pats svarbiausias dalykas, kurį turi pasakyti senis.
„Baisi ir protinga dvasia, susinaikinimo ir nebūties dvasia, – kalba senis, – didžioji dvasia kalbėjosi su tavimi tyruose, ir mums yra skelbiama knygose, kad ji „gundžiusi“ tave. Ar ne taip? Ir ar galima būtų pasakyti tiesą, didesnę už tą, kurią jis apreiškė tau trimis klausimais, kuriuos tu paneigei ir kurie knygose pavadinti „pagundomis“? Ir vis dėlto, jei buvo kada pasaulyje tikras, griausmingas stebuklas, tai jis buvo aną dieną, anų trijų pagundų dieną. Kaip tik tų trijų klausimų atsiradimas ir buvo stebuklas. Jei galima būtų pagalvoti, tik išbandymo, tik pavyzdžio dėlei, kad šitie trys baisiosios dvasios klausimai be pėdsakų dingo knygose ir kad reikia juos atnaujinti, vėl sugalvoti ir sukurti, kad galima būtų juos vėl įrašydinti į knygas ir tam reikalui surinkti visus pasaulio išminčius-valdovus, vyriausius kunigus, mokslininkus, filosofus, poetus, ir duoti jiems tokią užduotį: sugalvokite, sudarykite tris klausimus, bet tokius, kurie ne tik atitiktų įvykio svarbą, bet ir trimis žodžiais, tik trimis žmogiškais sakiniais nusakytų visą būsimąją pasaulio ir žmonijos istoriją, – tai ar tu manai, kad visa žemiškoji išmintis, drauge paimta, galėtų sugalvoti ką nors panašaus į tuos tris šiurpius ir didžius klausimus, kuriuos iš tikrųjų tau pateikė tyruose galinga ir protinga dvasia? Jau vien tik iš šių klausimų, kurių atsiradimas yra tikras stebuklas, galima spręsti, kad čia turi reikalą ne su pastoviu žmogišku protu, bet su amžinu ir absoliučiu. Juk šiuose trijuose klausimuose yra tartum susilydžiusi į vieną visumą ir nusakyta visa tolesnė žmonijos istorija ir apreikšti trys keliai, kuriuose susieis visi neišsprendžiami istoriniai žmogiškosios prigimties prieštaravimai visoje žemėje. Tada visa tai dar negalėjo būti taip aišku, nes ateitis buvo nežinoma, bet dabar, kai praėjo penkiolika amžių, mes matome, kad tais trimis klausimais taip viskas buvo nuspėta ir numatyta ir kad taip viskas tiksliai išsipildė, jog nieko daugiau nebegalima nei pridėti prie jų, nei nuo jų atimti.
Tad spręsk pats, kieno buvo tiesa: ar tavo, ar to, kuris tada klausė tave? Prisimink pirmąjį klausimą; nors ir ne pažodžiui, bet jo prasmė tokia: „Tu nori eiti į pasaulį ir eini tuščiomis rankomis, su kažkokiu

-268-

laisvės pažadu, kurio jie, tokie neišmanėliai, tokie apsigimę niekšai, negali nė suprasti, kurie jo siaubingai bijo, nes niekuomet nei žmogui, nei žmonių visuomenei dar nėra buvę nieko labiau nepakenčiama kaip laisvė! O ar tu matai šituos akmenis šituose tuščiuose ir įkaitintuose tyruose? Paversk juos duona, ir paskui tave bėgs žmonija kaip banda, dėkinga ir klusni, nors amžinai drebėdama, kad tu gali atitraukti savo ranką ir jie nebegaus tavo duonos.“ Bet tu nenorėjai atimti iš žmogaus jo laisvės ir atmetei tą pasiūlymą, nes kokia gi laisvė, nusprendei tu, jei klusnumas yra pirktas duona? Tu atsakei, kad ne viena duona žmogus gyvas, bet ar žinai, kad dėl šitos žemiškos duonos ir sukils prieš tave žemės dvasia, ir stos į kovą su tavimi, ir nugalės tave, ir visi eis paskui ją šaukdami: „Kas panašus į šitą žvėrį, jis davė mums ugnį iš dangaus!“ Ar tu žinai, kad praeis amžiai, ir žmonija savo išminties ir mokslo lūpomis paskelbs, kad nusikaltimo nėra, taigi nėra nė nuodėmės, o yra tik alkani žmonės. „Papenėk, tada reikalauk iš jų dorybės!“ – štai ką parašys jie vėliavoje, kurią iškels prieš tave ir kuria bus išgriauta tavo šventykla. Tavo šventyklos vietoje iškils naujas pastatas, vėl iškils baisingasis Babelio bokštas, ir nors ir šitas, kaip ir anas, nebus baigtas, bet vis dėl to tu galėjai išvengti šito naujo bokšto ir tūkstančiu metų sutrumpinti žmonių kančias, – nes juk pas ką gi, jei ne pas mus, ateis jie, tūkstantį metų prasikankinę su savo bokštu! Jie vėl tada suras mus po žeme, katakombose, besislapstančius (nes mes vėl būsime persekiojami ir kankinami), suras mus ir šauks mums: „Papenėkite mus, nes tie, kurie žadėjo mums ugnį iš dangaus, jos nedavė“. Ir tada mes jau baigsime statyti jų bokštą, nes baigs statyti tas, kas papenės, o papenėsime tik mes, tavo vardu, ir pameluosime, kad tavo vardu. O, niekuomet, niekuomet jie be mūsų savęs nepapenės! Joks mokslas neduos jiems duonos, kol jie bus laisvi, bet viskas baigsis tuo, kad jie atneš savo laisvę prie mūsų kojų ir pasakys mums: „Geriau padarykite mus vergais, bet papenėkite mus“. Patys galiausiai supras, jog laisvė ir drauge žemiška duona, kurios užtektų kiekvienam, yra neįmanomas daiktas, nes niekuomet, niekuomet jie nepasidalys tarp savęs! Taip pat įsitikins, kad jie niekuomet negali būti nė laisvi, nes jie silpni, ydingi, menkystos ir maištininkai. Tu žadėjai jiems dangiškos duonos, bet, vėl kartoju, ar gali ji prilygti silpnos, visada ydingos ir amžinai netaurios žmonių padermės akyse žmogiškajai duonai? Ir jei paskui tave dėl dangiškosios duonos eis tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių, tai kaip bus milijonams ir dešimtims tūkstančių milijonų būtybių, kurios neįstengs paniekinti žemiškosios duonos dėl dangiškosios?

-269-

O gal tau brangūs tik dešimtys tūkstančių kilniųjų ir stipriųjų, o kiti milijonai, gausūs, kaip marių smiltys, silpnųjų ir tave mylinčiųjų turi būti vien medžiaga kilniesiems ir stipriesiems? Ne, mums brangūs ir silpnieji. Jie ypatingi, jie maištininkai, bet galų gale jie pasidarys ir klusnūs. Jie stebėsis mumis ir laikys mus savo dievais už tai, kad mes, atsistoję jų priešakyje, sutikome nešti sunkią laisvės naštą ir juos valdyti, – tokia baisi padėtis jiems pagaliau atrodytų laisvė! Bet mes pasakysime, kad esame klusnūs tau ir valdome juos tavo vardu. Mes vėl apgausime juos, nes tavęs jau nebeįsileisime. Šita apgaulė teiks mums kančių, nes mes būsime priversti meluoti. Štai ką reiškė tas pirmasis klausimas tyruose, o juk tame klausime glūdėjo didžioji šio pasaulio paslaptis. Sutikęs priimti „duoną“, tu būtum atsakęs į visuotinį ir amžiną tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės klausimą: „Kam reikia nusilenkti?“ Žmogus neturi nieko kito tokio nuolatinio ir skausmingo rūpesčio, kaip, tapus laisvam, kuo greičiausiai surasti ką nors, kam galima būtų nusilenkti. Bet žmogus nori nusilenkti tam, kas yra neginčijama, tiek neginčijama, jog visi žmonės sutiktų drauge tam nusilenkti. Juk tie pasigailėtini padarai rūpinasi ne tik susirasti tai, kam turėčiau aš ar kas kitas nusilenkti, bet surasti tai, kuo visi įtikėtų ir kam nusilenktų, ir būtinai visi vienu kartu. Šis reikalas drauge nusilenkti labiausiai ir kankina tiek atskirus žmones, tiek visą žmoniją nuo amžių pradžios. Versdami visus kam nors vienam nusilenkti, jie naikina viens kitą kalaviju. Jie kūrė dievus ir šaukė viens kitam: „Meskite savo dievus ir ateikite nusilenkti mūsiškiams, o jei ne, tai mirtis ir jums, ir jūsų dievams!“ Ir taip bus iki pasaulio pabaigos, netgi tada, kai išnyks pasaulyje dievai: vis tiek klaupsis prieš stabus. Tu žinojai, tu negalėjai nežinoti šios didžiausios žmogiškosios prigimties paslapties, bet tu atmetei šitą vienintelę absoliutinę vėliavą, kuri tau buvo pasiūlyta, kad galėtumei priversti visus nusilenkti prieš tave be jokių sąlygų, - žemiškos duonos vėliavą, ir atmetei ją dėl laisvės ir dangiškos duonos. Pažiūrėk, ką tu dar padarei. Ir vėl viską dėl laisvės! Sakau tau, kad žmogus neturi kito tokio skausmingo rūpesčio, kaip kad surasti ką nors, kam galėtų kuo greičiau atiduoti tą laisvės dovaną, su kuria užgimsta ši pasigailėtina būtybė. Bet žmonių laisvę užvaldo tik tas, kas nuraminą jų sąžinę. Kartu su duona tau pasiūlyta neabejotina vėliava: duosi duonos, ir žmogus nusilenks, nes nėra kito tokio neabejotino daikto kaip duona, bet jei tuo pat metu dar ir kas nors kitas, be tavęs, užvaldys jo sąžinę, o, tada jis net atsisakys tavo duonos

-270-

ir seks paskui tą, kuris sugundė jo sąžinę. Čia buvo tavo tiesa. Juk žmogaus būties paslaptis yra ne pats jo gyvenimas, bet gyvenimo tikslas. Aiškiai nesuvokęs, kam turi gyventi, žmogus nė gyventi nesutiks ir greičiau pats susinaikins, negu pasiliks žemėje, nors aplink jį vien duona tebūtų. Taip jau yra, bet kas gi pasidarė: užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu jiems dar ją padidinai! O gal užmiršai, kad ramybė ir netgi mirtis žmogui brangesnė negu laisvė pasirinkti gėrį ar blogį? Niekas taip negundo žmogaus kaip jo sąžinės laisvė, bet nieko nėra ir skausmingesnio. Ir štai, užuot padėjęs tvirtus ir pastovius pamatus žmonių sąžinei nuraminti visiems laikams, tu paėmei visa, kas nepaprasta, mįslinga, neaišku, paėmei visa, kas buvo pagal žmonių jėgas, todėl pasielgei tartum visai jų nemylėdamas, - ir kas gi taip padarė: tas, kuris atėjo atiduoti už juos savo gyvybės! Užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu padauginai ją ir laisvės kančiomis amžinai apsunkinai žmonių sielas. Tu norėjai laisvos žmogaus meilės, norėjai, kad jis laisva valia sektų paskui tave, susižavėjęs tavim, iš meilės tau. Užuot laikęsis tvirto seno įstatymo, dabar savo laisva širdimi turi spręsti žmogus pats vienas, kas yra gėris ir kas yra blogis, turėdamas prieš akis tiktasi tavo paveikslą ir juo pasikliaudamas, - bet nejaugi tu nepagalvojai, kad jis pagaliau paniekins ir netgi paneigs ir tavo paveikslą, ir tavo tiesą, jeigu jį prislėgs tokia baisi našta kaip pasirinkimo laisvė? Jis sušuks pagaliau, kad tiesa ne tavyje, nes argi galima buvo palikti juos labiau nerimstančius ir labiau kenčiančius, kaip kad tu padarei, palikdamas jiems tiek rūpesčių ir neišsprendžiamų klausimų. Taigi tu pats ir paskatinai juos griauti tavo paties karalystę ir nieko daugiau tuo nekaltink. O argi tas buvo tau pasiūlyta? Yra trys jėgos, tik trys vienintelės jėgos pasaulyje, kurios gali amžinai įveikti ir sužavėti šitų mažajėgių maištininkų sąžinę jų pačių laimei, - tos jėgos: stebuklas, paslaptis ir autoritetas. Tu paneigei ir vieną, ir kitą, ir trečią ir pats davei tam pavyzdį. Kai baisi ir didžiai išmintinga dvasia pastatė tave ant šventyklos viršūnės ir tarė tau: „jei nori sužinoti, ar tu esi dievo sūnus, šok žemyn, nes yra pasakyta, kad angelai pagaus ir neš jį, ir jis nenukris ir neužsimuš, ir sužinosi tada, ar tikrai esi dievo sūnus, ir įrodysi tada, koks tavo tikėjimas į savąjį tėvą“, bet tu išklausęs atmetei pasiūlymą ir nesusigundei, ir nešokai žemyn. O, žinoma, tu čia pasielgei išdidžiai ir puikiai, pasielgei kaip dievas, bet žmonės, bet šita silpna ir maištaujanti padermė – argi jie dievai? O, tu tada supratai, kad jei tik būtumei žingsnį žengęs, jei būtumei vos pajudėjęs, prieš pasiryždamas šokti žemyn, tuojau ir būtumei sugundęs

-271-

viešpatį ir praradęs visą tikėjimą į jį, ir būtumei mirtinai užsimušęs į žemę, kurios išganyti atėjai, ir būtų apsidžiaugusi protingoji dvasia, kuri tave gundė. Bet, kartoju, ar daug yra tokių kai tu? Ir nejaugi tu iš tikrųjų galėjai nors akimirką pagalvoti, kad ir žmonės įstengs pasipriešinti tokiai pagundai? Argi jau taip sukurta žmonių prigimtis, kad jie galėtų paneigti stebuklą ir tokiais baisiais savo gyvenimo momentais, kada iškyla patys baisiausi, patys svarbiausi klausimai, taip kankinantys jų sielas, pasilikti vien su savo širdimi laisvai jų spręsti? O, tu žinojai, kad tavo didžius darbus išsaugos knygos, kad jų garsas pasieks amžių gelmes ir tolimiausius žemės pakraščius, ir tikėjaisi, kad, sekdamas tavo pavyzdžiu, ir žmogus pasiliks su dievu, nereikalaudamas stebuklo. Bet tu nežinojai, kad vos tik žmogus atmes stebuklą, toliau atmes ir dievą, nes žmogus ieško ne tiek dievo, kiek stebuklų. Ir kadangi žmogus nepajėgia likti be stebuklo, tai prisikurs daugybę naujų stebuklų, jau savų, ir nusilenks prieš žiniuonių burtus, prieš bobų kerus, nors būtų pats didžiausias maištininkas, eretikas ir bedievis! Tu nenužengei nuo kryžiaus, kai minia šaukė tau, tyčiodamasi ir juokdamasi iš tavęs: „Nuženk nuo kryžiaus, ir įtikėsime, kad tai tu“. Nenužengei dėl to, kad velgi nepanorėjai pavergti žmogaus stebuklu ir troškai laisvo tikėjimo, be stebuklų. Troškai laisvos meilės, o ne džiugesio vergų, reginčių tavo galybę, sukrėtusią juos visam gyvenimui. Bet ir čia tu pervertinai žmones, nes, žinoma, jie yra vergai, nors ir sutverti maištininkais. Apsižvalgyk ir pagalvok: štai jau praėjo penkiolika amžių, taigi pažiūrėk į juos: ką gi tu išaukštinai ligi savęs? Prisiekiu, žmogus sukurtas silpnesnis ir menkesnis, negu tau atrodė! Ar jis gali, ar gali padaryti tai, ką tu padarei? Tiek jį gerbdamas, tu pasielgei taip, lyg nebeužjaustumei jo, nes per daug iš jo pareikalavai, - ir kas gi taip pasielgė: tas, kuris mylėjo jį labiau negu pats save! Būtumei mažiau jį gerbęs – būtumei mažiau iš jo pareikalavęs, o tai būtų labiau panašu į meilę, nes būtų palengvėjusi jo našta. Jis silpnas ir niekingas. Kas iš to, kad jis dabar visur kelia maištą prieš mūsų valdžią ir didžiuojasi tuo, kad kelia maištą. Tai kūdikio ir mokinuko didystė. Tai maži vaikai, kurie pakėlė klasėje maištą ir išvijo mokytoją. Bet ateis galas ir vaikiščių džiūgavimui, jis brangiai atsieis jiems. Jie išgriaus šventyklas ir užlies krauju žemę. Betgi tie kvaili vaikai pagaliau supras, kad nors jie ir maištininkai, bet maištininkai mažajėgiai, savo maišto neištveriantys. Apsipylę kvailomis ašaromis, jie pagaliau pripažins, kad tas, kas sutvėrė tuos maištininkus, be abejonės, norėjo iš jų pasityčioti. Pasakys jis taip iš nevilties, ir jų žodžiai

-272-

bus burnojimas prieš dievą, ir dėl to jie pasijus dar nelaimingesni, nes žmogiškoji prigimtis nepakenčia tokio burnojimo ir galų gale pati už tai visada jiems ir atkeršija. Taigi nerimas, sumišimas ir nelaimės – štai dabartinė žmonių dalia po to, kai tu tiek iškentėjai dėl jų laisvės! Didysis tavo pranašas* alegoriškai pasakoja apie savo regėjimą, kad matęs visus pirmojo prisikėlimo dalyvius ir kad buvę jų po dvylika tūkstančių iš kiekvienos genkartės. Bet jeigu jų tiek buvo, tai ir jie buvo tartum ne žmonės, o dievai. Jie iškentėjo tavo kryžių, iškentėjo dešimtis metų tyruose, alkani ir nuogi, maitindamiesi skėriais ir šaknimis, - ir, žinoma, tu gali didžiuodamasis parodyti šituos laisvės ir laisvos meilės, laisvos ir didingos aukos vaikus, tavimi pasikliovusius. Bet atsimink, kad jų buvo tiktai keli tūkstančiai, ir tai dievų, o visi kiti? Ir kuo kalti visi kiti silpni žmonės, kad negalėjo iškentėti tiek, kiek stiprieji? Kuo gi kalti silpnadvasiai, kad nepajėgia sutalpinti savyje tokių baisių dovanų? Nejaugi iš tikrųjų tu buvai atėjęs tik pas išrinktuosius ir išrinktiesiems? Bet jeigu taip, tai čia paslaptis, ir mes negalime jos suprasti. O jeigu paslaptis, tai ir mes turėjome teisę skelbti paslaptį ir mokyti juos, kad svarbu ne laisvas jų širdžių sprendimas ir ne meilė, o paslaptis kuriai jis turi paklusti aklai, netgi prieš savo sąžinę. Taip mes ir padarėme. Mes atitaisėme tavo didžius darbus ir pagrindėme juos stebuklu, paslaptimi ir autoritetu. Ir žmonės apsidžiaugė, kad juos vėl vedame kaip kaimenę ir kad pagaliau nuo jų širdžių nuimta tokia baisi dovana, kuri teikė jiems tiek kančių. Sakyk, ar teisūs mes buvome, kad taip mokėme ir darėme? Nejaugi mes nemylėjome žmonijos, jei taip atlaidžiai pažiūrėjome į jos silpnumą, meilingai palengvinome jos naštą ir leidome jai, iš prigimties mažajėgei, netgi ir nuodėmes daryti, bet tiktai su mūsų žinia? Tai kodėl gi tu dabar atėjai mums trukdyti? Ir ko tu tyli ir taip jausmingai žvelgi į mane savo romiomis akimis? Supyk, aš nenoriu tavo meilės, nes ir pats tavęs nemyliu. Ir ką aš dar turiu slėpti nuo tavęs? Argi aš nežinau, su kuo kalbuosi? Viskas, ką turiu tau pasakyti, yra tau žinoma, matau tai iš tavo akių. Argi aš turiu nutylėti tau mūsų paslaptį? Gal tu nori išgirsti ją būtinai iš mano lūpų, tai klausyk: mes ne su tavimi, o su juo, štai mūsų paslaptis! Mes jau seniai ne su tavimi, o su juo, jau aštuoni šimtmečiai. Lygiai prieš aštuonis šimtus metų mes priėmėme iš jo tai, ką tu pasipiktinęs atmetei, priėmėme tą paskutinę dovaną, kurią jis siūlė tau, parodęs tau visas šios žemės karalystes; mes priėmėme iš jo Romą ir ciesoriaus kalaviją ir apsiskelbėme šio pasaulio valdovais**, vieninteliais valdovais, nors ir ligi šiol nespėjome
______________
* Didysis... pranašas – apaštalas Jonas, kurį bažnyčia laiko Apokalipsės autorium.
** ... apsiskelbėme šio pasaulio valdovais... VIII a. Vidury frankų karalius Pipinas Trumpasis už įšventinimą į karalius atidavė popiežiui Steponui II vidurinėje Italijoje nukariautas teritorijas, ir čia įsikūrė Popiežiaus sritis – teokratinė valstybė su sostine Roma. Pasaulietine popiežių valdžia buvo panaikinta 1870 m.

-273-

galutinai baigti savo žygio. Bet kas kaltas? O, kol kas dar tik pradžia mūsų žygio, bet jis prasidėjo. Dar ilgai reikės laukti jo baigties, ir dar daug turės iškentėti pasaulis, bet mes savo pasieksime ir tapsime ciesoriais, o tada jau pagalvosime ir apie visos žmonijos laimę. O juk tu jau tada galėjai paimti ciesoriaus kalaviją. Kodėl atmetei šią paskutinę dovaną? Jei nebūtum paniekinęs šio trečiojo galingosios dvasios patarimo, būtum suteikęs žmogui viską, ko siekia jis žemėje, tai yra: prieš ką nusilenkti, kam patikėti sąžinę ir kaip pagaliau susivienyti visiems į bendrą, pastovų ir darnų skruzdėlyną, nes reikalas susivienyti visam pasauliui yra trečioji ir paskutinė žmonių kančia. Žmonija, ištisai paimta, visada stengėsi sutvarkyti savo gyvenimą būtinai pasauliniu mastu. Daug yra buvę didžių tautų, sukūrusių didžią istoriją, bet juo aukštesnės buvo tos tautos, juo buvo ir nelaimingesnės, nes labiau už kitas juto reikalą sudaryti vieną pasaulinę žmonių sąjungą. Didieji užkariautojai, Timūrai ir Čingischanai, stengdamiesi nukariauti visą pasaulį, praūžė viršum jo kaip viesulas, bet ir jie, kad ir nesąmoningai, išreiškė tą patį didį žmonijos poreikį sudaryti vieną pasaulinę bendruomenę. Jei būtum priėmęs pasaulį ir ciesoriaus purpurinę mantiją, būtum įsteigęs vieną pasaulinę karalystę, kurioje viešpatautų visuotinė taika. Juk kas gi kitas turi valdyti žmones, jei ne tie, kurie valdo jų sąžinę ir kieno rankose jų duona? Mes ir paėmėme ciesoriaus kalaviją, o jį paėmę, žinoma, atmetėme tave ir nuėjome paskui jį. O, dar praeis ištisi amžiai jų laisvo proto, jų mokslo ir antropofagijos siautėjimo, nes, pradėję be mūsų statyti savo Babelio bokštą, jie baigs antropofagija. Bet tada ir atšliauš pas mus žvėris ir laižys mums kojas ir aptaškys jas kruvinomis savo akių ašaromis. Ir mes atsisėsime ant žvėries ir iškelsime taurę, o ant jos bus parašyta: „Paslaptis!“ Bet tada, tik tada ateis žmonėms ramybės ir laimės karalystė. Tu didžiuojiesi savo išrinktaisiais, bet tu turi tiktai išrinktuosius, o mes nuraminsime visus. Bet dar to negana: dar daugelis tų išrinktųjų, tų galingųjų kurie galėtų tapti išrinktaisiais, pagaliau nuvargo tavęs belaukdami ir jau perkėlė ir dar perkels savo širdies karštį ir savo dvasios galias į kitą dirvą ir pagaliau prieš tave patį iškels savo laisvą vėliavą. Bet šitą vėliavą tu pats iškėlei. O pas mus visi bus laimingi ir daugiau nei maišto nebekels, nei viens kito nenaikins, kaip visur naikina ligi šiol, kol viešpatauja tavoji laisvė. O, mes juos įtikinsime, kad jie tik tada ir taps laisvi, kai dėl mūsų atsisakys nuo savo laisvės ir mums nusilenks. Ir ką gi, ar mes būsime teisūs, ar sumeluosime? Jie patys įsitikins, kad mes teisūs, nes atsimins, kokią baisą vergiją ir sąmyšį užtraukė jiems

-274-

tavoji laisvė. Laisvė, laisvas protas ir mokslas nuves juos į tokią painiavą ir pastatys prieš tokius stebuklus ir neatskleidžiamas paslaptis, jog vieni jų, nepaklusnūs ir žiaurūs, sunaikins patys save, kiti, nepaklusnūs, bet mažajėgiai, sunaikins vienas kitą, o treti, visi kiti, menkajėgiai ir nelaimingi, atšliauš prie mūsų kojų ir suklyks mums: „Taip, jūs buvote teisūs, jūs vieni žinojote jo paslaptį, ir mes grįžtame prie jūsų, gelbėkite mus nuo mūsų pačių“. Gaudami iš mūsų duoną, jie, žinoma, aiškiai matys, kad mes jų pačių duoną, jų pačių rankomis uždirbtą, imame iš jų ir jiems patiems dalijame, kad čia nėra jokio stebuklo, matys, kad akmenų mes nepavertėme duona, bet iš tiesų labiau nei pačia duona jie apsidžiaugs tuo, kad gauna ją iš mūsų rankų! Mat labai gerai atmins, kad anksčiau, be mūsų, pati duona, jų pelnyta, jų pačių rankose pavirsdavo akmenimis, o kai jie grįžo prie mūsų, tai patys akmenys jų rankose duona pavirto. Per daug, per daug gerai jie supras, ką reiškia visiškai paklusti! Ir kol žmonės to nesupras, tol jie bus nelaimingi. Pasakyk, kas buvo kalčiausias, kad jie šito ilgai nesuprato? Kas išsklaidė kaimenę ir išblaškė ją nežinomais keliais? Bet kaimenė vėl susirinks ir vėl paklus mums, ir jau galutinai. Tada mes duosime jiems ramią, kuklią laimę, derančią menkajėgiams padarams, kurie tokie ir sutverti. O, mes pagaliau įtikinsime juos, kad išdidumas jiems nepritinka, nes, juos išaukštindamas, tu išmokei juos didžiuotis; įrodysime jiems, kad jie menkajėgiai, kad jie tik pasigailėtini vaikai, bet kad vaikiška laimė yra pati saldžiausia. Jie pasidarys bailūs ir žiūrės į mus, ir glausis išsigandę prie mūsų, kaip paukšteliai kad glaudžiasi prie perekšlės. Jie stebėsis ir baisėsis mumis ir didžiuosis, kad mes esame tokie galingi ir tokie išmintingi, jog įstengėme sutramdyti neramią tūkstančio milijonų kaimenę. Jie, tokie silpnučiai, drebės prieš mus, bijodami mūsų rūsčio, jų protas nusilps, jų akys pasidarys ašaringos kaip vaikų ir moterų, bet vos tik mes mostelėsime ranka, jie vėl džiaugsis ir linksminsis ir dainuos vaikiškas dainas. Taip, mes priversime juos dirbti, bet laisvomis nuo darbo valandomis sukursime jiems gyvenimą kaip vaikų žaidimą, su vaikiškomis dainomis, su choru, su nekaltais šokiais. O, mes leisime jiems ir nusidėti, juk jie silpni ir bejėgiai, ir jie mylės mus kaip vaikai už tai, kad leidžiame jiems nusidėti. Pasakysime jiems, kad kiekviena nuodėmė bus atpirkta, jeigu jie nusidės tada, kai mes leisime jiems nusidėti; o leisime jiems nusidėti todėl, kad mylime juos, o bausmę už nuodėmes, tiek jau to, prisiimsime sau. Taip, prisiimsime sau, o jie dievins mus kaip geradarius, kurie sutiko už jų nuodėmes atsakyti prieš dievą. Ir jie atskleis mums

-275-

visas savo paslaptis. Mes leisime arba drausime jiems gyventi su jų žmonomis ir meilužėmis, turėti ar neturėti vaikų, - viskas pareis nuo jų klusnumo, - ir jie linksmai ir džiaugsmingai nusilenks prieš mus. Pačias skausmingiausias savo sąžinės paslaptis – viską, viską jie patikės mums, ir mes viską išspręsime, ir jie su džiaugsmu priims mūsų sprendimą, nes jis išvaduos juos nuo didelio nerimo ir baisių dabartinių kančių, kai jie viską turi laisvai spręsti patys. Ir visi bus laimingi, visi milijonai šių padarų, išskyrus šimtą tūkstančių tų, kurie juos valdys. Ir tik mes, paslapties saugotojai, būsime nelaimingi. Bus tūkstančiai milijonų laimingų kūdikių ir šimtas tūkstančių kankinių, užsitraukusių ant savęs gėrio ir blogio pažinimo prakeiktį. Tyliai numirs jie, tyliai užges tavo vardan ir anapus karsto ras tik mirtį. Bet mes išsaugosime paslaptį ir jų pačių laimei viliosime juos dangišku ir amžinu atpildu. Mat jei ir būtų kas aname pasaulyje, tai jau, žinoma, ne tokiems kaip jie. Pranašystės skelbia, kad tu ateisi ir vėl nugalėsi, ateisi su savo išrinktaisiais, su savo išdidžiaisiais ir galingaisiais, bet mes pasakysime, kad jie išganė tik patys save, o mes išganėme visus. Sako, kad būsianti nuplėšta garbė ištvirkėlei, sėdinčiai ant žvėries ir laikančiai savo rankose paslaptį* , kad vėl pakelsią maištą mažajėgiai, kad sudraskysią purpurinę jos mantiją ir apnuoginsią „šlykštų“ jos kūną. Bet aš pakilsiu tada ir parodysiu tau tūkstančius milijonų laimingų kūdikių, nepažinusių nuodėmės. Ir mes, jų laimės dėlei prisiėmę jų nuodėmes, mes stosime prieš tave ir pasakysime: „Teisk mus, jei gali ir drįsti“. Žinok, kad aš nebijau tavęs. Žinok, kad ir aš buvau tyruose, kad ir aš maitinausi skėriais ir šaknimis, kad ir aš laiminau laisvę, kuria tu palaiminai žmones, ir aš norėjau pateikti tarp tavo išrinktųjų, galingųjų ir stipriųjų, troškau jų „skaičių padidinti“. Bet apsigalvojau ir nepanorau tarnauti beprotybei. Palikau juos ir prisidėjau prie nesuskaitomos daugybės tų, kurie ištaisė tavo didžius darbus. Aš pasitraukiau nuo išdidžiųjų ir grįžau prie romiųjų šitų romiųjų laimei. Tai, ką aš tau sakau, išsipildys, ir mūsų karalystė bus įkurta. Kartoju tau, rytoj tu pamatysi tą klusnią kaimenę, kuri sulig mano rankos mostu puls žerti degančių žarijų į tavo laužą, kuriame sudeginsiu tave už tai, kad atėjai mums trukdyti. Nes jeigu kas iš tikrųjų nusipelnė mūsų laužo, tai tik tu. Dixi**.
Ivanas nutilo. Bekalbėdamas įsikarščiavo ir kalbėjo su entuziazmu; o kai baigė, staiga nusišypsojo.
______________
* ... ištvirkėlei... laikančiai savo rankose paslaptį... - vaizdas iš Apokalipsės.
** Aš pasakiau (lot.)

