2013 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis

Jei Didelis Velnias ir Didelis Šventasis susitiktų

"Per didelis nuolankumas slepia puikybę." 
(Senovės kinų išmintis) 

Didelį velnią iš perdėto dorumo pažinsi... Didelį šventąjį - iš perdėto palaidumo. Abu ne visai žmonės, ne visai šio pasaulio gyventojai. Vienas trokšta valdyti vardan laisvės, kitas išlaisvinti vardan valdžios. Abu susitikę nelabai ir turėtų ką viens kitam pasakyti.
Didelis velnias pažvelgęs į Didelį Šventąjį atsidustų su ilgesiu, bet šventojo palaidumas jam nebūtų džiugus, šventasis atsidustų, nes velnio dorumas jam nebūtų mielas. Abu turi tai, ko kitas geidžia ir abiem nemiela tai, koks kitas yra.

Vieną dieną Didis Šventasis užmiršęs, kas jis yra, gali tapti Didžiuoju Velniu, o Didysis Velnias, pamiršęs save - Didžiu Šventuoju. Taigi, galbūt kiekvienas kitame išties nekenčia savęs, kurį kažkada pamiršo...

Jei Didis Velnias prisimintų save – apkabintų Didį Šventąjį su ašarom, jei Didis Šventasis prisimintų save – apkabintų Didį Velnią su ašarom. Abu turėtų daug ką viens kitam pasakyti.

Suvelnėjęs šventasis ir sušventėjęs velnias, abu, prisiminę save - taptų bičiuliais.


2013 m. rugpjūčio 31 d., šeštadienis

Ar idiotas gali būti dvasingas?

Linas: Ar idiotas gali būti dvasingas?
Aš: Geras klausimas, Linai! :)

 „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“. (Evangelija pagal Matą 18 sk., 1-4) 

 Jei dvasingumą vertintume kaip transedentalias, metafizines patirtis tai intelektas čia visai nebūtinas, net gi priešingai, tam, jog patirtume tai, kas yra už kasdienės logikos ir įprastinio suvokimo ribų geriau to proto laibai neturėti arba išmokti tiesiog jį nutildyti (pvz.: Zen), nes būtent protas maištaus ir teigs "Tai neįmanoma", o tai kas neįmanoma yra anapus įmanomo, anapus to kas žinoma ir suprantama. Paradoksalu, bet tą patį apibrėžimą galime pritaikyti ir psichikos ligai, tad gali būti keblu atskirti, kur dvasios ligonis, o kur nušvitęs žmogus. Istorija "Paskutins klasėje".

Živilė: nuostabus rusų serialas pagal Dostojevskio romaną "Idiotas" ...

2013 m. kovo 22 d., penktadienis

Kaip prašnekint akmenį ir Dievą


Darbščioji ranka valdo, o tingiąją reikia versti dirbti.“
(Patarlių knyga, 12:24, Senasis Testamentas. BIBLIJA)

Gamtoje vikresnis valdo lėtesnį. Žinome, kad visa kas juda, tik juda skirtingai. Juda net ir akmenys ar žemės pluta apskritai. Dirvą tarsi valdo augalai, nes yra vikresni, užželia dirvonus ir siurbia jų mineralus. Žolę valdo gyvuliai, vikresni ir intensyvesnį gyvenimą gyvenantys padarai. Gyvulius - žmogus, savo veiklos intensyvumu viršijantis bet kokį mums žinomą padarą.

Kaip žolė nemato karvės, karvė nesuvokia ką daro žmogus, taip gal būt žmogus nesuvokia kažko, kas intensyvesnis už jį – Dievo...

Taigi, jei akmuo labai lėtas, tai jo akimirka, man, kaip žmogui, gal tęsiasi metus ar ir daugiau. Jei perskaitysiu akmeniui garsiai knygą, per 2 dienas, jis neišgirs, jei tarkim girdėt galėtų, vien jau todėl, kad tai toks trumpas laiko tarpas, kurio jis nefiksuoja. Taip ir su Dievu, kuris yra greitesnis – aš jam būsiu kaip tas akmuo, jis pažvelgs į mane akimirką, o manyje nieko visai neįvyko, mano 2 dienos, jam truks visą amžinybę ir jau bus ten įvykę tiek viso, kad apibendrinti, susieti mano istorijos jis nebe sugebės.. Nebent.. Tai būtų kažkas, kas būtų manyje visada arba labai ilgai. Jei labai ilgą laiką darysiu tą patį, kažkokį gan elementarų veiksmą, tarkim rodysiu žalią kortelę, tai yra tikimybė, kad dievas tą „raštmenį“ vis gi išvys, nes jis visad bus toks pats, kiek į mane be pasižiūrėsi. Taip ir akmuo, gal būt išgirs mane, jei tarp savo suvokimo intervalų vis sutiks tokį patį mane, mano vis tą pačią raidę, vaizdą, ženklą...

Nors, galimas ir kitas būdas. Savo įrašytą kalbą Dievui pagreitinti, o akmeniui sulėtinti.

