tag:blogger.com,1999:blog-37734521418925573482024-03-15T09:32:29.374+02:00Minčių malūnas*DĖMESIO! Visos čia išsakomos mintys yra nebūtinai teisingos, klysti žmogiška.Unknownnoreply@blogger.comBlogger89125tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-88020981104947435302018-04-08T11:53:00.000+03:002018-04-08T11:53:02.886+03:00Antono Šagino eilėraštis<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<table align="center" cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="margin-left: auto; margin-right: auto; text-align: center;"><tbody>
<tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj8-wyCTX0CuR0OVB1qS45iQyvowPSjNvEl4o5bjDE7ZZoV25wKO7-czLALxlLFoDijwEseW8prRD1gx6ypcwNavbPky12w_mkjv2AtVtXnu-elNsfkym-IEDm6IjwM7HOzRS8b_5Jdnk8/s1600/dovlatovas.png" imageanchor="1" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="320" data-original-width="720" height="283" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj8-wyCTX0CuR0OVB1qS45iQyvowPSjNvEl4o5bjDE7ZZoV25wKO7-czLALxlLFoDijwEseW8prRD1gx6ypcwNavbPky12w_mkjv2AtVtXnu-elNsfkym-IEDm6IjwM7HOzRS8b_5Jdnk8/s640/dovlatovas.png" width="640" /></a></td></tr>
<tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;">Fotokadras iš filmo "Dovlatovas" (2017)</td></tr>
</tbody></table>
<i><br /></i>
<i><br /></i>
<i>Šio eilėraščio fragmentą nugirdau rež. Aleksėjaus Germano jaunesniojo biografiniame filme "Dovlatovas" / "Довлатов", dedikuoto rusų rašytojo ir disidento Sergėjaus Dovlatovo gyvenimui. Susiradau ir perskaičiau jį visą, kažkuo patiko, tad išverčiau. P</i><i>aaiškėjo, kad tai ne kažkokio konkretaus filme rodomo asmens poezija, o paties aktoriaus, Antono Šagino, sukurtas eilėraštis...</i><br />
<br />
Giesmė dar šalčio nekimi,<br />
Pūga vis dar baltakalbinga.<br />
Ir taip nuklota, taip žavinga,<br />
kai žemė kalbasi su dangumi.<br />
Apie gyvybę apgaubtą paslaptimi<br />
Apie visatos draugiškumą.<br />
Kai pokalbio atradęs atvirumą<br />
pats savyje gimsti.<br />
Be apdarų ir be puošnumo,<br />
tu žygiams pasiryžęs jau esi<br />
Ir degant malkas pečiuje stebi<br />
Akimirką šią kupiną tykumo.<br />
<br />
(vertimas)<br />
2018.04.08<br />
<br />
Еще мороз певучий не охрип,<br />
метель еще белоречива.<br />
И стелется, и так красиво,<br />
когда с землею небо говорит.<br />
О чем-то сокровенном, о живом.<br />
О дружелюбности вселенной.<br />
Где ты в беседе откровенной,<br />
рождаешься в себе самом.<br />
И без нарядов, без прикрас,<br />
готовый к новым совершеньям,<br />
Ты видишь, как в печи поленья<br />
горят в сей безмятежный час.<br />
<br />
Антон Шагин (<a href="http://antonshagin.ru/stihi-cikl-2016-3.html">antonshagin.ru</a>)<br />
<br />
<br /></div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-10356086879179277052018-03-20T21:55:00.000+02:002018-03-20T22:28:31.816+02:00Meilė ir Dievas<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhcLN_UNIDQZO114TqcI8XoGFCO9I-67_Gh5xGZDcZqHcjKK7Txoc9BIoFlfQBsLlbr4qu78-6Vi5WB2FtJsCKJuBE9u3g0jIqr5kBdGmjNtaQ4l-7Xp_ssE9b1tk4UNb7OjT_jdzXgM0g/s1600/meile.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="472" data-original-width="474" height="396" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhcLN_UNIDQZO114TqcI8XoGFCO9I-67_Gh5xGZDcZqHcjKK7Txoc9BIoFlfQBsLlbr4qu78-6Vi5WB2FtJsCKJuBE9u3g0jIqr5kBdGmjNtaQ4l-7Xp_ssE9b1tk4UNb7OjT_jdzXgM0g/s400/meile.jpg" width="400" /></a></div>
<br />
<i>Kartais sakoma, kad Dievas yra Beribė Meilė, t.y. viską ir visus myli.</i><br />
<br />
Gerai, bet aš sakyčiau, kad tokia, hipotetiškai, būtis kaip Dievas, tai, visų pirma - Bedugnė Vienatvė, o iš čia ir Meilė Viskam. O kaip tu galvojai?<br />
<br />
Tik tas, kas neturi Nieko, gali mylėti Viską. Iš čia plaukia, kad tas, ko niekas nemyli, myli visus ir viską, to alksta, o tas, kurį myli visi, nemyli nieko. Paradoksalu! Juk tai stebime gyvenime. Daugelio mylimas, pavieniam žmogui abejingas. Kuo daugiau žmonės kažkam skiria savo dėmesio ir meilės, tuo mažiau jie yra to dievuko mylimi ir atvirkščiai. Štai tokia dramatiška meilės anatomija. Net ir pavienių porų atveju, visada kažkuris(-i) myli labiau, o kitas(-a) leidžia save mylėti.<br />
<br />
Iš čia yra ir visas tas slaptumas ar slėpynės, Dievo niekur negalima rasti, nes jo niekur nėra, kur yra jo meilės objektas, ir atvirkščiai. Meilužių slėpynės. Meilė - tai paslaptis. Tik taip ji galima. Nieko nepadarysi...<br />
<br />
Meilė - tai medžioklė, kaip lapė vilioja gaidį arba iš varnos sūrį... Kol sūris pas varną - svaigsta abu. Sūris iškrenta - baigiasi meilė. Nori meilės - visada saugok savo sūrį. Kiekviename gyvena lapė, varna ir sūris, svarbu tai suprasti. Meilė yra žaidimas, o ne kova, tai pusiausvyros menas, subtilus, darnus šokis, toks štai tas meilės hermetizmas...<br />
<br />
<br />
Iliustracija: Pavel Kuchinski
</div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-1675447244243226052015-03-15T23:07:00.000+02:002016-06-05T10:27:42.380+03:00Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<i>[Jūsų teismui ir pastaboms mano mėgėjiškas Brodskio eilėraščio vertimas: „Не выходи из комнаты, не совершай ошибку“] </i><br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhUjipfNH4ZK6IfgH994UUXJa2hJMBwZd-ipg6ZbwnYP_U7bHpEYhGprdsR3XSUPrFGWFYiWUT_nYNGK0U50GwxiFSJ1P7k3-zPChNbqYnrPMsAnqjnn3sXS6_cB_SAo5y7CyHGyJ6TsT4/s1600/komnata.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhUjipfNH4ZK6IfgH994UUXJa2hJMBwZd-ipg6ZbwnYP_U7bHpEYhGprdsR3XSUPrFGWFYiWUT_nYNGK0U50GwxiFSJ1P7k3-zPChNbqYnrPMsAnqjnn3sXS6_cB_SAo5y7CyHGyJ6TsT4/s1600/komnata.jpg" width="147" /></a></div>
<b>Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki </b><br />
<br />
Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki.<br />
Kam tau ta Saulė, jei gali „Astrą“ rūkyti?<br />
Už durų beprasmiška viskas, ypač šūkis laimės.<br />
Tik iki tualeto – ir vėl grįžk atgal iškarto.<br />
<br />
O, kambario tu nepaliki ir nesikvieski motoro.<br />
Todėl, kad erdvė sudaryta iš aklino, siauro holo,<br />
kuris skaitliuku pasibaigia. O jei ir įžengs gyvoji<br />
meilutė, kažką išsižiojus, tegu nešdinas nenurengtoji.<br />
<br />
Kambario tu nepaliki, manyk, jog sergi šiandiena.<br />
Kas gali pasaulyje būti įdomiau už kėdę ir sieną?<br />
Kam gi iš ten išeiti, kur vėl vakare tu sugrįši<br />
Toks pats, koks visad buvai, tik labiau sudrakytas?<br />
<br />
O, kambario tu nepaliki. Pasigavęs šok bossa novą<br />
nuogas, užsimetęs paltą, basas į batus įsispyręs kojas.<br />
Priemenėj kvepia kopūstais ir slidžių aitria pasta.<br />
Tu daug raidžių parašei; dar viena - bus per kraštą.<br />
<br />
Kambario tu nepaliki. Ir tegu jis numano vienas<br />
kaip tu dabar atrodai. Ir apskritai šiandiena<br />
ergo sum, slapta pastebėjo formai šyrdyj substancija.<br />
Tu nepalik savo kambario! Ne Prancūzija juk gatvėse.<br />
<br />
Tu durnium nebūki! Būk kuo kiti nebuvo.<br />
Kambario tu nepaliki! Laisvę duok garnitūrui,<br />
veidu sutapk su tapetais. Užsitverk, užsibarikaduoki<br />
spinta nuo laiko, kosmoso, viruso, rasės, eroto.<br />
<br />
<b>Skaito autorius:</b><br />
<br />
<br />
<br />
<b>Audiovizualinė interpretacija:</b><br />
<br />
<iframe allowfullscreen="" frameborder="0" height="236" src="https://www.youtube.com/embed/HeGxPwN3r1o?rel=0" width="420"></iframe></div>
Unknownnoreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-62448545692672757162015-03-05T20:53:00.002+02:002015-03-05T21:50:04.687+02:00Nežinojimo ir mirties troškimas<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Viską suprasti – tai mirti. Nežinojimas – gyvenimas. Iš nieko nežinojimo, žmogus veržiasi į visko žinojimą, t. y. iš gyvenimo į mirtį. Norintis gyventi – priverstas nežinoti. Bet žmogus trokšta gyventi ir jis trokšta viską žinoti, t. y. jis trokšta gyventi ir mirti tuo pat metu. Gaudamas vieną jis praranda kitą, t. y. žmogus trokšta neįmanomo – viską žinoti amžinai gyvendamas. Jis trokšta to, ko negali gauti, t. y. visada miršta visko nesužinojęs. Nieko nežinoti ir mirti yra visiems lengvai prieinamas dalykas ir to niekas netrokšta, tačiau, jei būtis veikia pagal tokį mėsmalės sraigtą, ar ne derėtų tada jo pasukti atgal ir pradėti trokšti mirties ir nežinojimo, idant gyventum per amžius ir viską žinotum? O gal tai visiški paistalai? Bet jei sekti tokiu keliu toliau, tai reikėtu pasakyti, kad žmonės siekia, paprastai, malonumo, tsada derėtų siekti dar ir kančios, o vietoj grožio - bjaurumo, t.y. kančios, mirties, nežinojimo ir bjaurumo, kad gyventum, žinotum ir išties mėgautumeisi transcendentalia būties estetika...<br />
<br />
Sutikę tokį žmogų suprastume, kad išties jis yra nepaprastai taikus, nes nieko nesiekia, ko siekia kiti, tad nekyla jokių konfliktų, jis asketiškas. Jis nebeturi jokių pasaulietinių interesų, tad tampa objektyvus, taigi ir viską vienodai priimantis, vienodai mylintis, matantis dalykų esmę, žodžiu - toks, kokį mes įsivaizduojame asketą, šventą, nušvitusį ar stoiką...<br />
<br />
Tada kyla natūralus nusistebėjimas: tai ką tada šokti stačia galvą į mirtį? Ne. Nes visko žmogus siekia savo valia, tad dar derėtų atsižadėti ir valios. Tai reikštų, kad nieko nedarytų savavališkai. Šokti į mirtį, niekuo nesiskirtų nuo troškimo gyventi, nes abiem atvejais būtų savivalė norint primesti savo valdžią. Išeitų, pirmas žingsnis - būtų atsižadėjimas pretezijų į valdžią. Bet tada tampa beprasmis ir valingas kančios, mirties, nežinojimo ir kitų dalykų siekimas. Taigi, savo valios atsisakymas, nuolankumas, pagarba visam kas yra, dėkingas priėmimas visko - ką siunčia likimas ir būtų pradžia kažko daugiau...<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj-TOwLNDWuOZDfRN9jl4J70FR3HOVc78kGvsjHjj4YJpobEd4tGOnRcqDc83TGW1u6UF7IK-nEQYOH_Fg5Qyl24yPRBWuGzaSLsjrkfaoWmMncA18zvRI_4AZSZvGR9Z6Y3r82R4ap5aw/s1600/enso-the-circle-of-life.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj-TOwLNDWuOZDfRN9jl4J70FR3HOVc78kGvsjHjj4YJpobEd4tGOnRcqDc83TGW1u6UF7IK-nEQYOH_Fg5Qyl24yPRBWuGzaSLsjrkfaoWmMncA18zvRI_4AZSZvGR9Z6Y3r82R4ap5aw/s1600/enso-the-circle-of-life.jpg" height="317" width="320" /></a></div>
<br />
<b>P.S.</b>
<i>Objektyvumą galima apibrėžti trimis "L", t.y. jis įmanomas lokaliai, laikinai ir esant laisvai valiai. Jis tėra įmanomas ramybės padėtyje, kai nėra prieštaros, konflikto, o tai, kaip žinome, visada laikina... Objektyvumas - tai glotnus paviršius, ribota duotybė laike ir erdvėje, stingulys, lopinėlis, blizgantis drakono žvynas, tyla prieš audrą, švelnus bučinys prieš mirtį, pasakos pabaiga ir ...</i></div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-31671606107466314762014-12-11T11:41:00.002+02:002014-12-11T11:41:39.999+02:00Ufonautų paštas<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<i>Turbūt dažnas yra pastebėjęs, jog nors būdami ir vienodose aplinkybėse, žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose. Ir išties, kartais gaunu tokių žinučių, kad imu manyti, jog kontaktas su kitais pasauliais, nežemiškom civilizacijom jau įvyko - jie rašo į mano paštą!...</i><br />
<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjK5us-Tt_f-8Bqjo0dDpdaSZv15xelaAJqF6Yfkt8ke5ksDUditXOLGCgLzp5IFRCaBBtAg5FxhWjl6354-wNCZ26myeoMK8CJEBxmlmNWmaMZo7MQ3KdQNnRkzvwNF-VDd5CDSGotphE/s1600/2.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjK5us-Tt_f-8Bqjo0dDpdaSZv15xelaAJqF6Yfkt8ke5ksDUditXOLGCgLzp5IFRCaBBtAg5FxhWjl6354-wNCZ26myeoMK8CJEBxmlmNWmaMZo7MQ3KdQNnRkzvwNF-VDd5CDSGotphE/s1600/2.jpg" height="320" width="231" /></a></div>
Žiema - nuostabus metas. Gamta pasipuošė pačiomis nuostabiausiomis baltomis snaigėmis. Malonu pabūti gamtoje ir gėrėtis visu tuo grožiu.
