2018 m. kovo 20 d., antradienis

Meilė ir Dievas


Kartais sakoma, kad Dievas yra Beribė Meilė, t.y. viską ir visus myli.

Gerai, bet aš sakyčiau, kad tokia, hipotetiškai, būtis kaip Dievas, tai, visų pirma - Bedugnė Vienatvė, o iš čia ir Meilė Viskam. O kaip tu galvojai?

Tik tas, kas neturi Nieko, gali mylėti Viską. Iš čia plaukia, kad tas, ko niekas nemyli, myli visus ir viską, to alksta, o tas, kurį myli visi, nemyli nieko. Paradoksalu! Juk tai stebime gyvenime. Daugelio mylimas, pavieniam žmogui abejingas. Kuo daugiau žmonės kažkam skiria savo dėmesio ir meilės, tuo mažiau jie yra to dievuko mylimi ir atvirkščiai. Štai tokia dramatiška meilės anatomija. Net ir pavienių porų atveju, visada kažkuris(-i) myli labiau, o kitas(-a) leidžia save mylėti.

Iš čia yra ir visas tas slaptumas ar slėpynės, Dievo niekur negalima rasti, nes jo niekur nėra, kur yra jo meilės objektas, ir atvirkščiai. Meilužių slėpynės. Meilė - tai paslaptis. Tik taip ji galima. Nieko nepadarysi...

Meilė - tai medžioklė, kaip lapė vilioja gaidį arba iš varnos sūrį... Kol sūris pas varną - svaigsta abu.  Sūris iškrenta - baigiasi meilė. Nori meilės - visada saugok savo sūrį. Kiekviename gyvena lapė, varna ir sūris, svarbu tai suprasti. Meilė yra žaidimas, o ne kova, tai pusiausvyros menas, subtilus, darnus šokis, toks štai tas meilės hermetizmas...


Iliustracija: Pavel Kuchinski