2009 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Savęs paieškos arba Tiems kas yra „Kitokie“

Jeigu visuomenė itin griežtai nustato rėmus, į kuriuos turi tilpti viskas, kas siekia pripažinimo bei sėkmės, - išvaizda, ūgis, jėga, pavidalas, sugebėjimas adaptuotis, turtinė padėtis, vyriškumas, moteriškumas, lytinė orientacija, tinkamas elgesys, geri vaikai, religija ir kita, - tuomet būtinybė vertinti save, remiantis nustatytais kriterijais, savo ruožtu įsirėžia visų šios visuomenės narių psichikoje.

Tad atstumtojo, kažkur neatitinkančio vienokių ar kitokių kriterijų žmogaus, problemos paprastai būna dvigubos: viena vertus, - asmeninės, kylančios viduje, o antra vertus, - išorinės, kylančios iš visuomenės.

Kol kas panagrinėkime vidines tremties problemas. Gyvenant visuomenėje perimame vertybių, pažiūrų sistemą ir kartais, taip nutinka, kad tam tikri asmeniniai poreikiai gali skirtis nuo visuotinai priimtinų. Kai dvasioje įsišaknijusi tokia dvejopa vertybių-poreikių struktūra, žmogus yra tarsi nesunkiai išbalansuojamos svarstyklės, kartais pakanka net lengviausio argumento, piktesnio žodžio ir panašiai.. Tokia padėtis atima daug jėgų, sekina, todėl žmogus gali būti linkęs pernelyg lengvai pasiduoti, numoti į viską ranka. Prireikia nemažų pastangų tam, kad pasipriešinti, apginti save ir išsireikalauti savo teisę dirbti, mokytis – gyventi galų gale taip, kaip norisi.

Nuolatinė prievarta rinktis tarp meilės tam kas sava, artima, brangu ir baimės dėl gresiančios bausmės dėl neatitikimo nustatytoms taisyklėms priverčia išgyventi emocinį skilimą, o tai - tiesus kelias tiesiog palūžti. Jei esame prievartaujami rinktis tarp to kas mums brangu ir visuomenės, vadinasi toji visuomenė yra nepateisinamai žiauri ir buka. Visuomenė, verčianti žmones žaloti savo sielas, stengiantis atitikti tos visuomenės reikalavimus, labai rimtai serga.

Dar blogiau, kai tokią „kultūrą“ nešiojamasi savyje, paklūstama jai ir dvasioje su ja tapatinamasi.

Pačios blogiausios ir žalingiausios visuomeninės sąlygos yra ten kur siela nepripažįstama kaip savaiminė vertybė. Kai sąlygos yra tokios, kuomet reikalaujama besąlygiško paklusnumo ir draudžiama atsiklausti savo sielos, širdies balso. Kuomet žmogus verčiamas rinktis tarp sielos ir visuomenės, kuomet šiltus žmogiškus santykius riboja turtinė padėtis ar kastų sistema, kuomet keisti ar nematyti dalykai nekelia jokio susižavėjimo, o už smalsumą ar kūrybingumą, buvimą „kitokiu“ smerkiama, šmeižiama ar baudžiama užuot įvertinus ir atlyginus, arba atlyginama tik tada, jei šių savybių šaltinis yra „savas“ žmogus...

Kaip ten bebūtų, ar visų tų problemų šaltinis viduje ar išorėje, tam, kad atlaikyti įtampą, deramai pasipriešinti ir tiesiog išsivaduoti privalu pasižymėti tam tikromis savybėmis. Nuo neatmenamų laikų sąmoningas didvyriškumas buvo geriausia priemonė dviprasmiškai padėčiai įveikti. Turime būti ištvermingi kaip Sizifas, bebaimiai kaip kiklopas ir storaodžiai kaip Kalibanas. Reikalingi narsumas, kaitra ir grėsmingumas, kad įstengti atsispirti pagiežingai ir nepakančiai aplinkai.

Ketinant eiti savo keliu, žmogui kurio dvasiniai ar emociniai poreikiai bent šiek tiek arba gerokai skiriasi nuo visuotinai priimtų dabartinėje aplinkoje, panašiai kaip mitų herojams, privalu sugebėti rasti ir įgyti šių savybių ir reikiamu momentu pademonstruoti, kad apgintume save ir savo įsitikinimus. To išmokstama kasdieniniame gyvenime, per nuolat iškylančių situacijų praktiką.

Taip nutinka, kad skirtingi žmonės iš esmės būna nesuderinami, ir dėl to niekas nėra kaltas.

Kartais matome žmones atsiprašinėjančius vien už tai, kad vaikšto šia žeme, nedrįstančius tiesiog tarti „Ačiū, ne,“ ir išeiti. Vietoje to, klausosi kokie jie yra nevispročiai ir nenormalūs nes ėda ne šieną ir avižas ir panašiai ir taip taip toliau ir toliau.. Kam iš kailio nertis mėginant įsisprausti į nieko bendro su jumis neturinčiais rėmais?... Na, dažniausiai todėl, kad tiesiog nežinome, jog galime elgtis ir kitaip.

Kartais gali atrodyti, kad pasirinkimas tarp išorės keliamų reikalavimų ir savo sielos poreikių yra tiesiog gyvybės ir mirties klausimas. Žmogus gali jaustis ujamas ir stumdomas, niekur nerandantis sau vietos.

Atstumtiesiems tokia savijauta palyginti normali, bet nenormalu yra tiktai sėdėti ir lieti ašaras nieko daugiau nesiimant. Reikėtų keltis ir eiti ieškoti tos vietos, kur žmogus pasijustų laukiamas ir savas. Atstumtajam toks žingsnis būtinas – tiesiog esminis.

Saldumynai

Kartais siekiant palengvinti savo tremtį atliekami veiksmai kurie atneša tik tai dar didesnį išsekimą, dar labiau žaloja, niekuo iš esmės nepagerindami dabartinės būklės. Sulig kiekvienu nauju išpuoliu pelnoma sau tik žala.

Kai kas renkasi akivaizdų blogį: prastą draugiją, piktnaudžiavimą sielai ir kūnui pražūtingais dalykais (alkoholis, narkotikai, seksas ir t.t.). Iš pradžių gal tai ir iškelia į padanges, bet paskui nusviedžia dar žemiau pradinės atžymos.

Yra keletas būdų, kaip tokio klaidingo elgesio išvengti. Radus ramesnę valandėlę reikėtų tiesiog pažvelgti į savo širdies gelmes ir pripažinti ne tik gerąsias savybes, talentus ir t. t., bet ir ribotumus bei silpnybes. Sveikimo pradžia yra liautis save apgaudinėjus, kad neva lašelis saldžios mikstūros padės išsigydyti kojos lūžį. Pasakius tiesą apie savo žaizdą galime aiškiai suvokti kokių vaistų reikia. Nereikia griebtis bet ko, kas po ranka, vien tam, kad tik užpildyti susidariusią tuštumą. Geriau palaukti, kol atsiras tikrų vaistų, nuo kurių išties sustiprėsime. Kantrybė ir laikas mūsų sąjungininkai.

Kelias – rasti savus

Pamažu mokomės vengti situacijų, kuriose, net ir teisingai pasielgę, vistiek atrodytume netinkamai. Labai svarbus nuoširdumas sau, nes tik ieškodami išties to ko mums reikia mes galime tai rasti.

Svarbiausia ištverti ir laikytis – ar tai mes būtume atskirti nuo savo kūrybos, ar išstumti iš visuomenės arba religinės bendrijos, išvaryti iš šeimos, persekiojami tam tikros žmonių grupės, ar būtų suvaržyta mūsų judėjimo, minčių, jausmų laisvė, - vis vien gyvenimas tęsiasi, mes einame pirmyn ir po žiemos visuomet ateina pavasaris. Laikykitės. Dirbkit savo darbą. Jūs rasite kelią, kurio ieškote. „Bjauriojo ančiuko“ pasakos pabaigoje gulbės atpažįsta ančiuką kaip saviškį anksčiau, nei jis pats spėja tai suvokti. Ir tada, kuomet ypatinga žmogaus dvasinė esmė, susidedanti tiek iš instinktyviųjų, tiek ir iš dvasinių jo savybių, - yra palankiai priimama ir pripažįstama, tas žmogus pajunta niekad lig tol nepatirtą gyvybinių jėgų ir energijos antplūdį. Suradęs tikrąją savo dvasinę šeimą, žmogus išgyvena nepaprastą pakilimą ir priklausymo saviems jausmą. Kai po visų klajonių ir kančių pagaliau kertame gimtosios šalies sieną, tai iš pradžių dažniausiai dar kurį laiką nė nepastebime, kad žmonės jau nebežiūri kreivai, su panieka ar pasibjaurėjimu – jie susižavėję ir draugiški, arba bent jau ne priešiški.