Tačiau vaikštant dažnai tenka pastebėti niūrius žmonių veidus su negatyviomis mintimis. Taip ir norisi tokiems žmonėms padėti-sušukti - PASIŽIŪRĖK IR DŽIAUKIS GAMTA tai ji dėl tavęs stengiasi.<br />
<br />
Puikiai suprantu kas dedasi tokių žmonių sielose, taip ir norisi paimti tokio žmogaus ranką ir atvesti jį į NEMOKAMĄ Trijų Šventų Kambarių Procesą .
Nepraleiskite tokios unikalios galimybės aplankyti procesą, padėkite apsilankyti giminėms ir artimiesiems. Galbūt jie kaip tik laukia Jūsų pagalbos. Juk jie paprasčiausiai nežino , kad yra tokia vieta kur visi yra laukiami ir mylimi Dievo.<br />
<br />
Pagal mano pastebėjimus ir patirčių pasidalinimais po procesų apsilankymo daugelis žmonių stebuklingai išgyja taip pat daugelio žmonių norai labai greitai ir netikėtai išsipildo.<br />
<br />
Primenu, kad procesai Vilniuje vyksta kiekvieną šeštadienį. Pradžia 11 val. , pabaiga 15 val. Platesnė informacija tel. 860073069 , būtina išankstinė registracija nes vietų skaičius ribotas.
Nuoširdžiai Jūsų -Vienybės Universiteto treneris Jonas Statkauskas</div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-70639873550429491572014-09-02T08:06:00.000+03:002014-09-02T08:06:14.734+03:00Laiko tiltas: Jimmy Fontana<iframe width="500" height="281" src="//www.youtube.com/embed/vu-iNE_xD9I?rel=0" frameborder="0" allowfullscreen></iframe>Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-19715077088830550622014-08-10T18:58:00.000+03:002014-08-10T21:46:45.709+03:00Socialinis magnetizmas<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<i>Kartais, kai turiu laisvo laiko, mėgstu paslampinėti tarp žmonių. Vaikštau ramiai, niekur neskubu ir tiesiog stebiu. Laikui bėgant supratau, kad nemaža dalis minioje elgiasi labai įdomiu būdu. Jie beveik nemąsto ir yra tarytum </i><i>kokio instinkto </i><i>vejami gyvūnai. </i><br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiJtflXADs-CMuhjgBmdLFTp7EykvVe3t9Pq6ZvH2RWT3C3QgVCi_B-Qcetn8-T-k593fWwDt7hUG33PhvFUi-8JO95-WgkGt0UcluaNdVq_nEIcgNBHuLTE09MTm01TBRmba32zJmcCdo/s1600/o-ka-duoda.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiJtflXADs-CMuhjgBmdLFTp7EykvVe3t9Pq6ZvH2RWT3C3QgVCi_B-Qcetn8-T-k593fWwDt7hUG33PhvFUi-8JO95-WgkGt0UcluaNdVq_nEIcgNBHuLTE09MTm01TBRmba32zJmcCdo/s1600/o-ka-duoda.jpg" height="177" width="200" /></a></div>
<div style="background-color: white; font-family: tahoma, arial, sans-serif; font-size: 12.800000190734863px; margin-bottom: 1em; margin-top: 1em; padding: 0px;">
<div style="margin-bottom: 1em; margin-top: 1em; padding: 0px;">
Štai šiandien ryte užsukau į mažmeninės prekybos centrą ir stabtelėjęs tarp eilių dairiausi naujo puodelio. Jo man trūko pilnam komplektui, kad galėčiau gerti arbatą, kai namie yra svečių. Vienas visai neseniai sudužo.</div>
<div style="margin-bottom: 1em; margin-top: 1em; padding: 0px;">
Besidairant panašios rūšies šalia atsistojo moteris ir ėmė ieškoti maišų šiukšlėms, o po to pasirodė senutė, tokia guvi, it senas vėžlys išvydęs gardų varškės gabaliuką.</div>
<div style="margin-bottom: 1em; margin-top: 1em; padding: 0px;">
Ji šovė tiesiai prie mūsų, prasibrovė į priekį ir su didžiu susidomėjimu ėmėsi apžiūrinėti vienkartinių indų lentyną. Buvo akivaizdu, jog ji akimis ieškojo to, ko mes čia buvom atėję. Panašu, kad ji nusprendė, jog mes abu sovėjome čia dėl to paties. „Gal kokia akcija?“ turbūt sau galvojo ir sykiu taip galvodama triumfavo aplenkus net du gerokai už save jaunesnius varžovus.</div>
<div style="margin-bottom: 1em; margin-top: 1em; padding: 0px;">
Perpratęs situaciją kiek nežymiai atsitraukiau ir ėmiausi vaidinti, kad visą tą laiką žiūrėjau išties į kitą stelažą. Laukiau kol senutė tai pastebės. Pajutusi, kad įtampos nėra, kad mes nieko nečiumpam ir nesistumdom neramiame įkarštyje, įsibrovėlė įdėmiai dirstelėjo į mano pusę. Tada suprato, kaip ir tikėjausi, kad toji lentyna kurią ji ką tik taip sėkmingai okupavo manęs nedomina. Pajudėjo naujo tikslo link, o aš, to tik ir te laukęs, suvaidinau kuo abejingiausią nuobodžiautoją ir visa savo laikysena demonstruodamas, jog lentyna nuvylė, kad čia nieko gero nėra, kuo nerūpestingiausiai atsitraukiau į prekybinio centro gilumą. Dabar triumfavau aš. Vėliau grįžau ir vis dėlto išsirinkau puodelį.</div>
<div style="margin-bottom: 1em; margin-top: 1em; padding: 0px;">
Suprantu, kad maži vaikai taip erzina kates, šuniukus ar vištas, bet nieko negaliu sau padaryti, matyt kažkur visai negiliai viduje likau toks pat mažas berniukas kaip ir prieš 30 metų.</div>
<div style="margin-bottom: 1em; margin-top: 1em; padding: 0px;">
Tą pačią dieną išvažiavau dviračiu. Priartėjau prie susiaurėjusio pravažiavimo. Nutariau pirma praleisti pėsčiuosius, o tik tada važiuoti pats, nenorėjau užkabinti. Tuo metu ten ėjusi moteriškė tą pastebėjo, pastebėjo, kad laukiu, kol visi praeis ir tarsi visai nežymiai, bet akivaizdžiai sulėtino tempą. Dabar mėgaudamasi, kad ši siaura kelio atkarpa visiškai priklauso tik jai ir tuo, kad kažkam tos atkarpos teks dar gerokai palaukti, ji kulniavo it karalienė raudonu kilimu mėgaudamasi momentiniu savo svarbumu. Pajutęs tokį jos gudrumą nutariau paišdykauti. Pastebėjau, kad yra kitas apvažiavimas. Laukiau, kol pėsčioji nueis tiek, kad atsivėrusi erdvė taptų visiškai tinkama saugiam pravažiavimui. Sulaukiau, bet ir toliau kaži ko stoviniavau.</div>
<div style="margin-bottom: 1em; margin-top: 1em; padding: 0px;">
Pastebėjusi, kad aš ir toliau niekur nevažiuoju, nors ir praėjimas laisvas, ji susidomėjo, gal net kiek susirūpino, priėjo visai šalia ir pati ėmė kažko lūkuriuoti, žvalgytis („Gal kokia akcija? O gal čia kokius nemokamus loterijos bilietus kažkur dalina?” :) ). Tada sėdau ir nuvažiavau kitu pravažiavimu, ne tuo kuriuo ji ėjo, taip ramiai, neskubėdamas, lyg iš pat pradžių ten ir būčiau ketinęs važiuoti, o stovėjau nes neva kažko dairiausi ar laukiau…</div>
<div style="margin-bottom: 1em; margin-top: 1em; padding: 0px;">
Matyt per ilgus metus tas bėgimas paskui minią, vaikymasis to kas kitiems svarbu taip giliai nusėda mumyse, kad nė nesuvokdami pradedame konkuruoti visur, visada ir dėl visko. Toks automatizmas kažkuo primena parko balandžius, mesteli kokią šiukšlelę, o jie jau versdamiesi viens per kitą skuodžia įsivaizduodami gardžiausios duonos plutą. Bet juk žmogus ne balanadis ir gali suprasti daugiau, o gal negali?</div>
<div style="margin-bottom: 1em; margin-top: 1em; padding: 0px;">
“The Cardsharp” (Шулер), 2013, 3 serija.</div>
</div>
<iframe allowfullscreen="" frameborder="0" height="281" src="//www.youtube.com/embed/AyiXF67va5w?rel=0" width="500"></iframe>
</div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-90298866378549000802014-08-01T00:02:00.003+03:002014-08-01T00:08:45.723+03:00Laikas pagal kurį gyvename<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiAXSWkkUXb48qRFKbJugx0u2PXzJBhh0dYM0GM4UWn6F4ONZmlmu1T0j9lOgEN3B9jGOpQb581k6AkD0FZSR8ovpGWrcV69lZY7r60jaL5Z12cbRYX29BM_I6Og1j9j8CIZlXmgHMFJb8/s1600/Ilja.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiAXSWkkUXb48qRFKbJugx0u2PXzJBhh0dYM0GM4UWn6F4ONZmlmu1T0j9lOgEN3B9jGOpQb581k6AkD0FZSR8ovpGWrcV69lZY7r60jaL5Z12cbRYX29BM_I6Og1j9j8CIZlXmgHMFJb8/s1600/Ilja.jpg" height="313" width="500" /></a></div>
<br />
— Kodėl tu nuolat vėluoji?<br />
— Tu — laiko vergas, o aš priešinuosi nelaisvei.<br />
............................☸.............................
<br />
<br />
<b>Justas:</b> Durnesnio dalyko negirdejau dar. Prišiksiu į kampą ir sakysiu mėgstu laisvę. Tipo laužau standartus.<br />
<br />
<b>Edvardas: </b>Laisvas individas ir beprotis eiliniam žmogui atrodo panašūs, jų veiksmų priežastys yra nesuvokiamos, tad jie yra nenuspėjami, nekontroliuojami, gąsdina... Pagalvok, Justai, kas čia tave taip išgąsdino? Gal tai, kad kažkas ateis tau ir prišiks į namų kampą, o tu jam negalėsi pasakyt "Ė, jau 23:30, per vėlu šikti mano namuose ir be to įstatymai tai draudžia". O jis tik atsakys tau pirstelėjimu? Laisvas žmogus nėra beprotis... O laikas, pagal kurį gyvename, nėra tikras ir savaime nėra jokia vertybė... Visada baisu išeiti iš aptvaro, tai nesaugu... Visada lengviau vadovautis kitų "patikrintom" taisyklėm nei gyventi savo galva... Juk tada gali kažkas ateiti ir prišikti tau į kampą ir ką daryti tokiu atveju, jei taisyklių nėra, o savo galva naudotis dar neišmokai?... O pagal įstatymą tu jau gali duot į snukį, įstatymai gal net nušaut leidžia ta proga? O žiū, gali nušaut už tai, kad prišiko, bet nieko negali padaryt jei pavėlavo ar išvis neatėjo, o gaila.. o vat jei galėtum nušaut, pagal įstatymą, tai tikrai nevėluotų.. Ane? Bet kam tokiam kalėjime patiktų gyventi?.. Turbūt nebent kokiems bepročiams?..</div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-34233229745442354022014-06-01T23:29:00.001+03:002014-11-02T21:37:57.556+02:00Kasdienybės psichodelika<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<table align="center" cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="margin-left: auto; margin-right: auto; text-align: center;"><tbody>
<tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiZvKa-HnoxqEbRmj-Z2WtUkdY5f4fK3NVx1SyM2uRRNEaFvD6pPi8OqnYG8eQr0i_jE3Qib-yxqChFhz0sVfCY3utIJrlcdcNOojTHksYYdHNt0GfMN7BONcF1d-hliZMFK-OhpN5y-1k/s1600/la-schiuma-dei_giorni-gondry-01.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiZvKa-HnoxqEbRmj-Z2WtUkdY5f4fK3NVx1SyM2uRRNEaFvD6pPi8OqnYG8eQr0i_jE3Qib-yxqChFhz0sVfCY3utIJrlcdcNOojTHksYYdHNt0GfMN7BONcF1d-hliZMFK-OhpN5y-1k/s1600/la-schiuma-dei_giorni-gondry-01.jpg" height="272" width="400" /></a></td></tr>
<tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"><span style="background-color: white; color: #666666; font-family: Verdana, Arial, sans-serif; font-size: 12.727272033691406px; line-height: 23.099998474121094px; text-align: start;">Kadras iš filmo "L'écume des jours" (2013)</span></td></tr>
</tbody></table>
<i><br /></i>
<i>Gaunu laiškus iš vienos religinės bendruomenės, karts nuo karto paskaitinėju. Galvoju, gal kada juos susegęs į krūvą perdarysiu į kokį nors metafizinį romaną. Čia vienas naujausių. Svarsčiau, ar nebus žemiau pateikiamą tekstą skelbti amoralu. Nusprendžiau, kad ne, nes šie laiškai tam ir skirti, jog kuo plačiau pasklistų žinia. Taip pat mąsčiau ar nederėtų pridėti po to kažkokios savo analizės, komentaro, refleksijos. Nusprendžiau, jog nederėtų. Tekstas kalba pats už save, be to yra toks neįprastas, toks visiškai kitoks nei dauguma daugelio kasdien skaitomų tekstų, kad tam tikra prasme yra visiškai tobulas ir be mano pirštų antspaudų. Suprantama, lieka štai šie keli viršuje, bet už juos nuolankiai atsiprašau.</i><br />
<br />
Nuo: Jonas<br />
2014 m. birželis 1 d. 21:19:08<br />
<br />
Laba vakarą Jonai, siunčiu savo atsiliepimą apie tris kambarius:
Kaip pirmą kartą nuėjau į tris kambarius, juose išgirdau, kad man reikės ateiti dar 3-4 kartus, tuo metu pagalvojau, kad kąąą? Nenoriu aš tiek kartų, tačiau VISKAS pasikeitė nuo to karto. Bhagavano nenorėjau prisileisti kaip mokytojo, atrodė, kas čia per gurų dabar iš Indijos braunasi į mano gyvenimą?, tačiau nuėjau į tris kambarius vien dėl smalsumo.<br />
<br />
Pirmą kartą būnant trijuose kambariuose iškėlė visą mano kaltės jausmą kokį turiu, nuėjęs į vieną iš kambarių jaučiausi, kaip būčiau absoliučiai prisidirbęs ir vien tik atsiprašinėjau ir atgailavau, sekančiame kambaryje buvo net gėdinga ko nors prašyti, TAČIAU tiek Bhagavas tiek Amma priima tave tokį, koks tu esi, nesvarbu koks tu esi, svarbu nuoširdžiai viską išsakyti ir atsiverti, kas atima žadą, nes jiems tu lygus su jais...