-276-

Alioša visą laiką klausėsi tylėdamas, o į pabaigą ėmė itin jaudintis, daug kartų bandė pertraukti brolio kalbą, bet, matyti, vis laikėsi; ūmai jis prabilo, tartum iš vietos pašokio.
- Bet... tai nesąmonė! - suriko jis paraudęs. - Tavo poema yra Jėzaus pašlovinimas, o ne piktžodžiavimas... kaip tu norėjai. Ir kas patikės tavo mintimis apie laisvę? Argi taip reikia ją suprasti! Argi taip ją supranta stačiatikiai... Tai Roma, bet ir Roma ne visa, netiesa, - tai blogiausi katalikybės atstovai, inkvizitoriai, jėzuitai!.. Ir visai neįmanoma tokia fantastinė asmenybė kaip tavo inkvizitorius. Kas tai per žmonių nuodėmės, kurias jis prisiėmė? Kokie ten paslapties saugotojai, prisiėmę kažkokį prakeikimą dėl žmonių laimės? Kada ir kas juos yra matęs? Mes žinome jėzuitus, apie juos blogi atsiliepimai, bet argi jie tokie, kaip tu vaizduoji? Jie visai ne tokie, visai ne... ie tėra Romos armija būsimai visuotinei šios žemės karalystei, su imperatoriumi, vyriausiuoju Romos kunigu priešakyje... štai jų idealas, tik be jokių paslapčių ir be kilnaus liūdesio... Pats paprasčiausias troškimas valdžios, nešvarių žemiškų gėrybių, pavergimo... nelyginant būsimos baudžiavos, kur jie taps dvarininkais... štai ir viskas, jo jiems reikia. Jie gal nė dievo netiki. Tavo kenčiantis inkvizitorius – tik fantazija...
- Bet pala, pala, - juokėsi Ivanas, - kaip tu įsikarščiavai. Fantazija, tu sakai, bet tebūnie ir taip! Žinoma, fantazija. Bet vis dėlto leisk paklausti: nejaugi tu iš tikrųjų manai, kad visą šitą pastarųjų amžių katalikų sąjūdį iš tikrųjų sukėlė tik valdžios ir tik nešvarių gėrybių troškimas? Ar tik ne tėvas Pajisijus tave taip moko?
- Ne, ne priešingai, tėvas Pajisijus kartą kalbėjo netgi kažkaip panašiai kaip ir tu... bet, žinoma, ne taip, visai ne taip, - staiga susigriebė Alioša.
- Tai vis dėlto labai vertinga žinia, nors ir sakai, kad „visai ne taip“. Aš kaip tik ir klausiu tave, kodėl tavo jėzuitai ir inkvizitoriai susibūrė vien tik dėl bjaurių materialinių gėrybių? Kodėl tarp jų negali atsirasti nė vieno kentėtojo, kurį kankina didelis sielvartas ir kuris myli žmoniją? Štai kas: įsivaizduok, kad atsirado nors vienas tarp visų tų, kur trokšta tik materialinių ir nešvarių gėrybių, - nors vienas toks kaip mano senis inkvizitorius, kuris pats valdė šaknis tyruose ir baisingai marino savo kūną, kad taptų laisvas ir tobulas, bet vis dėlto visą gyvenimą mylėjo žmoniją ir staiga praregėjo ir pamatė, kad nedaug dvasinės palaimos teikia žmogui ištobulinta valia, jei tuo pat metu jis įsitikins, kad milijonai kitų būtybių dievo sutvertos tartum kokioms

-277-

patyčioms, kad jos niekuomet neįstengs susitvarkyti su savo laisve, kad iš pasigailėtinų maištininkų niekuomet neišaugs milžinai bokštui užbaigti, kad ne tokiems pusgalviams svajojo sukurti savo harmoniją didysis idealistas. Visa tai supratęs jis grįžo ir prisidėjo... prie protingų žmonių. Nejaugi negalėjo taip atsitikti?
- Prie ko prisidėjo, prie kokių protingų žmonių? - suriko Alioša beveik azartiškai. - Jokio ypatingo proto jie neturi ir jokių ypatingų paslapčių ar sekretų... Jie tik bedieviai, štai ir visa jų paslaptis. Tavo inkvizitorius netiki dievo, štai ir visa jo paslaptis!
- Tebūnie ir taip! Pagaliau tu perpratai. Ir tikrai taip, tikrai čia visa paslaptis, bet argi tai ne kančia, kad ir tokiam žmogui kaip jis, kuris visą gyvenimą pražudė beieškodamas išganymo tyruose ir neišsigydė nuo meilės žmonijai? Baigdamas savo dienas, jis tvirtai įsitikina, kad tik didžiosios baisiosios dvasios patarimai galėtų daugiau ar mažiau padėti mažajėgiams maištininkams, neužbaigtiems bandomiesiems padarams, sutvertiems pajuokai“. Ir štai, tuo įsitikinęs, jis mato, kad reikia klausyti protingosios dvasios, baisios naikinimo ir mirties dvasios patarimų, o tam reikia priimti melą ir apgaulę ir jau sąmoningai vesti žmones į naikinimą ir mirtį apgaudinėti juos visą kelią, kad jie kaip nors nepastebėtų, kur vedami, kad nors kelionėje tie pasigailėtini apjakėliai jaustųsi laimingi. Ir įsidėmėk, jie apgaudinėjami vardan to, kurio idealu senis aistringai tikėjo visą savo gyvenimą! Argi tai nėra nelaimė? Ir jei nors vienas toks imtų vadovauti visai šitai armijai, kuri „trokšta valdžios dėl nešvarių gėrybių“, - tai nejau negana nors vieno tokio,kad išeitų tragedija? Maža to: pakanka ir vieno tokio, stovinčio priešakyje, kad pagaliau gimtų tikra vadovaujanti visų Romos siekimų idėja su visomis jos armijomis ir su jėzuitais, aukščiausia tų siekimų idėja. Aš tau atvirai sakau, kad tvirtai tikiu, jog tas vienintelis žmogus vis dėlto nebuvo vienintelis tarp vadovaujančių visam sąjūdžiui. Kas žino, galbūt ir tarp vyriausiųjų Romos kunigų vienas kitas pasitaikė toks. Kas žino, galbūt šitas prakeiktas senis, taip atkakliai ir taip savotiškai mylįs žmoniją, egzistuoja ir dabar nesuskaitomos daugybės tokių atskirų senių pavidalu, ir egzistuoja visai ne atsitiktinai, bet kaip santarvė, kaip slapta sąjunga, jau seniai įsteigta saugoti paslapčiai, saugoti jai nuo vargšų mažajėgių žmonių, kad galima būtų padaryti juos laimingus. Taip tikrai yra, taip ir turi būti. Man atrodo, kad netgi ir masonai turi kažkokią panašią paslaptį, kuria grindžia savo teoriją, ir kad katalikai tik už tai taip nekenčia masonų, kad žiūri į juos kaip į savo konkurentus, skaldančius vieningą

-278-

idėją, kai tuo tarpu turėtų būti viena avidė ir vienas ganytojas... Beja. Gindamas savo mintį, aš atrodau kaip autorius, negebąs savęs įtikinti. Užteks apie tai.
- Tu gal pats esi masonas! - staiga išsprūdo Aliošai. - Tu netiki dievo, - pridūrė jis, bet jau su nepaprasta širdgėla. Jam, be to, pasirodė, kad brolis žiūri į jį su pašaipa. - Kuo gi baigiasi tavo poema? - staiga paklausė jis, nuleidęs akis. - O gal jau baigta?
- Aš norėjau taip ją baigti: kai inkvizitorius nutilo, tai kurį laiką laukė, ką jam pasakys belaisvis. Jo tylėjimas slėgė jį. Jis matė, kad kalinys klausosi jo tyliai ir nuoširdžiai, žvelgdamas jam tiesiai į akis ir, matyt, nenorėdamas prieštarauti. Senis geidautų, kad tas pasakytų jam ką nors, kad ir ką nors skaudaus ir baisaus. Bet tas, nė žodžio netaręs, staiga prieina prie senio ir tyliai bučiuoja jį į bekraujes devynių dešimčių metų lūpas. Štai ir visas atsakymas. Senis krūpteli. Kažkas suvirpa jo lūpų kampučiuose; jis eina prie durų, atidaro jas ir sako jam: „Išeik, ir daugiau nebeateik... niekuomet neateik... niekuomet, niekuomet!“ Ir išleidžia jį į „tamsias miesto gatves“. Belaisvis išeina.
- O senis?
- Pabučiavimas degina jam širdį, bet senis pasilieka prie savo idėjos.
- Ir tu drauge su juo, ir tu? - suriko Alioša su širdgėla.
Ivanas susijuokė.
- Bet juk tai nesąmonė, Alioša, juk tai tik paika poema paiko studento, kuris niekd nėra parašęs nė dviejų eilučių. Kodėl tu taip rimtai žiūri į tai? Ar tik nemanai, kad aš dabar tiesiog ir važiuosiu ten, pas jėzuitus, ir prisidėsiu prie tos daugybės žmonių, kurie taiso jo didžius darbus? O viešpatie, kas man rūpi? Juk aš tau sakiau: kad tik aš ligi trisdešimties metų išgyvenčiau, o tada – taurę į grindis!
- O lipnūs pumpurėliai, o brangūs kapai, o žydras dangus, o mylima moteris! Kaipgi tu gyvensi, kuo tu juos mylėsi? - šaukė Alioša su širdgėla. - Argi tai įmanoma su tokiu pragaru krūtinėje ir galvoje? Ne, tu tikrai pas juos važiuoji ir prisidėsi prie jų... o jei ne, tai nusižudysi, neištversi!
- Yra tokia jėga, kuri viską ištvers! - tarė Ivanas su šalta šypsena.
- Kokia jėga?
- Karamazoviška... karamazaviškos niekšybės jėga.

-279-

- Vadinasi, paskęsti paleistuvystėje, pasmaugti, supūdyti sielą, ar taip, ar taip?
- Gal ir taip... bet ligi trisdešimt metų galbūt išvengsiu, o paskui...
- Kaipgi išvengsi? Kuriuo būdu išvengsi? Tai neįmanoma šitaip galvojančiam žmogui.
- Išvengsiu, nes esu Karamazovas.
- Vadinasi, „viskas leista“? Viskas leista, ar ne taip ar ne taip?
Ivanas susiraukė ir staiga kažkaip keistai išblyško.
- A, tai tu vakarykščio žodelio nusitvėrei, dėl kurio taip įsižeidė Mijusovas... ir kurį, taip naiviai išsišokęs pakartojo brolis Dimitrijus? - kreivai šyptelėjo jis. - Taip, gal ir tikrai „viskas leista“, jeigu jau kartą taip pasakiau. Neišsižadu. Mitenkos reakcija irgi nebloga.
Alioša tylomis žiūrėjo į jį.
- Aš, broli, prieš išvažiuodamas maniau, kad turiu nors tave vieną visame pasaulyje, - staiga prabilo Ivanas su kažkokiu netikėtu jausmu, - o dabar matau, kad ir tavo širdyje nėra man vietos, mano mielas atsiskyrėli. Formulės „viskas leista“ aš neišsižadėsiu, na, ir ką gi, gal už tai tu manęs išsižadėsi, ar taip, ar taip?
Alioša pakilo, priėjo prie jo ir tylėdamas švelniai pabučiavo į lūpas.
- Literatūrinė vagystė! - suriko Ivanas, staiga pagautas kažkokio entuziazmo. - Tu pavogei tai iš mano poemos! Vis dėlto dėkui. Kilk, Alioša, eisim, laikas ir man ir tau.
Juodu išėjo, bet sustojo prie traktieriaus priebučio.
- Štai kas, Alioša, - prašneko Ivanas tvirtu balsu, - jei tikrai dar man teks gėrėtis lipniais pumpurėliais, tai aš mylėsiu juos tik tave minėdamas. Pakanka man to, kad tu čia kažkur esi, ir dar nepraeis man noras gyventi. Ar tau pakanka to? Jei nori, priimk tai pagaliau kaip meilės prisipažinimą. O dabar tu dešinėn, aš kairėn – ir užteks, girdi, užteks. Atseit, jei aš rytoj neišvažiuočiau (manau, tikrai išvažiuosiu) ir mes vėl kaip nors susitiktume, tai jau visomis šitomis temomis tu daugiau su manim nė žodžio. Primygtinai prašau. Ir apie brolį Dmitrijų, ypačiai prašau tave, daugiau su manimi niekuomet nepradėk kalbos, - pridūrė jis staiga suirzęs, - viskas išsemta, viskas iškalbėta, ar ne tiesa? O aš tau irgi iš savo pusės štai tokį pasižadėjimą duosiu: kai, baigdamas trečiąją dešimtį metų, panorėsiu „trenkti taurę žemėn“, tai, kad ir kur tu būtum, aš vis tiek dar ateisiu pasikalbėti su tavimi... kad ir iš Amerikos atvažiuosiu, žinok tai. Tyčia atvažiuosiu,

-280-

Bus tada labai įdomu ir į tave pažiūrėti: kaip tada tu atrodysi? Matai, pasižadėjimas gana iškilmingas. O iš tikrųjų gal septyneriems, gal dešimčiai metų išsiskiriame. Na, dabar eik pas savo Pater Seraphicus*, juk jis miršta; numirs be tavęs, tai dar, ko gero, ant manęs supyksi, kad tave sulaikiau. Lik sveikas, pabučiuok mane dar kartą, va taip, ir eik...
Ivanas staiga pasisuko ir nuėjo savo keliu jau nebeatsigręždamas. Panašiai vakar išsiskyrė su Alioša ir brolis Dmitrijus, nors vakar buvo visai kitaip. Šita keista mintelė šmėstelėjo kaip žaibas liūdname Aliošos prote, liūdname ir susisielojusiame šią valandą. Jis truputį palaukė, žiūrėdamas įkandin brolio. Kažkodėl staiga pastebėjo, kad brolis Ivanas eina kažkaip krypuodamas ir kad jo dešinysis petys, kai žiūri iš užpakalio, atrodo žemesnis už kairįjį. Anksčiau jis niekad nebuvo to pastebėjęs. Bet staiga jis irgi pasisuko ir pasileido protekiniais vienuolyno link. Jau smarkiai temo, ir jam buvo beveik baisu: kažkas nauja brendo jo sieloje, bet kas būtent - jis nebūtų galėjęs pasakyti. Kaip ir vakar, vėl pakilo vėjas, ir šimtametės pušys gūdžiai suošė aplinkui, kai jis įėjo į skito miškelį. Jis beveik bėgte bėgo. „Pater Seraphicus – iš kur jis paėmė šitą vardą – iš kur? - dingtelėjo Aliošai. - Ivanas, vargšas Ivanas, kada gi aš dabar jį pamatysiu...Štai ir skitas, viešpatie! Taip, taip, tai jis tai Pater Seraphicus, jis išgelbės mane... nuo jo ir amžinai!“
Vėliau jis keletą kartų savo gyvenime didžiai stebėjosi ir negalėjo suprasti, kodėl taip ūmai, tik ką išsiskyręs su Ivanu, visai užmiršo brolį Dmitrijų, nors rytą, tik prieš keletą valandų buvo tvirtai nusiteikęs jį susirasti, kad ir nebetektų šiandien prieš naktį grįžti į vienuolyną.
______________
* Pater Seraphicus, t.y. Serafinis (angeliškasis) tėvas, pasirodo Gėtės „Fausto“ II dalies paskutinėje scenoje. Ivanas taip vadina senuolį Zosimą.

-281-

Sąžinė

2011-01-08T13:45:00.008+02:00

Teko girdėti įvairių pasisakymų apie tai kas yra sąžinė. Kai kurių religijų atstovai teigia, kad tai dievo balsas mumyse, kiti sako, kad tai mūsų dvasia, labiau pragmatiški - kad tai visuomenėje nusistovėjusios moralės normos ir panašiai.
Sąžinės sąvoka arba supratimas, kas teisinga, o kas ne, kas yra gerai ar blogai turbūt egzistavo visose kultūrose, įvairaus sudėtingumo visuomenėse, įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, žmonių grupėse - visais laikais, tačiau tas supratimas skyrėsi, kai kur net kardinaliai ir kas vieniems atrodo balta, kitiems gali būti juoda ir t.t.
Tai kaip čia suprasti, gal dievas melagis, nes vieniems kužda viena, o kitiems kita ar čia dvasia išdavikė?...
Apskritai manau, kad žodis sąžinė, tai sąvoka kuria įvairiose situacijose patogiai prisidengiama siekiant paveikti pašnekovo elgesį ir ne daugiau - sąvoka, kuria be galo dažnai spekuliuojama net aiškiai nesuvokiant kas išties tai yra...
Tiesa pasakius, niekada ir nė vienas iš sutiktų paaiškinimų, kas yra ta sąžinė dar nepasirodė taiklūs ar tinkami..
Gerai, eikime prie to kas akivaizdu ir paprasta. Tarkime, kad žmogus užgimtų ir gyventų vienas pasaulyje. Tokiam sąžinės nereikia, nes esant vienam nėra prieš ką nusižengti. Akivaizdu... Tad išeitų, kad sąžinė atsiranda tik žmonių grupėje, yra savotiškas jos produktas.
Žodžiu, manau, kad sąžinė tai empatijos jausmas, sugebėjimas pajusti kitą, jo emocijas, jausmus, nuotaikas, o svarbiausia - skausmą...Toks gebėjimas ir yra sąžinės pagrindas, o sykiu ir kolektyvinio instinkto sudedamoji dalis. Empatijos dėka, jausdamas, kad savo veiksmais gali skaudinti kitą, žmogus sustoja, nutraukia ar išvis nepradeda tam tikrų savo veiksmų.
Empatijos jausmas nėra visiems vienodai įgimtas, vienodai išreikštas. Jį galima ugdyti. Apskritai charizmatiški žmonės, geri grupės lyderiai pasižymi aukštu empatijos lygiu, gebėjimu pagauti subtiliausias nuotaikas.
Kita vertus, neretai žmogus ir jausdamas, kad skaudina kitą, tą pojūtį užslopina ir veikia kitaip nei "... sako sąžinė...". Tada sakome - ".. neklauso sąžinės..".
Kartais, kai žmonės yra iš skirtingų kultūrų, tradicijų ar panašiai, suvokimas apie gerą ir blogą gali gan ryškiai skirtis, kontrastuoti, tokiu atveju empatija gali būti silpnesnė, klaidinga arba išvis jos nebūti. Todėl ir yra taip lengva kare žudyti kitatautį ar mušti berniuką iš svetimos klasės ar kiemo... Būtent čia ir kyla daugiausia nesusipratimų, konfliktų ir t.t. Kita vertus, visada ir visur yra kažkokie ir visiems bendri, b e n d r a ž m o g i š k i dalykai, bendros vertybės, emocijos, jausmai ir būtent jų paieška bei įvardijimas, sklaida, spėju, turėtų mažinti konfliktuojančių grupių įtampas, nesusipratimus, karus bei nelaimes...
Kai kurie žmonės beveik arba išvis empatijos neturi, tai taip vadinami sociopatai, arba asocialus asmenybės tipas, kaip dar psichologai sako. Šie žmonės neretai šiurpina savo žiaurumu, šaltumu, iškrypimais, žodžiu veiksmais kurie sąžinę turinčiam sunkiai suvokiami. Kartais, tai gali būti ir privalumas, nes sociopatas yra sunkiau nuspėjamas, neapsunkintas moralės našta, tad turi platesnį tam tikrų veiksmų arsenalą. Neretai tokie žmonės sutinkami politikoje, tarp nusikalstamo pasaulio lyderių ar versle, kur veikia tik šaltas išskaičiavimas. Kita vertus, tokie žmonės yra emociškai skurdūs arba tiesiog akli ir tam tikra prasme negali tapti pilnaverčiais grupės nariais, jie negali pajusti kito džiaugsmo ir vargų, tam tikra prasme yra nuskriausti gamtos ar likimo... Neįgalūs..
Galima būtų pridurti, kad kai kurie dalykai ne iš karto atrodo skausmingi, neigiamos pasekmės išryškėja tik laikui bėgant. Tam tikrais atvejais to laiko prireikia labai daug, todėl turime taisyklių kurios ne visada iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškos, lengvai suvokiamos nes ne išsyk pasimato tiesioginis ryšys su skausmu ir nelaime. Manau, kad būtent todėl turime gana daug teiginių, vaizdinių, taisyklių kurias mums paliko laikas, o ne asmeninė nuojauta-patirtis padiktavo... Dalis jų yra tikrai geros, o dalis, prisidengiant nesusipratimų migla, atėjo dirbtinai, yra tam tikrų asmenų primestos, siekiant tiesiog manipuliuoti ir su jokia sąžine neturi nieko bendra. Tad atsirinkite kas yra kas ir būkite sąžiningi. Sėkmės! :)

Mirtis

2010-11-22T00:31:00.005+02:00

Mirtis yra laisvės kaina. Kaip dažnai mirtininkams suteikiamas paskutinis noras arba kaip iš svečio, pagal paprotį, nieko neprašom už svetingumą mainais, taip ir iš žmogaus Gyvenimas negali nieko prašyti, nes žmogus čia tik svečias, jis mirtingas, o kad mirtingas tai ir niekuo neįpareigotas, laisvas, atėjęs tik trumpam... Juk negali apkrauti prievolėmis to, negali reikalauti nieko iš to kas neturi pastovių pajamų (amžinybės), o gavo tik truputį, nes tai būtų neetiška, neteisinga, klaidinga ir galų gale beprasmiška - alkanos karvės nepamelši. Ir ką gi gali duoti tokio lygios verės mainais už paimtą laiką? Todėl - negali reikalauti nieko ir iš žmogaus... Kad gyventų taip ir anaip, darytų tą ir aną nes jo būtis ribota, palyginti su amžinybe išvis tik graudus mirksnis.. O jei kažkas, kažko reikalauja - tai tėra paprasčiausia vagystė.
Mirtis - yra gyvenimo sąlyga. Nuo seno laisvės atsisakymas, tarkim, kad ir simboliška, tarnystė Dievui ar pasrsidavimas Velniui asocijuojasi su amžinumo viltim. Tam tikra prasme tik mirtingasis ir gali gyventi, būti laisvu, būti savimi, gyvu, spontanišku ir t. t. nes paklūstąs kažkam jau nebepriklauso sau, net gal būt ir nebeturi savęs apskritai, jo nėra kaip individualybės, asmens, nes kad juo būti reikia laisvės. Laisvės rinktis, klysti, atrasti, būti savim, augti.. Tiesiog asmeninės erdvės būti...
Žodžiu, laisvas - atskyla ir tampa kažkuo savitu, mažyčiu visatos centru, tačiau mirtingu... Tarnaująs - susilieja su Visuma - tampa amžinu. Gal būt įmanomi kažkokie tarpiniai būviai, šių dviejų būvių sintezė, Mirties ir Gyvenimo šokis... Turbūt.. Tiksliai - nežinau...

Gyvenimas

2010-11-21T21:19:00.006+02:00

Niekas išties nežino tiksklai "..kaip VISKAS yra...", o nežinia man palieka teisę elgtis kaip išmanau, kaip noriu.. Kitaip tariant nežinia yra dovana, nežinioje įpokuota laisvės dovana, o tuo pat ir gyvenimo džiaugsmas, nes neįmanoma laimė be laisvės... Džiaugsmas - be netikėtumo, spontaniškumo, o ir kūryba... Nereikia ieškoti saugumo, garantijų ir kažko pastovaus, nes - viena vertus to nėra, kita vertus - kas stingsta, tame reiškiasi mirties požymiai...
Aišku, jog kiekvienas žmogus ir kažką žino, turi kažkokias žinių nuotrupas, fragmentus it saują išgrėbęs iš laiko upės... O kadangi turime tik fragmentus, tenka tolesnę tąsą išmąstyti/sukurti rasti savo versiją, raštą, kelią, stilių, žodžius ir ritmą... Ir čia vienodai svarbu tiek žinojimas tiek nežinia, chaosas ir harmonija ir t.t. Nes tai ir yra būties molio ingridientai iš kurio ir lipdome, kuriame, džiaugiamės, iš kurio gimstame patys, galų gale...

Gerovės visuomenė

2010-08-01T12:58:00.001+03:00

Naftos karai prasidėjo jau 19 a. Esmė ta, kad reikia ieškoti naujų energijos gavimo būdų, ką ir daro, pavyzdžiui, skandinavai. Per 50 metų užsibrėžta pereiti į "žalią" energetiką, t.y. apsieiti be naftos, atominių elektrinių ir t.t.
Berods vienoje iš BBC "HardTalk" laidų, kurioje kalbėjo kaip svečias Jeremy Rifkin buvo išsakyta idėja, kad visus Europos vartotojus galima sujungti į vieną tinklą, tai būtų savotiškas elektros internetas. To dėka, kiekvienas vartotojas, sukūręs energijos perteklių galėtų jį atiduoti į bendrą tinklą, kad tie, kam jos tuo metu trūksta, galėtų jos gauti.
Lietuvoje yra du mokslo vyrai vienas (Alfredas Lankauskas) pasigamino vandeniliu varomą automobilį, kitas sukūrė nano plėvelę (Kazimieras Ragulskis) kuri labai pigi ir kelis kart efektyviau pasisavina saulės energiją nei silicio plokštės. Gal būt, pasidomėjus geriau, atrastume ir daugiau tokių šviesuolių.
Teko girdėti apie labai įdomų elektros gavimo būdą iš elektro magnetų sukeliamų virpesių, kuriuos absorbuojant gauname energija praktiškai iš nieko, o visą procesą galime atlikti tiesiog garaže, apie tai susuktas dokumentinis filmukas "Energy from the Vacuum".
Kiekvienas eilinis gyventojas gali ir išites privalo, pats gamintis elektros energiją saulės, vėjo, vandenilio ir kitų naujų/užmirštų technologijų dėka ir nuo nieko nepriklausyti, o pagaminęs kelis kilovatus pertėkliaus dar ir vieną kitą litą prie šeimos biudžeto prisidurti.Taip išsispręstų šildymo problema, o pradėjus gaminti elektro ar vandenilio automobilius pigus taptų transportas. Tai labai teigiamai paveiktų ekonomikos plėtrą, konkurentabilumą. Visos galimybės yra susikurti rojų čia ir dabar žemėje. Jau seniai laikas pabaigti monopolijų ir apkiautusių biurokratinių sprendimų erą ir versti naują lapą istorijoje. Tad ko mes laukiame?