Kartais žmogus neįstengia rasti tokios visuomenės, kuri jį įkvėptų. Tuomet paprastai nusprendžiama tiesiog tokią visuomenę susikurti. Ir tai puiku, nes kai tokia nauja bendrija atsiranda, vieną gražią dieną nežinia iš kur paslaptingai pasirodys ir kiti tokie pat ieškotojai, džiugiai tvirtindami, kad štai pagaliau surado tai, ko ieškojo.

Baimė būti „kitokiu“, būti savimi išties tiesiog blokuoja mūsų visuomenės potencialą, ją skurdina. Todėl įveikę pasipriešinimą, atradę save ir išsiskleidę asmenys tampa ne tik laimingi patys, bet ir keičia bei praturtina pasaulį, šalį, visuomenę kurioje gyvena.

Pirmas žingsnis klestinčios, turtingos, laimingos žmonių bendrijos link – tolerancija.


"Jeigu kas nors yra pasauly, dėl ko verta kovoti, tai - laisvė gyventi savo idealais, nes tik šiuo keliu eidami galime pasireikšti savo asmenybe ir išplėtoti viską, kas mumyse įdiegta; čia mes turime vienintelę galimybę savo gyvenimą padaryti turtinga pilna visuma ir pasireikšti tuo, kas mumyse yra skirtinga kitų atžvilgiu. Jeigu mes nekursime arba pragaišime šitą galimybę, mūsų gyvenimas bus daugiau ar mažiau nepasisekęs gyvenimas, nors ir įvykdytume pareigas, kurios mums uždėtos."

(Orison Swett Marden. Ką darai daryk gerai. Liktarna. 103-104 p.)

Šis rašinys tai savotiška C. P. Estes „Bėgančios su vilkais“ knygoje dėstomų minčių ir citatų santrauka, adaptacija bei interpretavimas.


Keli filmai kuriuos rekomenduoju:
"Dead Poets Society" (1989),
"Schläft ein Lied in allen Dingen" (Sleeping Songs) (2009)
"Das Experiment" (2001)
"Die Welle" (2008)
"Caótica Ana" (2007)
"Der Krieger und die Kaiserin" (The Princess and the Warrior) (2000)
"One Flew Over the Cuckoo's Nest" (1975)
"Shichinin no samurai" (Seven Samurai ) (1954)
"Stalker" (1979)
"Der Himmel über Berlin" (Wings of Desire) (1987)
"Vnuk Gagarina" (2007)
"Spring, Summer, Autumn, Winter... and Spring" (2003)
"Bin-jip" (Empty Houses) (2004)
"Persepolis" (2007)
"Ya ostayus" (2007)
"Gadkie lebedi" (2006)
"Mongol" (2007)
"Prendimi l'anima" (The Soul Keeper) (2002)
"Sobachye serdtse" (1988)
"Angel-A" (2005)
"The Last Samurai" (2003)
"Shrink" (2009)
"Cheburashka", (1969-1983) serijos.
"Shrek" (2001)
"Baramui Fighter" (2004)
"Invictus" (2009)
"Once" (2006)
Kai kurių filmų aprašymus rasite čia.




Gal kažkam pravers šis PRIEDAS:

Miyamoto Musashi, garsus japonų samurajus, išpopuliarėjo dėl savo sėkmių kovose, prieš mirtį mokiniams paliko 21 savidisciplinos punktą. Pamokymų sąvadas pavadintas "Kelias eiti vienam".

KELIAS EITI VIENAM
(arba savikliovos kelias)

Neatgręžk nugaros šio pasaulio keliams.
Nesvajok apie fizinius malonumus.
Neketink kuo nors pasikliauti.
Žvelk į save lengvai; žvelk į pasaulį giliai.
Neturėk godžių minčių.
Nesigailėk to, kas nutiko tavo asmeniniame gyvenime.
Nepavydėk kitam gėrio ar blogio.
Nesisielok atsisveikinant su bet kuriuo keliu.
Nesiskųsk ir nejausk kartėlio sau ir kitiems.
Neturėk širdies, artėdamas prie meilės kelio.
Neteik niekam pirmenybės.
Nepuoselėk vilčių apie nuosavus namus.
Neturėk potraukio gardžiam maistui.
Nesinešiok senovinių daiktų, perduodamų iš kartos į kartą.
Nepasninkauk tiek, kad galėtum nusilpti.
Nemėk materialių daiktų, išskyrus ginklus.
Eidamas keliu, nepavydėk mirties.
Neturėk tikslo pasenęs turėti turto ar žemės.
Gerbk dievus ir budas, bet nepriklausyk nuo jų.
Nors atiduodi gyvybę, neatiduok savo garbės.
Niekada nesitrauk iš kovos menų kelio.

(Mijamoto Musaši.„Penkių žiedų knyga“. Leidykla: Obuolys. 2007, 32 p.)

2009 m. spalio 11 d., sekmadienis

Vampyrai

(tikra istorija iš mano gyvenimo)
Tai buvo, berods, 2001 metų birželį, važiavau namo, išvargęs, nukankintas kelių dienų lėbavimo, kuris prasidėjo kasmetiniame „Loveparade“ ir truko geras tris paras. Požeminis Berlyno metro nešė mane tolyn, namų link, bet iki tikslo dar buvo toli. Reikėjo atlikti kelis persėdimus. Vagonas maloniai sūpavo ir lipti nesinorėjo, atrodė, kad galėčiau taip važiuoti ištisą amžinybę, tačiau visgi lipti reikėjo... Tuščiais geltonų plytelių koridoriais patraukiau link paviršiaus, persėsti į antžeminę liniją. Priešakyje laukė ilga ir stati laiptelių virtinė. Atsidusau ir pradėjau kopti. Aplink nė gyvos dvasios, kilimas atrodė niekada nesibaigs. Ir štai, pagaliau paviršius, balzgana gatvės žibintų šviesa, pakėliau galvą. Pakėliau ir apstulbau, taip ir nedrįsęs toliau žengti nė žingsnio. Priešais, kiek kairiau viršuje, jau manęs laukė. Visą tą laiką, visą ta kilimą, rodos trukusį amžinybę, toji žmogysta stovėjo ir laukė paviršiuje. Ji puikiai žinojo, kad po tokio kopimo, netreniruotas žmogus, viršun užlips išsekęs, neturintis jėgų bėgti ir priešintis. Tą supratau akimirksniu, nors aplink buvo atvira erdvė, bet aš buvau spąstuose!!! Bravo!!! Prieš mane stovėjo išties įgudęs medžiotojas, o aš buvau auka. Jis/Ji stovėjo oriai, pakelta galva ir žvelgė kažkur tolin, rodos manęs čia nė nebūtų. Galva apmuturiuota juoda medžiaga it mumijos ar nindzės, akių nesimatė. Tamsi juoda skraistė pasidengusi dulkėmis, atrodė, kad žmogus ką tik voliojosi ant žemės ar išlipo iš kokio apleisto rūsio. Lyties negalėjau suprasti.. Pauzė užsitęsė, viskas sustingo, erdvė susitraukė, likau tik aš ir juodo apsiausto sąvininkas. Ko medžiotojas laukė? Nežinau.. Bet kažkokiu būdu supratau, kad tikslas yra mano kraujas ir tai gali kainuoti man gyvybę... Prabilau darkyta anglų kalba maždaug tokiais žodžiais „... prašau nežudyk manęs, aš dar toks jaunas, noriu pamatyti pasaulį, gyvenimą.. (sakiau iš širdies, atvirai ir ramiai, išties buvau kiek pagėręs) Jei tau reikia mano kraujo – imk...“ ir ištiesiau ranką į priekį... Vėliau ėmiau matyti lyg sapne, berods, kažkur iš dešinės, išniro maža, kokių 9 metų mergaitė, ilgais auksiniais garbiniuotais plaukais... Tamsa... Pabundu.. Stoviu ant laiptų, prisišliejęs prie sienos turėklų... Akimirką dairaus, mąstau kur aš, kas aš, kas čia vyksta, rodos buvau užmigęs ir sapnavau... A! Aš metro tunelyje ir laiptais kylu aukštyn, važiuoju namo, reikia persėsti... taip... taip... O! Pastebiu, jog mano dešinė ranka su dviem skylutėm, tai įkandimas, panašu, kad dantys it kokios katės... Įkąsta ir kiek truktelėta, padrėksta.. Įkandimas tarp riešo ir alkūnės, vidinėje rankos pusėje, kaip tik kur eina vena. Imu sukti filmuką savo galvoje atgal, kas čia nutiko? Vampyras?!!.. Aš buvau sutikęs vampyrą?!! Nieko sau... Be to, aiškiai atsimenu, jog buvau užlipęs į pat viršų, o dabar aš vėl atsidūriau kokius 5-10 metrų žemiau, laiptų apačioje? Keista... Kad ir kiek bandau atsiminti – galvoje tuštuma, apie tai nieko.. Išties net pralinksmėjau, čia tai bent įvykis! Sėdu į savo metro, laimingas važiuoju namo, žmonės spokso į mano ranką, į mane, o aš sėdžiu kvailai išsišiepęs, ir kiek suglumę dairosi, šnekučiuojasi... Frazių nuotrūpos skrieja pro mano ausis... „Kas jam? Ką vampyras?... Ne... negali būti.. o gal?...“
Įkandimo žymės išnyko po pusmečio. Jokių transformacijų nepatyriau. Jau praėjo daug metų, esu vis toks pat žmogus, ilčių nėra.