Po pirmo karto užsirašiau į iniciaciją pas Joną. Iniciacijos metu patyriau jog esu amžinas ir jog viskas gyvenime yra tik pokštas, ir nereikia nieko čia sureikšminti, taip pat, po iniciacijos, tik išėjus iš Jono buto, pirmą kartą patyriau Bhagavaną kaip draugą, kuris padeda kiekvieną gyvenimo akimirką, jeigu to nori/ar sutinki su tuo. Miego metu pradėjau dėvėti karolius, kuriuos gavau iniciacijos metu ir mano miego laikas sutrumpėjo 1 valanda, o dienos metu pastoviai jaučiasi, kad energijos daugiau, nes tikrai pakraudinėja :)<br />
<br />
Antrą kartą būnant trijuose kambariuose buvau žymiai atviresnis procesui, tik įėjus į pirmą kambarį ir būnant jame visą laiką per rankas ėjo dikšą (palaiminimas) ir ėjo labai intensyviai. Patekus į antrą kambarį ir uždėjus rankas ant padukų patyriau intensyvų juoko ir išminties priepuolį. Mokė, jog kad ir koks tu blogas buvai, kad ir KĄ tu padarei, jeigu tu atsiprašai, tau už viską atleidžiama, tereikia nuoširdžiai tai padaryti. Po antro karto keturias dienas skraidžiau kaip padebesiuose :)<br />
<br />
Trečią kartą būnant trijuose kambariuose paprašiau kad padėtų mano giminei ir nuimtų mano blogosios karmos kiek tik įmanoma daugiau. Tai galiu pasakyti, kad tikrai, mano giminėje visiems sekasi dar labiau, o po kambarių jautėsi, lyg kas nuplėštų gabalą sunkių jausmų, kuriuos nešiojausi visą gyvenimą.<br />
<br />
Ketvirtą kartą būnant kambariuose pamačiau, kad vis dėlto, nėra taip viskas jau ir blogai su mano gyvenimu. Prisipažinau absoliučiai toks, koks esu Bhagavanui ir Ammai ir tiesiog vardinant emocijas, kurios man trukdo gyvent, jos buvo tiesiog išimamos ant tų žodžių.<br />
<br />
Nežinau kiek dar kartų eisiu į kambarius, nes dabar viskas pasikeitė taip, kad Bhagavanas ir Amma tapo geri draugai mano gyvenime, ir po kiekvieno karto jaučiu kaip viskas darosi vis dar geriau ir geriau, o kad ir kiek kartų spyriojausi eit į kambarius, visada jie pranokdavo mano lūkesčius. Dabar atrodo, kad ten kaip mano antri namai ir aš ten eisiu ir eisiu :)<br />
<br />
Ačiū Jonai, ačiū Bhagavanai, ačiū Amma :) nuoširdžiai dėkoju jums už tai, ką jūs darot!
Dideliausi linkėjimai, Dainius.</div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-19171574112604160862014-03-09T22:35:00.001+02:002014-03-09T22:53:37.096+02:00Dink!<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEikQyD92JujYQ0uLJhziYxvI3gkT5f8qkA_O50V0ps3xvvwmC2cnhTPOGQtWEb2z4pG6VHCbU0I-KYodDnGZujZdMBCwUn0vE_vyuAw8lUe31SqfKADI5V__knymYgEH0G3MppDgfUgne8/s1600/Bronson.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEikQyD92JujYQ0uLJhziYxvI3gkT5f8qkA_O50V0ps3xvvwmC2cnhTPOGQtWEb2z4pG6VHCbU0I-KYodDnGZujZdMBCwUn0vE_vyuAw8lUe31SqfKADI5V__knymYgEH0G3MppDgfUgne8/s1600/Bronson.jpg" height="200" width="160" /></a></div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<i>[Garsiai kvatojau...]</i><br />
<br />
Jei kas paklaustų apie kietus vyrukus
iš senų holivudinių filmų, mintyse iškart iškyla vienas
mėgiamiausių mano vaikystės aktorių žinomas kaip Charles
Bronson.</div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<br /></div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
Jis gimė Pensilvanijoje neturtingoje
lietuvių emigrantų šeimoje, tėvas kilęs iš Dzūkijos
(Druskininkų). Tikrasis Bronsono vardas - Karolis Bučinskis, vardas lygiai
toks kaip ir mano senelio brolio, kažkada taip pat
emigravusio į JAV. Visa tai sužinojau gana neseniai, apie Karolį Bučinskį, turiu galvoje, kaip ir vieną
linksmą istoriją...</div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<br /></div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
Vladimiras Visockis pasakojo, jog kartą
Monrealyje, šalia viešbučio „Hilton“ jis išvydo Bronsoną.
Tas rūkė prie įėjimo. „O! Jūs mano mylimiausias aktorius!“
metėsi link jo Visockis. Bronsonas nusispjovė po kojomis, patrynė
padu numestą ant grindinio nuorūką ir abejingai tarė „Get lost“
- „Dink!“. Po kelių metų Visotskis koncertavo Holivude. Po
pasirodymo aktoriai ėmė jį sveikinti. Visotskis akimis ieškojo
Bronsono - laukė, jog tas prie jo prieis ir tada galėsiąs
atsimokėti jam tuo pačiu. Nesulaukęs paklausė apie jį
vakaro organizatoriaus, į ką tas atsakė: „Bronsonas? Jis toks
nuobodus žmogus, kad mes jo niekada nekviečiame.“</div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<br /></div>
<br /></div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-6243726204238652362013-09-04T10:31:00.001+03:002016-03-08T00:27:38.225+02:00Jei Didelis Velnias ir Didelis Šventasis susitiktų<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiGXCZHJqMyTj-1BDwMLoRAJJa-o0UNjEwaPwySQx19W8TKe2HqSb4esWcMVhEVRngtMPJFBJ1u1DtB6aeuRJ40sUptPZ8QsRaGQilogOwZvY3M-O9BYNVTIhSkyVjPcUrND6jqrFtKzIo/s1600/velnias-ir-angelas.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="125" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiGXCZHJqMyTj-1BDwMLoRAJJa-o0UNjEwaPwySQx19W8TKe2HqSb4esWcMVhEVRngtMPJFBJ1u1DtB6aeuRJ40sUptPZ8QsRaGQilogOwZvY3M-O9BYNVTIhSkyVjPcUrND6jqrFtKzIo/s200/velnias-ir-angelas.jpg" width="200" /></a></div>
<i>"Per didelis nuolankumas slepia puikybę." </i><br />
<i>(Senovės kinų išmintis) </i><br />
<br />
Didelį velnią iš perdėto dorumo pažinsi... Didelį šventąjį - iš perdėto palaidumo. Abu ne visai žmonės, ne visai šio pasaulio gyventojai. Vienas trokšta valdyti vardan laisvės, kitas išlaisvinti vardan valdžios. Abu susitikę nelabai ir turėtų ką viens kitam pasakyti.
<br />
Didelis velnias pažvelgęs į Didelį Šventąjį atsidustų su ilgesiu, bet šventojo palaidumas jam nebūtų džiugus, šventasis atsidustų, nes velnio dorumas jam nebūtų mielas. Abu turi tai, ko kitas geidžia ir abiem nemiela tai, koks kitas yra.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiynn-BY1KAtwvOJRVJ-kENC4n83GFtoQsxH9aLrrZYjn-3oSZwD3anlz6ZEdGXxSmRp-vjlZqtu_K78UT8SPl-EaEPcRppjVKJnfEwBK7pK_IrkswNDqTVwHFoY1cWkIT9_pqv4cdTrZQ/s1600/Velnio-ir-Angelo-draugyste.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiynn-BY1KAtwvOJRVJ-kENC4n83GFtoQsxH9aLrrZYjn-3oSZwD3anlz6ZEdGXxSmRp-vjlZqtu_K78UT8SPl-EaEPcRppjVKJnfEwBK7pK_IrkswNDqTVwHFoY1cWkIT9_pqv4cdTrZQ/s1600/Velnio-ir-Angelo-draugyste.jpg" /></a></div>
Vieną dieną Didis Šventasis užmiršęs, kas jis yra, gali tapti Didžiuoju Velniu, o Didysis Velnias, pamiršęs save - Didžiu Šventuoju. Taigi, galbūt kiekvienas kitame išties nekenčia savęs, kurį kažkada pamiršo...<br />
<br />
Jei Didis Velnias prisimintų save – apkabintų Didį Šventąjį su ašarom, jei Didis Šventasis prisimintų save – apkabintų Didį Velnią su ašarom. Abu turėtų daug ką viens kitam pasakyti.<br />
<br />
<i>Suvelnėjęs šventasis ir sušventėjęs velnias, abu, prisiminę save - taptų
bičiuliais.
</i><br />
<br />
<br />
<iframe allowfullscreen="" frameborder="0" height="315" src="https://www.youtube.com/embed/NssgsCnjTK8?rel=0" width="420"></iframe></div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-72080361063669924322013-08-31T10:41:00.005+03:002014-03-09T23:14:05.739+02:00Ar idiotas gali būti dvasingas?<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<b>Linas</b>: Ar idiotas gali būti dvasingas?<br />
<b>Aš:</b> Geras klausimas, Linai! :)<br />
<br />
<i> „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“. (Evangelija pagal Matą 18 sk., 1-4) </i><br />
<br />
Jei dvasingumą vertintume kaip transedentalias, metafizines patirtis tai intelektas čia visai nebūtinas, net gi priešingai, tam, jog patirtume tai, kas yra už kasdienės logikos ir įprastinio suvokimo ribų geriau to proto laibai neturėti arba išmokti tiesiog jį nutildyti (pvz.: Zen), nes būtent protas maištaus ir teigs "Tai neįmanoma", o tai kas neįmanoma yra anapus įmanomo, anapus to kas žinoma ir suprantama.
Paradoksalu, bet tą patį apibrėžimą galime pritaikyti ir psichikos ligai, tad gali būti keblu atskirti, kur dvasios ligonis, o kur nušvitęs žmogus.
Istorija <a href="http://psichika.eu/?p=3383" target="_blank">"Paskutins klasėje".</a><br />
<br />
<b>Živilė:</b> nuostabus rusų serialas pagal Dostojevskio romaną "Idiotas" ...</div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-84499672077063487492013-03-22T22:45:00.003+02:002013-03-23T08:08:54.140+02:00Kaip prašnekint akmenį ir Dievą<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<br />
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhiYwfPKigPeN358xzwpGm7EkYQyJ4R61fCY-3GQdcMWlPRkFha36ppege4GlnK4W57JWgLPAKSF69yrjNbTpotzsq9R9slnTUAjZh5_00CKGm4APdgRy1KnsZWC1Lw1ufI0SgvO5GceJw/s1600/tumblr_m5qxripWRm1rui49ao1_500.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhiYwfPKigPeN358xzwpGm7EkYQyJ4R61fCY-3GQdcMWlPRkFha36ppege4GlnK4W57JWgLPAKSF69yrjNbTpotzsq9R9slnTUAjZh5_00CKGm4APdgRy1KnsZWC1Lw1ufI0SgvO5GceJw/s200/tumblr_m5qxripWRm1rui49ao1_500.jpg" width="136" /></a></div>
„<i>Darbščioji ranka valdo, o
tingiąją reikia versti dirbti.“</i></div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
(Patarlių knyga, 12:24, Senasis
Testamentas. BIBLIJA)</div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<br /></div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
Gamtoje vikresnis valdo lėtesnį.
Žinome, kad visa kas juda, tik juda skirtingai. Juda net ir akmenys
ar žemės pluta apskritai. Dirvą tarsi valdo augalai, nes yra
vikresni, užželia dirvonus ir siurbia jų mineralus. Žolę valdo
gyvuliai, vikresni ir intensyvesnį gyvenimą gyvenantys padarai.
Gyvulius - žmogus, savo veiklos intensyvumu viršijantis bet kokį
mums žinomą padarą.