Pavydas

2010-07-19T20:36:00.006+03:00

Kartą buvau beviltiškai įsimylėjęs, ką čia kartą, taip nutikę buvo daug kart.. Žodžiu, savo simpatiją atsitiktinai išvydau paryčiui grįžtant namo. Ją atvežė kažkoks vyras, plaukai susivėlę, paskubomis susukti į kuodą, paakiai pabrinkę. Viskas akivaizdu.. Dar mirksnis ir mane pervėrė stiprus, sumišęs su sielvartu, geliantis pavydas, gresiantis virsti nepakeliama kančia. Rodės krūtinėj ima trūkti oro, atsiradęs vakuumas, juodoji skylė siurbė, traukė sielą į šaltą belytį abejingą pragarą... Ir štai, kaip skęstantis griebiasi šiaudo, taip mano žvilgsnis slystelėjo vyriškio link. Pažvelgiau įdėmiau, jis užsirūkė cigaretę. Gerai įsižiūrėjau... Slinko sekundės. Ir staiga, mane apėmė kažkoks nesutramdomas, kylantis iš pačių žemės gelmių, pamišėliškas juokas. Aš kvatojau?!.. Žmogus pučiantis dūmą pasirodė toks apgailėtinas, kad pavydėti dėl jo atrodė tiesiog stačiai juokinga.
Kai dabar apie visa tai mąstau, imu suprasti, kad jei vyriškis atrodytų pranašesnis, tai būtų stipriai užgavę... Ką užgavę? Mano savimeilę žinoma. O dabar, kai jis pasirodė tiesiog menkysta - nebuvo skaudu. Išeitų, pavydas - tėra užgauta savimeilė.
Meilė, kuri reikalauja, nesvarbu ko: ištikimybės, dėmesio, to, ano ar kito, mažai kuo te skirias nuo tos meilės čiulptukui, kai imame spiegti ir protestuoti jo negavę :)
Dabar manau akivaizdu, kad menkysta toje situacijoje buvau tik aš, dėl savo pavydo, be to, išvados buvo per nelyg skubotos... Pagalvoju, kaip kartais dažnai mes skubame teisi, kaltinti ir smerkti, reikalauti, o ir apskritai ar turime tam teisę? Kaip galima reikalauti mylėti ir ar realu tokį reikalavimą įvykdyti?

Susijusios temos: Nelaiminga meilė, Sentimentai

Dainos tekstas.

Kas tikra?

2010-07-14T21:21:00.005+03:00

"Mes esame visatoje, kurioje vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės."
(Jean Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacijos. Vilnius: Baltos lankos. 2002, 95p.)

Šiandien, informacijos amžiuje, vis sunkiau yra suprasti kas tikra, vertinga, prasminga, o kas ne. Komunikacijos srautai, apimtys, tempas nuolat auga. Prieštaringos informacijos gausa, o ir tiesiog pats intensyvus ir prieštarų draskomas gyvenimas įkvepia tik neviltį, abejonę, kad kažkada pavyks galų gale suprasti kam visa tai, kur ir kodėl lekiam, ką vejamės ar nuo ko bėgam.
Natūraliai žmonėms kyla klausimas ko išties gyvenime verta siekti, kokios yra tikrosios vertybės? Viena vertus, galėtume sakyti „pinigai“. Turint jų daug, galima įgyti įvairių dalykų, patirti malonių išgyvenimų ir t. t. Bet atsidūrus su keliais milijardais dolerių, eurų, keliom tonom aukso, deimantų ar keliais konteineriais prigrūstais akcijų negyvenamoje saloje – akivaizdu, kad jie taptų beverčiais. Pinigai nėra vertybė pati savaime. Tai tik tarpininkas, kaip skelbimų lenta, kuri nurodo kur ir kiek kokių prekių, nukeliavo ar tiesiog atvaizduoja kaip keičiasi įvairaus kilnojamo ir nekilnojamo turto savininkai, rodo to turto gausėjimą, nykimą, migraciją... Pati lenta ir jos skaičiukai, žymekliai yra beverčiai, vertingos prekės, tad ir ekonominės krizės yra paprastai ne prekių krizės, o tiesiog kažkokios machinacijos toje skelbimų lentoje.
Atrodytų, kad vertybė yra tie dalykai, kuriuos galime įsigyti, t.y. namai, maistas, kompiuteriai, mašinos, drabužiai, kelionės ir t. t. Irgi ne visai, nes jei nėra apetito – maistas bevertis. Kitaip tariant, nors yra nepaprasta įvairaus turto ir apskritai dalykų gausa, vertinga mums yra tik tai kas tenkina mūsų individualius, konkrečius poreikius. Tarkim jei sergam kokia liga – daugelis pramogų ir dalykų neteks prasmės. Išeitų, kad iš esmės tai ko siekiame ir vertiname tai pojūčiai ir ne bet kokie, o malonūs pojūčiai, tokie kaip laimė tarkim... Jei taip, tada iš esmės, gyvenimą galima apibūdinti kaip sukimąsi tarp dviejų polių – vengiame to kas nemalonu ir siekiame kas malonu. Pagal tai ir susidėliojame vertybes, prioritetus. Vertiname tai kas padeda išvengti kančios ir pasiekti malonumų – laimės... Sudėliojus vertybes į savotišką hierarchiją, piramidės viršuje padedam tai, kas teikia daugiausiai džiaugsmo, malonumo, laimės – labiausiai vertinga. Kuo arčiau viršūnės, tuo sunkiau vertybės įgyjamos. Vienos dėl natūraliai ar dirbtinai riboto kiekio, kitos tiesiog dėl tam pasiekti reikiamų asmeninių pastangų, valios, laiko ir t.t.
Prievarta ribojamas tam tikras žmonių elgesys, ar siekiamų vertybių skaičius sukuria dirbtinas vertybes. Pavyzdžiui, jei uždraustume gerti gėla vandenį, neįgijus specialaus leidimo, kuris kainuotų kažkiek pinigų, vandens vertė stipriai išaugtų, nors pačio vandens ir būtų apsčiai. Tokių dirbtinai sukurtų vertybių turime labai daug, tam tikrų mąstytojų teigimu, pasiekėme ribą, kai tokių dirbtinų vertybių žymiai daugiau nei tikrų, kas lemia, kad žmogus didesnę savo gyvenimo dalį skiria tų dirbtinų vertybių įgijimui, dėl ko praranda galimybę siekti to ko jam/jai išties reikia ir tapti tuo, kuo prigimties lemta.
Prievarta - tai būdas kontroliuoti žmones, jų elgesį. Tam tikra kontrolė, su saiku, yra gerai, tai gali būti prasminga. Taip tėvai kontroliuoja vaikus, išmokydami juos vaikščioti, kalbėti, skirti valgomą maistą nuo nuodingo ir panašiai. Taip mokytojas išmoko mokinį amato, žinantis nežinantį ir t.t.
Einant toliau, tenka pripažinti, kad ir pats malonumas savaime - nėra vertybė. Viena vertus, nieko nėra pastovaus ir visi malonumai daugiau ar mažiau yra trumpalaikiai, tiek dėl išorinių priežasčių, tiek dėl vidinių. Antra vertus, jei malonumo per daug - jis mus sunaikina, dėl atsiradusių kūno ar psichikos negalavimų.
Tai kas gi vertinga? Vertinga tai, kas žmogų daro žmogišku. Tai, kas padeda atsiskleisti jo prigimčiai, ugdyti individualius, profesinius gabumus, charakterį, asmenybę.
O kas labiausiai daro žmogų žmogumi? Iš esmės tai, kas yra padaroma dėl kitų. Čia yra tas kertinis akmuo į kurį remdamiesi galime sudėlioti visas vertybes į nuoseklią sistemą.
Suprantu, kad šioj vietoj gali kilti abejonių. Bet geriau pažvelgus tiesa tampa akivaizdi. Žmogus yra sociali būtybė, skirta gyventi bendruomenėje. Visų pirma todėl, kad mes nesidauginame patys iš savęs, reikia mažiausiai dviejų, o kur du ten ir trys, keturi ir t.t. Antra, jokie turtai, garbė, sėkmė, populiarumas ir t.t. praktiškai jokia laimė neįmanoma gyvenant vienatvėje, joks žmogus nesusiformuoja jei auga vienas miške, tam, kad tapti žmogumi reikia žmonių, tam, kad būti laimingu – draugų.
Žmonės tai gyvas organizmas, mes esame ta pati gamta. Kiekvienas individas tai sociumo dalelė, ląstelė ir egoizmas yra tiesiog liga, vėžys, nes būtent taip vadinama ląstelė, kuri ima daugintis pati savaime, kaip sau tinkama, nepaisydama organizmo programos, poreikių ir panašiai. Taigi, šių dienų, mada, mintis, buitinė ideologija, gyvenimo būdas ar kaip tik norite - prilygsta onkologinio susirgimo dinamikai. Nes, dauguma žmonių, siekia maksimalios naudos tik sau, nepaisydami aplinkiniu interesų.
Kita vertus, asmenybės raidai, atsiveria didesni horizontai, užgimsta galingos vidinės jėgos tik tarnaujant, aukojantis kitiems. Kur asmenybės raidos, brandos ribos sunku pasakyti, bet įvairiose kultūrose daugiausiai tame pasiekę paprastai vadinami nušvitusiais, nubudusiais, šventaisiais, stebukladariais, antžmogiais ar tiesiog didvyriais. Visus tuos žmones jungia vienas bruožas – jie aukojosi dėl žmonių ir tai juose pažadino didingas jėgas, kas leido pasiekti tokią gilią brandą. Joks poetas nerašo eilių sau pačiam.
Esminis momentas yra tame, kad atiduodant, kyla iliuzija, jog prarandame kažką vertinga, prarandame pasiektas pozicijas, vertybes ir atiduodami tai kitam tarsi žengiame žingsnį atgal, kas reiškia naujas pastangas ir kančias kurių prireiks dovanotam gėriui sukurti naujai. Bet tai iliuzija, tik tiek. Nes viskas gamtoje auga ir klesti dalinimosi būdu, atiduodami – augame, o pasilaikydami sau, skurstame. Būtent šis cirkuliacijos užlaikymas, užsikimšimas ir yra visokios degradacijos, puvimo, irimo pradžia. Žinoma, atiduodami bet kaip ir bet kam, nieko gero nesukursime. Ne kiaulėms perlai, o kas Ciesoriau Ciesoriui ir t.t. Teisingas šios apykaitos supratimas ir yra kelias į sėkmingą asmenybės raidą bei brandą.

Kaliais mėnesiais vėliau aptikau knygelę kur dėstomos panašios mintys kaip ir šiame rašinyje, tik gal geriau išplėtotos, štai viena citata:
"Gyvo kūno ląstelės susivienija dėl bendrų interesų viską atiduodamos viena kitai. Kiekviena ląstelė gauna tik tai, kas būtina jai egzistuoti, ir visomis jėgomis rūpinasi bendra gerove. Visuose gamtos lygmenyse individas, būdamas visumos dalis, veikia bendram labui ir tuo jis yra tobulas. Neįmanoma įsivaizduoti gyvo kūno egzistavimo be altruistinio pagrindo, o egoizmas kliudo gyventi."
(Michaelis Laitmanas. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 6-7p.)

Susijusios temos: Malonumas, Dievo paieškos, Amžinas Gyvenimas.

Malonumas

2010-07-03T20:31:00.005+03:00

Kaip augalai stiebiasi į Saulę, taip gyvūnai į Malonumą. Kitaip tariant, Malonumas yra Saulės atitikmuo, subtiliau organizuotame gyvūnijos pasaulyje. Kaip Saulė, planetos augmenijai, teikia šviesą ir taip išjudina augimo procesus, taip Malonumas išjudina, skatina ir palaiko gyvybės jėgas gyvūnuose. Svarbu suprasti, kad per daug ar per mažai Malonumo yra tas pats kas per daug ar per mažai Saulės augalui. Natūralu, kad siekiame kuo daugiau patirti Malonumo. Esmė paprasta, kuo stipresni, didesni išaugame, tuo didesnį malonumų kiekį sugebame įsisavinti, bet nereikia bandyti apžioti visko per vieną kart. Per daug malonumų sunaikins, sudegins, o per mažai neleis subręsti, išaugti. Malonumo veikiami, mes gauname reikiamą užtaisą įveikti sunkumus ir taip augame.
Malonumo metu atsipalaiduojame, patiriame sklandų energijos srovenimą, tai harmonijos tarp narių būsena. Patirdami kančią įsitempiame, tai disharmonija, natūrali energijos tėkmė iškreipiama, užlaikoma, išcentruojama, suspaudžiama. Iš esmės, kaip jau sakiau, kančia mus grūdina, priverčia augti ir taip patirti dar daugiau Malonumo, teoriškai, turbūt, šis procesas begalinis..
Malonumai gali būti grubūs ir subtilesni, tai tarsi mažiau ir daugiau našus kuras. Subtilūs malonumai, tarkim proto ar dvasios - turi mažiau pašalinio poveikio, taršos (kančios atgarsio) nei grubūs.

Susiję rašiniai: Kas yra aukščiau Tiesos, Pamąstymai apie Grožį, Kaip VISKAS yra.

Jei žmonės kaip autobusai

2010-06-30T17:04:00.006+03:00

Kartais žmonės man atrodo kaip autobusai. Štai eini gyvenimo keliu, o gal stabtelėjai stotelėje ir lauki.. lauki... Ir štai atvažiuoja gražus ir naujas, patogus, komfortiškas, blizga.. Džiugu širdyj. Štai dabar jaukiai įsitaisysiu prie lango ir nuostabūs vaizdai keisdami vienas kita bėgs it pašėlę, argi ne tai yra gyvenimo laimė? Bet, įsižiūri geriau ir supranti, kad ir koks tas mielas autobusas, jo maršrutas tau netinka. Jis važiuoja visai į kitą rajoną, o gal net į kitą miestą ar šalį. Pajunti stiprų apmaudą.. "ech na kodėl?!..", o juk taaip norisi... Kažkas manyje pasakys "Na ir kas, kad ne į tą rajoną, šok ir važiuok, rizikuok, mėgaukis akimirka, Carpe diem! Juk tai Gyvenimas, juk čia nėra jokio išskaičiavimo ar plano, gal tai pats likimas tave šaukia.. Važiuok..". Taip, atrodytų taip, bet turbūt visi esam ne kartą įsėdę "ne į savo" autobusą, dažniau gal per klaidą, o kartais nebūdami tikri dėl maršruto ir rizikuodami - o gal tiks.. Ir visi puikiai žinome kokios to pasekmės - nusivylimas. Nusivylimas dar didesnis nei tada, kai belaukiant suprantame, kad ši transporto priemonė mums netinka. Pirmas nusivylimas truko tik akimirka, o čia visą likusį kelią atgalios.. Kita vertus, o jei ir pasiduočiau pagundai ir leisčiausi į svetimą rajoną, miestą ar šalį, pasiduočiau nuotykių šauksmui, kad ir kaip smagu be būtų, vistiek ateis vakaras ir teks grįžti. Grįžti namo, į savo lovą, į savo gyvenimą, kur viską pažįstu ir esu reikalingas... Kartais būna ir taip, man pačiam teko matyti, pats vairuotojas stovi ir laukia, bet nėra keleivių, jam liūdna, nes be keleivių jo kelionė tarsi irgi tampa betikslė, ir jis mato tave, ir supranta, kad tau netinka, bet vistiek liūdnai šypteli ir pamoja "Ai sėsk, pasivažinėsim!" ir kiti sėda, ir važiuoja, ir gal visai smagiai praleidžia laiką, tačiau tai vistiek ta kelionė iš kurios visada turėsi grįžti ten kur ją pradėjai...

Sunkiausia akimirka tada, kai autobusas burzgia, stovi vietoje, lūkuriuoja, o variklio nerimas tarsi užkrečia širdį, bet vos tik mašina pajuda iš vietos, įtampa atslūgsta ir visos mintys nukrypsta tolyn, į naujo laukimą..

Susijusios temos: Apie gyvenimo partnerystę, Apie nelaimingą meilę, Validation (10 min.filmukas).

Tvirtos valios raktas

2010-06-28T17:48:00.004+03:00

Stasys Paulauskas Versija spausdinimui

„Tvirtos valios raktas“

Tvirta valia – jėga, griežtumas, grožis, kilnumas, ilgos jaunystės šaltinis.
A u t o r i u s

Išleido „Klajūnas“
Kaunas 1936 metai

-1-

Šios knygelės ypatumas – aiškios ir paprastos tiesos, nuoširdus kvietimas tobulinti ir stiprinti savo kūną, ugdyti valią.

-2-

ĮVADAS

Žymiausias Lietuvos istorikas S i m a n a s D a u k a n t a s, aprašydamas senovės lietuvių gyvenamąją vietą, papročius ir būdą, štai kaip charakterizuoja lietuvius:

„Regima yra, jog lietuvių kraštas, oras ir erti namai ne tik jų nelepino, bet kuodidesniai stiprino tenai brūzti taip, jog vargu vargą remdamys namuose, dirvose ir dirėse ne vien netižo, bet į geišį (plieną) supentėjo. Nesgi nei žiaurus oras, nei nuožmi žvėrys nenugrėsė jų įsikurti traškančiose girėse, neigi jiems tenai kruvini vargai įkyrėjo...

Visi lietuviai buvo augumo vidutinio... vyrai žaliūkai, su visu sutikę... Nesgi kaip girioje medžius žemus ir stambius regėjo nuo vėtrų ir audrų nepaveikiamus, tai tarė, jog ir žmonės ne taip aukšti ir smulki, kaip stambūs ir resni žaliūkai yra galintys prieš vargus ir nelaimes stengti (atsispirti). Visi pakenčiantys šaltį ir alkį išturintys, dargana ir speigu niekiną, kalboje ir elgimęsi per vis tiesą saugą... Savo kentėjimuose ir veiksmuose ryžusys ant ko norint, nepesnojos (skubiai dirbo), neankstės (nevengė darbo), bet atlikdavo ir dirbo nuveiktinai: todėl kiekviename darbe ir atlikime klotis buvo...
-3-
Drabužyje ir valgyje nelepinos, ir jei kas ant to slygo, tą ištižiu vadino; varguose kantrybę ir stangybę, o dūmoje išmintį rodė; viltyje neguro, paskutinėje nenusiminė, o žadėtojo nenusigando, nelaimėje neįsipylė, laimėje nedidžiavos; ką širdyje turėjo, tą ir žodžiu reiškė...

Jaunuomenė taip pat nelepino ir netingėjo, bet nuo jaunų dienų jau į vargus pratinos, nesgi paaugusiųjų tik tas tebuvo mylimas, kas buvo vargo vaiku...
Todėl visi basi, puspliki, lyjant ar sningant, į pastogę nelindo, bet per pusnis ir pūgas ėjo ar keliavo dainuodami ten, kur juos tėvai ar didieji siuntė. Jie taip pat pratinos ir mokės, kaip baslio storumo eglelę ar pušelę viena ranka it kanapę išrauti, kaip vilką sugrobus nusmaugti, kaip mešką ar briedį paristi, taurį ar šerną vienu siučiu (kirčiu) nudaužti, to vien tegeisdami, kad tik vyrais būtų vadinami, ne vaikais.

Lygia dalia ir moteriškosios savo darbuose, reikaluose nenorėjo už vyriškuosius mažesnėmis būti; todėl, kad vyrai kare neprietelius liuosybės graudino ar su meškomis ir vilkais girėse grūmės, tad moteriškosios namie palikusios ūkio darbus be vyriškųjų atliko, nesgi kiekviena tarp jų už didžią garbę sau turėjo šeimininke vadintis... Nuotakos gi sau kraitį klojo... Mažosios savo rūtas augino, ravėdamos ir visaip jas gerbdamos, idant ir jos būtų jau vadinamos mažomis šeimininkėmis. Lepumo taip pat kaip ir vyriškieji neapkentė... Trumpai sakant, moteriškosios

-4-

vyrais būti, o vyrai dar už vyrus didesniais tapti norėjo“ *)
Ši S i m a n o D a u k a n t o senovės lietuvių charakteristika aiškiai rodo, kad senovės lietuviai buvo užsigrūdinę, labai tvirto būdo, tvirtos valios ir jau tam nuo pat jaunystės atitinkamai ruošės, lavinos. Aišku, tokių tvirtos valios, užsigrūdinusių tėvų maži vaikai irgi buvo tvirti, neišlepę, nes ir Simanas Daukantas aukščiau minėtoje knygoje sako, girdi, vaikelis, kaip pėdelis, tėvui aunantis vyžą paduodavo; mažieji vaikai žiemos laiku su bočiu ar bobute vilnas kedeno, gijas vijo; vasarai išaušus, patys svaidykles ir saidokus dirbo, vylyčias drožė ir bėgiodami po kiemą ritinį mušė.

Vysk. Pr. B ū č y s iš inteligentų, mokslus einančios jaunuomenės net būtinai reikalauja valios grūdinimo, tvirtinimo. Jis rašo:
„Inteligentui neleistina atsidėti pripuolamais gerumais: jis turi pats savo psichologiją tiksliai sutvarkyti, panaudodamas, kas pripuolamai atsirado gera, pridėdamas, ko trūksta, ir atsimindamas, kad dvasios vidaus tvarkymas ir valios tvirtinimas niekad nesibaigia, kol žmogus gyvas.
Galingieji Libano kalno viršūnių kedrai kartais griūva ir eina niekais. Yra matyta dvasios milžinų, žibėjusių kurį laiką žmonijos padangėje, o paskui patekusių į purvą ir sutrunėjusių jame. Jų eilę pradeda
_______________
*) Žr. Simanas Daukantas, Lietuvių būdas, Kaunas 1935, 52-71.

-5-

didysis išminčius Salemonas, paskui eina gabusis Tertulijonas ir kiti,. Neminėdami vardų, dirkstelėkime į mūsų tautą ir įsižiūrėkime į nuostabiai didelį skaičių užgesusių žvaigždžių. Tik atsiminkime savo mokyklos draugus ir paklauskime, kur dingo daugumas tų, iš kurių tikėtasi didvyrių sulaukti. Visa tai rodo, kad niekuomet negalima liautis savo dvasią tvarkyti ir valią tvirtinti“ *).

Aš sakau, jei nori pasaulyje užimti aukštą vietą, jei nori tapti genijumi *), jei nori būti Aleksandru Makedoniečiu, Vytautu Didžiuoju, Napoleonu, jei nori būti Demostenu, Ciceronu, Ambroziejumi, jei nori būti Archimedu, Stefensonu, Edisonu, jei nori padangėmis, aplink pasaulį, jūromis skraidyti, jei nori būti Dante, Homeru, Puškinu, Maironiu, jei nori būti Gandi, Tek-Kingu ir t. t. Ir t. t., jei nori būti kunigu, vienuoliu ir ypač šventuoju, nes, kaip sako prof. S t. Š a l k a u s k i s, „šventieji yra būdingiausi, tvirčiausios valios žmonės“, besėsdamas iš suolo į suolą, bežengdamas iš klasės į klasę, iš kurso į kursą, beleisdamas
_______________
*) Žr. Vysk. P r. B ū č y s, Gyvenimo pagrindai, Kaunas, 1930, 33.
*) Dažnai literatūroje apie genijus sakoma: „genijus tai beprotybė“, „genijus tai išsigimimas, nenormalumas“, tuo tarpu užmirštama, kad genijus ne dėl to beprotis, išsigimėlis nenormalus, kad jis genijus, bet tik dėl to, kad jis žavimas savo kūrinių, padarytų ar padaryti numatytų, sugalvotų darbų, išsemia valios tvirtybę, užmiršta, nemoka jos atitinkamai papildyti ir tuo būdu išeina iš lygsvaros.

-6-

diena po dienos, metus po metų, grūdink, tvirtink savo valią.
Tvirta, užgrūdinta valia – perlas, auksas, žemčiūgas. Tvirta valia – jėga, drąsa, griežtumas. Tvirta valia pasiekia tai, apie ką silpnavalis, siūbuojąs žmogus nė pagalvoti nepagalvotų. Tvirta valia – žmogaus grožis, kilnumas, ilgos jaunystės šaltinis. Tvirta valia sako: „To noriu – tai padarysiu“, „viskas galima man saistančių įstatymų ribose“. Tvirta valia žmogui būtinai reikalinga, nes be jos, anot žymaus mokslininko C h am f o r t' o, „kas neturi tvirtos valios, charakterio, tas ne žmogus, bet tik daiktas“. Tačiau nelengva sutvirtinti valią, nelengva kiekvienam žmogui pasidaryti atitinkamą raktą atrakinti savyje glūdintį tvirtos valios sandėlį ir leisti valiai pilnai, griežtai, tvirtai veikti. Tai ne vienos dienos darbas. Valia grūdinama pamažu, kasdien atliekant tam tikrus pratimus. Kokie gi tie pratimai?
Skaitytojau, jei tu nori sutvirtinti savo valią, jei nori atrakinti savyje glūdintį tvirtos valios sandėlį, aš tau teikiuosi pasiūlyti tvirtos valios raktą – šią kuklią, sekant žymų filosof. dr. K. R a d w a n' ą *) ir k. Parašytą knygutę. Joje rasi planingai, sistemingai, tiesa, suglaustai, dėl vietos stokos mažiau pagrįstai, išdėstytą reikalingų tvirtai valiai ugdyti, tvirtinti, grūdinti pratimų ir praktiškų nurodymų eilę. Uoliai juos vykdyk, pasinaudok, nežiūrėdamas į tai, kad jie tau iš pradžios nelengvi, paprasti pasirodys, nekreipdamas dėmesio į tai, kad kiti tau sakys, kad tai tik žaidimas,
_______________
*) Plg. Człowiek silnej woli, Warszawa, 14-72.

-7-

tuščias darbas, kad reikia, girdi, ieškoti kokio nors didesnio pamato, svarbesnių dalykų. Nekreipk į tai dėmesio, tiesa, jei kartais norėtum, negalėtum šioje knygutėje paduotų pratimų atlikti, tai bent du kartu perskaityk šią knygutę įsidėmėdamas, koks buvai prieš skaitymą ir palygink, koks būsi perskaitęs – nejučiomis sulauksi džiaugsmingų vaisių ir tada kartosi ne A. P u š k i n o „Pikų damos“ žodžius: „kam nesiseks, lai verkia ir savo gyvenimą keikia“, bet, jei tau ir mažiau kas nors būtų pasisekę, teisingą, rimtą, universalų posakį: „dariau, ką galėjau“.

_______

-8-

PIRMOJI DALIS

(Atidžiai sek kiekvieną naują pratimą ir stenkis juos nuosekliai atlikti kiekvieną dieną kiek galima tuo pačiu laiku).

1. Judraus veikimo lavinimas

Anksti pabudęs pašok tuojau linksmai iš lovos. Po to, nusiprausk iki pusės trindamasis šaltu vandeniu. Vasarą gali trumpai minutei įšokti į vandenį. Vėliau nusitrink iki raudonumo rankšluoščiu.
(Visą laiką įsivaizduok sau, kad atitinkamu trynimu didėja tavo fizinė jėga).
Paskui išpildyk šiuos, visus kūno raumenis lavinančius gimnastikos pratimus.
1) 5 kartus energingai pakelk rankas aukštyn, 2) 5 kartus palengva sugniaužęs kumščius ištiesk rankas į priekį ir paskui visu smarkumu išskėsk, 3) 5 kartus pritūpk, laikydamas rankas prie klubų, 4) 5 kartus palengva, leisdamas rankas žemyn, mėgink tiesti jas į užpakalį, kad jos už nugaros susisiektų, 5) 5 kartus abi rankas tiesk į vieną pusę, o galvą

-9-

kreipk į priešingą pusę, 6) paskui padaryk 5 kartus priešingai, 7) suk abi į šonus ištiestas rankas ratais, 8) ištiesk abi rankas į šonus ir truputi pasilenkęs suk galvą ratu tai į vieną, tai į kitą šoną, 9) išsižerk ir abi rankas visu smarkumu leisk žemyn, tarytum kapodamas, 10) paimk dviejų kilogramų svorius, ištiesk į priekį rankas ir smarkiai spausdamas žemyn nuleistus svorius, kelk vieną po kitos rankas į pečius, 11) rankas uždėk prie klubų, visu kūnu sukis aplinkui, lenkis į priekį, atsilošk į užpakalį, pritūpk ir raižykis, 12) išskėsk rankas ir karpyk pirštais, 13) apsuk kelis kartus ramiai stovėdamas akimis ratą ir atgal atsuk, na, ir dar pamėgink keletą savo sukombinuotų pratimų.
(Kiekvienas judesys turi būti kuo energingiausias ir visą pratimų laiką reikia sukoncentruoti dėmesį į daromą judesį.
Ši gimnastika lavina pasitikėjimą savimi, išvysto judrų veiklumą, nes atitinkamai judant, iš galvos nervų srovė bėga į švelnius narvelius ir tuo būdu iššaukia pasikeitimą visame kūne).

2. Psichinė gimnastika

Energingai, tiesiai, tvirtai, galvą užrietęs pereik kelis kartus per kambarį.
P a s t a b a. Žinomas psichologijos dėsnis, kad atatinkami išoriniai judėsiai turi įtakos vidujiniams nusistaymams. Juo tavo išoriniai judesiai bus griežtesni, rimtesni, juo tavo nusistatymai bus kilnesni, sąmoningesni. Taigi, nuo išorinių pratimų stiprėja vidujinė jėga. Be to, žinoma, kad galvos smegenys turi turėti kontaktą su nugaros smegenimis. Taigi

-10-

juo bus tiesesnė linija galvos smegenų su nugaros smegenimis, juo tas kontaktas bus tobulesnis, juo toji linija bus kreivesnė, juo tas kontaktas bus disharmoningesnis. Todėl patartina rašant ar skaitant nenuleisti galvos, tada ir atmintis geriau veiks.

3. Griežtumo ir punktualumo drausmė

Vakare tam tikroje užrašų knygelėje trumpai pasirašyk sekančios dienos darbo planą. Tai ir tai būtinai padarysi rytoj. Tiek ir tiek laiko paskirsi tam ir tam dalykui. Tą ir tą valandą punktualiai būsi nurodytoje vietoje.
P a s t a b a. Atmink, kad žmogus vidutiniškai gyvena apie 60 metų. Palygink tai su kuria nors vertybe ir tada pamatysi, kad kiekviena lengvabūdiškai, niekais, veltui praleista valanda tavo gyvenimo kasai daug nuostolių padarė. Taigi, būk griežtas, punktualus, taupyk, gerai išnaudok visą laiką ir ypatingai savo laiku viską daryk.