2009 m. spalio 4 d., sekmadienis

Apie nelaimingą meilę

Dažnai tekdavo sutikti klausimą: ką daryti kai kamuoja meilės kančios? Taip, išties geras klausimas ir deja daug kam aktualus.. Ir štai į galvą atėjo viena mintis.

Jau gana seniai psichologė E.Kubler-Ross dirbdama su mirštančiais ligoniais išpuoselėjo ir pasiūlė 5 stadijų modelį, kuris padeda geriau suvokti žmogui kas su juo vyksta ir sykiu tarsi palengvinti kančias:

1.Neigimas.
2.Pyktis
3.Derėjimasis
4.Depresija
5.Priėmimas

Nors atrodytų, kad gyvenimas yra brangiausia ką turime, bet kartais, kai įsimylime, mylimasis ar mylimoji gali atrodyti kur kas brangesni. Jei meilė abipusė, laiminga, tai nuostabu ir apie tai neturiu ką be pridurti, bet štai jeigu ne...

Sunku būtų teigti, kad meilės netektis tolygi gyvenimo netekčiai, bet kai artimas žmogus atrodo brangesnis už visą ką, tai visgi tikiu, kad čia yra daug bendrumų... Sykiu toks išgyvenimas manau yra sąlyginai saugi "repeticija" prieš pasitinkant paties gyvenimo netektį, kuri laukia mūsų visų, deja...

Taigi, Elizabeth Kubler-Ross 5 stadijas pabandžiau pritaikyti nelaimingos meilės atvejui ir štai kas gavosi:

1. „Rožinės svajonės“
Gyveni rožinėmis svajonėmis, tiki tuo, kuo norisi tikėti.

2. „Kažkas ne pagal scenarijų“
Štai jau praėjo pirma, antra, trečia, ketvirta, n-toji serija, vis lauki meilės scenos, o jos kaip nėra taip nėra. Imi manyti, kad režisierius suklydo, kažką praleido, pamiršo... "KaaAAŽKĄ STIPRIAI PAMIRŠO!!!..". Dominuoja susierzinimas, nekantrumas, pyktis...

3. "Derėjimasis"
Paauglystės laikais viena mano pažįstama gerdama vandenį darydavo lygiai 8 gurkšnius, aštuonis, nes tiek raidžių buvo jos mylimojo varde. Taip ji derėjosi su likimu ir tikėjosi pritraukti savo meilę. Kažkas atsikrato 15 kg antsvorio, kažkas - susikaupusią įtampą lieja eilėse, tapo paveikslus, kuria muziką, augina raumenis ar užkala krūvas pinigų...

Manau būtent šioje stadijoje lankomasi pas būrėjus, atliekami įvairūs ritualai ir panašūs dalykai... Stadijos trukmė turbūt tiesiogiai proporcinga ilgesio, vilties įtampai, kuriai atslūgus pereinamą į kitą etapą.

4. Suvokus neišvengiamumą ateina liūdesys, viltis virsta neviltimi... Ją gydo laikas, pokalbiai su suprantančiu žmogumi. Gal būt tai bus draugas, psichologas ar panašus nelaimėlis... Turbūt dar reiktų pridėti, kad liūdesį galima išlieti dainose, eilėse, dailėje, dienoraštyje - meno terapija žodžiu, kai kam padeda darbas...

5. Susitaikymas, ramybė, atsivėrimas naujai patirčiai...

Įvairių citatų apie nelaimingą meilę galite rasti čia.

Susijusios temos: Sentimentai, Pavydas, Apie partnerystę, Karalius ir tarnaitė



2009 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Arbatos gėrimo ceremonija

Japonijos ambasada organizuoja renginių ciklą "Iro-Iro NIPPON" (Japonija toli Japonija arti) skirta šios šalies kultūros pristatymui ir populiarinimui.
Šį sekmadienį, rugsėjo 20 d., Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyko arbatos gėrimo ceremonija, „Chanoyu”. Ceremoniją vedė arbatos ceremonijos meistrės Sodan Saito mokiniai iš grupės “Byakudan-no-kai" (Sandalmedžių grupė). Pati ceremonija, pradėta dzen meistro Rikyu, yra perduodama Omote senke mokykloje Fushin‘an iš kartos į kartą nepakitusi jau 400 metų.
Arbatos gėrimo ceremonija yra bendravimas mintimis tarp šeimininko ir svečio, dalinantis puikaus arbatos skonio teikiamu malonumu. Ceremonijos metu, meistras (šeimininkas) pagamina kiekvienam svečiui arbatos atskirai. Pirma pagerbiamas svarbiausias svečias, jei jų yra keli, o vėliau ir visi kiti. Pats ritualas persmelktas dzen budistinės praktikos dvasia, todėl čia labai svarbu viskas, kiekviena detalė, buvimas čia ir dabar. Ceremonijos esmė - parodyti dėmesį ir pagrbą svečiui, dėkingumą, kad jis atėjo. Šeimininkas tai daro labai subtiliai. Pradedama nuo arbatos gaminimo ir pateikimo įrankių parinkimo. Daugumas jų turi savo atskirą, originalų vardą. Tarkime, puodelis, bus pavadintas "Draugystės medus", o koks kitas elementas "Susitikime vėl", kas sykiu vienaip ar kitaip užsimintų svečiui, kad jis laikomas geru draugu ir trokštama su juo matytis vėl ir vėl. Tinkama aplinka sukuriama parenkant gėles (ikebanos menas), su proga susijusią kaligrafiškai užrašyta poeziją ir t.t.
Svečio tikslas - išreikšti dėkingumą, kad jį pakvietė, bei pagarbą šeimininkui, jo menui. Visą procesą galime vadinti savotiška meditacija ar tiesiog komunikacijos forma išreiškiančią jausmus ir mintis, parodant dėmesį per įvairius daiktus ir veiksmus. Reikia paminėti, kad ritualas griežtai standartizuotas, bet visada yra vietos ir improvizacijai.
Sykiu, mano supratimu, šio meno principai gali būti taikytini ir bet kurioje kitoje kultūroje, situacijoje, srityje, kasdieniniame gyvenime, tiesiog su išmone ir subtiliai parodant pagarbą ir dėmesį sutiktam žmogui, svečiui.

Keletas renginio akimirkų užfiksuota čia.
Daugiau informacijos apie ceremoniją čia.
Daugiau informacijos apie "Iro-Iro NIPPON" renginius apskritai čia.

Taip pat, besidomintys Japonijos kultūra gali tapti ambasados organizuojamo "SAKURA" klubo nariais ir dalyvauti nuolat organizuojamuose renginiuose (paprastai tai įvairių japoniškų filmų peržiūra), daugiau informacijos apie tai čia.

2009 m. rugsėjo 9 d., trečiadienis

Validation

Šį nuostabų filmuką parekomendavo "Miesto dzen" (tai puslapiukas Facebook'e, kurio jau nebėra, nes autorius uždarė projektą)
Tikrai verta pamatyti :)
Apie dėmesį, komplimentus, šypsenas, laimę ir meilę...

2009 m. rugsėjo 2 d., trečiadienis

Likimas, aš ir visa kita

...aplinka lemia mintis, mintys lemia jausmus, jausmai lemia veiksmus, veiksmai lemia įpročius, įpročiai lemia charakterį, charakteris lemia likimą... Likimas tai mūsų visų aplinka...

2009 m. rugpjūčio 25 d., antradienis

AUM arba kaip VISKAS yra

Kažkada seniai, prieš gerų 10 metų, skaitinėjau įvairią literatūrą susijusią su vedomis, mantromis, induizmu bei taip vadinamu šventuoju garsmeniu AUM. Kažkur buvo minima, kad šis garsmuo (AUM) tai pagrindinė ir svarbiausioji mantra. Ją sugalvojo senovės išminčiai. Jie ilgai mąstė, galvojo, ieškojo kol pagaliau surado optimalų-idealų garsų sąskambį koks tik gali būti, kaip teigia pasakojimai...
Ilgai, eilę metų, karts nuo karto pasukdavau sau galvą ir aš dėl dviejų dalykų:
1) Kaip 3 garsai (AUM) gali būti 1 garsas, nes teigiama, kad tai 1 garsas.
2) Kokiu principu tie išminčiai atrinko, iškristalizavo, išmąstė būtent šį garsą, šią raidžių kombinaciją, kaip ir kodėl...
Ir štai, visai neseniai, prieš kelias savaites, man atrodo, kad suradau atsakymus. Tai taip paprasta, taip elementaru ir įtikinama, kad daugiau nebelieka jokių klausimų. Negaliu pasakyti, kas atėjo pirma ar mintis ir supratimas kaip visa yra ar pirma buvo staiga užėjęs beprotiškai stiprus noras pasiklausyti gigantiškų varpų gausmo per "Youtube" ir jau tada mintis ir supratimas, beet esme štai kokia...
Beklausant varpo tampa aišku: "Baauumm... Baauumm... Baauumm..."
Mantra AUM yra tiesiog garso audio chronologijos atvaizdavimas ir tiek. A- pradžia, stiprus intensyvus garsas, U - garsas plinta, M - garsas tolsta ir slopsta.