</div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<br /></div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
Kaip žolė nemato karvės, karvė
nesuvokia ką daro žmogus, taip gal būt žmogus nesuvokia kažko,
kas intensyvesnis už jį – Dievo...</div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<br /></div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
Taigi, jei akmuo labai lėtas, tai jo
akimirka, man, kaip žmogui, gal tęsiasi metus ar ir daugiau. Jei
perskaitysiu akmeniui garsiai knygą, per 2 dienas, jis neišgirs,
jei tarkim girdėt galėtų, vien jau todėl, kad tai toks trumpas
laiko tarpas, kurio jis nefiksuoja. Taip ir su Dievu, kuris yra
greitesnis – aš jam būsiu kaip tas akmuo, jis pažvelgs į mane
akimirką, o manyje nieko visai neįvyko, mano 2 dienos, jam truks
visą amžinybę ir jau bus ten įvykę tiek viso, kad apibendrinti,
susieti mano istorijos jis nebe sugebės.. Nebent.. Tai būtų
kažkas, kas būtų manyje visada arba labai ilgai. Jei labai ilgą
laiką darysiu tą patį, kažkokį gan elementarų veiksmą, tarkim
rodysiu žalią kortelę, tai yra tikimybė, kad dievas tą
„raštmenį“ vis gi išvys, nes jis visad bus toks pats, kiek į
mane be pasižiūrėsi. Taip ir akmuo, gal būt išgirs mane, jei
tarp savo suvokimo intervalų vis sutiks tokį patį mane, mano vis
tą pačią raidę, vaizdą, ženklą...</div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<br /></div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
Nors, galimas ir kitas būdas. Savo
įrašytą kalbą Dievui pagreitinti, o akmeniui sulėtinti.</div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<br /></div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
Kita vertus, tai kas yra be galo intensyvu, mums atrodo kaip beveik ar visai nejudantis. Tarkim, tas pats akmuo, jo atomai juda taip greit, kad to dėka atsiranda man apčiuopiamas ir tarsi nejudrus objektas. Kitaip tariant, tam tikras, labai aukšto intensyvumo taškas, mums tampa statišku, nejudriu objektu. Tad visai logiška, kad tas pats akmuo tai Mūsų Dievas žolėj..</div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<br /></div>
<div style="margin-bottom: 0cm;">
<br /></div>
</div>
<iframe allowfullscreen="" frameborder="0" height="315" src="http://www.youtube.com/embed/qNkIisMNC_A" width="420"></iframe></div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-47812287712039966482013-03-10T10:26:00.002+02:002013-03-10T10:26:27.866+02:00Skystasis auksas<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhKAuz7WRxDJ6qXVB3S8mmik9sHgOEqBRXAGWAVA8lklCSDV3UCUNyEdQEQaorl6vJ47-pUSCCi_8_dE_kT3t271gPvsFTUBnQrErxjGcoB2YdPmuX5ULRcrIqRbM4Jlz7ys7irVR0-Y5M/s1600/alchemy.jpeg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhKAuz7WRxDJ6qXVB3S8mmik9sHgOEqBRXAGWAVA8lklCSDV3UCUNyEdQEQaorl6vJ47-pUSCCi_8_dE_kT3t271gPvsFTUBnQrErxjGcoB2YdPmuX5ULRcrIqRbM4Jlz7ys7irVR0-Y5M/s200/alchemy.jpeg" width="200" /></a></div>
Šiandien ryte apsilankiau prekybos centre. Duonos, sviesto, alyvuogių, grietinės... Vaikštinėdamas tarp eilių netyčia nugirdau mamos ir dukters pokalbį:<br />
- O kur tėtis? - klausia dukra.<br />
- Auksiniam skyriuj, kur gi dar, - atsako mama.<br />
Ir čia aš supratau - alchemikams pavyko! Sena svajone bet kokį š., atsiprašant, paversti auksu jau senų seniausiai išsipildė ir tapo masine gamyba. <br />
Tik štai paradoksas, patys arabų alchemikai, šį skystąjį auksą, dar vadinamą <i>al kuhul</i>, naudojo tik kvepalų gamybai, o išoriniam vartojimui griežtai uždraudė.<br />
Ir tada man kilo klausimas, kas gi dabar yra laukinis ir atsilikęs barbaras, baltaodis, maukiantis litrais kvepalus ar rytietis skleidžiantis kvapų magiją?...</div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-70851929799755024882013-02-15T00:38:00.003+02:002013-02-17T11:58:00.333+02:00Didžioji Visatos Tuštuma ir Turtuma<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<table cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="float: right; margin-left: 1em; text-align: right;"><tbody>
<tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhBDxb0-nEQoi0B1P2n5VJLO99QCOnWX8YMtIcAZHls3GJMEgH51ynKu5ARYX7iXFrAI3hXDzsy2jC4j-ekLo3sjfBAmBkSzTI-qAHBF8O04Zfv994B_c9XWnY_FE8k-qyUbn5HOC6OwEI/s1600/returning-resized-600.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; margin-bottom: 1em; margin-left: auto; margin-right: auto;"><img alt="Emptiness and Fullness by Bill Epperly" border="0" height="151" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhBDxb0-nEQoi0B1P2n5VJLO99QCOnWX8YMtIcAZHls3GJMEgH51ynKu5ARYX7iXFrAI3hXDzsy2jC4j-ekLo3sjfBAmBkSzTI-qAHBF8O04Zfv994B_c9XWnY_FE8k-qyUbn5HOC6OwEI/s200/returning-resized-600.jpg" title="" width="200" /></a></td></tr>
<tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;">Emptiness and Fullness by Bill Epperly</td></tr>
</tbody></table>
Vieni žmonės duoda. Kiti žmonės ima. Kas turi, tas gali duoti, kam trūksta - ieško kur paimti. Paprastai, linkusiam imti, yra gerai pažįstamas trūkumo, vidinės tuštumos jausmas - turbūt tokie kalba apie gyvenimo, o gal net apie Didžiąją Visatos Tuštumą. Nes kaip danguj taip ir žemėje, kas viduje - tą "matome" ir išorėje...<br />
<br />
Linkusieji duoti kalba apie Didžiąją Visatos Turtumą, ir tokių, jei būti sąžiningu, pasitaiko rečiau. Dažniau sutiksi linkusį imti žmogų... Liaudyje tai išreiškiama, girdi, žmogaus pirštai į save lenkti ir panašiais posakiais.<br />
<br />
Bet išties žmogus, kaip ir visa kita šiame pasaulyje, geba tiek imti, tiek duoti ir abu šie veiksmai yra lygiaverčiai, abu reikalingi, nes abu yra gyvybės pamatas. Taip jau sutvertas šis pasaulis, kad visa kas gyva, gyva todėl, kad juda, kad keičiasi, o tam, kad judėti, kad keistis, reikia nuolat imti ir duoti, nuolat įkvėpti ir iškvėpti, tik taip gali gyventi. Ir kuo labiau imi ir duodi, tuo labiau gyveni. Elementari mechanika ir nieko daugiau.<br />
<br />
Linkusius tik imti ištinka tiek kūno, tiek dvasios vidurių užkietėjimas, puvimas ir prastas kvapas. Laisvai imančius ir atiduodančius ištinka augimas, klestėjimas ir laimingas gyvenimas. Paprasta.<br />
<br />
Taip, paprasta, bet ir sudėtinga. kaip gali imti ir duoti, jei aplink tave tik linkę imti sutūpę, jei vamzdžiai užsikimšę ir vietinės sistemos grandys nefunkcionuoja?<br />
<br />
Tokiu atveju santechnikai turi tam reikalui pritaikytą įnagį, tokį gyvatuko formos šepetį su propeleriu. Įkiša kur užsikimšo, pasukai gerai, pravalo ir tvarka, vėl viskas cirkuliuoja.<br />
<br />
Seniai matematiškai yra įrodyta, kad siekdami bendrai naudos, tą naudą, sukursime, visais atvejais, didesnę nei tai būtų pavienių individų savarankiškų laimėjimų suma - visada.<br />
<br />
Štai koks paradoksas,<i> homo sapiens</i> pasirodo nėra toks protingas kaip apie save galvoja. Nors, kita vertus, turbūt galima būtų tai paaiškinti.<br />
<br />
Žmogus būdamas vaikas dideliu sumanumu nepasižymi ir logika išsivysto ne iškart, taip pat, būdamas priklausomas ilgą laiką nuo tėvų, daugiau ima nei duoda. Vėliau padėtis pasikeičia.<br />
<br />
Išeitų, kad žmonija dabar vaiko amžiuje. Tad kita nelieka, kaip tik besąlygiškai duoti, tačiau duoti protingai, nes persišėręs vaikis gali ir nesulaukti pilnametystės. Kur nėra saiko prasideda ligos, vidurių užkietėjimai, prastas kvapas ir visa kita.<br />
<br />
Jei tik toks tokį pagimdo, kaip meška mešką ar žmogus žmogų, ir gimdytojas pradžioje, paprastai, yra labiau Žmogus, nei jo žmogutis, bet tai su laiku pasikeičia, tai ir protingą gali pagimdyti tada tik protingas, pradžioje mažiau protingą už save, bet tai su laiku pasikeičia. Išeina, kad žmoniją pagimdė kažkas labiau protingas, kuri pradžioje yra nelabai protinga, todėl prižiūrima ir ne viską gaunanti ko nori. Tai gali sukelti ir trūkumo ar skurdo iliuziją, bet gi gyveni ir mokaisi... Manau galime būti ramūs. <br />
<br />
<br /></div>
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-14073941702281448172012-06-16T12:18:00.000+03:002012-06-16T12:29:54.763+03:00Gripas ir reklama<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgnkb0ipKvt4RHuXZmXewfEJjaM_PPvopNjmkHVvyWneUO_Bm3U2eKcJZQK_P3bjumKoVbb4L3Z9WbXTfbqcLZqRwhVlnSkMwljI9ddzN0m6rWKFCI8w35MulUh0AOR1wkYM0kFzM2CTzM/s1600/w_f319089b.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="142" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgnkb0ipKvt4RHuXZmXewfEJjaM_PPvopNjmkHVvyWneUO_Bm3U2eKcJZQK_P3bjumKoVbb4L3Z9WbXTfbqcLZqRwhVlnSkMwljI9ddzN0m6rWKFCI8w35MulUh0AOR1wkYM0kFzM2CTzM/s200/w_f319089b.jpg" width="200" /></a></div>
Visą žiemą gerai išsiverčiau be gripo, o čia, vasarai prasidėjus, prieš kelias dienas, susirgau. Nei šis nei tas. Pabudau naktį purtomas šalčio, it parkinsono apimtas drebu, svirduliuoju. Prisivilkau šiltai ir atgal į lovą. Guliu, jaučiu kaip kūnas tirpsta. Na va, manau sau, štai kaip viskas pasibaigs. Namie, po stora antklode, vasaros naktį, apsirėdžius keliom porom senų treningų ir megztinių...<br />
Mintimis visų atsiprašiau, kam per savo gyvenimėlį blogą padariau, padėkojau visiems, kas man gerą padarė ir pamėginau užmigti...<br />
Sapne paaiškėjo, kad ši mano liga, tai naujas modernus virusas plintantis nebe oru, o virtualiai, kad tai naujausias tamsių burtininkų išmislas skleidžiamas per facebook'ą brukalų ir reklamos pavidalu. Guliu sau ir galvoju "Dieve, gi kiek pasaulyje FB vartotojų?!! Tai gi visas milijardas turbūt?!! Dabar visas šis milijardas guli kamuojami agonijos kaip ir aš!! Kokia katastrofa, kokia didi nelaimė!!!" Vartaliojuos nuo vieno šono ant kito, nuo kito ant vieno, skrodžiu virtualias erdves, naršau paskutines naujienas realaus laiko sraute, o ten brukalai, brukalai, reklamos, virtualūs gripo virusai... Ir staiga supratau, kad viskas vyksta pagal tam tikrą schemą, supratau, kad ligą šią galimą įveikti..<br />
Brukalogripovirusas veikia trim etapais:<br />
1. Sudirginimas<br />
2. Ryšio sustiprinimas<br />
3. Apkrėtimas<br />
<br />
Sudirginimu atkreipiamas potencialios aukos dėmesys. Užverda emocijos, dingsta budrumas, labai gerai. Tada dėmesys/ryšys sustiprinamas gundant, motyvuojant, paglostant, sušvelninant padėtį. Trečias etapas, įpurškiama infodozė.<br />
Supratau, kad jei išliksiu ramus pirmoje fazėje, tolesnė schema nebeveiks ir virusas bus įveiktas. Koviausi iki pat ryto, nugalėjau. Pabudau beveik sveikas, jaučiausi geriau. Lengviau atsidusau ir dėl to, kad FB vartotojai šį ryt visi gyvi ir sveiki, kad išties tai tebuvo tik sapnas.. Uff.. Milijardo žūties siaubas nukrito nuo pečių, toks palengvėjimas, kad sunku ir nusakyti...<br />
Štai taip kritiniu organizmui momentu, pasąmonė pasiūlė vaizduotės žaidimą, natūralų gydymosi metodą, kuris, kiek žinau, padeda kenčiantiems nuo lėtinio skausmo ir net gi išgydo vėžį.<br />
Kaip šalutinis produktas, liko trijų etapų komunikacijos modelis, kuris, tikiuosi, dar pasitarnaus ateityje.<br />
Geros Jums vasaros ir likit sveiki!</div>Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-50965304809396745552012-04-11T15:25:00.010+03:002012-04-11T19:32:19.197+03:00Lieptuviai<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on"><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiHE3TZh8dPV78eg9OryDpZmmvbN8otG9GwJ-XXSYJi7y-LZfggI9hYEt9pwtA3_4T85-1rpw_KMAa48QdAVfXlgDhrzt0d6YWI_hu5uZ-YOauC1MSl_59eJMhSMBCeaN1P9wQO7gPn9LA/s1600/Flib.jpeg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="139" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiHE3TZh8dPV78eg9OryDpZmmvbN8otG9GwJ-XXSYJi7y-LZfggI9hYEt9pwtA3_4T85-1rpw_KMAa48QdAVfXlgDhrzt0d6YWI_hu5uZ-YOauC1MSl_59eJMhSMBCeaN1P9wQO7gPn9LA/s200/Flib.jpeg" width="200" /></a></div>Gyveno kartą ant Žemės veido tokia lieptuvių tautelė.<br />