4.Jausmų iššaukimo būdas

Sutemus atsigulk ant lovos ar sofos tarytum norėdamas užmigti. Įtempk savo muskulus, o rankos ir kojos tegul nusvyra visai nevaldomos. Akis užsirišk juodu kaspinu ir ausis sklandžiai užsikimšk vata. Tada pradėk giliai kvėpuoti, į nieką nekreipk dėmesio, o tik įsivaizduok raminančius vaizdus, pav. Gražias gėles nuolatos iš vienos aukštumos krintančias arba javų lauką, kur vėjo pučiamos siūbuoja nokstančios varpos. Kiti

-11-

vaizdai gali vaizduoti miško ošimą, jūros bangų šniokštimą, tyrų smėlio šaždenimą ir t. t.
P a s t a b a. D r. L i o A i r s c h a f' a s sukonstravo ramumui matuoti aparatą, kur menkiausiai pajudėjus buvo įjungiama elektros srovė ir tuoj suskambėdavo skambutis. Vystant ramumo jausmų iššaukimo būdą, galima pasidaryti nejautriu neigiamom įtakom, kurios eina į mus nuo kitų žmonių ar išorinių daiktų ir tuo būdu atsitverti tarytum kinų siena nuo išorinio pasaulio triukšmo.
Ramybė, nereagavimas į visokias nereikalingas išorines įtakas teikia jėgos ir duoda pajusti savo jėgą, todėl prieš kiekvieną svarbų nusprendimą pakartok aukščiau nurodytą pratimą.

5. Sugestyvinė lentelė

Pasistatyk ant stalo baltą kartono lentelę ir joje išpaišyk spalvota kreida didelėmis, energiją reiškiančiomis raidėmis tokius įsakymus:

Esu drąsus,

pasitikiu savimi,

esu ištvermingas,

viską galiu padaryti,

esu tvirtas.

Žiūrėk 3 mėn. Į lentelę, dvasioje koncentruodamas kiekvieną paskirą raidę. Pagaliau energetiškai nusiteik, prisimerk ir pakartok kelis kartus tuos įsakymus stipriu, imperatyviniu balsu, taip, tarytum sugestijonuotum kitą asmenį.
P a s t a b a. Yra žinoma, kad pakartojus savo dvasioje kelis kartus kurią valandą rytoj reikia nubusti, kaip tik

-12-

tą valandą ir nubundama. Tai įvyksta dėl to, kad per ištisą naktį veikė pasąmonė. Taip pat aukščiau minėtame atsitikime, kas buvo įsivaizduota, realizuojas.

Aukščiau pateiktoje pastaboje sutikote terminą „pasąmonė“. Kas gi yra ta pasąmonė ir kokios yra jos savybės?
Pasąmonė yra tam tikra vaizduotės funkcija, veikimo būdas, kuriuo atgaivinami sąmonėje su asociacijos pagelba seniau matyti vaizdai... Psichologai sako, pasąmonė - „Thesaurus formarum sensibilium“. Tai tarytum būtų koks labirintas, į kurį nuslenka iš mūsų sąmonės matyti vaizdai ir čia pasilieka, kol, progai pasitaikius, vėl iškils į sąmonę. Į pasąmonę kartais patenka net ir tokie vaizdai, kurie nebuvo sąmonėje, į kuriuos mes savo dėmesio nekreipėm. Pav., gatvėje sutikti žmonės, kurių savo akimis nesuskubom pastebėti, greitai pro akis praslenką vaizdai ir t. t.
Sąmonę valdo protas, o pasąmonė proto kontrolei dažnai nepasiduoda. Ji net prieštarauja protui. Pav., sapnai: kokių keistenybių žmogus neprisapnuoji. Pasąmonė dažnai nepasiduoda ir valios valdžiai. Tai aiškiai matyti, kai užeina vadinamasis „kvailas juokas“, „kvaila neapykanta, nepasitenkinimas“. Juo labiau tada stengiesi nesijuokti, nepykti, juo labiau ima juokas, pyktis ar nepasitenkinimas. Arba neretai pasitaiko somnabulų, miegakalbių (asmenys, kurie miegodami vaikšto, kalba ar ką veikia). Jie kartais pridaro nuostabių darbų. Niekieno nepažadinti, patys neprabudę naktį atsikelia, išeina iš savo miegamojo, vaikšto laiptais, kartais užlipa ant stogo arba taip

-13-

ką nors didelio padaro, ko nemiegodami nieku būdu nepadarytų. Būna, kad tokie somnabulai baigia dirbti tuos darbus, kuriuos vakare buvo nutraukę, to nejausdami grįžta į kambarį ir vėl gražiai į savo vietą atsigula. Arba būna ir taip, kad mokinys ar studentas, vakare, rodos, neparuošė pamokos, o ryte atsikėlęs jau puikiausiai viską moka, atsimena. Be to, „dažnai naktis – kaip sako žymus XIX šmt. Prancūzų Akademijos mintytojas A. G r a t r y - duoda patarimą“ *). Tai veikia pasąmonė. Pasąmonės mes nejaučiame. Atrodo, kad jos visai nėra. Tačiau iš jos, pasitaikius progai, iškyla visa, kas kartą buvo mintyta, matyta ar skaityta.
Daug smarkiau išplaukia tie dalykai, kurie gyviau ir su didesniu pergyvenimu buvo pasisavinti, pav., pergyventi malonumai, nelaimingi atsitikimai, šlykštūs kitų pasakojimai, kinų ar romanų vaizdai... ir išplaukę mus veikia kartais net prieš mūsų norus ir įsitikinimus *).
P a s t a b a. Matėme, kad pasąmonė vis dėlto yra kvaila nenuorama. Ji labiausiai veikia miegant, nes dieną, budint ją valdo, stelbia žmogaus protas ir valia. Todėl yra būtinas reikalas tvirtinti valią, kad mažiau nesąmonių prisvajotų mūsų pasąmonė.

6. Praktiški nurodymai

Norint pasiekti kurį nors tikslą, reikia, kaip generaliniam štabe, išsidirbti planą. Pirmiausia aiškiai žinok tikslą, kuriam vartoji ištisą eilę veiksmų.
_______________
*) Źr. Źródła (przełożył J. H e m p e l ), Warsczawa 1870, 27.
*) Žr. K. R. S k u r k i s, Kinai, romanai ir dvasios išnaros: „Ateities Spinduliai“ nr. 11 (1935) 272-272.

-14-

Apgalvok visas priemones, kurios veda prie to ir lygiai taip pat kliūtis, kurias reikia nugalėti. Kaip visas tavo planas bus paruoštas ir smulkmeniškai aptašytas, išdirbtas, tik tada galipradėti ką nors veikti.
Labai sveika prieš kiekvieną darbą ar apskritai kasdien ką nors gero, kilnaus pamintyti, nes mintys nuostabiu būdu persunkia visą kūną. Be to, labai reikšminga yra minties galybė. Apie ją štai ką sako Vysk. P r. B ū č y s:
„Be galo yra didelė minties galybė. Gamtininkai tai pastebėjo tik XIX šmt. Mintis viešpatauja gamtai tomis priemonėmis, kurias technikai išrado. Mintis yra tikroji didžiausių istorijos įvykių priežastis. Mintis visų galingiausiai veikia žmogaus dvasios ir valios srityje“ *).
Numatytam tikslui suteikti ne praeinančią, laikiną, bet pastovią vertybę, reikia kaip galima geriau, planingiau tą tikslą apsvarstyti, mintinai įsivaizduoti, geriausia esant tokiose aplinkybėse, kur visa aplinkuma rodo gamtos jėgą, pav. Pajūryje ar tarp majestotinių kalnų. Jei to neleidžia padaryti gyvenimo sąlygos, galima tai pakeisti atitinkamu pasivaikščiojimu ar atitinkama skaityba (Marden, Toth ir k.).
Atitinkamų knygų skaitymas turi didelės reikšmės valiai tvirtinti ir numatytiems tikslams, sumanymams realizuoti. Tai ypatingai pabrėžia Vysk. P r. B ū č y s. Jis rašo:
„Skaityk energingų idealistų gyvenimo ir darbų gerus aprašymus. Iš to susidarys jų ir
_______________
*) Žr. Gyvenimo pagrindai, 33.
-15-
tavo minčių giminingumas, kurs pažadins tūninčias tavo sielos gelmėse dvasios jėgas“ *).
Tuose kambariuose, kur dažniausiai būni, pakabink didvyrių paveikslus, kaip Napoleono, Cezario, Vytauto, Augustino, Kazimiero ir k., ir ant sienų, jei patogu, pakabink parašus „esu stiprus“, „esu galingas“, „esu rimtas“ ar pan., kad kiekvienas pažvelgimas tvirtintų tavo valią, tavo įsivaizduotą tikslą. Be to, būtų gera, jei pasidarytum sau žymių žmonių albumą, kasdien vartytum jį, papildytum naujomis pasaulio žvaigždėmis ir stebėtum jų psichologiją... Tas tau labai daug padėtų p a ž i n t i , s u p r a s t i i r a t j a u s t i kiekvieną apie tave tebekrutanį žmogų...
pradėk rašyti ateities dienyną.
Atskirame sąsiuvinyje įsirašyk, tik švariai, gražiai, aiškiai, tiesiomis, lygiomis raidėmis (juk tiesiai, gražiai rašyti lengviau, negu kreivai, vingiuotai), kiekvienos dienos naujus, aukštesnius tikslus, idealus, sumanymus. Įsivaizduok, kad esi skulptorius, kuris, turi iškalti idealų, tvirtos valios žmogų su savo veido bruožais. Tad kalk – rašyk, bet niekuomet nerašyk „gal“, bet tik „tikrai“, ne „ties – panašiai“, bet „taip“, ne „pabandysiu“, bet „padarysiu“.

7. Rašysena-tvirtos valios ir būdo veidrodis

Minėjau, kad reikia rašyti gražiai, aiškiai, lygiai, nes anglų rašytojas Šekspyras sako: „Tavo gyvenimas
-16-
(būdas, valia ir mintys) panašus tavo rašysenai, kuri aiškiai, kaip veidrodis, parodo jį tam, kuris moka stebėti“.
Rašymas yra diriguojamas proto ir valios, todėl atskiro žmogaus raštas turi tas pačias ypatybes, nežiūrint to ar jis bus parašytas dešine ar kaire ranka.
Stebint rašyseną reikia kreipti daugiau dėmesio į tai, kokį įspūdį daro bendras rašto vaizdas ir atskiros raidės.
Aiški, maloni rašysena yra tvirtos valios, tvarkingo, tiesą mylinčio, aiškiu, blaiviu, tvirtu žvilgsniu per gyvenimą einančio žmogaus. Priešingai, netaisyklinga, sunkiai įskaitoma rašysena rodo netvarkingumą, pakrikusį mąstymą, karščiavimąsi, nelygumą darbe. Taip pat dėl ligos ir skubaus rašymo gali būti tokia rašysena. Tai išimtys.
Kas rašo labai spausdamas plunksną, turi daug energijos, neretai yra užsispyręs ir staigus.
Didelėmis raidėmis rašo energingi, turį organizacinių gabumų žmonės. Jei kas rašo didelėmis, suspaustomis, plonomis raidėmis, tas labai aukštai vertina savo darbus, žinojimą, yra labai opus, karštas ir sunkiai sugyvenamas.
Apvalios ir nevienodo dydžio raidžių formos rodo gerą būdą, valios minkštumą, nepastovumą. Aukštų raidžių ir vingiuotas raštas rodo savęs aukštinimą ir tuštumą.
Graži, smulki, su vingiuotomis raidžių uodegutėmis rašysena yra gero, jautraus, pastabaus, mylinčio žmogaus.

-17-

Graži, pilna, didelių raidžių rašysena yra atviro, geros širdies, jautraus žmogaus.
Smailių, gulsčių raidžių rašysena yra gero, optimisto, leksisto, gudraus žmogaus.
Žmonės kurie palieka platų popierio lauką, paskui rašydami susiaurina, yra šykštūs, kurie tačiau nenori savo šykštumo parodyti.
Iš gauto rašto galime daug išvadų padaryti apie jį rašiusį žmogų, todėl labai svarbu paduodant į kurią nors mokslo įstaigą prašymą, prašant tarnybos ar šiaip asmeniškais reikalais pas ką nors kreipiantis gražiai, švariai rašyti...
Be to, pasak O n o s F i s c h h o f, Budapešto grafologijos garsenybės, iš pastatytos ant raidės „i“ taškų, esą galima aiškiai pažinti žmogaus charakterį, valios tvirtumą.
Jei kas visai nestato taško, tas yra lengvabūdis ir vėjavaikiškas. Pailgas taškas reiškia įtamptą proto gyvenimą...
Storas, riebus taškas ant „i“ - materijalizmas, šykštumas, savimeilė.
Kilnių, gražių siekimų žmonės visada tašką stato daug aukščiau, negu paprastai, cinikai – daug žemiau.
Dešiniau raidės „i“ pastatytas taškas – reiškia energiją, valią, ryžtumą; kairiau – atsargumą ir abejingumą.
Taškas, kuris jungia sekančią raidę ir sudaro lyg jos pradžią – rodo minčių ir veiksmų nuoseklumą.

-18-

8. Tvirtos valios žmogaus gerosios pusės

Gal atmenate pasaką, kur pasakojama, kaip gera burtininkė davė vaikams tris magiškus nurodymus, kurie turėjo padėti pasiekti nustatytą tikslą. Tvirtos valios srityje tos trys magiškos gerosios pusės yra: drąsa, pasitikėjimas savimi ir ištvermingumas. Tvirtos valios žmogus turi visą gyvenimą nešti prieš save drąsos žibintą. „Ar galima pereiti Alpių snieguotus kalnus?“ - paklausė savo karininkų imperatorius Napoleonas, „Gal galima, jei tai neperžengs galimumo ribų“ - skambėjo nedrąsus atsakymas. „Tokiu atveju pirmyn!“ - atsiliepė Napoleonas, nesibijodamas gręsiančio pavojaus. Tebūnie tas atsakymas mums pavyzdžiu kasdieniniame gyvenime.
Kaip reikia elgtis staigaus pavojaus metu? Pirmiausia reikia pagalvoti, kas darytina tuo momentu, paskui gi žaibo greitumu daryti. Kad niekas tau gyvenime neužbėgtų už akių ir kad kiekvienu momentu galėtum pasirodyti drąsiu, turi laisvomis valandomis svarstyti įvairias gyvenimo galimybes, kuriose tu gali pakliūti į pavojų. Tu turi turėti savo pasąmonėje paruoštus reagavimus. Ir taip, pav., įsivaizduok, kad teatre kyla gaisras ir panika. Arba traukinį užpuola plėšikai, staiga po tavo kojomis lūžta ledas, tau kas nors atsiunčia liūdną žinią ar tave ištinka kits koks pavojus. Tada vaizduotėje sukombinuok, ką tokiu atveju darytum. Tebūnie tavo vaizduotė kinas, kurio ekrane skrieja didžiausių pavojų vaizdai. Tu pats dalyvauk juose kaip didvyris,

-19-

kuris nieko nebijo ir kuris blogiausioje būklėje iškarto sąmoningu darbu, veiks,u pasipriešina pavojui. Tu niekuomet gręsiančio pavojaus akivaizdoje nesistenk surikti visa gerkle, nenustok sąmonės, nes tas tau nieko objektyvaus nepadės, o tik greit, šaltai susiorientuok, ką daryti ir kaip gelbėtis.
Nusistatyk visą gyvenimą šalia didžiausių priešingumų nė karto nepažvelgti anapus savęs ir nė karto nematyti savęs nugalėto. Kas dažnai siūbuoja, prisitaikydamas prie kitų nuomonių, tas silpnina savo valią ir visai netenka savo nuomonės. Nuo vėjo linksta tik krūmokšniai, o ne ąžuolai. Didis žmogus tas, kurs neina paskui kitus, bet pats juos veda.
„Milordai, žinai, kad aš, o ne kas kitas gali išvaduoti tėvynę“ - taip tvirtino 1757 m. Kunig. Pitt'as Devonchice. Ir iš tikrųjų, jis išvadavo tėvynę. Kaip tai reikia pritaikyti gyvenime? Gyvenimas reikalauja pasitikėjimo savimi ir patvaros. Labai lengva pažinti, ar žmogus yra tvirtos valios ar jis visai bevalis, žiūrint, ar jis pasitiki savimi, ar jis elgiasi pagal savo nusistatymus, ar pagal minios šauksmą. Gyvenimas tik po kurio laiko įvertina mūsų pasitikėjimą savimi ir parodo mums, kiek mes tuo laimėjome. Žinoma, aš čia kalbu tik apie rimtą, leistiną, deramą pasitikėjimą savimi.
Ištvermingumas yra trečioji tvirtos valios žymė. Nuo jo pareina kiekvieno darbo pasisekimas. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris be ištvermės galėtų padaryti didelius darbus. Dažnai gyvenime ištvermė

-20-

pralenkia net gabumus. Vienas mintytojas pasakė, kad „genijus, tai ištvermė“. Žinomas gi psichologas prof. F o e r s t e r i s rašo: „Tikra ištvermė yra didžiausia jėga, nes niekuomet neišsemiama“. Ir iš tikrųjų, jėzuitas W a s s m a n n ' a s apie 30 metų rimtai, ištvermingai tyrinėjo nuostabų skruzdžių gyvenimą. M y k o l a s A n g e l a s irgi su didžiausia ištverme 20 metų studijavo anatomiją, pats tvarkė visus dailininko įrankius bei dažus ir visas savo dvasios jėgas aukojo menui. Taip pat prelatas A. J a k š t a s – D a m b r a u s k a s, šiaismet minėjęs savo 75 m. Amžiaus jubiliejų, su didžiausia ištverme dar ir šiandien dirba daugiau kaip prieš 40 metų pradėtąjį rimtą, mokslinį , literatūrinį darbą.
Yra daug ištvermingų žmonių, tačiau yra greit užsidegančių žmonių, bet jie ką nors pradėję veikti, greit atšąla ir nebaigia pradėto darbo. Jiems rodosi, kad negalima diena iš dienos tą patį daryti. Yra ir tokių, kurie gali išlaikyti didžiausius skausmus, bet kai kentėjimai ima juos spausti ištisais metais..., tada jie nekantrauja, neturi ramybės ir veikia kaip vaikai. Ir dar yra žmonių, apie kuriuos S e n e k a sako: „Stebėkis tais, kurie vėl imasi didelių darbų, nors jiems ir nepasisekė tai, ką buvo numatę nuveikti“.
Ištverme vadiname tą milžinų jėgą, kuri neramiam ir daug norinčiam sako: „E s i k a n t r u s ir g a l i l a u k t i „. Neištvermingiems gi patartinas nors šis paprastas bandymas. Pav. Paimk kurį nors straipsnelį ir iš jo išrink žodžius, kurie rašomi su „m“, suskirstyk juos į grupes – daiktavardžius ir veiksmažodžius ir kit. Išrink žodžius, kurių šakny

-21-

rašoma „ą“, „ų“, „į“ ir t.t. Nenutrauk šio pratimo, nors jis tau ir nusibos, atsimindamas tai, kad kiekvieną pradėtą pratimą turi būtinai baigti, nenustoti ištvermės, kantrumo.

9. Tyla ir ramumas

Tyla – gera byla; tyla – auksas – sako patarlės. Tyla ir ramumas yra genialumo šaltinis *).
Kaip daug jėgos turi dangų siekią kalnai, taip daug jos turi ir tas žmogus, kuris tyčia mažai kalba. Didelė idėja ar didelis reikalas tikrai nebus įvykintas, jei prieš laiką apie tai su visais kalbėsime, aiškinsimės, girsimės. Žinoma, reikia turėti nors vieną asmenį, su kuriuo galėtum pasitarti, kuriam galėtum pasigirti, pasiskųsti: mat, kartais žmogus visko pats nepastebi, nenumatai...
Daug energijos išeikvojame tuščiam, beprasmiškam, kasdieniniam kalbėjimui. Gaila! Todėl stenkis mažai kalbėti. Jei kalbi, tai kalbėk imperatyviniu tonu. Kiekvienas tavo žodis turi turėti aukso vertę.
Paprastai elkis taip:
Jei tau kas iš pažįstamųjų pasakoja kokią kasdieninę, sencacingą naujieną ir tu labai nori atsakyti, tai tuo metu pradėk giliai kvėpuoti galvodamas, kad juo mažiau kalbėsi, juo daugiau paliks tavo sieloje psichinės energijos. Žinoma, nepraleisk progos išgirsti tokių naujienų, kurių tu daugiau jau niekad negirdėsi.
_______________
*) Plg. A. G r a t r y, Źródła, 11-15.

-22-

Panašiai elkis ir tada, kai tu kalbi poilsio metu, gatvėje ar pažįstamų būrelyje.
Ramus žmogus visuomet sužadina įdomumą ir sutaupo didelę jėgų atsargą. Kartais daugiau vertas ramus pažvelgimas, negu ištisa srovė žodžių, kurie mus tik nuobodžiais, neįtikinančiais padaro. Tai gerai įsidėmėkime! Žinoma, tuo tegu neprisidengia „nemoką kalbėti“, mulkiai ir k.

-23-

ANTROJI DALIS

(Visus aukščiau minėtus pratimus kartu su sekančiais reikia atlikti kiekvieną dieną, kiek galima tuo pačiu laiku).

1. Kvėpavimo pratimas

Išvėdintame kambaryje sėdėdamas ir laikydamas rankas prie klubų arba ore vaikščiodamas giliai įtrauk maždaug per 3 sek. Pro nosį oro, palaikyk 1 sek. Ir paskui maždaug per 3 sek. Plengva orą išpūsk pro burną.
(Kvėpavimo metu reikia įsivaizduoti, kaip plaučių pūslės prisipildo gaivinančiu deguoniu ir teikia naujų jėgų).
P a s t a b a. Nors niekas nedraudžia kvėpuoti, tačiau naujų laikų žmogus perdaug paviršutiniškai kvėpuoja. Paprastai kvėpuodamas suaugęs žmogus įtraukia apie pusę litro oro ir apie tiek iškvepia. Tuo tarpu giliu, uoliu kvėpavimu galima į plaučius įtraukti 2-3 litrus oro. Gryname ore yra daug deguonio, be kurio žmogus negali nė kelių minučių išgyventi, nes jis reikalingas dujų apykaitai ir degimo proceso palaikymui. Giliu kvėpavimu galima daug lengviau (nes oras lies visas, deguonį siurbiančias plaučių pūsleles) padidinti deguonio kiekį kraujuje, kurs teikia dvasios naujumo, didesnio protinio darbo našumo ir energingumo.

-24-

2. Blogų įpročių šalinimas

Įprotis yra antra prigimtis. Blogas įprotis naikina gerąsias įgimtas žmogaus ypatybes ir tvirtą valią, todėl blogus įpročius reikia visu griežtumu šalinti ir ugdyti gerus, valią tvirtinančius įpročius. Skubiai pradėki kovą.
Artimiausiom dviem dienom susilaikyk nuo rūkymo. (Jauniems, moksleiviams rūkyti būtinai turi drausti tėvai ir mokykla. Jei kas nerūko, tešalina panašiai kitą kurį nors rūkymui lygų, blogą įprotį). Kitom dviem dienom susilaikyk nuo alkoholio (jei esi abstinentas, padaryk kaip aukščiau patarta). Likusiom dviem dienom stenkis kalbėti trumpai ir griežtai, nekreipk didelio dėmesio į visokias kasdienines, paprastas sensacines žinias, niekam nepasakok savo planų, žinoma, kam nereikia, ir susilaikyk nuo visokių „pletkų“.
Tabakas ir alkoholis yra mūsų organizmo nuodai. Žinomas psichiatras prof. K r a e p e l i n' a s tyrinėjimais įrodė, kad asmenys, ypač jaunieji, vartodami šiuos narkotikus daug mažiau galvoja ir dirba. Be to, alkoholis yra silpnos valios ir pralaimėjimų šaltinis. Tai jau labai seniai pastebėjo net paprasti žmonės. Štai bent vienas argumentas. Kartą pas karalių Krezą atėjo senas lydietis ir tarė: „Karaliau, nepradėk karo su persais, nes persai geria tik vandenį!“
P a s t a b a. Stenkis atprasti nuo rūkymo ir gėrimo. Be to, stenkis atpratinti nuo to ir savo pažįstamuosius bei draugus. Tiesa, tu jų neįtikinsi, kad rūkymas, gėrimas

-25-

yra blogas, valią silpninąs įprotis. Jie tau netikės! Jie tau sakys: „Nieko nesupranti; pats nerūkai, negeri, tai taip ir kalbi“. Tu sutik su jų pasiteisinimais. Sakyk, žinoma, žinoma. Na, bet pamėgink bent dvi savaites nerūkyti! Tu kartais laimėsi ir tau bus juoko, kai mokytas žmogus, po kelių dienų, tarytum mažas vaikas, seilę rydamas griebsis čiulpti narkotikais dvokiantį papirosą. Tada tu jo klausk: na, kas gi tau pasidarė? Kur tavo valia?
Tam tikromis progomis panašiai gali išbandyti ir alkoholio mėgėją.
Iš minėtų bandymų padaryk išvadą: rūkymas ir gėrimas yra blogi įpročiai, pavergia žmogų, silpnina jo valią, todėl reikia nuo jų kuo skubiausiai bėgti, atprasti, šalintis ir daugiau jau jų nebepažinti!

3. Fizinės sąlygos tvirtai valiai grūdinti

1) Geras maistas

Kalbėti čia apie maistą, rodos, būtų ne vieta, tačiau dėl tam tikrų motyvų aš negaliu ir šio klausimo nepaliesti. Paliesiu jį, remdamasis specijalistų – gydytojų mokslu, bet tik tiek, kiek jis čia, mano išmanymu, yra reikalingas.
Valgyti visi valgo, bet mažai kas tinkamai valgo. Taigi, saugokis daug valgyti vienu kartu, ypač prieš eidamas gulti, bet ir dažnai nevalgyk, nes pagadinsi virškinamuosius organus. Jei gali, valgyk daržoves, vaisius, gerk pieną, apyžalius kiaušinius. Kas valgo sausus, maža rūkščių turinčius valgius, turi būtinai gerti girą ar citrinos sunką. Be to, stenkis

-26-

kuo mažiausiai valgyti mėsos. Tiesa, aš čia neturiu galvoje tų, kurie dirba sunkų fizinį darbą.
Apskritai imant, žmonių vartojamas maisto kiekis skaičiuojamas kalorijomis. Įvairių šaliųvartojamo maisto kiekis rodo nedidelius svyravimus. Prof. M a x R u b n e r darė palyginimus europiečių, amerikiečių ir Azijos gyventojų. Mažiausiai maisto vartoja japonai, būtent, 2550 kalorijų dienai ir daugiausia anglai – 3000 kalorijų...
Žmogui būtinai yra reikalingas azotinis maistas. Mažiausia proteino (turtingas maistas azoto baltymais) vartoja rusai – 79 gr. Per dieną, daugiausia anglai – 90 gr. Tarp Amerikos, Anglijos, Vokietijos ir Italijos vartojamo proteino skirtumas siekia tik 3 gr.
Kaip žinome, žmogaus kūnas daugiausia turi vandens, paskui baltimo medžiagų, iš kurių susidaro visi žmogaus kūno audmens (raumens ir t.t.) ir riebalų. Baltymo medžiagą (proteiną) žmogus gauna iš augalų ir gyvulių. Tiktai riebalus grynam pavidale labai gerai pavaduoja ir anglies hidratai, būtent, cukrus ir miltai. Mažiausia riebalų suvartoja per dieną japonai – 29 gr. Ir daugiausia anglai – 105 gr.
Pas mus kaip svarbiausias maistas laikoma „duona“. Dėlto sakoma „užsidirbti duonos kąsnį“ ir t.t., bet iš tikrųjų tik 2/5 žmonijos valgo duoną, 3/5 vartoja ryžius ir kukurūzų košę. Gyvenantieji apie Viduržemio jūrą ir tautos, priėmusios Viduržemio jūros tautų kultūrą, yra tikrieji duonos valgytojai. Visi mongolai ir kitos Azijos tautos yra košės valgytojai.
Duonos valgytojai pasižymi aukštesne kultūra. Jie vartoja įvairesnį maistą ir tame skaičiuje nemaža

-27-

mėsos. Košės valgytojai yra beveik visi vegetarai.
Žmonės labai griežtai laikosi valgymo papročių. Tik bulvių, kavos ir cukraus įvedimas labai pakeitė valgių papročius. Parinkdami sau valgius, žmonės daugiausia vadovaujasi ne tiek jų maistingumu, kiek jų skanumu.
Minėjau, kad kiek galima, reikia daugiau valgyti daržovių. Pasakysiu, kad šiandien daržovės jau labai įėjo į madą, tačiau ne visi žino, kas yra tos „daržovės“ ir kam jos valgytinos.
Nuoseklumo dėliai čia šį tą turiu pasakyti ir apie daržoves bei jų vartojimo reikalingumą.
Daržovės nėra augalai, kurių maistingumas priklauso nuo turimo krakmolo ar cukraus kiekio. Javai, ankštiniai, bulvės, bananai ir sodų vaisiai visai nėra daržovės. Daržovės yra valgio priedeliai, turį maža krakmolo ir cukraus, o daugiau aromatinių medžiagų ir įvairių formų celiuliozių. Daržovės yra: 1) lapuotos: kopūstai, salotai, spinatai ir k., 2) įvairios šaknys, agurkai, pamidorai ir k.
Daržovės turi specifišką vertybę maitinimesi. Jos padeda virškinimui, sužadina apetitą. Toliau daržovėse yra organizmui reikalingų mineralinių druskų šaltinis. Virinimas tas druskas sunaikina, jei vanduo išpilamas lauk. Tų druskų nedaug reikia, tai mažas daržovių vartojimas jas padengia. Jei žmogus negyvena tik iš pyrago, išvirintos mėsos ir taukų, tai jis negali justi mineralinių druskų stokos. Daržovėse nėra valgomosios druskos, kuri yra labai nuodinga.