Po to prisiminiau, kad ši idėja jau man buvo atėjusi seniai ir daug kartų tik kitu kampu, o jei tiksliau - tai analizuojant garso AUM grafinį atvaizdavimą, pateikiamą tų pačių išminčių. Tiesiog tada nebuvau tikras dėl savo spėjimų, abejojau. Garso AUM simbolis, mano supratimu, tiesiog vaizduoja garso plitimo stadijas ir tiek.









Visa tai puikiai dera su mūsų dienos mokslo keliama didžiojo "BANG" hipoteze. Išeina senieji išminčiai irgi manė, kad visata atsirado po didžiojo sprogimo. Iš esmės, tai kas tas garsas? Juk jokio garso nėra, yra tik vibracija kuri ausyje virsta garsu. Tad išeitų, kad visata prasidėjo tiesiog nuo didžiojo smūgio, kuris sukėlė vibracijos bangą. Vibracijos, kuri išsiplėtė ir pasklido, tapo pirmine materija, prielaida vėlesnėms formoms, kūrinijai. Išeitų, norint kurti visatas reikia tiesiog rasti tokį galios šaltinį kuris gebėtų skleisti pakankamo stiprumo vibracijas.
Dabar lieka neatsakytas sekantis klausimas: kam senovės žmonėms reikėjo audiovizualizuoti visatos gimimą ir nykimą 100 tūkstančių kartų, ką ši archaiška NLP technologija išties gali suteikti? Naują sąmonės būseną, suvokimą, žinojimą to kas buvo užrašyta ir ant Saliamono žiedo "Viskas praeina"? Gal...
O štai jeigu pritaikyti, mano fonosemantinio eksperimento rezultatus ir mantros garsus paversti spalvomis, bei pritaikyti chromoterapijos įžvalgas išeina visai įdomūs ir sykiu dėsningi dalykai. "A" - raudona, ryški, tai kraštis, sprogimas (eksperimente šie dėsningumai yra, bet reikia naujų, platesnių, tyrimų visam tam išgryninti), "U" ir "M" melsva, šaltos spalvos, vėsta.. Išeitų, kad mantroje užkoduotas karštis, vėsimas, šaltis... Visa tai, mano supratimu, irgi argumentas, liudijantis didžiojo "BANG" teorijos naudai.
Įdomūs dalykai atsiskleidžia, gal visai verta pasigilint į visą tą egzistencinę matricą užrašyta archetipine kalba mūsų sielose?
Gal...
2009 12 10
Taigi taigi, mąstydamas apie AUM ar (OM) tarp šių formų nematau esminio skirtumo, priėjau išvadą, kad didžiausia šio garso vertė yra tame kas atvaizduojama tyloje, pauzėje tarp garso pakartojimų.. (o pagal vedas Aum susideda iš 4 dėmenų: a+u+m+tyla) nes išties kas gi yra realybė, materija ir laikas ir t.t. Ar ne nuolatinis judesys? Taaip, tad Aum grasas, imituojantis pirminį garsą, žodį kuris tapo kūnų, impulsą, vibraciją imituoja judesį kuris atgaivina visatos kinotetrą, jos iliuzinį kūną, o tikroji realybė yra tyla tarp impulsų, kai iliuzija nutyla... Teisūs visgi tie budistai, teigdami apie tą didžiąją nebūtį, tai yra apie tą būtį kuri atsiskleidžia nutilus garsui AUM, užgęsus margaspalvei kalėdų eglutei kurią vadiname realybe. Kas mirksnį pulsuojanti realybė tarp eilučių slepia kitą būtį.. Tik štai klausimas, kaip tą kitą būtį pamatyti ar tai įmanoma? Ar įmanoma ją pažinti...
2009 12 11
Rutuliodmas mintį toliau, prieinu išvadą, kad budizmas tai materijalistinė filosofija įrodinėjanti materijos nebuvimą, t. y. toji nebūtis, nematreijalumas turbūt tėra tiesiog dvasinė būtis, būtis kuriai nereikia priežasties, virpesių, judėjimo... Būtis savaime.. O dvasinė būtis tai ir yra tai kuo tiki krikščionys, musulmonai, judajizmas...
2009 12 12
Išeina, kad visata, visuma, pasaulis, realybė yra it didžiulė ryla (angl. barrel-organ, rus. шарманка) kurios diskus, diskelius ir skriemulius kažkas suka, kažkas, kas savo generuojamais virpesiais ir prikelia visą ką gyvenimui.




2009 12 15
Akivaizdu, kad jei visą ką apžvelgtume aplink, išvystume, kad egzistuoja tam tikri visumai būdingi dėsniai ir sykiu labai individualūs, beveik visa kam būdingi skirtumai. Išeitų, kad Visata - tai didelis orkestras ar galingas choras kuriame solo partiją atlieka visame kame pasireiškiantys, visam kam būdingi dėsningumai, bendri principai, kurie sykiu yra ir pagrindinė melodija, esminis leitmotyvas, o jo fone skamba individualios, daugiau ar mažiau darnios improvizacijos, ar kitaip tariant, individualūs skirtumai.



Susijęs rašinys: Fonosemantinis eksperimentas

2009 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Fonosemantinis eksperimentas

"Sinesteziniai ryšiai tarp garso ir spalvos"
(Mano bakalaurinio darbo santrauka)

„Pradžioje buvo žodis.“ (Jn 1,1)
Perfrazuojant šią Jono Evangelijos citatą kaip metaforą galima teigti, kad viskas yra informacija. Informacija nuolat keliauja, gali turėti skirtingus nešėjus – žodis, garsas, vaizdas, kūnas ir panašiai. Iš esmės viskas, kas mus supa - yra informacija.
Tokiame kontekste, evoliucija, būtų informacijos sąveika per įvairius nešėjus. O ir kas galėtų paneigti, kad saulės kvantų pulsacija nėra vis dar moderni, ypač šių dienų informacinės visuomenės kontekste, archajiško dievo kalba?
Platonas savo dialoguose rašė apie idėjų pasaulį. Jo teigimu tikrasis pasaulis yra idėjų pasaulis, o šis tėra jo atspindys. Galima sakyti, kad idėjų pasaulis tai informacija, o mums pažįstamas kasdienis pasaulis, tai knyga, kurioje toji informacija užrašyta.
Gerokai vėliau, panašias mintis aptinkame ir K. G. Jungo darbuose, jo įvestose kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokose.
Jungo kolektyvinės pasąmonės turinys tai per milijonus metų sukaupta informacija, savotiška patirties informacinė matrica, kuri įtakoja mūsų pasaulio raidą ir sykiu pati yra įtakojama pasaulio.
(K. G. Jungas,1999)
Jei a priori sutiktume su Jungo kolektyvinės pasąmonės archetipų egzistavimu, tai galėtume daryti prielaidą, kad tai jutimais sukaupta informacija apie pasaulį per milijonus metų. Tame archetipiniame sluoksnyje turėtų būt palikusi savo atspaudą reakciją į garsą, šviesą, spalvas, geometrines formas, temperatūrą kuri kartojasi nuo pasaulio sutvėrimo, todėl darau prielaidą, kad tam tikri garsai, spalvos, geometrinės formos ir t.t. galėtų sukelti stabilią reakciją mūsų psichikoje, kitaip tariant turėti tam tikrą semantinį krūvį per se iki bet kokios individualios patirties.
Kitaip tariant, jeigu tam tikri garsai, spalvos, geometriniai simboliai ir pan. turi per milijonus metų sukauptą prasminį krūvį tuomet tai ir yra archetipinė kalba.
Gal būt fonosemantikos fenomenas ir yra vienas iš tų reiškinių per kurį ir kalba su mumis pasaulio istorija.
Visa tai ir paskatino mano susidomėjimą fonosemantikos sritimi, o šis darbas skirtas vienai iš svarbesnių prielaidų, fonosemantikos fenomenams tirti – siestezijos reiškinio analizei, o jei dar konkrečiau – garso ir spalvos sinestezijai.

Taigi, kaip jau minėjau, darbo tikslas sinestezijos tarp garso ir spalvos analizė, bandymas plačiau pažvelgti į fonosemantikos sritį, atrasti galimus fonosemantinius dėsningumus.
Tiriamiesiems buvo pateikta 14 garsų. Po kiekvieno ištarto garso, tiriamieji, turėdavo išsirinkti vieną spalvą iš dešimties standartinių spalvų skalės. Tyrime dalyvavo 115 žmonių, 51 vyras ir 64 moterys. Vidutinis tiriamųjų amžius 26 metai, jauniausiam 13, o vyriausiam - 63. 79 lietuviai, 20 rusų, 11 lenkų ir 5 kitataučiai.
Rezultatų statistinė analizė atskleidė tai, kad tarp tam tikrų garsų ir su jais siejamų spalvų pasirinkimas yra statistiškai reikšmingas. Asociacija tarp garso „S“ ir geltonos spalvos, kartojosi dažniausiai, beveik 3 kart dažniau nei tai būtų pasirinkta atsitiktinai.