<div style="margin-bottom: 0cm;">Sako, mėgę jie viens kitam liepti, turėjo tokią silpnybę, o gal viens kitam ant galvos lipti, metraščiuose apie tai žodžiai kiek išplaukę. Ir taip jie į tą liepimą įsijautę buvo, taip tatai pamėgę, kad griūk iš juoko (stačiai juokinga).</div><div style="margin-bottom: 0cm;">Būdavo, eina tos tautelės karalius per kaimą, o jam piemuo šaukia, paliepimą duoda, kaip šalį valdyti, o karalius tajam atgalios – moko, kaip ožkas ganyti. Ir štai būdavo jau visas kaimas paliepimus karaliui skanduoja, o tas, kad minią nurimdyti, viską į ilgą raštą surašo, septyniais antspaudais patvirtina ir vykdyti pažada, bet mainais, dar tokį pat savo raštą, pilną paliepimų, kiekvienam gyventojui parūpina – tai jie vadino, berods, demokratija.</div><div style="margin-bottom: 0cm;">Žodžiu, bėgo laikas ir tų paliepimo raštų tiek priaugo, kad jau visiškai tapo nebeįmanoma gyventi vieno ar kito paliepimo nevykdant ar nepažeidžiant. Taip karaliai keitė karalius, gyventojus baudė teismais ir kalėjimais tol, kol visi išsilakstė kas sau po kitas šalis, dėl visiškos neįmanomybės tolesnį būvį čia tęsti.</div><div style="margin-bottom: 0cm;">Na, laimei, liko vis gi keli, atkakliausi, sąžiningiausi, kurie iš paskutiniųjų stengėsi visus tuos paliepimus vykdyti. Galų gale, visai nusivarę, nusiplūkę metė viską ir pasitarimui pas vieną išminčių susirinko.</div><div style="margin-bottom: 0cm;">Ir tas jiems tarė. Viskas, girdi, prasidėjo labai seniai, nuo vieno tokio panašaus susirinkimo, kai liaudis nutarė lieptuviais vadintis. Bet tada, buvo vienas pramiegojęs ir į susirinkimą pavėlavęs, kuris lieptuvius – kaip kažką liepiančius daryti supratęs.</div><div style="margin-bottom: 0cm;">O tikroji žodžio reikšmė – viens kitam lieptus statyti. Metams bėgant, nesusipratėlis skleidė ereziją, o ji ir lengvai plito, nes liepti, kur kas lengviau, nei lieptus statyti.</div><div style="margin-bottom: 0cm;">- Tad, - tarė išminčius, - jei norite senovės šlovę atgaivinti, nustokite liepti ir imkite vieni kitiems lieptus statyti.</div><div style="margin-bottom: 0cm;">Kaip tarė, taip ir padarė. Nuo tada klestėjo ir žydėjo toji tauta. </div><div style="margin-bottom: 0cm;">Mūsų laikais jų jau čia nebėra, mat jie taip galingai išsivystė moksle ir visame kame, kad radę kažkokius rojaus pasaulius, ten visi ir iškeliavo.</div><div style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div style="margin-bottom: 0cm;">21 amžiaus galvosūkių motyvais.<br />
Harry Harrison ir Ant Skalandis „Deathworld vs. Filibusters“ interpretacija.</div><div style="margin-bottom: 0cm;">Edvardas Šidlauskas</div></div>Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-53491843736462355402012-02-07T09:09:00.002+02:002012-03-16T00:37:42.505+02:00Antradienio sapnas<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on"><br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgZ0JSX8r_O0t7aeCwGzbw-AvrqYD65PRtJaoNejYGiZo-UA8Se8qI3afZMUlJoYrHgnQ6CbhKakGfrJgVNjw0LMH9CNzeKvRC48ZYwVL3PRa0ijvFYPgD4Y_OnHcsWKimB33OEqJQ1zvQ/s1600/vonia.jpeg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgZ0JSX8r_O0t7aeCwGzbw-AvrqYD65PRtJaoNejYGiZo-UA8Se8qI3afZMUlJoYrHgnQ6CbhKakGfrJgVNjw0LMH9CNzeKvRC48ZYwVL3PRa0ijvFYPgD4Y_OnHcsWKimB33OEqJQ1zvQ/s1600/vonia.jpeg" /></a></div><div style="background-color: white; color: #333333; font-family: 'lucida grande', tahoma, verdana, arial, sans-serif; font-size: 11px; line-height: 16px;">Vakar vėl klausiausi žinių. Matyt, kad šio informacinio apsinuodijimo pasekoje, šiandien paryčiui, išvydau sapną. Lietuvos vyriausybė, apgailestaudama dėl strigusios būstų renovacijos programos, bei didžiai nerimaudama dėl sukausčiusių žemę šalčių, gilios ekonominės krizės sąlygomis, skubos tvarka, išleidžia įsaką, kad nuo šiol visos Lietuvos gyventojų vonios turi būti pakeistos į 1mx1m standartinio dydžio vonias. Tai leis gyventojams sutaupyti šilumą, vandenį, bei pinigus besimaudant, sykiu atgaivins ekonomikos variklį, padidins vartojimą, duos naujų darbo vietų vonių renovavimo įmonėms. Tikimasi pritarukti ir Europos Sąjungos fondų lėšas.</div><div style="background-color: white; color: #333333; font-family: 'lucida grande', tahoma, verdana, arial, sans-serif; font-size: 11px; line-height: 16px;">Taip ir pabudau su klausimu, pranašiškas tai buvo reginys ar tiesiog sapnas.</div></div>Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-89759662784040577972012-01-02T21:32:00.001+02:002012-01-02T22:35:44.713+02:00Universalus gyvybės principas<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on"><b>Meno vertė</b><br />
Menas yra komunikacijos būdas. Kiekvienas meno kūrinys tai turinys (idėjos, informacija) ir forma. Kas vertingesnis, laiškas ar vokas? Jeigu laiškas, tai senesnis ar naujas, sena ar šviežia informacija? Jei naujesnis, tai išeina, kad visa tai kas vertinga ir aktualu kainuoja grašius arba išvis dalijama dykai, o tai kas sena ir neaktualu yra brangus-bevertis antikvariatas. Man, kaip vartotojui, tai visai tinka, nes turiu galimybę semtis šviežių idėjų palankiomis sąlygomis. Kaip menininkui, kūrėjui gali būti ir apmaudu, jog menkai atlyginama už triūsą. Jei pažvelgsime atidžiau, tai retas iš mūsų yra linkęs daugiau kurti ir atiduoti nei vartoti. išeina, kad mes visi esame dažniau labiau vartotojai nei menininkai, tad iš esmės tokia padėtis turėtų būti palanki daugiau mažiau visiems.<br />
<br />
<b>Tautos gausa</b><br />
Iš šio pavyzdžio matyti, kaip atsiskleidžia universalus principas. Jei kainą prilygintume svoriui išeitų, kad kuo daiktas senesnis tuo jis svaresnis, o kuo jaunesnis - tuo lengvesnis. Taip gamta natūraliai atskiria pelus nuo grūdų, visa kas sena ir nereikalinga tampa sunkiai pasiekiama. Tai paaiškina ir gimstamumo paslaptį, lengvos tautos, turtine prasme, yra jaunos ir labiau gyvos, aktyvios tautos, tad dauginasi gausiai, o senos, sunkios tautos, beveik išvis nesidaugina, stabarėja, stingsta, nyksta. Išeitų, kad ekonominis perteklius, svoris yra atvirkščiai proporcingas gyvybei, gyvybingumui, gyvybės gausai, o raktas į demografinį sprogimą yra ne ekonominis augimas, o "skurdinimas", kitaip tariant saikingas, kuklus gyvenimas. Taip gi ir obelį apgenim, kad daugiau vaisių sukrautų, nes jei daug šakų, daug žiedų, menki vaisiai mezgasi, mat jėgų mažiau lieka. Taip su viskuo, prabangiai žydi, menkai mezga. Daug kalba, mažai daro ir t.t.</div>Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-78304014257220479892011-12-29T13:01:00.009+02:002011-12-29T17:00:43.367+02:00Vertybės<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on"><br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="http://3.bp.blogspot.com/-LeJ-GgtancU/TvxHguC2goI/AAAAAAAAAx0/__9rgZ8ljP0/s1600/305267_236730803051735_152312078160275_657750_203247625_n.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="200" src="http://3.bp.blogspot.com/-LeJ-GgtancU/TvxHguC2goI/AAAAAAAAAx0/__9rgZ8ljP0/s200/305267_236730803051735_152312078160275_657750_203247625_n.jpg" width="134" /></a></div><div style="margin-bottom: 0cm;">Panašu, kad kuo daiktas nereikalingesnis tuo jis brangesnis ir atvirkščiai, kuo vertingesnis tuo – pigesnis.<br />
<br />
Pavyzdžiui kosminis laivas, kuris man naudingas atrodo bene mažiausiai, kainuoja milijardus, o oras, be kurio negaliu tiesiog gyventi, nieko nekainuoja.<br />
Žmogui išties svarbūs ir vertingi tėra keli dalykai, tai oras, šiluma, vanduo, maistas ir artimieji. Dauguma iš to, ką siūlo civilizacija yra visiškai bevertis šlamštas. Siekdamas visų tų civilizacijos siūlomų vertybių neretai žmogus sugaišta marias laiko. Įsivelia į nuostolingą mainų sistemą ir savo gyvenimo laiką iškeičia į bevertę karjerą, kostiumus, žaislus, mašinas, papuošalus, pilis, socialinį statusą ir t.t. Taikliai sakoma „... lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“ (Mt19:24) O kodėl? Todėl, kad turtuolis turi krūvas niekam nereikalingų dalykų, kuriems įsigyti, saugoti ir puoselėti prireikė atiduoti marias laiko, tad vidinis pasaulis liko apleistas.<br />
Kita vertus, tikras turtuolis gali būti tik tas, kas supranta koks tas turtas yra bevertis. Paviliojęs tuščiais blizgučiais kitus, išlošia mainuose savo gyvybę, sveikatą, gyvenimo laiką. Štai ir gaunasi, kad išties turtingas turtą niekins, o neturtingas garbins, nors abu vienodai gali būti be jo visiškai laimingi.<br />
Yra du praturtėjimo sukčiaujant būdai, nereikalingus dalykus pateikti kaip vertingus - apgaulė. Apmokestinti būtinus ir laisvai prieinamus dalykus – prievarta. Neretai juokaujama, kad jei galėtų – apmokestintų ir orą. Ir seniai jau butų apmokestintas tas oras, kaip jau yra su žeme ir kitais natūraliais ištekliais, kurie niekam nepriklauso ir yra visų, jei tik būtų galimybė tą orą kontroliuoti, o jo negavęs žmogus iškart nemirtų.<br />
Aišku, kad yra daug reikalingų ir gerbtinų amatų, profesijų, paslaugų ir prekių. Geriausi dalykai yra teisingi, gražūs ir malonūs, maisto pavyzdys – obuoliai ir kiti vaisiai. Apgaulingi yra neteisingi, gražūs ir malonūs: cukraus gaminiai, narkotikai. Taip pat ir prievartiniai, nedori dalykai bus neteisingi, o gal net bjaurūs ir nemalonūs, pavyzdžiui – šilumos kainos.<br />
<br />
Žmogus tuo vertingesnis, kuo jame daugiau dvasinių vertybių. Kuo turtingesnis vidaus pasaulis, tuo labiau žmoguje reikšis kūrėjas. Kuo žmogus dvasiškai skurdesnis, tuo jis panašesnis į ėdrią vikšro lervą, bet viskam savas laikas.<br />
<br />
Susiję rašiniai: <a href="http://sidlauskas-mintys.blogspot.com/2011/06/reiskiniu-klasifikacija.html">Reiškinių klasifikacijos</a></div></div>Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-74669098591201479272011-11-03T20:36:00.002+02:002011-11-03T21:14:34.317+02:00Šopenhaueris: Kas tas filisteris ar dar blogiau - snobas?"Ta proga norėčiau dar priminti, kad žmogus, kuris dėl ribotų - beje, visai normalių - protinių gebėjimų <i>neturi dvasinių poreikių</i>, yra vadinamas <i>filisteriu</i>; tai grynai vokiškas žodis, imtas vartoti studentų, bet vėliau įgijęs bendresnę prasmę ir iki šiol tebevartojamas savo pirmine "mūzos vaikui" priešinga reikšme ... filisteris - tai žmogus, nuolat ir nepaprastai rimtai užsiėmęs tikrove, kuri visai nėra tikrovė ... filisteris - <i>žmogus be dvasinių poreikių</i> ... jam neprieinami dvasiniai malonumai ... pripažįsta tik kūniškus malonumus: jie atstoja jam viską. Todėl austrės ir šampanas - jo gyvenimo viršūnė, o tikslas - pasirūpinti viskuo, kas lepina kūną. Laimingas jaučiasi tada, kai tokių rūpesčių netrūksta. Bet jei visų gėrybių turi jau iš anksto, tada neišvengiamai tampa nuobodulio auka: ir ko tuomet neprasimano - puotos, teatrai, draugijos, kortos, azartiniai žaidimai, žirgų lenktynės, moterys, išgertuvės, kelionės ir t.t. Ir vistiek iš to nieko neišeina: neturėdamas dvasinių poreikių, nepatirsi ir dvasinių malonumų ... jam dar lieka tuštybės malonumai, kiekvienam vis skirtingi: vienam - noras aplenkti kitus turtu, visuomenine padėtim, įtakingumu ir valdžia - taip jis įgyja šių žmonių pagarbą; kitam - jei nieko geresnio nepavyksta, bent galimybė sukinėtis tarp tų, kurie panašių dalykų jau turi, ir šildytis jų saulutės atokaitoje (<i>a snob</i>)."<br />
<br />
(Artūras Šopenhaueris. <a href="http://www.citatos.com/knyga/Gyvenimo-i%C5%A1minties-aforizmai/214">Gyvenimo išminties aforizmai</a>. Vilnius: Tyto alba. 2007, 48-49 p.)Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-52630269841250130042011-11-01T15:42:00.002+02:002011-11-01T16:05:05.066+02:00Gyvenimo menas<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjO2r0Ws5G3LAkgjhsIMF7bwtfu5XbZOnzI9oc1_aMuMSuWKAei3pdxNyt1GfuEA3iXmzE-tP8wpL3fgffdmFgeanrUkt2d2BfY7ZBIUSPtDCCOig25XI8SP3nBWNTNNtpABdngUsInRFs/s1600/zole.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="147" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjO2r0Ws5G3LAkgjhsIMF7bwtfu5XbZOnzI9oc1_aMuMSuWKAei3pdxNyt1GfuEA3iXmzE-tP8wpL3fgffdmFgeanrUkt2d2BfY7ZBIUSPtDCCOig25XI8SP3nBWNTNNtpABdngUsInRFs/s200/zole.jpg" width="200" /></a></div>Viena moteris pasakojo daug metų dirbusi kinų restorane. Jos bendradarbiai kinai - saviti žmonės. Daug dirba, kiekvieną centą taupo, rūko tik jei kas pavaišina. Tie kinai turėjo vieną gan neįprastą taisyklę, niekada pavalgę jokių patiekalų nepalikdavo kitam kartui. Ko nesuvalgė tą išdalindavo arba išmesdavo, antra kart, patys, niekada to paties nevalgydavo. Kas kart gamindavo kažką naujai. Atrodytų keista, toks taupumas ir staiga toks švaistymas, nesuderinami dalykai. Kame čia reikalas?<br />