Kita vertus, tai kas yra be galo intensyvu, mums atrodo kaip beveik ar visai nejudantis. Tarkim, tas pats akmuo, jo atomai juda taip greit, kad to dėka atsiranda man apčiuopiamas ir tarsi nejudrus objektas. Kitaip tariant, tam tikras, labai aukšto intensyvumo taškas, mums tampa statišku, nejudriu objektu. Tad visai logiška, kad tas pats akmuo tai Mūsų Dievas žolėj..


2013 m. kovo 10 d., sekmadienis

Skystasis auksas

Šiandien ryte apsilankiau prekybos centre. Duonos, sviesto, alyvuogių, grietinės... Vaikštinėdamas tarp eilių netyčia nugirdau mamos ir dukters pokalbį:
- O kur tėtis? - klausia dukra.
- Auksiniam skyriuj, kur gi dar, - atsako mama.
Ir čia aš supratau - alchemikams pavyko! Sena svajone bet kokį š., atsiprašant, paversti auksu jau senų seniausiai išsipildė ir tapo masine gamyba.
Tik štai paradoksas, patys arabų alchemikai, šį skystąjį auksą, dar vadinamą al kuhul, naudojo tik kvepalų gamybai, o išoriniam vartojimui griežtai uždraudė.
Ir tada man kilo klausimas, kas gi dabar yra laukinis ir atsilikęs barbaras, baltaodis, maukiantis litrais kvepalus ar rytietis skleidžiantis kvapų magiją?...

2013 m. vasario 15 d., penktadienis

Didžioji Visatos Tuštuma ir Turtuma

Emptiness and Fullness by Bill Epperly
Emptiness and Fullness by Bill Epperly
Vieni žmonės duoda. Kiti žmonės ima. Kas turi, tas gali duoti, kam trūksta - ieško kur paimti. Paprastai, linkusiam imti, yra gerai pažįstamas trūkumo, vidinės tuštumos jausmas - turbūt tokie kalba apie gyvenimo, o gal net apie Didžiąją Visatos Tuštumą. Nes kaip danguj taip ir žemėje, kas viduje - tą "matome" ir išorėje...

Linkusieji duoti kalba apie Didžiąją Visatos Turtumą, ir tokių, jei būti sąžiningu, pasitaiko rečiau. Dažniau sutiksi linkusį imti žmogų... Liaudyje tai išreiškiama, girdi, žmogaus pirštai į save lenkti ir panašiais posakiais.

Bet išties žmogus, kaip ir visa kita šiame pasaulyje, geba tiek imti, tiek duoti ir abu šie veiksmai yra lygiaverčiai, abu reikalingi, nes abu yra gyvybės pamatas. Taip jau sutvertas šis pasaulis, kad visa kas gyva, gyva todėl, kad juda, kad keičiasi, o tam, kad judėti, kad keistis, reikia nuolat imti ir duoti, nuolat įkvėpti ir iškvėpti, tik taip gali gyventi. Ir kuo labiau imi ir duodi, tuo labiau gyveni. Elementari mechanika ir nieko daugiau.

Linkusius tik imti ištinka tiek kūno, tiek dvasios vidurių užkietėjimas, puvimas ir prastas kvapas. Laisvai imančius ir atiduodančius ištinka augimas, klestėjimas ir laimingas gyvenimas. Paprasta.

Taip, paprasta, bet ir sudėtinga. kaip gali imti ir duoti, jei aplink tave tik linkę imti sutūpę, jei vamzdžiai užsikimšę ir vietinės sistemos grandys nefunkcionuoja?

Tokiu atveju santechnikai turi tam reikalui pritaikytą įnagį, tokį gyvatuko formos šepetį su  propeleriu. Įkiša kur užsikimšo, pasukai gerai, pravalo ir tvarka, vėl viskas cirkuliuoja.

Seniai matematiškai yra įrodyta, kad siekdami bendrai naudos, tą naudą, sukursime, visais atvejais, didesnę nei tai būtų pavienių individų savarankiškų laimėjimų suma - visada.

Štai koks paradoksas, homo sapiens pasirodo nėra toks protingas kaip apie save galvoja. Nors, kita vertus, turbūt galima būtų tai paaiškinti.

Žmogus būdamas vaikas dideliu sumanumu nepasižymi ir logika išsivysto ne iškart, taip pat, būdamas priklausomas ilgą laiką nuo tėvų, daugiau ima nei duoda. Vėliau padėtis pasikeičia.

Išeitų, kad žmonija dabar vaiko amžiuje. Tad kita nelieka, kaip tik besąlygiškai duoti, tačiau duoti protingai, nes persišėręs vaikis gali ir nesulaukti pilnametystės. Kur nėra saiko prasideda ligos, vidurių užkietėjimai, prastas kvapas ir visa kita.

Jei tik toks tokį pagimdo, kaip meška mešką ar žmogus žmogų, ir gimdytojas pradžioje, paprastai, yra labiau Žmogus, nei jo žmogutis, bet tai su laiku pasikeičia, tai ir protingą gali pagimdyti tada tik protingas, pradžioje mažiau protingą už save, bet tai su laiku pasikeičia. Išeina, kad žmoniją pagimdė kažkas labiau protingas, kuri pradžioje yra nelabai protinga, todėl prižiūrima ir ne viską gaunanti ko nori. Tai gali sukelti ir trūkumo ar skurdo iliuziją, bet gi gyveni ir mokaisi... Manau galime būti ramūs.