Metodas
Pojūtis - Vaizdinys.
Tiriamiesiems pateikiamas garsas, garsą ištaria tyrėjas, kiek ilgiau ištęsdamas nei įprasta tariant žodžius. Sykiu vizualiai pateikiama dešimties spalvų skalė, pailga stačiakampio formos kortelė, ji duodama tiriamajam į rankas. Pateiktos standartinės spalvos: geltona, žalia, raudona, mėlyna, oranžinė, ruda, violetinė, juoda, pilka, balta. Tiriamojo prašoma išsirinkti skalėje spalvą kuri, kaip jam atrodo, yra artimiausia pateiktam garsui. Kai tiriamasis pasirenka spalvą tyrėjas sako kitą garsą ir taip procedūra kartojasi. Viso pateikiama 14 garsų: „A“, „E“, „I“, „O“, „U“, „L“, „M“, „N“, „R“, „Z“, „Ž“, „S“, „Š“, „F“.
Išvardinti priebalsiai ir balsiai buvo atrenkami vadovaujantis 2 kriterijais:
1) Jie turi būti universalūs, turėti atitikmenis įvairiose kalbose.
2) Tariant garsą, jį galima ištęsti, neiškraipant jo savybių.
Šiuo metodu buvo siekiama, kad tiriamasis galėtų koduoti asociaciją ir perteikti ją ne žodžiais, o spalvomis tiesiogiai, išvengiant, kiek tai įmanoma verbalinio filtro.
Tiriamiesiams pateiktos spalvos:




Bendra rezultatų lentelė:













Statistiniam duomenų apdorojimui taikiau Chi-kvadratą.
Tiriamųjų populiacijoje, kurioje visos spalvos asociacijoje su garsu vertinamos vienodai vienai spalvai tektų 11,5 tiriamųjų, kas sudaro 10 %. Visi pasirinkimai viršijantys šią 10 % ribą praktiškai yra dažnesni nei atsitiktiniai. Apie šių skaičiavimų principus plačiau galima pasiskaityti (Čekanavičius, V., Murauskas, G., 2006, p. 199-202).
Tyrimo rezultatams įtaką galėjo daryti tai, kad garsai turėjo atitikmenis spalvų pavadinimuose, tad pilnai tikėtina, jog daugumas tiriamųjų spalvas rinkosi ne dėl garsinio simbolizmo. Dėl panašių priežasčių buvo kritikuojamas Tsuru ir Firies (1933 m.) angliškų-japoniškų antonimų eksperimentas, kai tiek angliškuose tiek japoniškuose žodžiuose fonemos buvo panašios, kas Brown (1958) nuomone galėjo įvelti paklaidas į tyrimą. Todėl, atsižvelgiant į tai, iš visų rezultatų buvo atrinkti tik tie atvejai kai grasas ir pasirinktos spalvos pavadinimas neturėjo fonetinių atitikimų, bendrumų ir sykių pasirinkto varianto atsakymų skaičius buvo didesnis nei atsitiktinis.
Tyrimo metu paaiškėjo sekantys dėsningumai tarp garso ir spalvos:

[s] – geltona (30,4 %)
[r] – juoda (27,8 %)
[z] – geltona (19,1 %)
[f] – pilka (19,1 %)
[š] – juoda (18,3 %), ruda (18,3 %)
[u] – mėlyna (17,4 %)
[o] – mėlyna (13,00 %)

Hipotezė, kad kalboje egzistuoja dėsningumai, kai konkretus ryšiai tarp garso ir spalvos pasitvirtino.
Lyginant dviejų tiriamųjų grupes, atsakymus tarp tiriamųjų kurių gimtoji kalaba yra lietuvių (79 žmonės) ir tiriamųjų kurių kalba yra ne lietuvių (36 žmonės) statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta.
Galima pastebėti bendras tendencijas tame, kad skardūs grasai (z, s) susieti su šviesiomis spalvomis, o duslūs (š, f) su tamsiomis spalvomis. (z, s) garsai yra aukšto diapazono, o (š, f) žemo, tad visa kas ir patvirtina Ohala teiginius dėl garsinio diapazono įtakos suvokimui. ( Ohala, J. J. 1997)
Tyrimo rezultatai beveik pilnai sutampa su Jakobson, R. ir Waugh L. (1979) paskelbtais rezultatus apie kalbos garsų koreliacijas su spalvomis. A rausvumas, šiame tyrime a=raudona, pasirodė statistiškai reikšminga, šį atsakymą rinkosi 14,8% respondentų, tačiau dėl minėtų fonetinių panašumų ir rizikos įtakoti pasirinkimą, į rezultatus neįtraukta. Gelsvumas susijęs su e, šiame tyrime e=geltona rinkosi16,5%, bet kaip ir garso a atveju, dėl fonetinių panašumų ir rizikos įtakoti pasirinkimą, į rezultatus neįtraukta. Balzganumas susijęs su i , šiame tyrime nepasitvirtino, daugumai šis garsas siejosi su mėlyna spalva, ją rinkosi 17,4%, bet dėl fonetinių panašumų rezultatas taipogi atmestas. Tamsumas, kuris siejasi su o ir u, pasitvirtino ir šiame tyrime, abiem atvejais kartojosi statistiškai reikšmingas mėlynos spalvos pasirinkimas, 13,00 % ir 17,4 %.
Dar dėl garso "S".
Smalsumo dėlei, daugelio tiriamųjų, kurie garsą "S" asociavo su geltona klausiau, o su kokiu konkrečiu daiktu, objektu asocijuojasi šis garsas. Dažniausias atsakymas buvo saulė. Nežinau ar atsitiktinai, bet radau bent kelias klabas, kuriose saulės pavadinimas prasideda "s" raide. Surja, Солнце, Sun, Saulė.
Darbo išvados:
1. Fonosemantikos fenomenas egzistuoja yra plačiai paplitęs, universalus.
2. Spalvinė klausa nėra būdinga tik kaip simptomas sergantiems psichikos sutrikimais, ji silpniau išreikša, tačiau dėsningai pasireiškia daugumai normalių žmonių.
3. Spalvinės sinestezijos dėsningumus galima plačiai taikyti įvairiose masinės medijos srityse, mene, reklamoje ir panašiai, kaip praktinę priemonę, siekiant padidinti įtaigumą, išraiškingumą.
4. Fonosemantiką priskirčiau tokioms neverbalinės komunkacijos formoms kaip tarkim kūno kalba, t. y. komunikacijos forma kuri iškart gal ir nėra pastebima, bet visada esanti ir daranti poveikį, todėl labai svarbi gilesnė jos analizė.

Susijęs rašinys: AUM arba kaip viskas yra

2009 m. rugpjūčio 15 d., šeštadienis

Gyvenimas kaip menas, menas kaip gyvenimas

Saują žėrinčių akimirkų davė mums amžinybė ir pavadino tai gyvenimu. Ką be patirtum, kas be nutiktų, tai bus visad unikalu, nepakartojama, lemtinga bei negrįžtama. Laiko akimirkos tai deimantai vienoje svarstyklių lėkštelėje, o nuveikti darbai, patirti išgyvenimai sudėti kitoje. Ne visada galime patys nustatyti kainą, tačiau tam tikrą laisvę rinktis "prekes" turime. Kažkas pasirinks banalią kopiją prabangiuose rėmuose, kažkas šedevrą paprastuose rėmeliuose. Kiekvieno meno kūrino vertę nustatome pagal tam tikrus universalius kriterijus...

O kokie gi tie universalūs kriterijai?
Taaip, su tais kriterijais išties nebuvo lengva, sugaišau apmąstymams kelias dienas, teko net bibliotekoje apsilankyti ir pavartyti kelias knygas apie meno filosofiją ir panašias. Žodžiu visas tas menas pasirodė tokia painiava, tų kriterijų tokia gausybė, o aš mene išmanau ne kažin ką... bet priėjau išvadą, kad bet kokį kūrinį galima vertinti pagal tris pagrindinius dalykus:
Turinys, Forma, Kontekstas.

Turinys. Tai informacija, idėjos, mintys, prasmė, visa tai ką neša savyje kūrinys kaip prasminį krūvį. Informacija gali būti tarkim intelektinė arba emocinė, jausminė, o gal ir intuityvi ar dar kaži kokia, bet kokiu atveju informacija yra informacija ir tiek.
Forma. Tai turinio, informacijos nešėja, pateikėja, perdavėja. Čia galima sudėti visa tai ką vadiname meno rūšimis (kinas, literatūra, dailė ir t.t.), tada stiliais, technikomis ir panašiai...
Kontekstas. Tai kūrinio sąveika su aplinka. Čia būtų galima paminėti kūrinio idėjos ar stiliaus naujumą, aktualumą laikmečio, regiono ir dar kokiame nors aktualiame šiuo ar kitu momentu kontekste. Apibrėžti, įvardinti kūrinio poveikį, kūrinio atsiradimo pasekmes paprastai tariant.