Aš mįslę įminiau taip, kad jie laikėsi <i>In</i> ir <i>Jan</i> principo. Galima tai pavadinti ir n<b>o</b>kti-n<b>y</b>kti principu. Kitaip tariant, šviežiai pagamintas maistas įkūnija <i>Jan - š</i>viesą, augimą, naują pradžią, gyvybę - nokimą, o senas maistas pereina į <i>In</i> - būseną ir neša savyje tamsą, irimą - nykimą.<br />
Apibendrinus galima teigti, kad kuo daugiau <i>Jan, </i>n<b>o</b>kimo jėgų, žmogaus gyvenime tuo jis turi didesnį potencialą, laimei, sėkmei, sveikatai. Kuo daugiau <i>In</i> - tuo daugiau irimo, tamsos, ligų, nesėkmės - degradavimo.<br />
Tokia energija, o gal tiksliau informacija, glūdi visame kame. Visi būties pavidalai nuolatos kinta, noksta arba nyksta. Svarbu suprasti kokioje stadijoje yra vieni ar kiti procesai ir tinkamai pasirinkti, bei juos derinti. Suirę augalai tampa dirva naujiems daigams. Gal tai ir yra gyvenimo menas?<br />
Manau tik tauta gerai išmananti gyvybės klestėjimo procesus gali būti tokia gausi.Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-24738415419654635512011-10-26T10:53:00.010+03:002011-12-07T09:36:25.626+02:00* * * * * * * * * * Hermetinis rinkinys * * * * * * * * * *<div align="CENTER" style="margin-bottom: 0cm;"></div><div style="text-align: -webkit-auto;"><div style="text-align: left;"><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEha47H_KHQU89qFKrLy8SaNhRKrSZT9BwBcZE_F1fhPHpZLtlKRREqMmgjTpV_2d9WE0waAoaMuEw2RjkAQ4y0U-PmAUik4Y4aZLqIr-FCk7gf4IGi8A4Ux8XQPT55xEzMP4csR_bKdL94/s1600/flammarion21.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="292" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEha47H_KHQU89qFKrLy8SaNhRKrSZT9BwBcZE_F1fhPHpZLtlKRREqMmgjTpV_2d9WE0waAoaMuEw2RjkAQ4y0U-PmAUik4Y4aZLqIr-FCk7gf4IGi8A4Ux8XQPT55xEzMP4csR_bKdL94/s400/flammarion21.jpg" width="400" /></a></div><br />
</div></div><div align="CENTER" style="margin-bottom: 0cm;"><div style="text-align: -webkit-auto;"><br />
</div><br />
I knygelė</div><div align="CENTER" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="CENTER" style="margin-bottom: 0cm;">Poimandras Hermiui Trismegistui</div><div style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
1. Vieną kartą, kai ėmiau mąstyti apie būtį ir mano protas pasikėlė į aukštybes, visi kūniškieji jutimai prigęso, tarsi būtų užmigę, bet ne taip, kaip miegama persivalgius arba kūnui nusilpus, prieš mane pasirodė kažkokia nenusakomo dydžio būtybė ir pašaukė vardu, sakydama:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Ką norėtum išgirsti arba išvysti, o išvydęs – išmokti ir pažinti?“</div><div style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">2. „Kas tu esi?“ – paklausiau.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Aš esu, jis atsakė, - Poimandras – tikrasis Intelektas. Žinau, ko nori, nes esu su tavimi visur“.</div><div style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">3. „Aš noriu, - pasakiau, - ištirti esinius, suvokti jų prigimtį ir pažinti Dievą. Labai noriu išgirsti šiuos dalykus“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Jis vėl man tarė:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Apsibrėžk savo intelekte viską, ką nori pažinti, ir aš tave išmokysiu“.</div><div style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">4. Šitaip pasakęs, jis pakeitė visų daiktų pavidalą ir man staiga atsivėrė jų prasmė. Išvydau nenusakomą reginį: viskas pavirto šviesa – švelnia ir jaukia šviesa. Pamačiau ją ir pamilau. Neužilgo vienoje jos pusėje pasirodė žemyn grimztanti tamsa – niūri ir grėsminga, susivijusi spirale [kaip gyvatė]. Tada pamačiau, kad ši tamsa virsta kažkokia drėgna medžiaga, neramiai bruzdančia ir leidžiančia dūmus, tarsi degtų. Iš šios drėgnos substancijos pasigirdo kažkoks [širdį veriantis] garsas, lyg nenusakoma aimana – tikrasis riaumojimas. Garsas, kaip ir maniau, sklido iš šviesos.</div><div style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">5. Iš šviesos pasirodė šventasis Žodis; jis nusileido į drėgną substanciją, iš kurios šoktelėjo ir pakilo tyra ugnis. Ji buvo lengva, skvarbi ir veikli. Oras taip pat buvo lengvas, todėl pakilo iš paskos, palikdamas žemę ir vandenį, tarsi priklausytų nuo ugnies. Didžiausios galios apsupta, ugnis buvo sutramdyta ir nurimo. Žemė ir vanduo liko kur buvę – neatsiejamai persimaišę, tačiau juos judina iš aukščiau girdimas dvasinis Žodžio dvelksmas.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">6. Kreipdamasis į mane, Poimandaras tarė:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Ar supratai, ką matei ir ką visa tai reiškia?“</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„[Manau, kad] sužinosiu“, - atsakiau.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Ši šviesa, - jis pasakė, - esu aš pats – Intelektas, tavo Dievas, kuris ankstesnis už tą drėgną substanciją, pasirodžiusią iš tamsos. Tuo tarpu iš Intelekto (Nous) šviesos kilęs Žodis (Logos) yra Dievo Sūnus.“</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Kaip tai gali būti?“ – paklausiau.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Suprask, - jis tarė, - jog tai, kas tavyje regi ir girdi yra Viešpaties Žodis, tuo tarpu Intelektas yra Dievas Tėvas. Jie neatsiejami, nes Gyvenimas yra jų jungtis“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Dėkoju“, - pasakiau.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Dabar sutelk dėmesį į šviesą ir pažink ją“, - tarė Poimandras.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">7. Šitaip pasakęs, jis ilgai žvelgė tiesiai man į veidą, savo išvaizda versdamas mane drebėti. Pakėlęs akis aukštyn, savo paties intelekte išvydau nesuskaičiuojamas šviesos galias, kurios sudarė begalinį kosmosą. Pamačiau didžios galios juosiamą ugnį, verčiamą išlaikyti pusiausvyrą. Visa tai sugebėjau išvysti ir suvokti, Poimandro žodžių vedamas.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">8. Buvau apstulbęs, o Poimandras tęsė:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Intelekte tu matai archetipinę Formą, kuri ankstesnė už pradžių pradžią ir neturi ribų“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Taip man kalbėjo Poimandras.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Tada iš kur, - aš paklausiau, - atsirado gamtos elementai?“</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Jis atsakė:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Iš Žodį turinčios Dievo valios, kuri regėdama gražų kosmosą, sukūrė jo kopiją, sudarytą iš jos pačios elementų ir vaisiams tapačių sielų“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">9. Dvilytis Dievas Intelektas, pats būdamas Gyvenimas ir Šviesa, Žodžiui padedant, pagimdė kitą Intelektą – Demiurgą, ugnies ir [dvasiai tolygaus] oro dievą, kuris savo ruožtų sukūrė septynis valdytojus, ratais juosiančius juslinį kosmosą; jų valdymas vadinamas likimu.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">10. Dievo Žodis nedelsdamas iššoko iš žemyn besileidžiančių elementų [ir pakilo] į Demiurgo sukurtąją tyrą [noetinę] sritį, susijungdamas su Demiurgo Intelektu (nes jie buvo panašios prigimties) ir palikdamas žemyn judančius elementus Žodžio stokojančiai materijai.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">11. Demiurginis Intelektas kartu su Žodžiu, juosdami sferas ir su švilpesiu gindami jas ratu, privertė visus sukurtus daiktus suktis, leisdami jiems be apibrėžtos pradžios judėti link galo neturinčios pabaigos, kadangi judėjimas ratu prasideda ten, kur baigiasi. Šis Intelekto valiai paklūstantis judėjimas iš žemyn besileidžiančių elementų sukūrė neprotingus gyvūnus, kadangi jų jau nekontroliavo <i>Logos</i>. Iš oro atsirado sparnuočiai, iš vandens – plaukiojančios būtybės. Žemė ir vanduo jau buvo Intelekto valia atskirti. Iš žemės atsirado keturkojai gyvūnai, šliužai, laukiniai žvėrys ir naminiai gyvuliai.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">12. Visų Tėvas Intelektas, kuris yra Gyvenimas ir Šviesa, sukūrė į save panašų Žmogų, kurį jis pamilo kaip savo tikrą palikuonį, nes dėl Tėvą menančio pavidalo šis Žmogus buvo nepaprastai gražus. Vadinasi, Dievas iš tikrųjų mylėjo savo paties paveikslą ir patikėjo jam visus savo kūrinius.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">13. Išvydęs Demiurgo ugnimi sukurtus kūrinius, Žmogus ir pats panoro kurti. Jam buvo duotas Tėvo leidimas. Pats sukurtas Demiurgo sferoje, jis atidžiai stebėjo savo brolio kūrinius ir perėmė iš jų (t.y. septynių planetų valdytojų) visokias galias. Tėvas ir brolis jį mylėjo, ir kiekvienas jam davė kažką iš savo lygmens. Pažinęs jų esmę (ousian) ir sugėręs prigimtį, jis užsimanė prasibrauti pro sferų dangą ir pažinti ugnies valdytojo galią.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">14. Galėdamas valdyti mirtingųjų kosmosą ir neprotingas būtybes, jis pažvelgė žemyn pro [Dangaus] sferų dermę, prasiveržė pro [dieviškųjų galių kontroliuojamą] dangą ir žemyn besileidžiančiai Gamtai parodė nuostabų Dievo pavidalą.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Išvydusi šį Dievo pavidalo grožį, kuriame tarpsta visos [septynių] valdytojų energijos, Gamta nusišypsojo iš meilės, vandens paviršiuje stebėdama šio gražiausio Žmogaus pavidalo atvaizdą, o ant žemės – jo šešėlį (skiama). Vandenyje pamatęs į save patį panašų pavidalą, pamilo [jį atspindinčią Gamtą] ir užsimanė joje apsigyventi. Akimirksniu išsipildė troškimas, ir jis pateko į neprotingą pavidalą. Gavusį savo mylimąjį, Gamta jį apkabino ir su juo susijungė; abu jie mylėjo vienas kitą.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">15. Dėl šios priežasties, iš visų Žemėje gyvenančių būtybių vienintelis žmogus yra dvigubas: mirtingas kūnu, bet nemirtingas žmogiškąja esme. Būdamas nemirtingas ir viską valdydamas, jis paklūsta likimo valdomai mirtingai prigimčiai. Nors jo vieta virš kosmoso [sferų] harmonijos, žmogus pasidarė likimo vergas. Būdamas belytis (arba dvilytis androginas), kaip ir jo Tėvas, pranokstantis lytį, taip pat miego nereikalaujantis, nes iš Nemiegančio kilęs, [jis, deja, paklūsta kūniškos meilės vyliams ir miega užmaršties miegu]“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">16. „Kas toliau, mano Intelekte? Man patinka šis pašnekesys“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Poimandras tarė:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Tai iki šios dienos neatskleistas slėpinys. Su Žmogumi susijungusi Gamta pagimdė stebuklų stebuklą. Žmogus, kaip minėjau, buvo nuo ugnies (Tėvo – patros:w/mss) ir nuo dvasios; jis turėjo septynių sferų harmonijos [ir jų valdytojų] prigimtį. Todėl Gamta, nieko nelaukdama, pagimdė septynis žmones, atitinkančius septynis valdytojus. Jie buvo dvilyčiai ir sklandė virš Žemės“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Tada aš įsiterpiau:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Kas vyko toliau, Poimandrai? Trokštu išgirsti, tad prašau nesustok“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Poimandras pasakė:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Nutilk, nes aš dar pilnai neatskleidžiau pirmojo mokymo prasmės“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Tęsk, aš tyliu“, - atsakiau.