-28-

Jei į kūną nepatektų daržovių, turtingų kalijumi, tai druskos kenksmingumas tuojau išeitų aikštėn.
Daržovių naudingumą sudaro juose esamieji vitaminai. Jų yra ir piene, mėsoj, nes gyvuliai maitinasi žole.
Vitaminų yra kelios rūšys, būtent, A, B, C, D ir E. Kas jie yra mokslas dar ir iki šiol nepajėgė gerai išaiškinti. Vitaminai virinami yra labai atsparūs, nežūva. Jie būtini žmogaus gyvybei palaikyti.
Vitaminai A reikalingi organizmui augti. Jų yra salotose, pamidoruose, mažiau pupose, šabalionuose, agurkuose. Jų yra ir piene, grietinėlėj, svieste. Neturi minėtų vitaminų runkeliai, grybai ir k.
D vitaminai yra vaistai nuo rachitizmo – kalkių stokos kauluose. Jei jų trūksta vaikams, tai jie rachitikai. Daržovės jų beveik neturi. Jų yra kiaušiniuose, riebiose žuvyse ir mielėse.
B vitaminai yra vaistai nuo beri beri ligos – nervų uždegimo. Jų yra agurkuose, šparaguose ir kopūstuose.
C vitaminai reikalingi apsiginti nuo skorbuto – dantų ir dantų smegenų ligos. Jų yra kopūstuose, runkeliuose, pamidoruose, agurkuose, pupose, citrinose ir k.
E vitaminai palaiko žmonių dauginimosi galią.
Vitaminai sumažėja virintose ir ilgiau pagulėjusiose daržovėse, todėl patartina jas vartoti žalias ir šviežias. Visos daržovės naikina druskos nuodingumą. Be to, labai naudingi ir vaisiai.

-29-

Patarlė sako: „Valgome tam, kad gyventume“, tačiau jei žmogus nenormuos savo apetito, valgys be saiko, jis nutuks. Tiesa, yra žmonių, kurie ir mažai valgydami tunka, tačiau tai normalios išimtys. Apie riebiuosius paprastai šiaip atsiliepiama: „ot gerai atrodo“, „kad aš toks riebus būčiau“ ir pan. Deja, liesiems nėra ko nusiminti ir išviršine riebiųjų išvaizda apsigaudinėti! Geriau yra pažvelgti į žemiau pateiktą keturiasdešimts dviejų „Gyventojų apdraudimo bendrovių“ 24 metų tyrimo rezultatus.
Jų nustatyta, kad iš 100.000 žmonių miršta:

	Liesi	Normalūs	Riebūs
Apopleksija	112	212	397
Širdies liga	128	199	384
Jaknų liga	12	33	67
Inkstų liga	97	179	374
Cukrinė liga	6	28	136
Šių ligų %	100	183	368
Šiltine	40	37	45
Plaučių uždegimu	201	158	151
Vėžio liga	120	144	156
Šių ligų %	100	94	93
Džiova	195	84	23
Visų ligų be džiovos %	100	123	177

Šis statistika rodo, kad „geras atrodymas“, kaip paprastai a[ie riebiuosius sakoma iš tikrųjų yra liga

-30-

ir gana pavojinga, nes jų mirtingumo nuošimtis yra nepalyginamai didesnis už liesųjų nuošimtį.
Taigi, stengtinasi būti tvirtesnės valios, stengtinasi prilaikyti apetitą, stengtinasi išlaikyti normalumą, vidurį, ir, sutikus riebų žmogų, sakyti: „kaip jis blogai atrodo“, „kaip tamsta blogai atrodai“, o liesą: - „kaip tamsta puikiai atrodai“, „koks tamsta gražus“ ir p. *) .
Prisilaikyti valgyme yra sveika. Paskutiniais laikais badavimu pradėtos gydyti įvairios ligos. Štai ką rašo apie badavimu gydymąsi gyd. V. Ingelevičius:
„Tas gydimosi metodas yra natūralus gydymo būdas, turi ir moksliškai paremtą pagrindą. Jis yra pigus, patogus. Juo daug ligų (ypač medžiagos apykaitos) galima gydyti ir žymiai sveikatą pataisyti, bet jis nėra nepavojingas. Per jo pravedimą reikia kontrolės ir vadovavimo kompetetingo gydytojo, kad atsiektų teigiamų rezultatų ir nepadarytų nepataisomų klaidų, kurios gali priversti prie mirties. Su tuo reikia atsargumo“ *).

2) Virškinamųjų organų gimnastika

Atrodo, kad kalbant apie tvirtos valios grūdinimą minėti virškinamuosius organus būtų irgi ne vieta, tačiau ne. Juk virškinamieji organai palaiko visą organizmą, teikia galimybės vystyti bet kurias dvasines
_______________
*) Pgl. Dr. J. P., Kas gerai atrodo: „Lietuvos Aidas“, nr. 229 (1931).
*) Dėl gydymosi badavimu: „Lietuvos Aidas“, nr. 185 (1931).

-31-

galias, taigi, į juos nekreipti dėmesio, būtų nelogiška. Be to, labai liūdna, kai žmogus, tuo visai nesirūpindamas, pagadina virškinamuosius organus. Tada žymiai sumažėja jo jėgos, tvirtos valios sandėlis ir kartais mirtis pabeldžia tokiam žmogui į dantis.
Iš viso to plaukia būtinas reikalas gimnastikuoti virškinamuosius organus. Taigi, valgant visuomet reikia gerai kramtyti ir dažnai nevalgyti. Taip pat saugokis valgyti pagedusį maistą. Be to, visuomet kiek ankščiau prieš pusryčius, jei turi sveiką gerklę, išgerk truputį šalto vandens ar suvalgyk kelis šviežius vaisius. Tuo būdu sudarysi tinkamas sąlygas normalaus virškinamųjų organų procesui, kuris turi lemiančios reikšmės dvasios stiprinimui ir žmogaus egzistavimui.

3) Darbo normavimas

Pakreipk savo dėmesį į darbą. Taip lavindamasis įprasi, išmoksi savo dėmesį koncentruoti, kas padidins darbo našumą.
Visus savo kasdienius, eilinius darbelius reikia skubiai padaryti. Kaip liūdna, kai žmogus paskendęs savo kasdieniuose darbeliuose, neturi laiko nė dvasinėmspratyboms atlikti, pasimelsti. Gaila laiko, todėl reikia tinkamai kiekvieną minutę išnaudoti. Žinoma, kas valandą reikia daryti trumpą pertrauką ir giliai pakvėpuoti.
Geriausias protiniam darbui laikas yra rytas. Negera mokytis prieš pat užmiegant ir tuoj pavalgius.

-32-

Prieš užmigsiant reikia nors 15 min. Pailsėti ar ką nors raminančio, kilnau, estetiško paskaityti.
P a s t a b a. Žmogaus protinis darbas remias valios, proto ir smegenų pagelba. Juo yra mažesnis žmogaus smegenų jautrumas, juo protinis darbas yra našesnis. Apie tai, remiantis p r o f. L a z a r e v u, žurnale „Aš esu visur“ rašoma: „Jautrumas pareina nuo daugelio priežasčių. Pav., dirksnių centrų ir jutimo organų jautrumas tiesioginai priklauso nuo laiko. Tokiu būdu 2 val. po pietų jautrumas yra maksimalinis ir, artinantis vakarui, pamažu krenta. Jautrumo minimumas pasireiškia tarp 2 ir 3 val. Ryto ir be perstojo kyla iki 2 val. Po piet.
Snegenų jautrumas praeina ir nuo metų laikotarpių: jie pasiekia jautrumo maksimumą pavasarį ir rudenį ir minimumą vasarą ir žiemą. Be to, smegenų jautrumas pareina ir nuo amžiaus: silpnas jaunystėj jis didėja iki 20-25 metų amžiaus, po to pradeda mažėti.
Daugelį reiškinių, kuriuos mes pastebim kasdieniniame gyvenime, kaip tik galime išaiškinti smagenų jautrumo periodišku didėjimu ir mažėjimu. Šios kreivosios dėka, mes suprantame, kodėl lengvai užmiegame naktį ir gerai veikia mūsų protas rtyte, o kodėl dienos miegas ir darbas nėra toks skalsus. Popietinėmis valandomis, kada smegenys yra labai jautrūs, išorės priežastys juos labiau jaudina ir nepatikrina dirksniams reikalingo poilsio.
Smegenų jautrumo kreivoji, rodanti, kaip smegenų jautrumas keičiasi augant, senstant, išaiškina, kodėl žmogus lengviau išmoksta naują dalyką jaunystėj, iki 20-25 m.. vėliau žymiai sunkiau ko išmokti, nors intelekto veikimas ir kūrybiniai gabumai dažniausiai labiau išsivysto pas subrendusį“ *).
_______________
*) Žr. Smegenų paslaptys, „Aš esu visur“ nr. 1 (1935) 22.

-33-

4) Protingas poilsis

Tinkamai sureguliuotas, protingas poilsis yra geriausias mūsų sveikatos, mūsų valios ir mūsų grožio šaltinis. Taigi visuomet reikia eiti savo laiku, anksti ilsėtis ir anksti energingai keltis. Be to, poilsiui reikia atitinkamai pasiruošti.
Štai ką rašo V i r. Apie poilsio laiką ir atitinkamą poilsiui pasiruošimą:
„Mes šypsomės šiandien prisiminę senus nuostatus miegoti 10 valandų, arba bent nuo 22 val. Vakaro iki 6 val. Ryto. Ir iš tikrųjų, retai kada ryžtamės 22 val. Lipti į lovą, nes mūsų visa aplinkuma, mūsų ne tik privatus, bet ir visuomeninis gyvenimas tam prieštarauja. Susirinkimai, posėdžiai, koncertai, pramogos ir k. verčia mus gaišti vėlų vakarą. Grįžtame prieš vidurnaktį. Juk taip reikia. Negi atsiliksi nuo gyvenimo, negi dėl „kvailo miego“ atsiribosi nuo visuomenės įpročių kinų siena. Ir rūpinamės todėl, kad kambary būtų tamsu iki vėlyvo ryto, kad būtų tylu. O jei visų tų sąlygų negauname, sutinkame dieną išvargę, mieguisti...
Be to, miegui labai svarbu tinkamai pasiruošti. Maistas vakare turi būti lengvas ir bent pusantros valandos prieš miegą priimtas. Drabužis tinkamiausias – ilgi, palaidi marškiniai. Mintys turi būti atpalaiduotos nuo bet kokio įtempto galvojimo. Padėtis miegant geriausia embrijonui artima – lengvai susirietus gulėti ant dešinio šono, kad širdis galėtų lengvai funkcijonuoti.

-34-

Jokie kremai prieš einant gulti nevartotini. Miego metu duokime pailsėti ne tik kūnui, bet ir odai. Palikime ją laisvą, kad ji lengvai galėtų nuodingas dalis ir riebalus išskirti.
Tinkamai savo poilsį tvarkydami, be to, pasirūpinę kasdien gryname ore pakankamai pajudėti, būsime sveiki ir gražūs“ *).
P a s t a b a. Labai daug patarnausite valios tvirtinimui ir apskritai sveikatai, jei visuomet prieš gulant nusitrinsite šaltu vandeniu, tik, žinoma, reikia vengti persišaldymo. Jei jausi galvos svaigimą ir drebėjimą – gripo požymiai, tai pasistenk priimti atitinkamą dozę chinino. Jo naudingumą labai aiškiai parodo kelių žymių gydytojų praktika. Prof. Dr, Spitta, kaip rašoma „Ryte“, kuris anksčiau lengvai susirgdavo gripu, per 15 metų sistemiškai priimdavo kiekvieną rytą 50 mmgr. chinino. Kai epidemija pasiekdavo savo aukščiausio laipsnio, jis dar po piet imdavo antrą dozę. To viso pasekmė buvo ta, kad jis nesirgo net pačiais sunkiausiais gripo metais 1918 ir 1928-29. Jo patariami taip pat eldėsi jo šeimos žmonės ir pažįstami.
Įtikinta dr. Emmanet Pavlovskis per vienerius metus naudojo šį būdą ir nesusirgo gripu. Paskui 1933 m., kai vėl atsirado gripo apidemija, jis vėl pradėjo vartoti chininą, kitiems prirašydavo ir visi liko sveiki, kaip ir jis pats. Tuo labiau įsidėmėtina, kad dr. Pavlovskis turėjo daug reikalų su sergančiais gripu, bet kasdien priimdamas du prieš piet ir vakarais dar du žirneliu po 50 miligramų
_______________
*) Plg. V i r., Miegas – grožio šaltinis: „Rytas“ 1936.II.7.

-35-

chinino sulfuricum – paprasta chinino doza, kuri vaistinėse parduodama žirneliuose, vis tik nesusirgo.

4. Psichinės kliūtys tvirtai valiai vystyti

Naujųjų laikų žmogus yra apsuptas įvairių psichinių negalių. Jos labai smarkiai paraližuoja tvirtos valios vystymąsi. Pažinkime jų keletą ir ginkimės nuo jų žemiau išdėstytomis priemonėmis.

1) Nervingumas

Pirmoje eilėje tenka pakalbėti apie nervingumą. Negalima čia leistis į atskiras nervingumo priežastis, kurios svarbiausia glūdi chaotiškame kasdieninio gyvenimo būde, kur sustiprėjusioje kovoje dėl būvio kaskart įsigali didesnis skirtumas tarp gyvenimo reikalavimų ir galimumų. Dažniausiai tačiau nervingumo priežastį randame mūsų efektų nustumime į pasąmonę. Būdami užimti savo pareigomis ar draugystėmis, dažnai esame priversti slopinti pyktį, nepasitenkinimą, ambiciją ir kitus jausmus. Tas pats tenka pasakyti ir apie tuos, kurie jaučia asmeniškų sąskaitų „leteną“. Kas gi tada darosi jų sieloje?
Štai masės tų suvaržytų ir neiškrautų psichinių paerzinimų auga pasąmonės gelmėse ir iš ten nuodija mūsų psichiką. Taip atsiranda baimė, neapykanta, perdidelis jautrumas, neištvermingumas, nemiga ir visa eilė kitokių reiškinių, kurie neigiamai veikia valios jėgas. Žinodami nervingumo priežastis, galime panagrinėti, kokiu būdu turime tam pasipriešinti.

-36-

Pirmiausia jokiu būdu negalima kitam rodyti savo trūkumų. Taigi, reikia prisitaikyti kritiškai analitinį metodą, būtent, kai jauti, kad tave nori užvaldyti nenaudingas efektas, pav., pavydas, pyktis, neapykanta, tada kritikuok pats save. Tau teatrodo, kad tai tavo pažįstamojo jausmas.

2) Baimė

Didžiausias psichinis priešas yra baimė, kuri iš kiekvieno „kampo“ tykoja žmogų. Sielos gelmėse dažniausiai kiekvienas ko nors bijo. Vieni visą gyvenimą bijo senatvės, ligos, kiti šlitinėja prieš materijalinio skurdo ar mirties šmėklą, bijo naktį vieni būti tamsiame, nuošaliau esančiame kambaryje, bijo vieni būti prie mirusiojo, bijo naktį eiti pro kapines... Mokiniai bijo šaukimo, rašomojo darbo, trimestro galo ir t. t.
Kaip galima nugalėti baimę, kuri, priimdama įvairias formas ir kaukes jau įsišaknijo mūsų sieloje?
Pirmiausia turime prisiminti, kad ne mirtis, ne maumos, raganos, ne pamokos atsakyti šaukimas, bet jų minties baimė, galingas, net prieš mūsų proto įsitikinimą pasąmonės kalbėjimas, primena mums senelių pasakojimus apie visokius vaiduoklius, pagreitina širdies plakimą, nutraukia galvos smegenų kontaktą su galvos smegenimis ir be reikalo paraližuoja mus, mūsų kojas, mūsų valią.
Visi žinome, kad nėra ko bijoti, kad jokių maumų nėra, kad mirusis jau neatsikels ir todėl

-37-

reikia su baime – mūsų valios paraližuotoja – stoti į kovą.
„Žinau gerai, kad pavergei mano sielą ir apdovanojai mane negale, bet nuo šio momento kritikos pagelba sunaikinsiu tavo buvimą. Tu ir aš tai du skirtingi asmenys. Prasidėjo kova. Tu duodi man smūgį po smūgio, įkalbinėdama man, kad aš nieko neįstengiu, o aš tau atsakau ironišku šypsniu – aš tavęs nebijau, gali mane kaip nori baidyti, aš tau nepasiduosiu, jau tavo įtaka manęs visai neveikia, aš esu tvirtos valios“ - panašiai kalbėkis su baime ir daugiau nieko nebijok.

3) Stoka pasitikėjimo

Jei nedrįsai prabilti prieš daugelį ar drebėjai, raudonavai prieš viešą pasirodymą, tai dabar dažnai įsivaizduok dvasioje, kad kalbi didelėje scenoje su didžiausiu pasitikėjimu, kad didžiausios minios susidomėjusios klauso tavęs. Taip pat pasitaikius progai ženk viešumon, kad galėtum įrodyti savo mintį.
Šių dienų žmonės nenori savimi remtis. Daugiausia kenčia impulsyvinio būdo žmonės.
Ar galima paskui stebėtis, kad menkėja toks žmogus ir tampa dvasios liliputu, nes juk jis neturėjo drąsos sutraukyti visus pančius ir žengti veiklumo keliu ar visą neiškrautą energiją pakreipti didžiai, kilniai idėjai pravesti.
Atmink, kad saulė ir tau šviečia ir kad tu turi tokią pat teisę kaip ir kiti, kad ne visi tavo geri, dori troškimai gali būti realizuoti!

-38-

Teišeinie iš pasąmonės žemių visi kalėjusieji tavo troškimai. Visi šiandien naudojasi laisve. Tenepalieka ir tavo troškimai savo pasislėpimo lindynėse, tešviečia laisvės saulutė!

-39-

TREČIOJI DALIS

(Nepamiršk pakartoti aukščiau minėtų ir šių sekančių pratimų!).

1. Žvilgsnio koncentravimas

Stok prieš veidrodį ir įsižiūrėk į tarpuakį ar apskritai į vieną tašką. Nemirksėk. Laikyk akis nurodytoje kryptyje tol, žinoma, pradėk labai iš palengva, kol nepajusi akyse tam tikro kartumo.
Atlikęs šį pratimą, įkišk galvą į pilną švaraus vasaršilčio vandens bliūdą ir trumpam laikui atmerk akis. Ta maudyklė su aukščiau nurodytu pratimu žymiai sutvirtins akių jėgą. Be to, ilgai neverk (ašaros silpnina akis, bet skausmą malšina), perdaug nežiūrėk kitam į akis ir neskaityk pprie labai stiprios ir silpnos šviesos.
P a s t a b a. Žvilgsnis turi didelės įtakos aplinkai. Visi girdėjome pasakojimus apie taip vadinamas „blogas akis“. Mūsų paprastas, išsiblaškęs žvilgsnis su nervingu antakių mirkčiojimu reiškia neramumą, silpnumą ir negali padaryti kitiems įspūdžio.

-40-

„Lietuvos Aide“, darant pastebėjimus dėl Estijos d r. K i r š e n b e r g o hipnotizmo seanso, tarp kitko rašoma: „Estijos dr. Kiršenbergas visų pirma nurodo, kad hipnotizmu publika visada interesuojasi, bet beveik visur vyrauja visai klaidingos pažiūros, stačiai prietarai. Pav. , koks nors jaunas moksleivis, kažkur išgirdęs, kad norint hipnotizuoti, reikia lavinti savo valią ir „akių jėgą“, ryžtasi mankštintis. Žiūri į vieną tašką nemirkčiodamas po kelias ir keliolika minučių, tuo būdu visų pirma gadinamas savo akis“ *).
Su dr. Kiršenbergo, norėjusio savo hipnotizmo seansui priduoti daugiau reikšmės, tvirtinimu aš nesutinku. Ir tai štai dėl ko:
a) Mažieji gėdinasi, rausta, užsidengia rankutėmis akutes nuo kiekvieno griežtesnio suaugusiųjų žvilgsnio, nes dar jie mažai yra žiūrėję, nes dar jų akys yra silpnos.
b) Nelavinęs akių žmogus, pažiūrėjęs kam nors ilgesnį laiką į akis arba į vieną tašką, pradeda ašaroti ir pajunta akyse kažkokį kartumą.
c) Gimnastikuotos akys išlaiko bet kieno negimnastikuotų akių žvilgsnius.
Iš viso darau išvadą: pamažu, atitinkamai lavinant akis didėja akių jėga ir akys tvirtėja.
P a s t a b a. Neginčytina, kad moterų yra žavios akys, o tai dėl to, kad jos gerokai jas lavina. Jei moterys neturėtų
_______________
*) Žr. Hipnotizmas – ne stebuklas: „Lietuvos Aidas“ nr. 41 (1931) 6.

-41-

kitų trūkumų, jos savo akių žvilgsniais daug ką galėtų padaryti.
Šia proga aš manau būtų pravartu paduoti vieno prancūzų moterų žinovo statistiką, kiek moteris praleidžia laiko, žiūrėdamos į veidrodį.
Mergaitė nuo 7-10 m. prie veidrodžio kasdien praleidžia 7 minutes; nuo 10-15 m. kasdien po 16 min.; nuo 15-20 m. - 20 min.; nuo 20-25 m. - 22 min. Ir nuo 25-30 m. 28 min. Nuo šio amžiaus jau darosi persvara. Nuo 30-36 m. Moteris praleidžia jau apie 4 min. Mažiau; nuo 35 – 40 m. Praleidžia tik 18 min., nuo 40-50 m. - 12 min., nuo 50-60 m. - 7 min. Ir nuo 60-70 m. Maždaug po 6 min.
Pagal šią statistiką, moteris, atgyvenusi 70 m. į veidrodį žiūrėjo 394575 min., arba lygiai 8 ištisus mėnesius.
Žinoma, tiek prie veidrodžio praleidžia tik paprasta moteris. Moderniškumo, madų sekiotoja ir koketė, aišku praleidžia daugiau...

2. Įsikalbėjimas

Ramus kambarys, patogikėdė ar sofa ir silpna šviesa – įsikalbėjimo išorinės sąlygos. Pratimą geriausia atlikti vakare, jei galima prieš einant gulti.
Prieš save reikia padėti aukščiau minėtą sugestyvinę lentelę tokiam atstume, kad gerai galima būtų pamatyti kiekvieną raidę.
Kojas apsuk kailiais arba apdėk pripildytomis karštu vandeniu bonkomis. Tokiu sušildymu dalinai iššaukiama yra proto anemija ir galutinai pradeda apimti miegas. Tada pradėk giliai kvėpuoti, žiūrėk į sugestyvinę lentelę visą dėmesį atkreipdamas į kiekvienos raidės formą.

-42-

Kai apims tave kaskart didesnis nuovargis ar miegas, kai kūnas tave labiau sunkins irmintyse įsiviešpataus ramybė, tada prisimerk ir įsivaizduok tik ką matytus lentelėje šūkius, tačiau visa tai neturi būti vien pagalvota, bet ir tikrai išgyventa. Turi įsivaizduoti pats save valios grūdintoju. Kiekvienas didelis darbas susideda iš visos eilės smulkių veiksmų ir todėl įsivaizduok kaip kiekvieną nusistatymą realizuoji ir kaip ištvermingai nugali kliūtis.
Toks autosugestyvinis įsikalbėjimas, tarytum šaltas vanduo įkaitintą plieną, grūdina, tvirtina valią.

3. Praktiški patarimai

Niekados nerodyk savo kentėjimo, nepasitenkinimo, nervingumo ar blogos nuotaikos. Paklausus japoną apie sveikatą, jis visuomet atsakys, kad labai gerai, geriau negu kada nors jaučiasi, nors jaustųsi blogiausiai. Žinoma, ir per daug nerodyk savo geros nuotaikos, dirbtinumo.
Nekreipk dėmesio į tai, jei tau kas nors nepatinka, jei tave kas nors erzina, nervina. Stenkis apie tai visai negalvoti. Žinok, kad praeis tam tikras laikas ir pasikeis visa pozicija.
Ramiai, mandagiai kalbėk nors ir su didžiausiu savo priešu. Tu laimėsi!
Atmink tai, kad žmonės dažniausiai yra egoistai ir norėtų galvoti, kalbėti vien apie savo asmeninius gabumus bei reikalus. Klausydamas jų išvedžiojimų, prisiversk jų klausytis taip, kad jie manytų jų kalbą

-43-

esant tau įdomiausia. Niekuomet neužsimink savo gerų ypatybių, niekam nepasakok savo planų ir, jei būsi priverstas žodį tarti, tai pasverk jį savo dvasios svarstyklėmis, apgalvodamas jo turinį ir pasėkas, kokias jis gali padaryti. Be to, jei sėdi rašyti, tai taip pat įsidėmėk šiuos išminčiaus S e n e k o s žodžius: „Besiruošdamas rašyti atmink, kad tu žmonėms savo elgesio, minčių, vidaus liudijimą parašysi“.
Jeigu kas nors yra labai staigus ir kiti lengvai gali jį išvesti iš lygsvaros, tai tepaprašo jis draugo kad šis jam kalbėtų netiesą ir apkalbėjimus, o jis viso to teklauso visai abejingu, ramiu veidu.
Nesiskųsk ir neprašyk pagelbos pas tą, kurs tau nieko negali padėti, kurs tavęs nenori suprasti ir kurs tavęs nesupras. Daryk viską pats. Žinok,kad geriau duoti, negu gauti, Tai šventa tiesa.
Niekam nepataikauk, nesimeilink ir nevergauk. Jei būsi vyresnis, nesistenk, kad kiti tau pataikautų ir vergautų. Būk visuomet natūralus, gerbiąs kitų teises, vertinąs kitų darbus.
Žengdamas per gyvenimą linksma veido išraiška, stenkis linksmai nuteikti ir savo vidų. Būk pozityviu optimistu, stengdamasis pasispirti pasisekusiais darbais, žiūrėk į ateitį drąsiai, rimtai ir tvirtai. Mintyse visai ramiai vaizduokis būsimus laikus. Kiekvienu atsitikimu būk įsitikinęs, kad įvyks tik tai, ką pats sau paruoši mintimis.
Labai dažnai daug žmonių tik todėl yra silpnos valios, kad neturi visaijokios profesijos ar atitinkamo

-44-

darbo, kurs jų gyvenimui duotų gilesnio turinio. Tokie žmonės jaučiasi esą reikalingi „kaip šuniui penkta koja“. Nieko nuostabaus, kad jie jaučia nuolatinį nepasitenkinimą. Juk kiekvienas mūsų turi ką nors turėti, dėliai ko jis gyvena ir kas jam yra darbo akstinu. Statyk sau tokį klausimą: kam ir kuriam tikslui gyveni? Ar turiu gyvenime įvykdyti kokį nors didelį uždavinį, kurio realizavimas būtų mano karščiausias troškimas? Mintimis perskrisk visus savo troškimus, taip pat dabartinę savo gyvenimo situaciją ir pagalvok, ar rasi minėtam klausimui atsakymą. Ir ne tik vienas, bet daug asmenų galės pastebėti, kad tikrai jiems to trūksta. Tada pagalvok, ką turi daryti norėdamas produktingu savo darbu užtikrinti pasitenkinimą. Tik nesiduok įkalbamas tinginio šnibždėjimams, kurie tau įkalbinėja, kad tu niekam tikęs ar, kad negalima tau rasti tinkamo darbo, tikslo.
Neklausyk. Tai tikra melagystė.
Tau tinkamo darbo visuomet atsiras. Įsitikinęs, kad svarbiausioji tavo darbo stokos priežastis yra tik tavo dvasioje, pabusk iš neveiklumo letargo.
Yra žmonių, kurie mėtos tuo pačiu laiku tarp įvairių reikalų ir neturi griežto gyvenimo plano. Vertybė, dėl kurios gyvenama, turi būti didelė. Tuo tarpu žmonės šiaip taip begyveną ar iešką tik kuo daugiausia užsidirbti yra panašūs lošikams, kurie amžinai ieško laimės ant rinkos lošimo staliukų, kur plunksnos visuomet sustoja ties tuščia vieta. Toks nepastovus ir be aukštesnio tikslo gyvenimas niekam ilgesniam

-45-

laikui negali duoti pasitenkinimo, o iš čia plaukia valios silpnumas, nepastovumas.
Ir dar yra žmonių, kurie savo darbą atlieka be dvasios, be širdies, verčiami gyvenimo būtinumo. Tokiems žmonėms trūksta savarankiškumo ir drąsos, kad galėtų patys mestis gyvenimo verpetan ir išsikovoti atitinkamą vietą.
Prie šios rūšies žmonių priskirtume ir daugelį moksleivių, kurie mano, kad mokydamiesi, atlikdami savo pareigas, jie ne sau, bet mokytojui ar kam kitam daro malonę. Užuot gaišinęs laiką neprotingiems aimanavimams ir nusiskundimams, įsigilink į savo gyvenimo tikslą. Po pamokų užsiimk atitinkama savo gabumams mokslo šaka, rinkis meno, muzikos, literatūros dalykų, rūpinkis savo ir savo draugų ateities įsisąmoninimu. Ieškok idealų. Kilnink jais savo dvasią. Niekas negali pateisinti tinginio, nežinančio, kokia profesija geriausiai tiktų jo gabumams, kurioje parodytų daugiausia našumo ir pasiektų didžiausio pasisekimo.
Sunkioje būklėje yra tie žmonės, kurie taip toli nuklimpo tinginystės klampynėje, kad jau savomis jėgomis negali iš jos išreplioti. Jų valia yra panaši smėlio kalnams. „Vienas iš širdį pykdančių pasaulio reginių – sako T. T i t c o m b e - yra tai matyti sveiką ir stiprų jaunuolį, kuris laikydamas rankas kišenėse, laukia pagelbos“.
Kaip gelbėtis iš tinginystės klampynės?
Geriausia yra atsidurti prievartos būklėje; taip pav., būdamas moksleiviu ir gavęs iš tėvų pragyvenimui

-46-

pinigų, dalį nusiųsk jiems atgal, o pats šykščiai gyvenk ir ieškok sau pragyvenimo šaltinių.
Savo valiai grūdinti, savo iniciatyvai ugdyti, savo gabumams bandyti ir plėsti reikia patiems ieškoti įvairiausių būdų.
Tiems, kurie priklauso impulsyvių žmonių grupei ar pasižymintiems per dideliu erotizmu, per daug plepantiems ar blogų palinkimų, geriausia priemonė yra susilaikyti nuo viso to ir tuo būdu sukauptą energiją, tarytum visą naikinantį kalnų upelį nukreipti geram nusistatymui įvykinti ir geriems tikslams pasiekti.