Tokiu būdu, išeitų, kad kiekvieno meno kūrinio vertė susidėtų iš turinio, t. y. iš potencialios informacijos vertės kurią jis skleidžia. Kitą vertės dalį sudarytų forma, tai yra tai, kaip atskleista, pateikta informacija, idėja, mintis. Dauguma menininku, taip man atrodo, konkuruoja ir pluša būtent šiame fronte. Ieško naujų formų, originalių stilių, šlifuoja techniką. Na ir žinoma, kitą vertės dalį sudaro tai, kokį poveikį šis kūrinys padaro aplinkai vienu ar kitu momentu, ar ilgalaikėje perspektyvoje, žodžiu - kontekstas. Ar jis pradeda naują mados, stiliaus, atlikimo technikos revoliuciją, o gal jo paskleistos idėjos paskatina naują visuomenės santvarką, o gal tiesiog suteikia daug pasitenkinimo ir laimės, padaro gyvenimą gražesnį, padeda užsimiršti ar dar kažkaip kitaip ir t.t...

Iš esmės viskas aplink yra nuolatinė informacijos apykaita, mainai. Menas yra viena iš komunikacijos formų, į visą šį procesą neišvengiamai yra įtrauktas ir žmogus. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką žmogus priima ir siunčia informaciją, kuria realybę. Pasėdamas medį, jis pasėja mišką kuris užaugs po daugybės metų, užauginęs vaiką, jis, gal būt, užaugina ištisą naują tautą ir taip be galo, kiekvienas judesys yra informacija koduojanti, keičianti, kurianti amžinybės kilimą.
Tad, jei suvokiu save kaip kūrėją, o savo egzistenciją kaip molį - atsiveria galimybė sąmoningai, kiekvieną savo gyvenimo akimirką formuoti ir kurti amžinybės veidą.

Visuma sudaro vientisą sistemą ir kiekvienas sistemos elementas yra veikiamas sistemos ir sykiu pats veikia sistemą - visumą. Tad, manyčiau, yra visai nesvarbu koks žmogaus socialinis statusas, geografinė, materialinė ar šeimyninė padėtis, nėra svarbu kokiame laikmetyje ji's gyvena, bet kokiu atveju ji's veiks ir keis pasaulį, sąmoningai ar ne - ji's kurs. Nežinau ar tai yra taip jau svarbu siųsti "sms" žinutes į amžinybę, čia kiekviena's sprendžia individualiai, bet manau, kad informuoti žmogų apie tokią galimybę turbūt yra gerai...

"Peteliškė išsklaido klaidingą įsitikinimą, kad pasaulį pakeisti gali tik kankiniai, šventieji arba pasakų galiūnai. Mums visiškai nereikia versti kalnų, kad ką nors pakeistume. Pakanka ir visiškai nedidelių pastangų. Jų poveikis juntamas ilgai ir gali daug pakeisti. Užuot vertusi kalnus ji barsto dulkes."
(Clarissa Pinkola Estes. Bėgančios su vilkais. Vilnius: Alma littera. 2005, 271 p.)

Įvairių citatų apie Gyvenimą rasite čia.

2009 m. rugpjūčio 10 d., pirmadienis

Archetipai pagal Jungą: psichinė realybė ar mitas?