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">17. „Pasakysiu, kaip atsirado šie septyni. Žemė buvo moterškasis pradas, vanduo – vaisinantis; ugnis juos subrandino, o eteris davė dvasią (pneuma). Taip Gamta sukūrė kūnus pagal Žmogaus paveikslą (eidos). [Archetipinio] Žmogaus Gyvenimas ir Šviesa virto [kūniškojo žmogaus] siela ir intelektu. Iš Gyvenimo – siela, iš Šviesos – intelektas. Visi jutimais suvokiamo kosmoso esiniai šitaip išbuvo iki [šio kosmogoninio] ciklo galo ir amžių (kada atsirado būtybių rūšys] pradžios.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">18. Klausykis toliau mokymo (logon), kurį norėjai išgirsti. Ciklui pasibaigus, Dievo valia buvo atpalaiduotas visumą saistęs ryšys. Visos dvilytės gyvos būtybės kartu su Žmogumi buvo perskirtos į patinus ir pateles. Tada Dievas ištarė savo šventąjį priesaką.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Aukite ir gausėkite, visos būtybės ir visi kūriniai. Tegul intelektą turintis žmogus suvokia, kad jis nemirtingas ir kad mirties priežastis yra meilės geismas. Tegul jis pažįsta visus esinius“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">19. Kai Dievas šitaip pasakė, likimo bei harmonijos padedama Apvaizda (pronoia) viską sutvarkė ir nustatė kartas; visų rūšių būtybės pradėjo daugintis. Tas, kas pažino save, pasiekė aukščiausiąjį Gėrį, o kas pamilo iš apgaulės ir geismo atsiradusį kūną, tas liko klaidžioti tamsoje, patirdamas mirties keliamas kančias.“</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">20. „Kuo taip nusikalto neišmanėliai, - sušukau, - kad iš jų buvo atimtas nemirtingumas?“</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Tu tikriausiai nieko nesupratai iš to, ką pasakiau? Ar neliepiau visa tai gerai apmąstyti?“</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Ačiū už pastabą, - atsakiau, - aš mąstau ir viską prisimenu“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Jeigu taip, tai pasakyk man, kodėl neišmanėliai verti mirties?“</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Todėl, - atsakiau, - kad jų kūną valdo siaubinga tamsa, iš kurios kyla drėgna substancija (arba vandeninė prigimtis). Jos tamsa kuria juslinio kosmoso kūną, kurį sugeria mirtis“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">21. „Teisingai supratai, mano bičiuli, bet kodėl „save pažinęs pasiekia [sau pačiam tapatų] Gėrį“, kaip byloja Dievo Žodis?“</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Aš atsakiau:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Todėl, kad visų Tėvą sudaro Šviesa ir Gyvenimas, iš kurių atsirado Žmogus“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Teisingai sakai: Šviesa ir Gyvenimas yra Dievas ir Tėvas, iš kurio atsirado Žmogus. Vadinasi, jeigu suprasi, kad esi iš Gyvenimo ir Šviesos kilęs, kad iš jų esi padarytas, tada tu sugrįši į Gyvenimą“. Taip kalbėjo Poimandras.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Tačiau paaiškink man, o Intelekte, - tariau, - kaip aš sugrįšiu į Gyvenimą?“</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Iš tiesų Dievas sako: „tepažįsta save mąstantis (arba intelektą turintis) žmogus“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">22. „Bet ar ne visi žmonės turi intelektą?“</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Nenusišnekėk. Aš esu Intelektas ir būnu tik su tais, kurie dievobaimingi, geri, tyri ir mielaširdingi. Mano buvimas – jiems parama, kad galėtų viską pažinti. Jie nusipelno Tėvo malonės ir jam meiliai dėkoja, tinkamai giedodami himnus. Dar prieš numirštant kūnui jie atsisako juslinio suvokimo, nes žino jo pasekmes, tiksliau – aš pats, [aukščiausiasis] Intelektas, neleidžiu, kad juos vargintų kūniškos užgaidos. Tarsi vartų sargas aš užtveriu kelią, kad blogi ir begėdiški darbai negalėtų įžengti, panaikindamas net mintis apie juos.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">23. Tuo tarpu intelekto neturintys pagedę nedorėliai, pavyduoliai, šykštuoliai, žmogžudžiai ir bedieviai labai toli nuo manęs – juos aš atiduodu keršto dvasiai (daimoni), kuri, apsiginklavusi aštria ugnimi, kankina juos tarpininkaujant juslėms, skatindama juos dar didesnėms nedorybėms, už kurias laukia atitinkamai didesnė bausmė. [Šis daimonas] nepaliaujamai kursto beprotiškas aistras ir verčia beatodairiškai kautis tamsoje, plėsdamas [žmogų] kankinančią ugnį“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">24. „Tu puikiai išdėstei man viską, ko norėjau, Intelekte. Dabar paaiškink man, kaip kylama atgal į versmę“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Į tai Poimandras atsakė:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Pirmiausia suyra ir pakinta medžiaginis kūnas, o jo regimasis pavidalas (eidos) tampa nematomas. [Individualūs bruožai ir] būdas (ethos) pasidaro neveiklūs ir atitenka daimonui, tuo tarpu kūniškieji jutimai sugrįžta į savo ištakas. Jie vėl tampa [kosmoso] dalimis, įsiliedami į kitus energetinius kompleksus. Pyktis ir geismas (arba emocijos ir geidulinga aistra) pereina į neprotingą gamtą.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">25. Taip [į versmę] grįžtantis žmogus pradeda kilti aukštyn [sferų] harmonijos [valdomu kosmosu]. Pirmajam [sferų harmonijos] ratui jis atiduoda augimo ir nykimo galią, antrajam – užgesusias blogio ir apgaulės priemones, trečiajam – geismo suktybes, ketvirtajam – tuščiagarbišką norą valdyti, penktajam – bedievišką išpuikimą ir įžūlumą, šeštajam – ydingą turto troškimą, septintajam – begėdišką melą.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">26. Šitaip išsilaisvinęs iš [kosminės sferų] harmonijos [ir jos determinacijų], jis pasiekia aštuntąją sferą, turinčią savo nuosavą galią, ir kartu su ten gyvenančiomis būtybėmis gieda himną Tėvui. Visos [aštuntosios sferos būtybės] džiaugiasi jam atėjus. Tapęs į jas panašiu, jis ( iš septynių planetų nelaisvės išsivadavęs žmogus) girdi aštuntąją sferą pranokstančių galių balsus, kurie giesmėmis šlovina Dievą. Nustatyta tvarka visi jie kyla pas Tėvą ir atsiduoda [Dievo] galioms, patys tapdami šiomis galiomis ir susiliedami su Dievu. Toks yra [aukščiausiasis] Gėris ir pažinusių tikslas – būti sudievintam.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Tad kodėl tu delsi? Ar visa tai išgirdęs, netapsi išsivadavimo vertų [žmonių] vedliu, kad Dievas išgelbėtų žmonių giminę, tau tarpininkaujant?“</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">27. Šitaip taręs, Poimandras susiliejo su [Dievo] galiomis.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Tada aš padėkojau ir pagarbinau Tėvą, kuris mane pakėlė (arba išlaisvino), suteikė jėgos ir išmokė pažinti visumos prigimtį, suteikdamas didingą regėjimą. Pradėjau žmones mokyti pamaldumo ir skelbti žinijos grožį:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„O mirtingieji, iš žemės atsiradę žmonės, kuriems rūpi tik gerti ir miegoti ir kurie nepažįstate Dievo, išsiblaivykite ir atsibuskite iš savo kvailo miego“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">28. Tie, kas išgirdo, bematant susirinko aplink mane. Tada aš tariau;</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">„Kodėl jūs, iš žemės atsiradę žmonės, atiduodate save mirčiai, nors galite tapti nemirtingais? Atgailaukite (arba atsigręžkite į Intelektą). Jūs klaidžiojate tamsiais keliais ir esate kupini nežinojimo. Nusisukite nuo tamsos, atsigręžkite į šviesą ir tapkite nemirtingais, kad baigtųsi pražūtis“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">29. Kai kurie iš jų užsiėmė tuščiais plepalais ir pasitraukė, nueidami mirties keliu. Kiti puolė man į kojas, prašydami pamokyti juos. Pakėlęs juos, tapau šios rūšies [žmonių] vedliu, mokydamas, kaip išsigelbėti. Aš pasėjau juose išminties žodžius, ir šiuos sodinius pagirdė nemirtingumo vanduo. Kai atėjo vakaras, ir ėmė slėptis paskutiniai Saulės spinduliai, aš pakviečiau juos maldai, kad padėkoti Dievui. Atlikę apeigas, visi išsiskirstė miegoti.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">30. Tuo tarpu aš užrašiau (arba išraižiau savyje) malonės pilną Poimandro mokymą ir buvau patenkintas, jausdamas, kad išsipildė mano troškimas. Nes kūno miegas tapo sielos budrumu, užmerkti vyzdžiai – tikruoju regėjimu, mano tylėjimas prisipildė [aukščiausiojo] Gėrio, o ištartas Žodis kūrė turtus. Visa tai aš patyriau – gavau iš savo Intelekto, kuris yra Poimandras, tikrasis Logos. Dieviškoji tiesa mane įkvėpė eiti tiesos keliu. Todėl aš garbinu Dievą Tėvą visa savo siela ir visomis pajėgomis:</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">31. „Šventas yra Dievas, visų Tėvas.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Šventas yra Dievas, kurio valią išpildo jo paties galios.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Šventas yra Dievas, kuris nori būti pažintas ir kurį pažįsta saviškiai.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Šventas esi, savo Žodžiu sujungęs visus esinius.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Šventas esi, nes Gamta yra tavo atvaizdas.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Šventas esi, stipresnis už bet kokią galybę.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Šventas esi, visus pranokstantis didybe.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Šventas esi, nes prieš tave nublanksta visos liaupsės.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">Priimki šią žodinę auką, kurią tau aukoja siela ir širdis. Esi nenusakomas, neišreiškiamas, tyla vadinamas.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;">32. Neleisk man iškrypti iš žinijos kelio, kuris veda į esmę, ir suteik man jėgų, kad galėčiau malonės šviesa nušviesti neišmanyme skendinčius savo brolius gentainius – tavo sūnus. Palaimintas esi Tėve. Tavo žmogus norėtų prisiliesti prie tavo šventumo [ir būti dieviškumo dalininku], nes tu jam suteikei visą valdžią“.</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><br />
</div><div align="JUSTIFY" style="margin-bottom: 0cm;"><span class="Apple-style-span" style="font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia;"><span class="Apple-style-span" style="font-size: 11px;"><br />
</span></span></div><br />
<i>[Vertimo tekstas pateiktas Algio Uždavinio monografijoje "Hermio Trismegisto išminties kelias", Vilnius, leidykla "Sophia", 2005 m.]</i>Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-17764625509157137742011-10-03T23:49:00.007+03:002011-10-10T23:12:10.173+03:00Apie pomirtinį gyvenimą<i>[Ero sapnas, ištrauka iš filosofinio Platono veikalo "Valstybė"]</i><br />
<br />