4. Temperamentas

Gal pastebėjote, kad kartais gyvenime kai kurie asmenys be jokių valios tvirtinimo pratimų daug didelių darbų padaro ir yra tvirtos valios. O gal pastebėjote, kad kartais vienam lengviau, kitam sunkiau sekas valią tvirtinti, grūdinti. Kame glūdi to nevienodumo priežastis? A priori pasakau, kad valios lavinimo, jos tvirtumo priežastis labai priklauso nuo asmens temperamento.
Kas gi yra tas temperamentas?
Į šį klausimą, pasirėmęs K. H o c k u, populiariai atsako B. A n d r u š k a: „Iš žmonių gyvenimo pastebime, kad ne visi vienodai tuos pačius įspūdžius atjaučia ir to paties įspūdžio įtakoje ne visi vienodai elgiasi... Kadangi įspūdžiao atjautimas yra ankštai sisojęs su žmogaus elgesiu, tai ne

-47-

žmonių pasielgimas, gavus įspūdį, nėra vienodas: vieni tuoj veikia smarkiai, kiti iš lėto. Tą sielos nuotaikos būdą, kuriuo ji įspūdžių atjautimo ir elgesio atžvilgiu yra iš prigimties nuteikta (arba „temperuota“), mes vadiname temperamentu“ *).
Žmonės temperamento atžvilgiu skirstomi į keturias rūšis: cholerikai, sangvinikai, melancholikai ir flegmatikai.
1) Choleriko temperamentas
(Cholerikas žmogus pasižymi tuo, kad gaunamuosius įspūdžius jis atjaučia greitai ir smarkiai. Įspūdžiai ilgai pasilieka jo sieloj).
a) Bendrosios choleriko žymės
Puikybė, užsispyrimas, didelis pasitikėjimas, palinkimas kitus niekinti, žeminti, noras kitiems viešpatauti, kitus pašiepti, garbės troškimas, didelis aistringumas ir t. t.
b) Gerosios choleriko pusės
Aštrus protas, tvirta ir energinga valia, atidumas, drąsa, ištvermingumas ir t. t.
c) Blogosios choleriko pusės
Palinkimas į rūstybę, neapykantą, išdidumas, savotiškas nejautrumas ir per didelis kietumas.
_______________
*) Žr. B. A n d r u š k a, Temperamentų rūšys, Kaunas 1926, 6.

-48-

Choleriko temperamentas, nors pasižymi tvirta valia, tačiau praktiškam gyvenime mažai tėra vertingas. Šiai grupei priklausą žmonės, sutikę psichomotorinius paerzinimus, stengiasi kuo greičiausiai pasiekti galą ir todėl tinkamai nepasirenka priemonių, reikalingų tikslui pasiekti, kas juose pagimdo impulsyvinį ir dažniausiai per greitą veikimą.
2) Sangviniko temperamentas
(Sangvinikas atjaučia savo sieloj gaunamus įspūdžius greitai ir smarkiai, bet neilgai juos pasilaiko)
a) Bendrosios sangviniko žymės
paviršutiniškumas, nepastovumas, per didelis domėjimasis išoriniais dalykais, linksma pažiūra į gyvenimą, trūkumas gilesnių aistrų.
b) Gerosios sangviniko pusės
Draugiškumas, pasirengimas greit padėti, linksmumas, nuoširdumas, paklusnumas, optimizmas.
c) Blogosios sangviniko pusės
Tuštumas, noras sau patikti ir kitiems pasigirti, stiprus simpatijos jausmas, karštas gyvenimo pasidžiaugimas, ieškojimas smagumų, vengimas sunkesnių ir atsakomingesnių darbų, pavydas, klaidingi sprendimai, nepastovumas, neištvermingumas, valios silpnumas, vengimas pažvelgti į savo vidujinį gyvenimą.
Sangviniko temperamentas yra priešingas choleriko. Šiai grupei priklausą žmonės jaučia savo valią,

-49-

bet sutiktos kliūtys l e n g v a i j u o s a t b a i d o, greitai p a s t e b i m a s j ų i š t v e r m ė s a t s l ū g i m a s . Suprantamas dalykas dėl ko šiems žmonėms dažniausiai gyvenime nesiseka ir dėl ko jie turėtų tvirtinti savo valią.
3) Melancholiko temperamentas
(Melancholikas iš pradžių įspūdžius visai silpnai teatjaučia arba visai į juos nereaguoja. Bet tas silpnas įspūdis ilgai pasilieka įstrigęs jo sieloj, o pasikartoją įspūdžiai kartais ir gana smarkiai jo sielą sujaudina. Tokie įspūdžiai iš melancholiko sielos yra sunkiai pašalinami).
a) Bendrosios melancholiko žymės
Palinkimas į refleksiją, gilų mąstymą, nuošalumą, turtingas ir jautrus jausmingumas, nusiminimas, pasyvumas, nedrąsumas, svyravimas, linkimas į desperaciją, pesimizmą, užsidarymas, skrupuliavimas, lėtumas, nerangumas.
b) Gerosios melancholiko pusėsės
Rimtumas, rimta pažiūra į gyvenimą, nuoširdumas, jautrumas, gilus protas, mokėjimas nuošaliai dirbti ir t. t.
c) Blogosios melancholiko pusės
Bereikalingas graužimasis, nusiminimas, svyravimas, pasitikėjimo artimaisiais praradimas, skriaudų neužmiršimas, į viską iš juodos pusės žiūrėjimas,

-50-

drąsos trūkumas, valios svyravimas, kitus suprasti sugebėjimo trūkumas ir t. t.
Šiai grupei priklausą žmonės be reikalo per daug savo širdy susierzina, graužias dėl to, kad nepakreipia kitų elgtis pagal savo norus ir valią. Šis temperamentas iššaukiakitų neapykantą, pašaipą, todėl jis mažai vertingas aktyviam gyvenime. Šio temperamento žmonės labiau turėtų kreipti dėmesį į savo valios tvirtinimą.
4) Flegmatiko temperamentas
(Flegmatiko siela gaunamuosius įspūdžius silpnai teatjaučia arba visai jų nejaučia, jis silpnai tesijaučia stumiamas reaguoti, ar veikti darbu ir mintimis atitinkamų jo įspūdžiui priemonių. Įspūdžiai jame greitai dingsta).
a) Bendrosios flegmatiko žymės
Silpna recepcija, mažas domėjimasis pasauliu, stoka didesnių aistrų, entuziazmo, lėtumas, šaltumas.
b) Gerosios flegmatiko pusės
Ramumas, nesikarščiavimas, patvarumas darbe, aistrų stoka, šaltumas ir t.t.
c) Blogosios flegmatiko pusės
Idealizmo trūkumas, palinkimas į tinginystę, stoka pasiaukojimo, apsileidimas pareigose, linkimas prie poilsio, valgio ir gėrimo.
Praktiškam gyvenime flegmatiko temperamentas pakenčiamas. Priklausantieji šiam tipui žmonės retai

-51-

ir pamažu nusprendžia, bet kartą nusistatę dažniausiai tai priveda prie galo *).
Kiekvienatemperamento rūšis turi teigiamų ir neigiamų pusių. Gryno temperamento žmonių mažai pasitaiko. Daugiausia yra maišyto temperamento. Iš maišytų temperamentų geriausias praktiškam gyvenime yra choleriškai-sangviniškas temperamentas. Jis pasižymi determinuojančia savo padėtimi, pastovumu, tvirta valia ir ištverme. Šio tipo žmonės turi gyvenime pasisekimo.
Naujoji eksperimentalinė psichologija sako, kad galima kiekvieną temperamentą tam tikrų pratimų pagelba pakeisti, sušvelninti, moderuoti. Kokiu būdu galima tai praktiškai padaryti?
Pirmiausia reikia pažinti gerąsias mūsų temperamento savybes, pasisavinti kitų temperamentų teigiamąsias puses, griežtai kovoti su neigiamomis ir nuolat siekti to, kad ištvermė kliūtyse taptų mūsų į p r o č i u ir būtų tarytum antroji mūsų prigimtis. Tokiu būdu m o d e r u o j a n t t e m p e r a m e n t ą bus daug sėkmingesnės, pastovesnės, lengvesnės ir valios lavinimo, grūdinimo, tvirtinimo pastangos.
Žmogui labai svarbu pažinti savo pažįstamų asmenų temperamentus. Tam labai gerai gali patarnauti aukščiau išdėstytos daugiau dvasinės, vidinės temperamento žymės. Kyla klausimas, kaip pažinti pirmą kartą matytus, nepažįstamus asmenis?
_______________
*) Plg. B. A n d r u š k a, Temperamentų rūšys, 21-71.

-52-

Pirmą kartą matytus, nepažįstamus asmenis galima pažinti iš išorinių žymių, būtent, iš eisenos, akių žvilgsnio ir kūno sudėties *) .
Choleriko e i s e n a yra tvirta ir griežta – jis greitai stumias pirmyn; sangviniko eisena yra vikri ir lengva – jis kartais daro žingsnius lyg šokdamas arba trypčiodamas; melancholiko eisena yra lėta, sunki ir tvirta; flegmatiko – tingi, sudribusi ir patogi.
Choleriko ž v i l g s n i s yra griežtas, tvirtas, energingas, smarkus; sangviniko – linksmas, vikrus, palankus, be rūpesčio; melancholiko žvilgsnis yra daugiau ar mažiau graudus ir rūpestingas; flegmatiko – silpnas ir be išraiškos.
Choleriko k ū n o s u d ė t i s yra krėsna ir muskulinga, jo veido bruožai yra griežti ir pilni išraiškos; sangvinikas – švelnios ir laibos sudėties, gyvos veido išraiškos, jautrių dirksnių; melancholikas yra laibo, sublogusio kūno, nulenktos galvos ir sprando, blankios veido išraiškos ir jautrių dirksnių; flegmatiko kūnas – sudribęs, linkęs pumpti ir riebėti.
P a s t a b a. Pastaroji pirmą kartą matytų, nepažįstamų žmonių temperamento pažinimo išorinė žymė labai daug priklauso nuo normalaus žmogaus gyvenimo. Kitaip galima apsirikti.
_______________
*) Plg. B. A n d r u š k a, Temperamentų rūšys, 13-14.

-53-

KETVIRTOJI DALIS

(Svarbesniųjų valios tvirtinimo pratimų tikslesnis pritaikymas praktiškajame gyvenime).

1. Veiklumo plėtojimas

Realizuok kasdieniniame gyvenime kiekvieną savo tinkamą, apgalvotą, dorą nusistatymą, remdamasis dėsniais: „Aš noriu – aš galiu“, „viskas galima mane saistančių įstatymų ribose“.
Tebūnie tavo nusistatymai jau tarytum atlikti darbai.
Niekas taip nelavina valios jėgos, kaip padaryti, nuveikti, atlikti darbai, tačiau negalima snausti žiūrint tik į atliktus darbus, reikia plėtoti savo veiklumą, nes kitaip prarasime savo valios jėgas.

2. Graži, tvirta eisena

Tepasidaro tavo eisena gatvėje, viešumoje ir privačiame gyvenime drąsi, griežta, tvirta. Niekad nevaikščiok iš pariziejiško pamaldumo galvą ant šono pakreipęs, susikūprinęs...
-54-
Jei būtum net kiek prigimties nuskriaustas ir tai stenkis vaikščioti tiesiai, energingai, gražiai. Nesukelk kitiems savo neestetišku pamaldumu juoko ir pašaipos. Nepasidaryk karikatūra. Verčiau daugiau savo dvasioje nusižemink...
Pradžioje graži, tvirta eisena žmonių ir miesto triukšmo tarpe reikalaus nuolatinio iš tavo pusės dėmesio, įsitempimo ir nuolatinio protingų valios aktų pažadinimo, bet po kurio laiko ji sumechaniškės, ir tu jau toliau žengsi be jokių didesnių pastangų.

3. Geležinė drausmė

Laikas – tai gyvenimas.

Norint gerai sunaudoti laiką ir jo negaišinti tuščiom svajonėm ir šnekom reikia sudaryti visos dienos p-l-a-n-ą ir tą planą pasižymėti nedideliame blaknotėlyje. Blaknotėlis turi būti kiekvieną minutę prieinamas, kad sužinotum, ką tą ar kitą valandą turi daryti.
Praktikuodamas šį pratimą tu būsi tarytum karvedys, o tavo mintys tarytum kareiviai. Liepsi – jos klausys.
Įsivesk geležinę drausmę ir „visuomet elkis dieną taip – kaip sako indų patarlė – kad tavo miegas naktį būtų ramus, o jaunystėje taip, kad tavo senatvė būtų giedri“.

-55-

4. Atsipalaiduok nuo praeities

Niekad neatsižadėk savo doro, gero sumanymo. Visuomet prisimink, kad dabar jau gali drąsiai ir su pasitikėjimu žiūrėti į ateitį, nes kiekvieną dieną juk stiprėja tavo valia.
P a s t a b a. Yra daug žmonių, kurie jokiu būdu negali atsipalaiduoti nuo savo nelaimingos praeities. To, kad kas ligi šiol sirgo ar dėl savo kaltės buvo nelaimingas, jau negalima pataisyti, tai verčiau yra geriau reguliuoti ateitį, negu be tikslo skųstis, kas atima daug energijos. Juo blogesnė uvo praeiti, juo greičiau nusikratyk nusiminimais ir pradėk veikti, parodyk savo stiprią valią.

5. Klaidų ir blogų įpročių taisymas

Tegul kiekvienas jūsų savo vaizduotėje, tarytum dvasios veidrodyje, pamato visas savo klaidas ir blogus įpročius, kad galėtų juos iš eilės išstumti ir užpildyti naujais, naudingais dalykais. Kiekvieną savaitę skirk kuriai vienai savo klaidai. Pav., jei kalboje ar santykiuose su žmonėmis esi nepastovus, tai parašyk ant lentelės „esu pastovus“ ir tai skaityk tau žinomu būdu visą savaitę.
Kitą savaitę imkis kitos klaidos ar blogo įpročio taisymo. Žinoma, pirmiausia pradėk nuo lengviausių ir pamažu pereik prie sunkesnių, sunkiausių.

-56-

6. Tikslus kvėpavimas

Vaikščiodamas tyrame ore, giliai, tiksliai kvėpuok. Trumpu laiku turi įprasti be mažiausio įsitempimo per 6 sekundes įtraukti oro, 2 sek. Palaikyti ir vėl per 6 sek. Išleisti. Stenkis taip tiksliai visada ir visur, žinoma, kaskart bandyk dar sulėtinti, giliau kvėpuoti, kad tuo būdu šis kvėpavimo menas tau taptų įpročiu.
Tikslus kvėpavimas padės tau nuslopinti baimę ir neramumą. Būdamas bet kokioje gyvenimo situacijoje, kurioje jauti baimę, pritaikink tuojau gilų kvėpavimą ir po kelių minučių įsitikinsi, kad jau vėl tau ramu ir kad jau vėl pasitiki savimi. Be to, toks gilus kvėpavimas labai tvirtina plaučius, lavina balsą, palengvina kalbėti. Ypač šis bandymas patartinas tiems, kurie neaiškiai kalba, kurie miksi, kuriems užsikerta žodžiai ir tiems, kurie pretenduoja į choristus, kurie nori būti solistais.

7. Masinė sugestija

Kiekvieną šeštadienį punktualiai 10 val. Vakaro per 3 minutes sukoncentruok visą dėmesį į autosugestyvinę priemonę (jau anksčiau surašytą lentelėje).
Mumyse slepiasi daug daugiau energijos, negu mes manome – tai turime visa siela tikėti, kad ją turime – nes kai ilgai abejojame ji ilsisi pančiuose, o kai įtikime – ji tampa laisva.
Masinės sugestijos tikslas kaip tik ir yra sistemiškais pratimais pažadinti mumyse paslėptą energiją

-57-

Atmink, kad vieną ir tą pačią valandą tūkstančiai žmonių vartoja tą pačią sugestiją, kad tuo būdu tveriama sugestyvinė jėga. Mokslininkai, kurių tarpe prof. B e c h t e r e n patvirtino psichologijos dėsnį, kad sugestijos jėga veikia tiesiog proporcingai asmenų daugumui.
Masių sugestija mums paaiškina psichinių epidemijų atsiradimą, kaip pavyzdžiui, žinomas istorijoje tautų kilnojimasis, kryžiaus karų žygiai, valstiečių karas, revoliucijų balsai, ūkininkų sukilimai ir mūsų laikais bolševizmas.
Nuolatos atminime, kad juo daugiau kiekvienas mūsų įgys dvasinio mitrumo ir bus produktingesnis, juo labiau kils mūsų valstybės galybė. Taigi, grūdindamas savo valią, dirbsi visos žmonijos gerovei.
Kiekvienas mūsų tesuneša kiek galima greičiau tą dvasinę duoklę, o tuo būdu pakils visos žmonijos dvasinė valiuta.

8. Dešimts įsakymų tvirtos valios žmogui

1. Pasitikėk savimi.
2. Būk punktualus, pastovus, atsargus, garbingas.
3. Laikykis duoto žodžio, bet suklydęs, nesigėdink atšaukti, nusižeminti.
4. Venk kritikos; giliau žvelk į gyvenimą; gerbk kitų gerus darbus.
5. Greit orientuokis gyvenimo pozicijose.

-58-

6. Savo planuose išlaikyk paslaptį ir tylą.
7. Džiaukis savo darbu.
8. Nesididžiuok, bet ir neapsileisk.
9. Būk kantrus, teisingas ir griežtas.
10. Gyvenk pilnutiniu gyvenimu.

9. Tvirtos valios viešpatavimas

Kaip kareiviai, atlikę pratimus, ženkite į mūšio laiką. Bus arši ir nuožmi kova – laimės vikriausi ir tvirčiausi.
Pasirink sau gyvenimo šūkiu: esu tvirtas ir visa mano priklauso tik nuo manęs vieno.
Niekuomet nelauk atsidėkojant ir iš nieko nelauk pagelbos. Atmink, kad juo mažiau tikiesi kitų pagelbos, juo pats daraisi galingesnis, tvirtesnis.
Tepamoko jus naujų laikų istorija, kaip pralaimėjo visi tie, kurie visą savo galybę rėmė vien tik valdinių durtuvais.
Siekian savarankiškumo didžiausia kliūtimi yra baimė kitų nuomonės. „Kaip manys žmonės?“, „ką jie apie tai kalbės?“ - šios abejonės sulaiko nuo veikimo, tačiau jų nepaisyk. Atmink, kad didelių žmonių požymis – vaikščioti savomis kojomis ir nepaisyti žmonių pašaipos. Tvirtos valios žmogui vienintelė opiniją tegali sudaryti jo paties darbai, o visiems plepalams tegali būti vienas atsakymas: aš turiu savo aukštą uždavinį įgyvendinti iki smulkmenų ir priversti visus tai pripažinti.

-59-

Nekreipk didelio dėmesio į turtuolius. Atmink, kad tikriausias, pastoviausias turtas yra asmeninis veiklumas ir produktingas darbas.
Pasaulis priklauso apsukriausiems, vikriausiems ir gabiausiems žmonėms.
Labai gražiai išsireiškė Napoleonas sakydamas, kad kiekvienas kareivis krepšyje nešioja generolo lazdelę. Visi pasaulio turtai gali tau atitekti. Reikia tik pasiekti kaip galima didesnį dvasinį vikrumą ir jį padauginti savyje.
Sutiktos kliūtys tepažadina tavo troškimus ir tuo pačiu tepadidina tavo ištvermingumą.
Gyvenimo patirtis liepia semtis jėgos iš paliegėlių vaizdo ir kitų klaidų.
Stoka, nepasitenkinimas, gyvenimo profesija tebūnie tau akstinas išnaudoti tūnančias savyje jėgas.
Juo mūsų darbas yra našesnis, sėkmingesnis, juo mes esame labiau patenkinti, tačiau darbo žmogus, matydamas darbingesnį už save žmogų, neturi teisės mažinti jo nuopelnų ir nuodyti save neapykanta, bet pats turi išjudinti savo ambiciją ir visą energiją panaudoti darbui.
Negalima gyvenimo prilyginti teatro ložai, iš kurios patogiai žiūrima į sceną. Kiekvienas mūsų gyvenimo kovoj turi ieškoti atitinkamos sau vietos.
Silpna valia yra beveik blogiausia liga. Silpnavalis žmogus daug galvoja, bet maža daro.
Nuo šiandien nustokite daug galvoję ir kalbėję, bet imkitės darbo!

-60-

Gyventi – nuolatos tverti ir veikti.
Tepabunda tavyje į Dievo paveikslą ir panašumą sukurto žmogaus puikybė.
Tai, ką kiti padarė, ir mes galime – ir aš, ir tu ir...
Tvirtos valios žmogus turi eiti per gyvenimą su vienu šūkiu: kaskart arčiau prie Grožio, Gėrio ir Tiesos.
Nuo šiol teužgema tavy naujas „aš“ - tvirtos valios ir darbo „aš“, nuo šiol teviešpatauja tavo visuose darbuose, veiksmuose, elgesy ir sumanymuose tvirta valia – tvirtai ženk pirmyn ir viską nugalėk!

-=***=-

-61-

Turinys
Įvadas................................................................3
PIRMOJI DALIS
1. Judraus veiklumo lavinimas..........................9
2. Psichinė gimnastika.....................................10
3. Griežtumo ir punktualumo drausmė............11
4. Jausmų iššaukimo būdas..............................11
5. Sugestyvinė lentelė......................................12
6. Praktiški nurodymai.....................................14
7. Rašysena – tvirtos valios ir būdo veidrodis..16
8. Tvirtos valios žmogaus gerosios pusės.........19
9. Tyla ir ramumas............................................22
ANTROJI DALIS
1. Kvėpavimo pratimas.................................24
2. Blogų įpročių šalinimas............................25
3. Fizinės sąlygos tvirtai valiai grūdinti........26
1) Geras maistas................................26
2) Virškinamųjų organų gimnastika..31
3) Darbo normavimas........................32
4) Protingas poilsis............................34
4. Psichinės kliūtys tvirtai valiai vystyti........36
1) Nervingumas..................................36
2) Baimė.............................................37
3) Stoka pasitikėjimo..........................38

-63-

TREČIOJI DALIS
1. Žvilgsnio koncentravimas..........................40
2. Įsikalbėjimas..............................................42
3. Praktiški patarimai.....................................43
4. Temperamentas..........................................47
1) Choleriko temperamentas..............48
2) Sangviniko temperamentas............49
3) Melancholiko temperamentas........50
4) Flegmatiko temperamentas............51
KETVIRTOJI DALIS
1. Veiklumo plėtojimas..................................54
2. Graži, tvirta eisena.....................................54
3. Geležinė drausmė.......................................55
4. Atsipalaiduok nuo praeities........................56
5. Klaidų ir blogų įpročių taisymas................56
6. Tikslus kvėpavimas....................................57
7. Masinė sugestija..........................................57
8. Dešimts įsakymų tvirtos valios žmogui......58
9. Tvirtos valios viešpatavimas.......................59

Antras fotografuotas leidimas

St. Paulauskas

„Tvirtos valios raktas“

Leidykla „Alka“, Vilnius, 1990 m.

-64-

P. S.

Šioje knygelėje patariama, kaip vienas iš valios lavinimo pratimų, perskaityti ją antrą kart. Šį patarimą kiek pakoregavau ir nusprendžiau ne perskaityti, o perspausdinti savom rankom, taip ji ir atsirado šiame tinklaraštyje. Praktiškai visus senovinius terminus, rašybą palikau netaisytus, išskyrus kelis labai jau kritiškus rašysenos atvejus kur, kaip man atrodė, iškreipia teksto prasmę. SĖKMĖS! :)

Susijusios temos: Valios ugdymas

Kova prieš egzistencinį vakuumą arba 12 AA žingsnių prieš beprasmybės drakoną

2010-06-24T11:23:00.011+03:00

Esu linkęs, laiks nuo laiko, įsitraukti į įvairius apmąstymus, avantiūras, eksperimentus ir interpretacijas, kokiomis nors man svarbiomis temomis. Štai ir dar viena. Naujausioji.
Spėju, kad daugelį mūsų, bent jau kartais, apima miglota, o gal būt ir iki geliančio skausmo ryški ir aiški nuojauta, kad visa šis gyvenimas yra beprasmis, tuščias ar bevertis. Šį beprasmybės jausmą V. Franklis apibrėžia kaip egzistencinį vakuumą (Frankl. 2008, 30 p.). Tokia būsena yra be galo varginanti, išsunkianti jėgas ir norus kažko siekti gyvenime. Psichologai teigia, kad šis jausmas gali net gi tapti depresijos pagrindu. Pabandžiau pritaikyti savo turimas žinias, bei 12 AA žingsnių šiai problemai spręsti ir štai kas gavosi:

PIRMASIS ŽINGSNIS

Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš nebūties baimę/ visa ko beprasmybės jausmą.