Manyčiau, kad K. G. Jungo sukurtai archetipų teorijai iki šių dienų nėra sklandaus, įtikinamo ir vienareikšmio paaiškinimo. Senas noras sužinoti daugiau apie šią teoriją, bei apie joje nagrinėjamus reiškinius ir paskatino rinktis šią temą.
Kas tie archetipai?
Archetipus Jungas apibūdina kaip "... įgimtą polinkį kurti paralelines sampratas, kitaip sakant, visiems žmonėms būdingas identiškas psyche struktūras, kurias vėliau pavadinau kolektyvinės pasąmonės archetipais. Jie atitinka biologinę pattern of behaviour sampratą." (K. G. Jungas. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999 - 221 p.)
Kitaip tariant, Jungo nuomone archetipai yra tam tikra psichinė struktūra, kuri yra įgimta kiekvienam žmogui.
Kadangi, tiek archetipų kilmė, tiek apskritai jų egzistavimas nėra iki galo aiškūs faktai, manau pradėti nuo galimų, mano nuomone, jų kilmės variantų:
biologinė, ne biologinė, biologiniė ir ne biologiniė sykiu.
Nors pats Jungas buvo linkęs archetipų kimę aiškinti biologinėmis priežastimis, turbūt verta pažymėti, kad šios teorijos atsiradimą lėmė ne genetiniai ar apskritai kažkokie biologiniai tyrimai. Teorija susiformavo iš empirinės psichoanalitinės praktikos, pacientų sapnų analizės ir apskritai plačių tiek lauko, tiek, pavadinsiu, kabinetinių įvairių tautų kultūrų tyrimų dėka:
„... sapnai labai didele dalimi sudaryti iš kolektyvinės medžiagos, jie primena tam tikrus motyvus, atsikartojančius skirtingų tautų mitologijoje ir folklore beveik tapačiu pavidalu. Šiuos motyvus aš pavadinau „archetipais“ (...) kurie ne tik perduodami tradicijos, bet ir paveldimi.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 54 p.)
Anima/Animus
„Anima tikriausiai yra moteriškų genų mažumos vyriškame kūne psichinė reprezentacija (...) tokios figūros moterų pasąmonės vaizdiniuose neaptiksime. Tokį pat vaidmenį juose atlieka atitinkama figūra, tačiau tai ne moters, o vyro vaizdinys. Vyriškoji figūra moters vaizduotėje pavadinta animus (...) Anima sukelia logiškai nepaaiškinamas nuotaikas, animus – erzinančias pokalbių temas ir nepagrįstus vertinimus. Abi šios figūros dažnai pasirodo sapnuose. Paprastai jos įkūnija pasąmonę ir suteikia sapnams jai būdingą nemalonų ar erzinantį atspalvį. Pati pasąmonė šių neigiamų savybių neturi. Jos pasireiškia tik tada, kai animus ar anima įkūnija pasąmonę ir ima veikti sąmoningą psichiką. Tai tik dalinės asmenybės, todėl jas įkūnija moteris ar vyras, kurių atžvilgiu sapnuotojas jaučiasi pranašesnis – iš čia kyla erzinantis poveikis.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 32 p.)
Šešėlis
„Šešėliu“ vadinu žemesnįjį asmenį, tuos jo žemiausius klodus, kurie iš esmės pasižymi gyvulišku instinktyvumu (...) šešėlis paprastai lieka neįsisąmonintas, gyvatė atitinka visą tą kolektyvinės pasąmonės ir instinktų pasaulio visumą, kuri, likdama už sąmonės ribų, pasižymi, regis, ypatinga išmintimi ir kone antgamtiniu žinojimu.“
(C. G. Jung. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999 – 251, 252 p.)
Savastis
„Totalinei sąmoningų ir nesąmoningų išgyvenimų sumai, žmogaus visybei nusakyti aš pasirinkau terminą self.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 84 p.)
Biologinės kilmės teorijos
„Paveldima savybė, manyčiau, daugiau panaši į galimybę regeneruoti tas pačias ar bent panašias idėjas. Šią galimybę pavadinau „archetipu“; tai reiškia ir dvasinę būseną, ir smegenų funkcijos ypatumą.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 91 p.)
„Jungo atrasti archetipai ilgą laiką mokslininkų buvo vertinami gana kritiškai, tačiau vėliau jų buvimą patvirtino nepriklausomi struktūralistų, ypač Noam Chomsky darbai bei naujesni antropologų tyrimai, aprašinėję primityvių bendruomenių maginį pasaulio suvokimą.“
("http://lt.wikipedia.org/wiki/Karlas_Gustavas_Jungas")
Daug čia neišsiplėsiu, tik paminėsiu, kad Chomsky įrodė, jog kalba yra įgimta struktūra smegenyse, kitaip tariant mes visi turime viena universalią kalbą ar jos modelį. Turime kalbos archetipą, o tai kas yra pasaulyje – tiesiog to atmainos, variacijos.
Ne biologinės kilmės teorijos
Robertas Thurmanas, žymus tibetologas, įvade į „Tibeto mirusųjų knygą“, aprašo mirties ir atgimimo naujame kūne procesą: „Jie akimirksniu pralekia vaiskiąją tuštumos šviesą ir grįžta į įsikūnijimą, atvirkščia seka pereidami aštuonis tirpimus. Artumo stadijoje jie vėl apalpsta, po to pro juodąją šviesą, saulėtą spindesį bei mėnesienos švytėjimą „pakyla“ iki instinktų valdomos sąmonės ir vėl susijungia su vėju, ugnimi, vandeniu bei žeme. Elementams formą suteikia atgiję vaizdiniai, išnirę iš evoliucinių modelių, kuriuos pačių individų veiksmai užkodavo dvasiniuose genuose (atsineštuose iš ankstesnių gyvenimų).“
(Guru Rimpoče Padmasambhava. Tibeto mirusiųjų knyga. Kaunas: R. Anankos leidykla. 2004 – 77 p.)
Iš to tampa aišku, jog lamaizmo tradicijoje kalbama apie dvasinius genus, praeitų gyvenimų patirties sankaupas kurios įtakoja naują įsikūnijimą, jo sąvybes.
„Vizualioje mandalos struktūroje Jungas įžvelgė pagrindinio savo teorijos archetipo „Savastis“, kurį interpretavo kaip svarbiausią asmenybės savivokos simbolį, analogą.“ (C. G. Jung. Psichoanalizė ir filosofija./ Antanas Andrijauskas. Carl Gustav Jung: Gyvenimo ir mąstysenos trajektorijos. Vilnius: Pradai. 1999 - 374 p.)
Kita vertus, induizmo tradicija irgi atskleidžia savas paraleles. Mandūkjos upanišadoje aprašomas šventas garsas AUM ir jo tarimo ypatybės, sykiu iš to konteksto ryškėja bendras žmogaus ir jo vidinio pasaulio supratimas: „Ovyje būvis, Vaišvanara – garsas A (...) Būvis sapne, Taidžasa – garsas U, (...) Gilus, be sapnų miegas, Pradžna – garsas M, (...) O ketvirtasis nebeturi dėmenų, jis nenusakomas raiškos pasaulio [kurio simbolis yra tylos pauzė] ...“ (Upanišados. Vilnius: Vaga. 2006 – 46 p.)
Kitaip tariant pagal tai galime sustruktūruoti žmogaus psichiką sekančiai: A- sąmonę, U – pasąmonė, M – kolektyvinė pasamonė ir pauzės, tylos simbolis ketvirtas lygmuo, tarsi savotiškai papildantis Jungo teoriją nauju lygmeniu.
Platono veikale „Valstybė“ Sokratas prašomas Glaukono perpaskoja Ero, Armenijo sūnaus, kilusio iš Pamfilijos pasakojimą. Eras žuvo kovos lauke ir 12 dieną, kai jį ruošėsi laidoti, Eras prisikėlė, o prisikėlęs papasakojo ką regėjo... Jo siela, išėjusi iš kūno, su kitomis sielomis pateko į kažkokią nuostabią vietą. Ten vyko teismas, teisingi ėjo į dešinę, aukštyn į dangų, o neteisingiems į kairę, žemyn. Vienas teisėjų pasakė Erui, kad jis turėsiąs apie viską papasakoti žmonėms žemėje. Kai kurios sielos buvo pažįstamos ir sveikindavusios viena kitą, vienos iškildavo iš žemės, kitos nužengdavo iš dangaus. Vėliau, sielos traukė burtus ir iš eilės rinkosi norimą būsimą gyvenimą iš pateiktų pavyzdžių. Prieš naują atgimimą visos sielos turėjusios saikingai pagerti iš Ameleto upės, o pagėrusios viską užmiršdavo apie tai kas buvo. Tada sielos sumigo, o vidurnaktį pasigirdus griausmui sielas ėmė nešioti kiekvieną kur jai buvo paskirta atgimti. (Platonas. Valstybė. Vilnius: Mintis 1981, 363-370 p.)
Kurdamas savo archetipų teoriją Jungas, apskritai, rėmėsi, kaip pats rašo, Platono idėjų teorija. Tiesiog savo teorijos aiškinime jis atsiribojo, nuo bet kokių religinių, dvasinių ar metafizinių traktavimų.
Kita vertus patas Platonas parodo tikįs reinkarnacija. Tačiau, manau, kad jo idėjų pasaulis galėtų būti ne tik kaip pirminis impulsas materialios kūrinijos atsiradimui, bet ir kaip tos kūrinijos sublimacija, atvirkštinis procesas taip sakant.
Daktaras Brian Roet, virš dvidešimties metų užsiimantis hipnoterapeuto praktika, savo knygoje „Understanding Hypnosis“, skyriuje apie praeitus gyvenimus, prisipažįsta, kad jis negali šito paaiškinti, tačiau yra turėjęs daug pacientų kurie pasakodavo apie savo praeitus gyvenimus. Kai kada tie atsiminimai padėdavo jų terapijai ir pasveikimui.
B. Roet savo knygoje mini ir Jungą, jo nuomone:
„Jungas kalbėjo apie „kolektyvinę pasąmonę“, apie tam tikrą lygmenį, kuriame saugomi mūsų protėvių atsiminimai bei gyvenimiška patirtis. Sugrįžimas į praeitus gyvenimus gali būti viena iš susijungimo su tuo lygmeniu formų. Tada, per amžius sukaupti atsiminimai gali iškilti žmogaus atmintyje. „Déjà vu“ pojūtis žinomas mums visiems, jis taipogi dera su Jungo teorija.“
(Роут Брайан. Язык гипноза. Москва: Эксмо-Пресс. 2001 – 159 c.)
Psichologinis detektyvas
arba kaip aš pats savyje savęs ieškojau
Dar prieš keletą metų, kai nebuvau artimiau susipažinęs su Archetipų teorija, netyčia užkliuvau ir susidomėjau vienu Roberto Assagioli savianalizės metodu. Esmė metodo labai paprasta. Reikėjo sudaryti maždaug 20 aktualių dalykų, savo interesų sąrašą, vėliau juos sugrupuoti pagal giminiškumą ir tokiu būdu sudaryti asmenybės žemėlapį, kurį čia ir pateikiu. Pradėjęs nuo paprastų dalykų įsigilinau iki smulkmenų, kiek tai įmanoma ir apibendrinęs pamačiau, kad galų gale gaunasi 4 baziniai elementai apie kuriuos grupuojasi visa kita. Juos pavadinau Meistras, Mokinys, Prometėjas ir Smalyžius. Vėlaiu supratau, kad tai universlaus modelis ir jame praktiškai galiu pritaikyti visa man žinomas psichologines asmenybės teorijas. Trumpai dar pridursiu labai preliminarų ir žinoma subjektyvų papildymą: Smalyžius (libido, aistra), Meistras(ego, ambicijos) Prometėjas (kolektyvinis instinktas), Mokinys (savisaugos instinktas, baimė, smalsumas). Čia galima išdėstyti ir temperamentus. Kita vertus, šis vaizdas tėra pjūvis arba sakykim vienas sluoksnis: kiekviena dalis turi tiek tamsią tiek šviesią pusę, sykiu tai yra lyg sąmonė besidriekianti į pasąmonę ir toliau... Taip nuo savo matomų asmens savybių atsekiau iki Jungo archetipų. Praktiškai tai, kas gavosi šiame piešinyje manau atitinka Jungo ketverybės archetipą arba savasties archetipą išreikštą universalia ketverybe. Štai ką jis apie tai rašo:
„Traktate įvardintas miestas su keturiais vartais. Miestas su keturias vartais simbolizuoja pilnatvės (целосность) idėją; tai individas turintis keturis vartus į pasaulį, turintis keturias psichologines funkcijas, kurios vienaip ar kitaip yra savastyje. Miestas su keturias vartais yra nesugriaunama savasties visuma – nesąmoningo ir sąmoningo žmoguje vienybė.“
( К.Г. Юнг. Аналитическая психология. Санкт-Петербург: Кентавр. 1994 – 88, 89 c.)
Ir dar platesniam vaizdui susidaryti papildau keliomis citatomis apie tai:
„... paprastai pastebėdavau, jog žmonės linkę laikyti ketvertą jų pačių arba, tiksliau – kažko, esančio juose, simboliu. Jie jautė, kad šis simbolis glaudžiai susijęs su jais, panašiai kaip kūrybinis pagrindas, gyvybę kurianti saulė nesąmoningos psichikos gelmėse (...) pritaikę lyginamąjį metodą (...) galime daryti išvadą, kad simbolis , spontaniškai atsiradęs šiuolaikinio žmogaus sapnuose, reiškia tą patį – Dievą viduje.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 61 p.)
Kadangi Jungas nagrinėjo įvairias religijas, mitus, visa tai jis traktavo, kaip kolektyvinės individo pasąmonės projekciją į išorę, ir štai ką jis sako apie krikščionybę:
„... pagrindinis krikščionybės simbolis yra trejybė, o nesąmoningos psichikos formulę sudaro ketvertas (...) Nesunku nuspėti, kad ketvirtasis žymi velnią.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 62 p.)
Pagal Junga, manau, rojaus sodas su keturiomis upėmis - būtų vidinės žmogaus psichinės struktūros projekcija į išorę.
Apibendrinimas
Manau visiškai akivaizdu, kad žmogus jau turi daugelį tam tikrų įgimtų struktūrų kuriuos organizuoja, įtakoja žmogaus psichinę veiklą. Apie tai byloja ir mūsų skirtinga ir stabili reakcija į skirtingas spalvas. Skirtinga ir stabili reakcija į tam tikras geometrines figūras, reakcija į tamsą, chromoterapija, reakcija į garsų dažnį, reakcija į ritmą ir t.t. Visa tai, mano supratimu, byloja apie išankstinę, visiems būdingą psichikos struktūrą, tam tikras jos savybes kurios būdingos apskritai visiems žmonėms. Žinoma tos savybės įtakoja vėlesnę psichikos raidą ir aišku visa tai galime vadinti savotišku psichikos indu, forma, struktūra, archetipais...
Smegenys neišvengiamai vien savo forma ir fizinėmis savybėmis įtakoja psichinius procesus, tarsi kaip forma veikia turinį, ką įrodo tarkim mechaniniai smegenų pažeidimai, augliai ir t.t. arba mokslas nagrinėjantis ryšį tarp kaukuolės formos bei asmeninių individo savybių. Kita vertus, žinoma, kad yra ir genetinė - evoliucinė sąsaja, ką gal dalinai įrodytų tarkim paveldimos psichinės ligos arba paveldimi gabumai, tiesiog visa tai reikia pritaikyti globaliu masteliu.
Yra ir dar šis bei tas, ko biologinėmis priežastimis kol kas negalime paaiškinti: telepatija, aiškiaregystė, intuicija apskritai ir įvairūs kiti žmogaus būties fenomenai. Kaip Jungas sako: „... tyrinėjimų dėka sužinojome, jog individualią sąmonę supa ir sąlygoja beribė nesąmoninga psyche (...) Psyche išplinta taip toli už sąmonės ribų, kad pastarąją lengvai galime palyginti su sala vandenyne.“ (C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 83-85 p.)
Pats vandenynas nėra dar ištirtas ir juo labiau nėra paaiškinti jame vykstantys procesai. Juk jeigu įmanoma daryti poveikį pasąmonei, sąmonei to nežinant, tai iki kur nusidriekia ta riba kuri žymi, kad čia štai yra žmogus, o čia jau likusi visuma?
Trumpa santrauka būtu tokia, kad archetipai yra savotiški daugelio išgyventų gyvenimų patirčių koncentruoti kompleksai kurie tiek patys įtakoja mūsų psichiką ir mūsų kūną, tiek yra įtakojami ir nuolat kuriami mūsų psichikos, kūno, aplinkos bei yra perduodami, kaip vystymosi programa, ateities kartoms.