"- Aš tau papasakosiu ne Alkinojo, o šaunaus vyro Ero, Armenijo sūnaus, kilusio iš Pamfilijos, pasakojimą. Jis žuvo kovos lauke; po dešimties dienų, kai buvo laidojami jau sugedę lavonai, Erą rado visiškai sveiką. Iš mūšio lauko jį nugabeno į namus, ir štai dvyliktą dieną, kai jį rengėsi laidoti, jau gulėdamas ant laužo, jis atgijo, o atgijęs papasakojo, ką buvo tenai matęs. Jis sakė, kad jo siela, kai tik ji išėjusi iš kūno, kartu su kitomis sielomis atvykusi į kažkokią nuostabią vietą. Žemėje ten vienas šalia kito žiojėję du plyšiai, o priešais juos, danguje, irgi du. Tarp jų sėdėję teisėjai. Kai tik jie padarydavę nuosprendį, teisingiems žmonėms liepdavę eiti keliu į dešinę ir aukštyn į dangų ir užkabindavę jiems iš priekio ant kaklo lentelę su nuosprendžiu, o neteisingiems įsakydavę eiti į kairę ir žemyn ir užkabindavę jiems ant nugaros lentelę, kurioje būdavę surašyti visi jų nedori darbai. Kai priėjęs Eras, teisėjai pasakę, kad jis turėsiąs būti pasiuntiniu žmonėms ir pranešti jiems visa, ką čia matė, ir liepė jam atidžiai stebėti ir klausyti. Jis ten matęs, kaip sielos, gavusios nuosprendį, nueidavusios į du plyšius - vieną dangaus, kitą - žemės, o per kitus du ateidavusios - vienos iškildavusios iš žemės, nuvargusios ir apsinešusios dulkėmis, o kitos nužengdavusios iš dangaus švarios. Atrodę, jog visos sielos grįždavusios iš ilgos kelionės; jos mielai įsikurdavusios pievoje, panašiai kaip žmonės švenčių metu. Kurios buvusios pažįstamos, sveikindavęsi ir klausinėjusios atėjusių iš žemės, kaip ten, žemėje, o nusileidusių iš dangaus - kaip ten danguje. Vienos pasakojusios verkdamos ir aimanuodamos, prisiminusios, kiek visko turėjusios iškęsti ir ką mačiusios, keliaudamos po žeme - ta kelionė trunkanti tūkstantį metų - o kitos, nusileidusios iš dangaus, pasakojusios apie didžiausią palaimą ir neapsakomo grožio reginį. prireiktų daug laiko, Glaukonai, jei norėčiau viską papasakoti. Svarbiausia, pasak Ero, buvę štai kas: už kiekvieną kam nors padarytą skriaudą nedorėliai buvę baudžiami dešimteriopai - bausmė trunkanti šimtą metų, nes tiek tęsiasi žmogaus gyvenimas, - kad už kiekvieną nusikaltimą tektų atkentėti dešimteriopai. Pavyzdžiui, jei kas nužudė daug žmonių ar išdavė valstybę arba kariuomenę ir dėl jo kaltės daugelis pateko į vergiją, ar šiaip yra kaltas dėl kokios nelaimės, už kiekvieną nusikaltimą turi atkentėti dešimteriopas kančias. O tiems, kurie darė gerus darbus, buvo teisingi ir dori, atlyginama pagal nuopelnus. Ką Eras pasakojo apie vaikus, kurie mirė tik gimę, neverta minėti. Jis taip pat pasakojo, kad tiems, kurie negerbę dievų ir gimdytojų, ir savižudžiams buvusios skiriamos dar sunkesnės bausmės. Eras girdėjęs, kaip vienas žmogus klausęs kito, kur dingęs didysis Ardiėjas. Tas Ardiėjas prieš tūkstantį metų buvęs vieno Pamfilijos miesto tironas. Apie jį buvę pasakojama, kad jis nužudęs savo seną tėvą ir vyresnįjį brolį ir padaręs daug baisių nusikaltimų. Paklaustasis atsakęs: "Jis čia neatėjo ir neateis.<br />
Tarp kitų baisių reginių mes matėme ir tokį: kai, patyrę daugybę kančių, buvome jau arti angos ir rengėmės išlipti, staiga pamatėme Aridėją kartu su kitais - dauguma jų buvo tironai, o iš paprastų žmonių - tik didžiausi nusikaltėliai. Jie jau norėjo išlipti, bet anga jų neleido: kai tik kuris nors tų piktadarių, nepataisomų dėl savo prigimties arba dar per mažai nubaustų, mėgindavo išlipti, anga pradėdavo staugti. tada šalia stovėję laukiniai ugninio veido vyrai, išgirdę staugimą, kai kuriuos jų pagriebė ir nuvedė šalin, o Ardiėjui ir kitiems supančiojo rankas ir kojas, užnėrė ant kaklo kilpas, nulupo odą ir nuvilko pakele per aštrius spyglius, o visiems sutiktiesiems aiškino, už kokius nusikaltimus juos šitaip kankina ir sakė numesią juos į Tartarą. Nors mes ir buvome iškentę daug baisių dalykų, bet tada visus juos pranoko baimė, kad nepasigirstų tas staugimas, kai prieisime prie angos, ir kiekvienam iš mūsų būdavo didžiausias džiaugsmas, kai, įėjus į angą, staugimas liaudavosi". Štai kokios ten bausmės ir štai koks atpildas. Tie, kurie išbūdavę pievoje septynias dienas, aštuntąją dieną pakildavę ir eidavę tolyn ir po keturių dienų prieidavę vietą, iš kurios matydavę šviesos juostą, iš viršaus besidriekiančią per dangų ir žemę tarsi stulpas, panašią į vaivorykštę, tik daug ryškesnę ir grynesnę. Po dienos kelio jie prieidavę prie to šviesos stulpo ir ties jo viduriu pamatydavę nuo dangaus nukarusius saitų galus: mat ta šviesa - tai dangaus juosta, panašiai kaip trijerių virvės apjuosianti ir sutvirtinanti dangaus skliautą. Ant saitų galų pakabintas Anankės verpstas, suteikiantis viskam sukimąsi. Jo ašis ir kabliukas esą iš plieno, o velenas - iš plieno, sumaišyto su kitais metalais. Veleno sandara tokia: iš išorės jis panašus į čia naudojamus velenus, bet, pagal Ero pasakojimą, jį reikia įsivaizduoti taip: į didelį <a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiRgqteyn1Gz-1X1rabo3ONbK_W4GlRXc6u8mww2xPJZGrhDr01YDGR2JOzWNu-4gOMBHGQ-1ImxtSYMFpW2fKMq6HqD_QSO_ite04GocWAbO2C7a3EG66ikeksr-pAT-eKJ-vc1K8PsxE/s1600/verpste.png" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="184" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiRgqteyn1Gz-1X1rabo3ONbK_W4GlRXc6u8mww2xPJZGrhDr01YDGR2JOzWNu-4gOMBHGQ-1ImxtSYMFpW2fKMq6HqD_QSO_ite04GocWAbO2C7a3EG66ikeksr-pAT-eKJ-vc1K8PsxE/s320/verpste.png" width="320" /></a>tuščiavidurį veleną įdėtas kitas toks pat velenas, tik mažesnis, panašiai kaip sudedami vienas į kitą indai; į antrąjį veleną įdėtas trečiasis, į trečiąjį - ketvirtasis ir dar keturi. Iš viso jų aštuoni, jie įdėti vienas į kitą; iš viršaus jų gražiai atrodę tarsi žiedai, nubrėžti apie bendrą ašį, tad iš išorės jie tarsi sudarę ištisinį vieno veleno paviršių, o ašis ėjusi kiaurai per aštuntojo veleno vidurį. Pirmutinio, išorinio, veleno žiedas buvęs plačiausias; šeštojo veleno - antrasis pagal didumą, ketvirtojo - trečias, aštuntojo - ketvirtas, septintojo - penktas, penktojo - šeštas, trečiojo - septintas, antrojo - aštuntas. Didžiausiojo veleno žiedas buvęs margas, septintojo - ryškiausias; aštuntojo veleno žiedo spalva buvusi tik septintojo skleidžiamos šviesos atšvaitas, antrojo ir penktojo - beveik ta pati spalva, tik geltonesnė už anų dviejų, trečiojo - balčiausia, ketvirtojo - rausva, šeštojo - antroje vietoje pagal baltumą. Visas verpstas vienodai sukęsis apie savo ašį, bet, jam sukantis, septyni vidiniai žiedai iš lėto sukęsi priešinga kryptimi. iš jų greičiausiai sukęsis aštuntasis žiedas, septintasis, šeštasis ir penktasis sukęsi vienodu greičiu, bet jau lėčiau; ketvirtasis, kaip jiems atrodę, pagal sukimosi greitį užėmęs trečiąją vietą, trečiasis ketvirtąją, o penktąją - antrasis. Pats verpstas sukęsis ant Anankės kelių. Ant kiekvieno žiedo viršaus sėdėjusi Sirena, kuri, sukdamasi kartu su žiedu, dainavusi vieno jau būdingo aukštumo balsu. Jų visų aštuonių balsai sudarę gražų skambesį. Aplink sirenas vienodu atstumu nuo jų sėdėjusios sostuose kitos trys būtybės, apsirengusios baltais drabužiais, su vainikais ant galvų; tai buvusios Anankės dukros Moiros: Lachesė, Klota ir Atripė. Jos dainavusios vienu balsu su Sirenomis - Lachsė apie praeitį, Klota apie dabartį, o Atropė apie Ateitį. be to, Klota kartkartėmis dešine rankapaliesdavusi išorinį verpsto žiedą, padėdama jam suktis, Atropė kaire ranka padėdavusi suktis vidiniams žiedams, o Lachesė tai viena, tai kita ranka padėdavusi ir vienam, ir kitam.<br />
Atvykę jie tuojau turėję eiti pas Lachesę. kažkoks pranašas sustatęs juos į eilę, o paskui paėmęs nuo Lachesės kelių burtus ir gyvenimo pavyzdžius, užlipęs ant aukštos pakylos taręs: "Anankės dukros Lachesės žodis. Viendienės sielos! Štai naujo rato, kuris mirtingųjų giminei baigiasi mirtimi, pradžia! Ne jus demonas burtais ištrauks, bet jūs pasirinksite demoną. Kas pirmas ištrauks burtą, tas tegul pirmas pasirenka gyvenimą, kurį jam neišvengiamai teks gyventi. Dorybė nėra kieno nors nuosavybė: ją gerbdamas arba jos negerbdamas, kiekvienas daugiau ar mažiau prie jos priartės. kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimą - dievas čia nekaltas". Šitaip pasakęs, pranašas metęs burtus į minią, ir iekvienas pasiėmęs tą burtą, kuris nukritęs arčiausiai jo - tik Erui neleidę pasiimti. Kiekvienas tada sužinojęs, kelintas jis pagal eilę pasirinkti gyvenimą. Paskui pranašas išdėliojęs prieš juos gyvenimų pavyzdžius - jų buvę daugiau nei sielų, ir labai įvairių: visokių gyvuliū gyvenimai, visos žmonių gyvenimo rūšys; tarp jų buvę net tironų gyvenimų - arba trunkančių iki mirties, arba nutrūkstančių per vidurį ir pasibaigiančių tremtimi, skurdu ir elgetavimu; buvę ten ir garbingų žmonių gyvenimų, žmonių pagarsėjusių savo išvaizda, grožiu, stiprumu, vikrumu varžybose arba savo aukšta kilme ir protėvių šaunumu. buvę ir nežymių žmonių, taip pat ir moterų gyvenimų. Bet tai nenulėmę sielų sandaros, nes siela būtinai pasikeis, pasikeitus gyvenimo būdui. Šiaip čia buvę pakaitom turtas ir skurdas, sveikata ir ligos, taip pat ir tarpinės būsenos. Čia, mielas Glaukonai, žmogui ir slypi didžiausias pavojus, ir todėl pagal galimybes reikia siekti, kad kiekvienas iš mūsų, metęs į šalį kitus mokslus, imtų mokytis ir tyrinėti šiuos dalykus, jei tik jam tai bus prieinama. Reikia surasti ir tą, kuris jam suteiks galimybę ir sugebėjimą skirti dorą gyvenimą nuo netikusio ir iš visų galimybių visur ir visada išsirinkti geriausią. Turėdamas galvoje, kokį ryšį su dorybingu gyvenimu turi visa tai, apie ką dabar kalbėjome, žmogus supras, ką gera ar bloga teikia grožis, sujungtas su turtu arba neturtu ir su vienokia ar kitokia sielos būsena, kas tai yra aukšta ar žema kilmė, asmeninis gyvenimas, valstybinės pareigos, galia ir silpnumas, gabumas mokslui ir negabumas. Įgimtų ir įgytų sielos savybių dėka žmogus, atsižvelgdamas į sielos prigimtį, gali pasirinkti: blogesniu jis laikys tą gyvenimo būdą, kuris sielą padaro nedoresnę, o geresniu - tą, kuris ją padaro teisingesnę; į visa kita jis numos ranka."<br />
<br />
(Platonas. Valstybė. Mintis: Vilnius. 1981, 363-367)Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-3773452141892557348.post-45252682785898982432011-09-26T23:25:00.008+03:002011-10-19T15:39:54.907+03:00Ženklai<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiTKmG0LZbDpEeZvzoG-fji_HpAbT8ZNTPYIbEivImrdSCBVqm5w3xrvNY0YMJnsFiMPMRQNBELw9rXsf1zjcizndPMkVRBjZrRTo3E1h-VFIZazs1_UIE24cs52n_vCwLNlw2MGSQhPMQ/s1600/in-yang-plur.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="1" height="100" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiTKmG0LZbDpEeZvzoG-fji_HpAbT8ZNTPYIbEivImrdSCBVqm5w3xrvNY0YMJnsFiMPMRQNBELw9rXsf1zjcizndPMkVRBjZrRTo3E1h-VFIZazs1_UIE24cs52n_vCwLNlw2MGSQhPMQ/s200/in-yang-plur.jpg" width="99" /></a></div>"Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių paskirtis - saugoti mus nuo ženklų. Ženklai nuolatos mus ištinka; gyventi reiškia būti tuo, į kurį kreipiamasi. Mes turime tik priimti, tik išgirsti tą kreipinį. Tačiau rizika mums atrodo pernelyg didelė, mums atrodo, kad toks begarsis griausmas gresia mus sunaikinti, ir mes iš kartos į katą vis tobuliname tą apsaugos mechanizmą. Visas mūsų mokslas bando mus įtikinti: "Nusiramink, viskas vyksta taip, kaip turi vykti, niekas į tave nežiūri, niekam tu nerūpi, tai tik "pasaulis", ir tu gali išgyventi jį kaip nori, ir kad ir ką tu savyje iš jo darysi, viską darai tik tu pats, iš tavęs nieko nereikalaujama, į tave nesikreipiama, viskas gerai".<br />
Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių įpratę ilgainiui nebepastebime. Tik trumpi akimirksniai juos pralaužia ir pažadina mūsų sielos jautrumą. Ir kai tai atsitinka, ir kai mes suklūstame, ir kai klausiame savęs: "Kas gi čia ypatinga įvyko? Argi tai ne tas pat, kas man nutinka kasdien?", tada galime sau atsakyti: "Žinoma, nieko ypatinga, viskas taip pat, kaip ir kasdien, tik tiek, kad šioje kasdienybėje <i>mūsų</i> nebūna".<br />
Kreipinio ženklai nėra kas nors ypatinga, kas nors, kas suardytų įprastą daiktų tvarką. Šie ženklai yra ne kas kita, kaip tik tai, kas vyksta visada, kas vyksta nuolatos, ir kreipinys čia nieko neprideda. Eterio bangos nuolat ošia, tik mūsų imtuvai paprastai būna išjungti.<br />
Tai, kas mane ištinka, yra kreipinys, kuriuo kreipiamasi į mane. Pasaulio vyksmas kaip tai, kas mane iš-tinka; šis vyksmas yra kreipinys į mane. Tačiau kai aš jį sterilizuoju, kai iš to vyksmo išraunu kreipinio daigą, tada tampu pajėgus viską, kas mane ištinka, traktuoti kaip dalį tokio pasaulio vyksmo, kuris man yra abejingas. Rišli, sterilizuota sistema, į kurią man visa tai tereikia tik įterpti, yra titaniškas žmonijos kūrinys. Kalba irgi buvo priversta jam tarnauti."<br />
<br />
(<a href="http://www.citatos.com/autorius/Buberis-Martinas/116">Martinas Buberis</a>. Dialogo principas 2. Vilnius: Katalikų pasaulis. 2001, 60 p.)Unknownnoreply@blogger.com0