Kas norės prisipažinti galutinai nugalėtas? Žinoma, niekas. Visa žmogaus prigimtis sukyla vien nuo minties apie visišką bejėgiškumą. Baisu suvokti, kad vienintelė mums žinoma tikrovė tėra žiauri ir abejinga, žlugdanti tuštuma, juoda, bekraštė ir amžina nebūtis...
Visas mūsų gyvenimas yra totalus bankrotas, jame nėra nieko tikra, pastovaus, išliekančio, to kas verta...
Tokia tamsi beprasmybė po lašelį sunkia iš mūsų valią, atima gebėjimą priešintis, gal būt net gi eilinius dienos darbus paversdama neišsenkančia kančia. Pripažindami šį baisų faktą, mes turime susitaikyti su tuo, kad esame nepajėgūs, deramai tvarkyti savo reikalų, laimingai gyventi.
Tačiau, netrukus, mes įgyjame visai kitokį požiūrį į šią baisiausio pažeminimo būseną. Mes suvokiame, kad tik patyrę visišką pralaimėjimą galime atgauti jėgas, kad įstengtume sustiprėti ir išsilaisvinti. Pripažindami visišką savo bejėgiškumą ir tai, kad gyvenime niekas nėra tikra (iki galo aišku, suprantama...) pagaliau atrandame nors kažką tikra, kas ir pasirodo esąs tvirtas pamatas ant kurio galime statyti savo tolesnį gyvenimą.
Gerai žinoma, kad sprendžiant visokias problemas, sėkmė lydi tuos, kurie pirmu žingsniu visiškai aiškiai įvardija, pripažįsta realią padėtį. Šiuo atveju, savo siaubingą silpnybę ir viską kaip iš tiesų yra. Kol žmogus su šia mintim nuolankiai nesusitaiko joks išgijimas nėra patikimas. Tikros laimės toks žmogus nesuras. Būtent ši nuostata, kad nerasime bent kiek patikimesnės atramos, kol neprisipažinsime visiškai pralaimėję ir yra suklestėjimo pagrindas.
Greičiausiai, iš pradžių, idėja prisipažinti pralaimėjus bus mūsų sutikta priešiškai. Tai gal būt net nepasirodys kaip kažkoks sprendimas, veikiau priešingai. Bet išties, mes esame aukos, savo galingo potraukio gyventi, kuriam valia bejėgė pasipriešinti. Nėra tokios valios kuri padėtų žmogui nugalėti šią trauką be kitų pagalbos. Žiaurus tironas, troškimas gyventi, beprotiškas potraukis, pasmerkiantis nuolatiniam blaškymuisi, it drugeliui prieš lempos šviesą, mus veda tiesiai prapultin.
Matyt šitaip buvo visuomet, nuo to laiko, kai atsirado žmogus.
Turbūt tik visiškai puolusieji ir nusivylusieji pajėgdavo suvokti šią nepatrauklią tiesą. „Bet kai jie suprasdavo, kad stovi ant bedugnės krašto, iš paskutiniųjų griebdavosi AA nuostatų lyg skęstantieji šiaudo. Jie beveik visada pasveikdavo ... Daugelis ne taip giliai nusivylusių ... bandė laikytis mūsų nuostatų, bet jiems nesisekė, nes neįstengė pripažinti, kad jų būklė beviltiška“ („Dvylika žingsnių dvylika tradicijų“, 2007, 22-23)
Dauguma žmonių turintys gerą sveikatą, šeimą, darbą, pinigų ir sėkmės vis gi ima suvokti, jog yra nelaimingi. Pirmasis žingsnis siūlo prisipažinti, kad mūsų gyvenimas išties yra nevaldomas, nepaisant visų mūsų pastangų, atliktų darbų, gautų medalių, uždirbtų milijonų, garsių titulų... šaltas ir belytis kosmosas, nenumaldoma lemtis, nepalenkiamas laiko ratas nešą mums visiems vieną ir tą patį - mirtį, pamažu nuplaudmas užmarštin visus mūsų darbus ir pėdsakus...
Tenka pripažinti, kad aistra gyventi yra nevaldoma ir tai yra kelio į kančią pradžia, nes ji niekaip negali būti patenkinta, visų laukia ta pati pabaiga.
"Rūkų rūkas! – sako Koheletas. –
Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!
Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,
kuriuo jis triūsia po saule?
Viena karta nueina, kita ateina,
bet žemė amžinai ta pati lieka."
(Biblija. Senasis Testamentas. Koleleto knyga 1:2-5)

Žinoma, kažkas gali teigti, kad jokio liūdesio nejaučia ir yra patenkintas gyvenimu, viskas sekasi puikiai, žmogus jaučiasi laimingas. Taip, gal būt taip ir yra, bet.. tokiems yra patarimas ilgesnį laiką save pastebėti ir įsitikinti kiek laiko nenutrūkstamai jie jausis laimingi... Išties žmonės jau seniai pastebėjo, kad laimė ir nelaimė, sėkmė ir nesėkmė, kančia ir malonumas nuolat keičias mūsų gyvenimuose, kaip giedra keičia lietų ar diena keičia naktį ir t.t.
"... laimė ir kančia pasirodo trumpam ir ilgainiui išnyksta - taip keičiasi žiemos ir vasaros. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas ... ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti. O geriausias tarp žmonių .. kurio netrikdo laimė ir kančia, kuris išlieka tvirtas jas patyręs - iš tikro vertas išsivaduoti .. tai, kas neegzistuoja - nepastovu, o tai kas amžina - nekinta."
(Bhagavad-Gita, 2, 14-16)

Tačiau kiekvienam būtina pasiekti savo ribą, išgerti savo taurę iki dugno ir savarankiškai suvokti šias tiesas, nes kitu atveju, nedaugelis nuoširdžiai sugebėtų žengti šį pirmąjį žingsnį. Ir tik tada leidžiamės įtikinami ir būname pasirengę taip klausyti, kaip galėtų tik mirštantis, tik tada esame pasirengę daryti bet ką, kad tik išsivaduoti...

ANTRASIS ŽINGSNIS

Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga, gali grąžinti mums sveiką mąstymą.

VOS TIK naujokai ima skaityti apie Antrąjį žingsnį, jiems dažnai kyla sudėtinga dilema. Galima išgirsti juos sau sakant: „Pažiūrėkit, ką jūs su mumis padarėt! Įtikinot, kad esame bejėgiai ir mūsų gyvenimas yra nevaldomas ir dabar jūs tvirtinate, kad niekas kitas, tik Aukštesnioji Jėga galėtų išvaduoti mus nuo pražūtingos aistros. Kai kurie iš mūsų nenori tikėti Dievą, kiti neįstengia, kai kurie tiki, kad Dievas yra, bet visiškai netiki, kad Dievas padarys stebuklą ir juos išgydys. Taip netikėtai užklupti atsiduriame sunkioje padėtyje ir kas toliau?“
Ką gi, aptarkime atvejį, kai žmogus sakosi nenorintis tikėti, jis – karingas bedievis. Jo proto būklė kaip laukinio. Pirma, ką galima būtų pasakyti, tai, kad netikėjimas Dievu yra lygiai toks pats tikėjimas, nes netikinčiojo atveju remiasi, paprastai, ne argumentais, o kažkieno žmogaus galvon pasodinta mintim. Jei paklaustume: „Kaip tokią išvadą gavai?“ turbūt dažnas, jei atsakytų sąžiningai, pasakytų girdėjau per TV ar skaičiau kokiam žurnale, taip sakė draugas ar koks kitas žmogus.. Iš esmės, apie tai giliai niekas nemąsto, todėl ir netiki. Pirmas argumentas, paprastai būna mokslas, neva mokslas neįrodė, reiškia nėra, bet išties kaip tik yra priešingai. Mokslas seniai įrodė ir tai daro kasdien. Paprasčiausia matematika, statistinė tikimybė mums atveria akis. Žiūrėkim: visada yra tikimybė, kad kažkas nutiks arba ne. Tai štai, gyvybės atsiradimas ir visi kiti iš to sekantys dalykai, molekulės, primityviausios ląstelės, klumpelės ir t.t. sandara yra tiek sudėtinga, kad viso to atsiradimas savaime, atsitiktinai, viršija tikimybę begales kartų – štai kaip yra. Tai yra aiškus ir paprastas įrodymas Aukštesnės jėgos egzistavimo. Jau senų senovėje, berods indų šventrasčiuose kažkur yra minima, kad netikėjimas yra žemesnio intelekto požymis, nes tai yra tiesiog nesugebėjimas suvokti elementarios tiesos apibendrinant faktus. Taigi, visata yra protinga, neprotingi esame mes. Nors.. nemanyčiau, kad esame žemesnio intelekto, tiesiog visam tam apibendrinti, suvokti, per daug informacinės painiavos ir pernelyg mažai laiko apmąstymas, tik tiek.
Pirma, čia nėra reikalaujama, kad žmogus paskaitęs kažkuo tikėtų. Nėra agituojama už jokią religiją. Apskritai čia tik pasiūlymas, pamėginti pažvelgti į dalykus kitaip. Antra, nebūtina iškart vykdyt antro žingsnio patarimus. Trečia, vienintelis dalykas ką turi daryti – neturėti išankstinės nuomonės. Svarbiausia nesivelti į visokias diskusijas, ginčus, atsikratyti priešiškumo. Pradžių pradžia yra nuolankumas. Objektyvus ir ramus gyvenimo stebėjimas, be išankstinių nuostatų, be laikraštinės išminties. Leisti gyvenimui pačiam apie save tiesiogiai, iš pirmų rankų paliudyti, kaip išties viskas yra. Toks nuolankumas praktiškai yra bet kokio dvasingumo pradžia ir pagrindas. Ir nėra svarbu ar žmogus išvis niekada netikėjo ar tikėjo, bet tikėjimą prarado. Ir čia nėra jokių sąlygų, nėra jokio išankstinio plano, ką jūs atrasite. Toji Aukštesnė jėga gali būti savo gyvenimus pakeitę ir gyvenimiškos išminties įgavę AA nariai, Gamtos jėga, Aukštesnis protas, o gal kažkoks konkretesnis Dievas.. Nieks nežino ką jūs atrasite, aišku tik tai, kad jei ieškosite tikrai atrasite, o atradę – atradę aukštesnę jėgą galėsite ja pasiremti ir žengti dar vieną laiptelį aukštyn, link savo laimės.

TREČIASIS ŽINGSNIS

Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes jį suprantame globai.

Šį ir likusius 9 AA programos žingsnius palieku be interpretacijos. Čia savo eksperimentą baigiu ir jei visa tai jus sudomino, manau likusį kelio galą nueisite patys. Ko iš visos širdies ir linkiu.

"Dieve (arba, jei šis žodis eina jums prieš plauką, sakykite "Kas tu bebūtum..."), aš nežinau, ar tu esi, tačiau meldžiuosi, kad jei esi, atskleistum man save."

(Zigas Ziglaras. Sėkmė žaliems. Kaunas: Smaltijos leidykla. 1999, 178p.)

Susijusios nuorodos: Gėris ir Blogis, Amžinas Gyvenimas, AUM arba kaip VISKAS yra, Gyvenimas kaip Menas, Gyvenimo prasmė.

Raktažodžiai: egzistencinis vakuumas, anoniminiai alkoholikai, beprasmybės jausmas, depresija, Dievas, dvasingumas.

Šaltiniai:
1. A.A.W.S. Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų. Vilnius: Lietuvos AA tarnyba. 2007.
Oficialus organizacijos puslapis: http://www.anonalko.puslapiai.lt/
2. Biblija. Senasis Testamentas. Koheleto knyga.
3. Bhagavat-gita.
4. Viktor Emil Frankl. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008.
5. Citatos.com

Valia. Valios ugdymas. Sėkmė gyvenime.

2010-05-28T18:24:00.008+03:00

1.
Valios ugdymą reiktų pradėti nuo įpročio kasdien įveikti nedidelius sunkumus, nudirbant, tarkim, kažkokius ne labai malonius darbelius ir panašaus pobūdžio užduotis. Laikui bėgant, reiktų rinktis vis didesnio sunkumo darbus ir taip vis labiau treniruoti bei grūdinti valią. Į kiekvieną kliūtį žvelgiame kaip į neįveiktą tvirtovę ir darome viską kas tik įmanoma, kad tą tvirtovę įveikti. Žmonės pasižymėję didele valia, ją ugdė pastoviai, kasdieniuose darbuose, ko pasekoje, sutikę dideles kliūtis - atlikdavo įvairius žygdarbius.

2.
Paprastai, kliūtis ir sunkumus įveikiame vardan kažkokio tikslo. Kuo svarbesnis tikslas, tuo aukštesnė motyvacija, stipresnė valia, tuo didesnes kliūtis ir sunkumus žmogus gali įveikti. Svarbu, kad tarp kasdienių reikalų žmogus nepasimestų, neužsimirštų ir nuolat turėtų galvoje savo galutinį veiklos tikslą. Aukšta motyvacija įgyjama formuojant, plečiant savo pasaulėžiūrą, kurios dėka įgauname įsitikinimus ir moralinius principus, ugdome pareigos jausmą, atsakomybę sau, savo šeimai, visuomenei ir t.t. Toks įsitikinimų, aukštesnių idealų formavimas yra būtina valios ugdymo sąlyga, nes vėliau tampa pagrindu aukštai motyvacijai, o ši – valios jėgai.

3.
Tai, kas nuspręsta – turi būti įvykdyta. Kas kart, kai yra kažkas nuspręsta, bet įvykdymas vėl ir vėl atidedamas, žmogaus valios jėga trinka ir silpnėja. Nuolatinis priimtų sprendimų nevykdymas tarsi išmagnetina žmogaus valią. Todėl, labai svarbu, prieš priimant bet kokį sprendimą, siekti konkretaus tikslo, gerai jį pasverti, visapusiškai jį apmąstyti, įsitikinti jo racionalumu ir savo pajėgumu tai atlikti, o apsisprendus – vykdyti iki galutinės sėkmės.

4.
Ilgalaikių ir didelių tikslų siekimo atveju svarbu numatyti/suskirstyti viską etapais, suskaidyti į mažesnius darbelius, paprastesnes užduotis, o tada, papunkčiui ir nuosekliai tai atlikti. Išsianalizavę didelius, tolimus ar tiesiog sudėtingus tikslus ir imdamiesi atlikti artimiausiu metu aktualius darbus, palaipsniui sukuriame reikalingas sąlygas galutinio tikslo realizavimui. Taip pat, labai svarbu, nuolat grįžti ir peržiūrinėti išsikeltų tikslų seką, esant reikalui užduočių seką koreguoti, siekiant, jei įmanoma, efektyviau išnaudoti konkrečią situaciją, joje susidariusias sąlygas.

Viena svarbiausių valios ugdymo sąlygų yra aiškios dienotvarkės sudarymas, bei griežtas jos laikymasis. Silpnos valios žmonės, dažniausiai, nemoka organizuoti nei savo darbo, nei poilsio, stverdamiesi tai vieno, tai kito reikalo nieko nenuveikia iki galo dorai, tad tinkamas ir nuoseklus savo laiko, darbų organizavimas yra labai svarbus.

Valios žmogus – savo laiko šeimininkas. Racionaliai organizuodamas veiklą, nuosekliai, be skubos, atlieka savo suplanuotus darbus. Jis yra dėmesingas, susikaupęs, motyvuotas.

Tam, kad užgrūdintume valią būtina kasdien kovoti su netvarka, tiek darbe, tiek buityje.

Taip pat, viena iš pagrindinių valios ugdymo sąlygų yra nuolatinis kūno lavinimas, sportas. Įveikiant sunkumus, patiriant krūvius, laviname ne tik kūną, bet ir grūdiname valią.

Svarbu atminti, kad siekiant konkrečių tikslų, reikia lavinti ir tam tikrus, vienam ar kitam darbui atlikti reikalingus profesinius įgūdžius, specifinius gebėjimus. Tokių naudingų darbe, profesinių įgūdžių formavimas yra viena svarbiausių sėkmės sąlygų.

Svarbu pažymėt ir tai, kad pagrindinių valios savybių ugdymas vyksta žmogui nuolat bendraujant su kitais, dirbant bendrą darbą, žaidžiant komandoje ir panašiai.

Kuo anksčiau prasideda sąmoningas valios ugdymas, tuo didesnių rezultatų galime tikėtis.

Kiekvienas sėkmingai atliktas, kad ir ne didelis darbas, stiprina mūsų valią, didina pasitenkinimą, tampa tvirtu pamatu, jėgų ir įkvėpimo šaltiniu naujiems darbams ateityje.

Parengta pagal įvairius interneto tekstus, pagrinde versta iš rusų kalbos, jei bandytumėt ieškoti šaltinių, mėginkite pagal šiuos raktažodžius:

1. Начинать воспитание воли следует с приобретения привычки преодолевать сравнительно незначительные трудности. Систематически преодолевая сначала небольшие трудности, а со временем и значительные, человек тренирует и закаляет свою волю.

Susijusios temos: Tvirtos valios raktas

Ilgai kvatojau :)

2010-05-04T23:03:00.000+03:00

„Dabar apie patį apsakymą. Jis vadinosi „Kvanktelėjęs šokėjas“. Kaip ir daugelis kitų Trauto apsakymų, šis pasakojo apie tragiškai pasibaigusį vienos būtybės mėginimą užmegzti kontaktą su kitomis.
Štai jo turinys. Į Žemę skraidančia lėkšte atvyksta būtybė, vardu Zogas, kad paaiškintų, kaip išvengti karų ir kaip išgydyti vėžį. Jis atskrido su šia informacija iš Margo planetos, kurios gyventojai susišnekėdavo persdami ir šokdami tryptinį.
Zogas nusileido naktį Konektikute. Nespėjo jis išlipti, kai pamatė degantį namą. Persdamas ir šokdamas tryptinį ir tuo įspėdamas žmones apie jiems gresiantį baisų pavojų, jis įsiveržė į namą. Šeimininkas su golfo lazda sutrupino Zogui smegeninę.“
(Kurtas Vonegutas. Čempionų pusryčiai. Kaunas: Kitos Knygos. 2006, 61 p.)

Naujos knygos už dyką

2010-04-29T15:49:00.000+03:00

Radau būdą kaip už dyka skaityti naujausias ir įdomiausias knygas. Aišku, dalį geros literatūros visada rasime bibliotekose, bet jei knyga populiari, o dar ir neseniai išleista, tikimybė ją rasti viešųjų erdvių lentynose sparčiai mažėja. Man pasirodė gera išeitis pirkti tiesiog jau skaitytas. Jos naujos, aktualios ir paprastai - per pus pigiau! Taigi, peržiūrėjau savo namų biblioteką ir atrinkau tai ko jau tikrai tikrai neskaitysiu... Dalį sėkmingai pardavęs atidariau "Knygų banką". Tai pinigai už kuriuos perku visa kas mane dabar domina, o perskaitęs vėl papildau savo einamąją sąskaitą, kurią dabar ir matote viršutiniame paveikslėlyje kairėje :) Galiu pasigirti, kad per paskutinį mėnesį jau įsigijau 3 gan retas, mane dominusias knygas, už tikrai palankią kainą ir gana sėkmingai pardaviau 7 nebereikalingas, bet suprantantiems ir neskaičiusiems - išties geras knygas. Tokie mainai - puikus dalykas! Paleisdami knygą į gyvenimą mes padedame spartesnei įvairių idėjų sklaidai, prisidedame prie visuomenės kultūrinio turtėjimo, o šis lemia ekonominį... Kita vertus, tokiam reiškiniui paplitus, leidykloms nebelieka prasmės leisti tam tikrų knygų pakartotinai, tad tenka susitelkti tik ties visiškai naujų leidyba. Taip laimi skaitytojas, tobulėja leidyklos, taupome popierių, saugome miškus, optimaliai naudojame resursus - laimi praktiškai visi. Tiems kas skaito lietuviškai rekomenduoju sena.lt, o kas skaito angliškai - atsiveria išties platus galimybių rojus Amazon.com

Gėris ir Blogis

2010-04-22T12:42:00.001+03:00

Visa kas daro žmogų priklausomą nuo kažko yra blogis, visa, kas jį daro labiau savarankišku - yra gėris.. Nes žmogus, tapdamas nuo kažko priklausomas, vergauja kažkam kitam apleisdamas savo paties interesus, savo raidos kelią.. Todėl ir turime šitiek nelaimingų žmonių, nelaimingų - nes kvailų, kvailų - nes žmonėms paprasčiausiai nėra laiko susitupėti, subręsti..

"Raštų žinovo išmintis praturtina žinojimą;
tik kas laisvas nuo triūso, gali tapti išmintingas.
Kaipgi gali tapti išmintingas žmogus,
kuris laiko rankose arklą,
didžiuojasi botkočiu jungui raginti,
varo jaučius ir rūpinasi galvijais?"
(BIBLIJA. Senasis Testamentas. Siracido knyga 38:24-26)

Ekonomika

2010-04-20T12:15:00.000+03:00

Mano nuomonė apie ekonomiką būtų tokia: manau normalu yra užsidirbti pasikinkius žmonių aistras, ambicijas, egoizmą, kvailumą (proto ribose), bet žema tai daryti ir net gi žalinga naudojantis jų bejėgiškumu ir pirmo būtinumo poreikiais. Šie dalykai turi būti atskirti į socialiai adaptuotą verslą ir į laukinį. Kaip gera yra tabako ir alkoholio prevencija didinant tų prekių akcizą, taip gera egoizmo, kvailumo, aistrų, ambicijų prevencija versle - tam tikri ryklių dydžio akcizai/mokesčiai.. Bet kas susiję su būstu, švietimu ir sveikata.. Čia manau turi būti beveik arba veltui tie dalykai.. Nes mes gimdami čia turime turėti kažkokią minimalią soc. apsaugą.. Net ir plėšriausi gyvūnai globoja vaikus ir šiaip vienas kitą, kad išliktų.. Lietuvių išlikimo klausimas yra kaip niekad opus šiandien..

Keliomis dienomis vėliau į rankas pakliuvo Naomi Klein knyga. Čia aptikau mintis kurios manau kur kas tiksliau ir labiau moksliškai dėstomos. Rekomenduoju susipažinti...

"Laisvoji rinka vartotojams teikiamų produktų ar paslaugų srityse gali koegzistuoti su nemokamos sveikatos apsaugos sistema, valstybinėmis mokyklomis ir didžiuliais valstybiniais ūkio segmentais, pavyzdžiui, valstybinėmis naftos bendrovėmis. Lygiai kaip iš korporacijų gali būti reikalaujama mokėti deramus atlyginimus ir gerbti darbuotojų teisę burtis į profesines sąjungas, o iš vyriausybių - nustatyti mokesčius ir perskirstyti pajamas taip, kad būtų sumažintos korporacinei valstybei būdingos akį rėžiančios disproporcijos. Rinkos neturi būti fundamentalistinės [išskirtinai globojančios privilegijuotų korporacijų kapitalą]. "

(Naomi Klein. ŠOKO DOKTRINA: katastrofų kapitalizmo iškilimas. Kaunas: Kitos Knygos. 2009, 27p.)

Kaip kažkada vienoje radijo laidoje gerai pasakė Paulius Normantas.. Reikia vystyti ne žinių, o dvasios ekonomiką, puoselėti ne daiktus, o žmogaus vidų.. (Laidos archyvas čia)

Amžinas gyvenimas

2010-04-16T18:16:00.001+03:00

Pagalvojau, kad jei mes gyventume amžinai, tai tik toks gyvenimas, kaip yra dabar, tam idealiai ir tiktų. Pirma, jei niekas nemirtų, viskas greitai atsibostų, o pavidalų kaita, padaro visa tai kas vyksta prasmingu, paįvairina ir šiaip išvengiama krūvos problemų, monotonijos galų gale ir t.t. Antra, jei mes atgimę naujame kūne viska atsimintume, kas buvo visą amžinybę iki dabar.. Manau tada būtų tikrai sunku pasimėgauti šios akimirkos būtimi, bei jos teikiamais malonumais, privalumais, džiaugsmu. Tad išvada, amžinas gyvenimas tik toks koks yra dabar ir galėtų būti.

"Kur aš, ten mirties nėra, o kur mirtis, ten nėra manęs. Tad kodėl jos bijoti?"
[Epikūras]

Ką aš turiu?

2010-04-02T22:52:00.001+03:00

... turiu tik iliuzijas apie tai, kad kažką turiu, daugiau nieko.. O ir tos gal net ne visai mano..

"... tas, kas nieko nemėgina sulaikyti, laimi viską ..."
(Erichas Marija Remarkas. Juodasis obeliskas. Kaunas: Spindulys. 1992, 310p.)

"Mat išminčius kaip karalius visa valdo savo mintyse, o paskirų dalykų nuosavybė išbarstyta pavieniams asmenims."
(Lucius Annaeus Seneca. Diatribės. Vilnius: Pradai. 1997, 549p.)

Pamąstymai apie Grožį

2010-03-29T00:35:00.002+03:00

Grožis yra meilės įrankis, kaip tiesa - išminties ar melas - gudrumo. Grožis yra visame kas darnu, o darnu kas pagal saiką.. Išorės grožis nusilenkia vidaus grožiui, o vidaus grožis kyla iš išminties, tad išmintingas žmogus pats gražiausias. Sako Sokratas buvo nepaprastai bjaurios išvaizdos, bet vos tik prabildavo iškart jį visi pamildavo.. :)

Susiję rašiniai: Kas yra aukščiau tiesos

Kas yra aukščiau Tiesos?

2010-02-25T07:11:00.001+02:00

"Šao-Šanio pasisakymas"

Kartą vienuolis paklausė Šao-Šanio: "Ar egzistuoja pasisakymas kuris būtų nei klaidingas nei teisingas?", Šao-Šanis atsakė: "Baltame debesyje nerasi nieko bjauraus".

(Nyogen Senzaki.The Iron Flute: 100 Zen Koans)

Šao-Šanio atsakymas yra tiesiog tokio pasisakymo pavyzdys. Klaidingas ar teisingas teiginys apibrėžiamas tiesos ar netiesos kategorijomis, o tuo tarpu grožis tokiomis kategorijomis apibrėžtas būt negali, tad ir pasisakymas apie grožį yra nei klaidingas nei teisingas. Nors grožis tiesos ar netiesos kategorijomis apibrėžtas būt negali, tačiau grožio kategorijomis galime apibrėžti tiesą arba netiesą (melą tarkim..). Išeina, kad grožis yra virš tiesos ar netiesos kategorijų, t.y. darau išvadą: Grožis aukščiau Tiesos.

Geros Dienos!
Susiję rašiniai: Pamąstymai apie Grožį

"Obuolių Teorija"

2010-02-05T11:09:00.001+02:00

Dabartine ekonomika apeliuoja tik žemesniais žmogaus instinktais, pagrinde godumu ir baime: nepatenkinti savo bazinių reikmių, prarasti statusą, vaikų / artimųjų sveikatą ir panašiai... Kokia ideali aksioma versle? Minimalūs kaštai - maksimalus pelnas, t. y. duodu 1 obuolį gaunu 2, duodu 2 gaunu 4 ir t.t. iki tol kol visi obuoliai bus mano, o kas toliau? Visas kaimas alkanas, o obuoliai mano sandėlyje.. Gražias moteris išsirinkau, o kitas su vyrais, vaikais ir seniais palikau mirti iš bado. Amen. Toks obuolių surinkimas, verslo "derliaus" nuėmimas man atrodo puikiai paaiškina ir šių dienų pasaulio ekonominę krizę, kai ištisos valstybės, milijardai palikti merdėti...

Gerai yra žinoma, kad visos naujausios technologijos, paprastai ar dažniausiai gimsta karo pramonėje, na ir logiška, kad apskritai daugiausia kuriama tik tai kas bus tinkamai atlyginta, o geriausiai atsilygina, grįžta su kaupu, investicijos į užgrobimo technologijas... Bet kiek gi galima vis užkariauti ir užkariauti, kurti pelną? Ištekliai riboti ir tokios strategijos pasekmės - nualinta planeta, ekonominės vergijos pančiuose parklupdyta visuomenė... Man atrodo, kad reikia taikyti naują strategiją, ne užgrobk kuo daugiau, o sodink, kurk ir duok kuo daugiau ir tau sugrįš... Bėda yra godumas, kurį generuoja dabartinės ekonomikos dėsniai. Godumas kuris pažeidžia pusiausvyrą ir vietoj to, kad mes gražiai surinktume uogas rauname jas su visais lapais, ne nupjautume grybą, palikdami grybieną kitiem metam, o išraunam maksimalų pelną, su visom šaknim taip sakant ir po tokio pelno jau nebelieka nieko...

Yra tam tikri ištekliai kurie, mano supratimu, turi būti laisvai prieinami visiems, beveik arba visai nemokami. Tai ištekliai kurie priskiriami prie bazinių žmogaus reikmių, susiję net su jo prigimtine teise sakyčiau ir dalykai kurie praturtina visuomenę apskritai, pagerina gyvenimo kokybę iš esmės, padidina jos produktyvumą, žmones daro laimingesnius ir panašiai... Manau tai būtų būstas, maistas, švietimas, sveikata bent jau.. O visi kiti gerbūvio, prabangos dalykai sutinku - gali būti vystomi verslo, tegu ten sau konkuruoja, varžosi ir daro pelną...

Žmogus yra gamtos dalis, jis taip pat turi savo raidos programą, augimo ciklus ir tai yra ne tik vaikas, suaugęs, senis. Žmogus turi vystytis kaip asmenybė, bendruomenės narys, atskleisti savo talentus, dovanoti džiaugsmą kitiems, taip tapdamas laimingu, o kada jis tai gali padaryti dirbdamas po 8, o kartais ir daugiau valandų kas dien? Paprastai - niekada..

P.S.

Keliomis dienomis vėliau, pasitaikė po ranka B. F. Skinerr'io romanas "Antrasis Voldenas". Su džiaugsmu aptikau, kad ten dėstomos mintys daug geriau išplėtotos ir pateiktos patrauklia forma, tad labai rekomenduoju. Kelias citatas iš šio romano rasite čia.

***

"Jeigu kas nors yra pasauly, dėl ko verta kovoti, tai - laisvė gyventi savo idealais, nes tik šiuo keliu eidami galime pasireikšti savo asmenybe ir išplėtoti viską, kas mumyse įdiegta; čia mes turime vienintelę galimybę savo gyvenimą padaryti turtinga pilna visuma ir pasireikšti tuo, kas mumyse yra skirtinga kitų atžvilgiu. Jeigu mes nekursime arba pragaišime šitą galimybę, mūsų gyvenimas bus daugiau ar mažiau nepasisekęs gyvenimas, nors ir įvykdytume pareigas, kurios mums uždėtos."

(Orison Swett Marden. Ką darai daryk gerai. Liktarna. 103-104p.)

Savęs paieškos arba Tiems kas yra „Kitokie“

2009-12-06T10:23:00.000+02:00

Jeigu visuomenė itin griežtai nustato rėmus, į kuriuos turi tilpti viskas, kas siekia pripažinimo bei sėkmės, - išvaizda, ūgis, jėga, pavidalas, sugebėjimas adaptuotis, turtinė padėtis, vyriškumas, moteriškumas, lytinė orientacija, tinkamas elgesys, geri vaikai, religija ir kita, - tuomet būtinybė vertinti save, remiantis nustatytais kriterijais, savo ruožtu įsirėžia visų šios visuomenės narių psichikoje.

Tad atstumtojo, kažkur neatitinkančio vienokių ar kitokių kriterijų žmogaus, problemos paprastai būna dvigubos: viena vertus, - asmeninės, kylančios viduje, o antra vertus, - išorinės, kylančios iš visuomenės.
Kol kas panagrinėkime vidines tremties problemas. Gyvenant visuomenėje perimame vertybių, pažiūrų sistemą ir kartais, taip nutinka, kad tam tikri asmeniniai poreikiai gali skirtis nuo visuotinai priimtinų. Kai dvasioje įsišaknijusi tokia dvejopa vertybių-poreikių struktūra, žmogus yra tarsi nesunkiai išbalansuojamos svarstyklės, kartais pakanka net lengviausio argumento, piktesnio žodžio ir panašiai.. Tokia padėtis atima daug jėgų, sekina, todėl žmogus gali būti linkęs pernelyg lengvai pasiduoti, numoti į viską ranka. Prireikia nemažų pastangų tam, kad pasipriešinti, apginti save ir išsireikalauti savo teisę dirbti, mokytis – gyventi galų gale taip, kaip norisi.

Nuolatinė prievarta rinktis tarp meilės tam kas sava, artima, brangu ir baimės dėl gresiančios bausmės dėl neatitikimo nustatytoms taisyklėms priverčia išgyventi emocinį skilimą, o tai - tiesus kelias tiesiog palūžti. Jei esame prievartaujami rinktis tarp to kas mums brangu ir visuomenės, vadinasi toji visuomenė yra nepateisinamai žiauri ir buka. Visuomenė, verčianti žmones žaloti savo sielas, stengiantis atitikti tos visuomenės reikalavimus, labai rimtai serga.

Dar blogiau, kai tokią „kultūrą“ nešiojamasi savyje, paklūstama jai ir dvasioje su ja tapatinamasi.

Pačios blogiausios ir žalingiausios visuomeninės sąlygos yra ten kur siela nepripažįstama kaip savaiminė vertybė. Kai sąlygos yra tokios, kuomet reikalaujama besąlygiško paklusnumo ir draudžiama atsiklausti savo sielos, širdies balso. Kuomet žmogus verčiamas rinktis tarp sielos ir visuomenės, kuomet šiltus žmogiškus santykius riboja turtinė padėtis ar kastų sistema, kuomet keisti ar nematyti dalykai nekelia jokio susižavėjimo, o už smalsumą ar kūrybingumą, buvimą „kitokiu“ smerkiama, šmeižiama ar baudžiama užuot įvertinus ir atlyginus, arba atlyginama tik tada, jei šių savybių šaltinis yra „savas“ žmogus...

Kaip ten bebūtų, ar visų tų problemų šaltinis viduje ar išorėje, tam, kad atlaikyti įtampą, deramai pasipriešinti ir tiesiog išsivaduoti privalu pasižymėti tam tikromis savybėmis. Nuo neatmenamų laikų sąmoningas didvyriškumas buvo geriausia priemonė dviprasmiškai padėčiai įveikti. Turime būti ištvermingi kaip Sizifas, bebaimiai kaip kiklopas ir storaodžiai kaip Kalibanas. Reikalingi narsumas, kaitra ir grėsmingumas, kad įstengti atsispirti pagiežingai ir nepakančiai aplinkai.

Ketinant eiti savo keliu, žmogui kurio dvasiniai ar emociniai poreikiai bent šiek tiek arba gerokai skiriasi nuo visuotinai priimtų dabartinėje aplinkoje, panašiai kaip mitų herojams, privalu sugebėti rasti ir įgyti šių savybių ir reikiamu momentu pademonstruoti, kad apgintume save ir savo įsitikinimus. To išmokstama kasdieniniame gyvenime, per nuolat iškylančių situacijų praktiką.

Taip nutinka, kad skirtingi žmonės iš esmės būna nesuderinami, ir dėl to niekas nėra kaltas.

Kartais matome žmones atsiprašinėjančius vien už tai, kad vaikšto šia žeme, nedrįstančius tiesiog tarti „Ačiū, ne,“ ir išeiti. Vietoje to, klausosi kokie jie yra nevispročiai ir nenormalūs nes ėda ne šieną ir avižas ir panašiai ir taip taip toliau ir toliau.. Kam iš kailio nertis mėginant įsisprausti į nieko bendro su jumis neturinčiais rėmais?... Na, dažniausiai todėl, kad tiesiog nežinome, jog galime elgtis ir kitaip.

Kartais gali atrodyti, kad pasirinkimas tarp išorės keliamų reikalavimų ir savo sielos poreikių yra tiesiog gyvybės ir mirties klausimas. Žmogus gali jaustis ujamas ir stumdomas, niekur nerandantis sau vietos.

Atstumtiesiems tokia savijauta palyginti normali, bet nenormalu yra tiktai sėdėti ir lieti ašaras nieko daugiau nesiimant. Reikėtų keltis ir eiti ieškoti tos vietos, kur žmogus pasijustų laukiamas ir savas. Atstumtajam toks žingsnis būtinas – tiesiog esminis.

Saldumynai

Kartais siekiant palengvinti savo tremtį atliekami veiksmai kurie atneša tik tai dar didesnį išsekimą, dar labiau žaloja, niekuo iš esmės nepagerindami dabartinės būklės. Sulig kiekvienu nauju išpuoliu pelnoma sau tik žala.

Kai kas renkasi akivaizdų blogį: prastą draugiją, piktnaudžiavimą sielai ir kūnui pražūtingais dalykais (alkoholis, narkotikai, seksas ir t.t.). Iš pradžių gal tai ir iškelia į padanges, bet paskui nusviedžia dar žemiau pradinės atžymos.

Yra keletas būdų, kaip tokio klaidingo elgesio išvengti. Radus ramesnę valandėlę reikėtų tiesiog pažvelgti į savo širdies gelmes ir pripažinti ne tik gerąsias savybes, talentus ir t. t., bet ir ribotumus bei silpnybes. Sveikimo pradžia yra liautis save apgaudinėjus, kad neva lašelis saldžios mikstūros padės išsigydyti kojos lūžį. Pasakius tiesą apie savo žaizdą galime aiškiai suvokti kokių vaistų reikia. Nereikia griebtis bet ko, kas po ranka, vien tam, kad tik užpildyti susidariusią tuštumą. Geriau palaukti, kol atsiras tikrų vaistų, nuo kurių išties sustiprėsime. Kantrybė ir laikas mūsų sąjungininkai.

Kelias – rasti savus

Pamažu mokomės vengti situacijų, kuriose, net ir teisingai pasielgę, vistiek atrodytume netinkamai. Labai svarbus nuoširdumas sau, nes tik ieškodami išties to ko mums reikia mes galime tai rasti.

Svarbiausia ištverti ir laikytis – ar tai mes būtume atskirti nuo savo kūrybos, ar išstumti iš visuomenės arba religinės bendrijos, išvaryti iš šeimos, persekiojami tam tikros žmonių grupės, ar būtų suvaržyta mūsų judėjimo, minčių, jausmų laisvė, - vis vien gyvenimas tęsiasi, mes einame pirmyn ir po žiemos visuomet ateina pavasaris. Laikykitės. Dirbkit savo darbą. Jūs rasite kelią, kurio ieškote. „Bjauriojo ančiuko“ pasakos pabaigoje gulbės atpažįsta ančiuką kaip saviškį anksčiau, nei jis pats spėja tai suvokti. Ir tada, kuomet ypatinga žmogaus dvasinė esmė, susidedanti tiek iš instinktyviųjų, tiek ir iš dvasinių jo savybių, - yra palankiai priimama ir pripažįstama, tas žmogus pajunta niekad lig tol nepatirtą gyvybinių jėgų ir energijos antplūdį. Suradęs tikrąją savo dvasinę šeimą, žmogus išgyvena nepaprastą pakilimą ir priklausymo saviems jausmą. Kai po visų klajonių ir kančių pagaliau kertame gimtosios šalies sieną, tai iš pradžių dažniausiai dar kurį laiką nė nepastebime, kad žmonės jau nebežiūri kreivai, su panieka ar pasibjaurėjimu – jie susižavėję ir draugiški, arba bent jau ne priešiški.

Kartais žmogus neįstengia rasti tokios visuomenės, kuri jį įkvėptų. Tuomet paprastai nusprendžiama tiesiog tokią visuomenę susikurti. Ir tai puiku, nes kai tokia nauja bendrija atsiranda, vieną gražią dieną nežinia iš kur paslaptingai pasirodys ir kiti tokie pat ieškotojai, džiugiai tvirtindami, kad štai pagaliau surado tai, ko ieškojo.

Baimė būti „kitokiu“, būti savimi išties tiesiog blokuoja mūsų visuomenės potencialą, ją skurdina. Todėl įveikę pasipriešinimą, atradę save ir išsiskleidę asmenys tampa ne tik laimingi patys, bet ir keičia bei praturtina pasaulį, šalį, visuomenę kurioje gyvena.

Pirmas žingsnis klestinčios, turtingos, laimingos žmonių bendrijos link – tolerancija.

(Orison Swett Marden. Ką darai daryk gerai. Liktarna. 103-104 p.)

Šis rašinys tai savotiška C. P. Estes „Bėgančios su vilkais“ knygoje dėstomų minčių ir citatų santrauka, adaptacija bei interpretavimas.

Keli filmai kuriuos rekomenduoju:

"Dead Poets Society" (1989),

"Schläft ein Lied in allen Dingen" (Sleeping Songs) (2009)

"Das Experiment" (2001)

"Die Welle" (2008)

"Caótica Ana" (2007)

"Der Krieger und die Kaiserin" (The Princess and the Warrior) (2000)

"One Flew Over the Cuckoo's Nest" (1975)

"Shichinin no samurai" (Seven Samurai ) (1954)

"Stalker" (1979)

"Der Himmel über Berlin" (Wings of Desire) (1987)

"Vnuk Gagarina" (2007)

"Spring, Summer, Autumn, Winter... and Spring" (2003)

"Bin-jip" (Empty Houses) (2004)

"Persepolis" (2007)

"Ya ostayus" (2007)

"Gadkie lebedi" (2006)

"Mongol" (2007)

"Prendimi l'anima" (The Soul Keeper) (2002)

"Sobachye serdtse" (1988)

"Angel-A" (2005)

"The Last Samurai" (2003)

"Shrink" (2009)

"Cheburashka", (1969-1983) serijos.

"Shrek" (2001)

"Baramui Fighter" (2004)

"Invictus" (2009)

"Once" (2006)

Kai kurių filmų aprašymus rasite čia.

Gal kažkam pravers šis PRIEDAS:

Miyamoto Musashi, garsus japonų samurajus, išpopuliarėjo dėl savo sėkmių kovose, prieš mirtį mokiniams paliko 21 savidisciplinos punktą. Pamokymų sąvadas pavadintas "Kelias eiti vienam".

KELIAS EITI VIENAM
(arba savikliovos kelias)

Neatgręžk nugaros šio pasaulio keliams.
Nesvajok apie fizinius malonumus.
Neketink kuo nors pasikliauti.
Žvelk į save lengvai; žvelk į pasaulį giliai.
Neturėk godžių minčių.
Nesigailėk to, kas nutiko tavo asmeniniame gyvenime.
Nepavydėk kitam gėrio ar blogio.
Nesisielok atsisveikinant su bet kuriuo keliu.
Nesiskųsk ir nejausk kartėlio sau ir kitiems.
Neturėk širdies, artėdamas prie meilės kelio.
Neteik niekam pirmenybės.
Nepuoselėk vilčių apie nuosavus namus.
Neturėk potraukio gardžiam maistui.
Nesinešiok senovinių daiktų, perduodamų iš kartos į kartą.
Nepasninkauk tiek, kad galėtum nusilpti.
Nemėk materialių daiktų, išskyrus ginklus.
Eidamas keliu, nepavydėk mirties.
Neturėk tikslo pasenęs turėti turto ar žemės.
Gerbk dievus ir budas, bet nepriklausyk nuo jų.
Nors atiduodi gyvybę, neatiduok savo garbės.
Niekada nesitrauk iš kovos menų kelio.

(Mijamoto Musaši.„Penkių žiedų knyga“. Leidykla: Obuolys. 2007, 32 p.)

Vampyrai

2009-10-11T22:48:00.001+03:00

(tikra istorija iš mano gyvenimo)

Tai buvo, berods, 2001 metų birželį, važiavau namo, išvargęs, nukankintas kelių dienų lėbavimo, kuris prasidėjo kasmetiniame „Loveparade“ ir truko geras tris paras. Požeminis Berlyno metro nešė mane tolyn, namų link, bet iki tikslo dar buvo toli. Reikėjo atlikti kelis persėdimus. Vagonas maloniai sūpavo ir lipti nesinorėjo, atrodė, kad galėčiau taip važiuoti ištisą amžinybę, tačiau visgi lipti reikėjo... Tuščiais geltonų plytelių koridoriais patraukiau link paviršiaus, persėsti į antžeminę liniją. Priešakyje laukė ilga ir stati laiptelių virtinė. Atsidusau ir pradėjau kopti. Aplink nė gyvos dvasios, kilimas atrodė niekada nesibaigs. Ir štai, pagaliau paviršius, balzgana gatvės žibintų šviesa, pakėliau galvą. Pakėliau ir apstulbau, taip ir nedrįsęs toliau žengti nė žingsnio. Priešais, kiek kairiau viršuje, jau manęs laukė. Visą tą laiką, visą ta kilimą, rodos trukusį amžinybę, toji žmogysta stovėjo ir laukė paviršiuje. Ji puikiai žinojo, kad po tokio kopimo, netreniruotas žmogus, viršun užlips išsekęs, neturintis jėgų bėgti ir priešintis. Tą supratau akimirksniu, nors aplink buvo atvira erdvė, bet aš buvau spąstuose!!! Bravo!!! Prieš mane stovėjo išties įgudęs medžiotojas, o aš buvau auka. Jis/Ji stovėjo oriai, pakelta galva ir žvelgė kažkur tolin, rodos manęs čia nė nebūtų. Galva apmuturiuota juoda medžiaga it mumijos ar nindzės, akių nesimatė. Tamsi juoda skraistė pasidengusi dulkėmis, atrodė, kad žmogus ką tik voliojosi ant žemės ar išlipo iš kokio apleisto rūsio. Lyties negalėjau suprasti.. Pauzė užsitęsė, viskas sustingo, erdvė susitraukė, likau tik aš ir juodo apsiausto sąvininkas. Ko medžiotojas laukė? Nežinau.. Bet kažkokiu būdu supratau, kad tikslas yra mano kraujas ir tai gali kainuoti man gyvybę... Prabilau darkyta anglų kalba maždaug tokiais žodžiais „... prašau nežudyk manęs, aš dar toks jaunas, noriu pamatyti pasaulį, gyvenimą.. (sakiau iš širdies, atvirai ir ramiai, išties buvau kiek pagėręs) Jei tau reikia mano kraujo – imk...“ ir ištiesiau ranką į priekį... Vėliau ėmiau matyti lyg sapne, berods, kažkur iš dešinės, išniro maža, kokių 9 metų mergaitė, ilgais auksiniais garbiniuotais plaukais... Tamsa... Pabundu.. Stoviu ant laiptų, prisišliejęs prie sienos turėklų... Akimirką dairaus, mąstau kur aš, kas aš, kas čia vyksta, rodos buvau užmigęs ir sapnavau... A! Aš metro tunelyje ir laiptais kylu aukštyn, važiuoju namo, reikia persėsti... taip... taip... O! Pastebiu, jog mano dešinė ranka su dviem skylutėm, tai įkandimas, panašu, kad dantys it kokios katės... Įkąsta ir kiek truktelėta, padrėksta.. Įkandimas tarp riešo ir alkūnės, vidinėje rankos pusėje, kaip tik kur eina vena. Imu sukti filmuką savo galvoje atgal, kas čia nutiko? Vampyras?!!.. Aš buvau sutikęs vampyrą?!! Nieko sau... Be to, aiškiai atsimenu, jog buvau užlipęs į pat viršų, o dabar aš vėl atsidūriau kokius 5-10 metrų žemiau, laiptų apačioje? Keista... Kad ir kiek bandau atsiminti – galvoje tuštuma, apie tai nieko.. Išties net pralinksmėjau, čia tai bent įvykis! Sėdu į savo metro, laimingas važiuoju namo, žmonės spokso į mano ranką, į mane, o aš sėdžiu kvailai išsišiepęs, ir kiek suglumę dairosi, šnekučiuojasi... Frazių nuotrūpos skrieja pro mano ausis... „Kas jam? Ką vampyras?... Ne... negali būti.. o gal?...“

Įkandimo žymės išnyko po pusmečio. Jokių transformacijų nepatyriau. Jau praėjo daug metų, esu vis toks pat žmogus, ilčių nėra.

apie nelaimingą meilę

2009-10-04T00:24:00.004+03:00

Dažnai tekdavo sutikti klausimą, ką daryti kai kamuoja meilės kančios. Išties geras klausimas ir deja daug kam aktualus.. Ir štai į galvą atėjo viena mintis.
Jau gana seniai, psichologė E.Kubler-Ross, dirbdama su mirštančiais ligoniais, išpuoselėjo ir pasiūlė 5 stadijų modelį, kuris paprastai padeda geriau suvokti žmogui kas su juo vyksta ir sykiu tarsi palengvinti kančias.
1.Neigimas.
2.Pyktis
3.Derėjimasis
4.Depresija
5.Priėmimas

Nors atrodytų, kad gyvenimas yra brangiausia, ką turime, bet kartais, kai įsimylime, mylimasis ar mylimoji gali atrodyti kur kas brangesni. Jei meilė abipusė, laiminga, tai nuostabu ir apie tai neturiu ką be pridurti, bet štai jeigu ne...
Sunku būtų teigti, kad meilės netektis tolygi gyvenimo netekčiai, bet kai artimas žmogus atrodo brangesnis už visą ką, tai vis gi tikiu, kad čia yra daug bendrumų... Sykiu, toks išgyvenimas, manau yra sąlyginai saugi "repeticija" prieš pasitinkant gyvenimo netektį, kuri laukia mūsų visų...
Taigi, Elizabeth Kubler-Ross 5 stadijas pabandžiau pritaikyti nelaimingos meilės atveju ir štai kas gavosi:

1. „Rožinės svajonės“
Gyveni rožinėm svajonėm, tiki tuo kuo norisi tikėti.
2. „Kažkas ne pagal scenarijų“
Štai jau praėjo pirma, antra, trečia, ketvirta, n-toji serija, vis lauki meilės scenos, o jos kaip nėra taip nėra. Imi manyti, kad režisierius suklydo, kažką praleido, pamiršo... "KaaAAŽKĄ STIPRIAI PAMIRŠO!!!..".
Dominuoja susierzinimas, nekantrumas, pyktis...
3. "Derėjimasis"
Paauglystės laikais, viena mano pažįstama, gerdama vandenį darydavo lygiai 8 gurkšnius, aštuonis, nes tiek raidžių buvo jos mylimojo varde. Taip ji derėjosi su likimu ir tikėjosi pritraukti savo meilę. Kažkas atsikrato 15 kg antsvorio, kažkas - susikaupusią įtampą lieja eilėse, tapo paveikslus, kuria muziką, augina raumenis ar užkala krūvas pinigų...
Manau būtent šioje stadijoje lankomasi pas būrėjus, atliekami įvairūs ritualai ir panašiai..
Stadijos trukmė, turbūt tiesiogiai proporcinga ilgesio, vilties įtampai, kuriai atslūgus, pereinamą į kitą etapą...
4. Suvokus neišvengiamumą ateina liūdesys, viltis virsta neviltimi... Ją gydo laikas, pokalbiai su suprantančiu žmogumi. Gal būt tai bus draugas, psichologas ar panašus nelaimėlis... Turbūt, dar reiktų pridėti, kad liūdesį galima išlieti dainose, eilėse, dailėje, dienoraštyje - meno terapija žodžiu, kai kam padeda darbas...
5. Susitaikymas, ramybė, atsivėrimas naujai patirčiai...

Įvairių citatų apie nelaimingą meilę galite rasti čia.

Susijusios temos: Sentimentai, Pavydas, Apie partnerystę, Karalius ir tarnaitė

Arbatos gėrimo ceremonija

2009-09-21T07:20:00.000+03:00

Japonijos ambasada organizuoja renginių ciklą "Iro-Iro NIPPON" (Japonija toli Japonija arti) skirta šios šalies kultūros pristatymui ir populiarinimui.
Šį sekmadienį, rugsėjo 20 d., Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyko arbatos gėrimo ceremonija, „Chanoyu”. Ceremoniją vedė arbatos ceremonijos meistrės Sodan Saito mokiniai iš grupės “Byakudan-no-kai" (Sandalmedžių grupė). Pati ceremonija, pradėta dzen meistro Rikyu, yra perduodama Omote senke mokykloje Fushin‘an iš kartos į kartą nepakitusi jau 400 metų.
Arbatos gėrimo ceremonija yra bendravimas mintimis tarp šeimininko ir svečio, dalinantis puikaus arbatos skonio teikiamu malonumu. Ceremonijos metu, meistras (šeimininkas) pagamina kiekvienam svečiui arbatos atskirai. Pirma pagerbiamas svarbiausias svečias, jei jų yra keli, o vėliau ir visi kiti. Pats ritualas persmelktas dzen budistinės praktikos dvasia, todėl čia labai svarbu viskas, kiekviena detalė, buvimas čia ir dabar. Ceremonijos esmė - parodyti dėmesį ir pagrbą svečiui, dėkingumą, kad jis atėjo. Šeimininkas tai daro labai subtiliai. Pradedama nuo arbatos gaminimo ir pateikimo įrankių parinkimo. Daugumas jų turi savo atskirą, originalų vardą. Tarkime, puodelis, bus pavadintas "Draugystės medus", o koks kitas elementas "Susitikime vėl", kas sykiu vienaip ar kitaip užsimintų svečiui, kad jis laikomas geru draugu ir trokštama su juo matytis vėl ir vėl. Tinkama aplinka sukuriama parenkant gėles (ikebanos menas), su proga susijusią kaligrafiškai užrašyta poeziją ir t.t.
Svečio tikslas - išreikšti dėkingumą, kad jį pakvietė, bei pagarbą šeimininkui, jo menui. Visą procesą galime vadinti savotiška meditacija ar tiesiog komunikacijos forma išreiškiančią jausmus ir mintis, parodant dėmesį per įvairius daiktus ir veiksmus. Reikia paminėti, kad ritualas griežtai standartizuotas, bet visada yra vietos ir improvizacijai.
Sykiu, mano supratimu, šio meno principai gali būti taikytini ir bet kurioje kitoje kultūroje, situacijoje, srityje, kasdieniniame gyvenime, tiesiog su išmone ir subtiliai parodant pagarbą ir dėmesį sutiktam žmogui, svečiui.

Keletas renginio akimirkų užfiksuota čia.
Daugiau informacijos apie ceremoniją čia.
Daugiau informacijos apie "Iro-Iro NIPPON" renginius apskritai čia.

Taip pat, besidomintys Japonijos kultūra gali tapti ambasados organizuojamo "SAKURA" klubo nariais ir dalyvauti nuolat organizuojamuose renginiuose (paprastai tai įvairių japoniškų filmų peržiūra), daugiau informacijos apie tai čia.

Validation

2009-09-09T22:05:00.000+03:00

Šį nuostabų filmuką parekomendavo "Miesto dzen" (tai puslapiukas Facebook'e, kurio jau nebėra, nes autorius uždarė projektą)
Tikrai verta pamatyti :)
Apie dėmesį, komplimentus, šypsenas, laimę ir meilę...

Likimas, aš ir visa kita

2009-09-02T08:29:00.000+03:00

...aplinka lemia mintis, mintys lemia jausmus, jausmai lemia veiksmus, veiksmai lemia įpročius, įpročiai lemia charakterį, charakteris lemia likimą... Likimas tai mūsų visų aplinka...

AUM arba kaip VISKAS yra

2009-08-25T11:32:00.000+03:00

Kažkada seniai, prieš gerų 10 metų, skaitinėjau įvairią literatūrą susijusią su vedomis, mantromis, induizmu bei taip vadinamu šventuoju garsmeniu AUM. Kažkur buvo minima, kad šis garsmuo (AUM) tai pagrindinė ir svarbiausioji mantra. Ją sugalvojo senovės išminčiai. Jie ilgai mąstė, galvojo, ieškojo kol pagaliau surado optimalų-idealų garsų sąskambį koks tik gali būti, kaip teigia pasakojimai...

Ilgai, eilę metų, karts nuo karto pasukdavau sau galvą ir aš dėl dviejų dalykų:

1) Kaip 3 garsai (AUM) gali būti 1 garsas, nes teigiama, kad tai 1 garsas.

2) Kokiu principu tie išminčiai atrinko, iškristalizavo, išmąstė būtent šį garsą, šią raidžių kombinaciją, kaip ir kodėl...

Ir štai, visai neseniai, prieš kelias savaites, man atrodo, kad suradau atsakymus. Tai taip paprasta, taip elementaru ir įtikinama, kad daugiau nebelieka jokių klausimų. Negaliu pasakyti, kas atėjo pirma ar mintis ir supratimas kaip visa yra ar pirma buvo staiga užėjęs beprotiškai stiprus noras pasiklausyti gigantiškų varpų gausmo per "Youtube" ir jau tada mintis ir supratimas, beet esme štai kokia...

Beklausant varpo tampa aišku: "Baauumm... Baauumm... Baauumm..."

Mantra AUM yra tiesiog garso audio chronologijos atvaizdavimas ir tiek. A- pradžia, stiprus intensyvus garsas, U - garsas plinta, M - garsas tolsta ir slopsta.

Po to prisiminiau, kad ši idėja jau man buvo atėjusi seniai ir daug kartų tik kitu kampu, o jei tiksliau - tai analizuojant garso AUM grafinį atvaizdavimą, pateikiamą tų pačių išminčių. Tiesiog tada nebuvau tikras dėl savo spėjimų, abejojau. Garso AUM simbolis, mano supratimu, tiesiog vaizduoja garso plitimo stadijas ir tiek.

Visa tai puikiai dera su mūsų dienos mokslo keliama didžiojo "BANG" hipoteze. Išeina senieji išminčiai irgi manė, kad visata atsirado po didžiojo sprogimo. Iš esmės, tai kas tas garsas? Juk jokio garso nėra, yra tik vibracija kuri ausyje virsta garsu. Tad išeitų, kad visata prasidėjo tiesiog nuo didžiojo smūgio, kuris sukėlė vibracijos bangą. Vibracijos, kuri išsiplėtė ir pasklido, tapo pirmine materija, prielaida vėlesnėms formoms, kūrinijai. Išeitų, norint kurti visatas reikia tiesiog rasti tokį galios šaltinį kuris gebėtų skleisti pakankamo stiprumo vibracijas.

Dabar lieka neatsakytas sekantis klausimas: kam senovės žmonėms reikėjo audiovizualizuoti visatos gimimą ir nykimą 100 tūkstančių kartų, ką ši archaiška NLP technologija išties gali suteikti? Naują sąmonės būseną, suvokimą, žinojimą to kas buvo užrašyta ir ant Saliamono žiedo "Viskas praeina"? Gal...

O štai jeigu pritaikyti, mano fonosemantinio eksperimento rezultatus ir mantros garsus paversti spalvomis, bei pritaikyti chromoterapijos įžvalgas išeina visai įdomūs ir sykiu dėsningi dalykai. "A" - raudona, ryški, tai kraštis, sprogimas (eksperimente šie dėsningumai yra, bet reikia naujų, platesnių, tyrimų visam tam išgryninti), "U" ir "M" melsva, šaltos spalvos, vėsta.. Išeitų, kad mantroje užkoduotas karštis, vėsimas, šaltis... Visa tai, mano supratimu, irgi argumentas, liudijantis didžiojo "BANG" teorijos naudai.

Įdomūs dalykai atsiskleidžia, gal visai verta pasigilint į visą tą egzistencinę matricą užrašyta archetipine kalba mūsų sielose?

Gal...

2009 12 10

Taigi taigi, mąstydamas apie AUM ar (OM) tarp šių formų nematau esminio skirtumo, priėjau išvadą, kad didžiausia šio garso vertė yra tame kas atvaizduojama tyloje, pauzėje tarp garso pakartojimų.. (o pagal vedas Aum susideda iš 4 dėmenų: a+u+m+tyla) nes išties kas gi yra realybė, materija ir laikas ir t.t. Ar ne nuolatinis judesys? Taaip, tad Aum grasas, imituojantis pirminį garsą, žodį kuris tapo kūnų, impulsą, vibraciją imituoja judesį kuris atgaivina visatos kinotetrą, jos iliuzinį kūną, o tikroji realybė yra tyla tarp impulsų, kai iliuzija nutyla... Teisūs visgi tie budistai, teigdami apie tą didžiąją nebūtį, tai yra apie tą būtį kuri atsiskleidžia nutilus garsui AUM, užgęsus margaspalvei kalėdų eglutei kurią vadiname realybe. Kas mirksnį pulsuojanti realybė tarp eilučių slepia kitą būtį.. Tik štai klausimas, kaip tą kitą būtį pamatyti ar tai įmanoma? Ar įmanoma ją pažinti...

2009 12 11

Rutuliodmas mintį toliau, prieinu išvadą, kad budizmas tai materijalistinė filosofija įrodinėjanti materijos nebuvimą, t. y. toji nebūtis, nematreijalumas turbūt tėra tiesiog dvasinė būtis, būtis kuriai nereikia priežasties, virpesių, judėjimo... Būtis savaime.. O dvasinė būtis tai ir yra tai kuo tiki krikščionys, musulmonai, judajizmas...

2009 12 12

Išeina, kad visata, visuma, pasaulis, realybė yra it didžiulė ryla (angl. barrel-organ, rus. шарманка) kurios diskus, diskelius ir skriemulius kažkas suka, kažkas, kas savo generuojamais virpesiais ir prikelia visą ką gyvenimui.

2009 12 15
Akivaizdu, kad jei visą ką apžvelgtume aplink, išvystume, kad egzistuoja tam tikri visumai būdingi dėsniai ir sykiu labai individualūs, beveik visa kam būdingi skirtumai. Išeitų, kad Visata - tai didelis orkestras ar galingas choras kuriame solo partiją atlieka visame kame pasireiškiantys, visam kam būdingi dėsningumai, bendri principai, kurie sykiu yra ir pagrindinė melodija, esminis leitmotyvas, o jo fone skamba individualios, daugiau ar mažiau darnios improvizacijos, ar kitaip tariant, individualūs skirtumai.