Literatūra:
C. G. Jung. Psichologija ir religija . Vilnius: Aidai. 1998.
C. G. Jung. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999.
К.Г. Юнг. Аналитическая психология. Санкт-Петербург: Кентавр. 1994.
Роут Брайан. Язык гипноза. Москва: Эксмо-Пресс. 2001.
Platonas. Valstybė. Vilnius: Mintis. 1981.
Guru Rimpoče Padmasambhava. Tibeto mirusiųjų knyga. Kaunas: R. Anankos leidykla. 2004
Upanišados. Vilnius: Vaga. 2006

2009 m. liepos 29 d., trečiadienis

Gyvenimo prasmė

Prieš kelias dienas sapnavau sapną, kad grupelė entuziastų sukonstravo mėgėjišką kosminį aparatą, skirtą pakilti į žemės orbitą. Man atiteko kosmonauto-išmėgintojo garbė. Rizika aišku didžiulė, nebuvo jokių garantijų, aparatas galėjo išsilakstyti į gabalus bet kurią akimirką. Surizikavau. Pakilau į orbitą sėkmingai. Po to įvyko didelis "Bang!!!..." ir aš triumfuodamas katapultavausi į žemę. Eksperimentas pavyko.
Štai ir šis, iš įvairiausių mano ir ne mano minčių suręstas rašinys yra savotiškas eksperimentas, mėgėjiškas bandymas pažvelgti atidžiau ir patyrinėti tą turbūt daugeliui nežinia apgaubtą mūsų vidinio kosmoso dalį vadinama "Gyvenimo prasme".
Eksperimento grynumo dėlei pradėsiu nuo švaraus lapo, t. y. užimdamas poziciją "Žinau, kad nieko nežinau" ir analizuodamas tai ką randu po ranka kaip akivaizdžias tiesas irsiuosi tolyn, į tas sritis kur dar nebuvau įžengęs savo mintimis.
Taigi... Kelionė prasideda ir kadangi ieškau to kas tikra ir arčiausiai prieinama pradėsiu nuo nuoširdumo su savimi, nuo savęs. Jei atvirai paklausiu kodėl gyvenu, atviras ir sąžiningas atsakymas bus - nežinau. Ši nežinia man atrodo gniuždanti ir kankinanti, pilna nerimo, nes gyvenimas skrieja it tarpkontinentinis ekspresas ir manęs vis neapleidžia baimė, kad gal lekiu ne ta kryptimi ir tai gan taikliai pastebėjo Seneka kalbėdamas apie laimę, kad „... pasiekti laimę nėra lengva todėl, kad išklydęs iš kelio žmogus tuo greičiau nuo jos tolsta, kuo atkakliau į ją veržiasi...“ (Liucijus Anėjus Seneka. Apie sielos ramybę. Vilnius: Vyturys. 1997, 11 p.).
Todėl, siekiant išsivaduoti iš šios kankinančios būsenos, gyvenimo prasmės paieškos tampa itin svarbios.
Kita vertus, nerimą kursto ir į ugnį papila alyvos dar ir tai, kad suvokiu gyvenimą esant baigtinį, t. y. suklydus dėl prasmės pasirinkimo, dėl krypties, sugrįžti atgal ir pradėti iš naujo gali jau nebe pasitaikyti progos ir čia su manimi gali nutikti tai, ką kažkur ir kažkada išsakė Otas Rankas maždaug tokias žodžiais, kad kai kurie žmonės atsisako imti gyvenimo paskolą, kad nereikėtų imti mirties palūkanų, kitaip tariant nepasirenka apskritai jokios krypties ir lieka sėdėti vietoje.
O bet tačiau vis gi galų gale
kas yra tas noras prasmingai gyventi iš esmės? Man tai panašu į baimę iškeisti tikrą pinigą (gyvenimą) į kažkokią klastotę ar tiesiog į kažką mažiau vertinga. Kitaip tariant, tai baimė, kad svarbiausias ir viso gyvenimo sandėris bus nesėkmingas. Jaudulys ypač didelis nes ant kortos statau ne pinigus, ne nekilnojamąjį turtą, o visą gyvenimą - tai yra tai kas brangiausia, viskas ką turiu iš esmės... Suprantama, kad sekant geriausiomis kapitalizmo dvasios tradicijomis, mainais norisi gauti ne tik, kad tiesiog kažką labiau vertinga - ne, už tokią brangenybę norisi gauti maksimaliai įmanomą naudą, juk tai mano gyvenimas!!!.. Na taip, taip.. visa tai suprantama...
O kas gali prilygti savo verte ar pranokti gyvenimą? Manyčiau, kad gal kitas gyvenimas, geresnis, ilgesnis arba tiesiog amžinas. Pavyzdžiui, man tikrai patiktų 80 savo gyvenimo metų iškeisti į 800, esu tikras, kad tai būtų gera investicija, jei tik tai būtų įmanoma... Bet kokiu atveju, gyvenimą į daugiau gyvenimo iškeisti tikrai galima, tarkim skiriant laiko mankštai, savęs priežiūrai, sveikatai apskritai. Gyvenimas pailgėja įsigilinus į savo gyvenimo laiko vadybą ir panašiai. Daugiau gyvenimo, daugiau dalykų į kuriuos jį galime išsikeisti. Taaip - gyvenimą galime iškeisti į daugelį dalykų: karjera, turtai, šeima, saviraiška, alkoholizmas, religija, seksas, narkotikai ir kitokios mažiau daugiau kaltos ir nekaltos pramogos, malonumai, darbai, veiklos ir t.t... Bet vistiek, net jei sutikęs auksinę žuvelę, kaip kažkada svajojau vaikystėje, vietoj 3 paprastų norų, vienas noras būtų gauti dar begalybę norų ar tai kažką iš esmės pakeistų? Ar tai atsakytų į klausimą "kokia gyvenimo prasmė?". Manau, kad tiek gyvendamas amžiną gyvenimą, tiek mėgaudamasis riboto teikiamais malonumais vistiek sugrįžčiau prie to paties, t. y. prie klausimo, o kam visa tai? Manau, kad nėra skirtumo ar gersiu vyną 10 metų ar 100 - skonis liks jo toks pats, o man tai vėliau ar ankščiau vistiek įkyrės, tokia jau visų malonumų prigimtis - galų gale tampa koktu ir tai dar mažiausia blogybė iš gausios jų puokštės, užtenka vien pagalvot apie priklausomybės pragarą ir t.t... Esmė ta, kad suktis visoje toje gyvenimo karuselėje gal ir smagu, smagu tai daryti 10 min., mėnesį ar ištisą amžinybę, gal... Bet kam visa to reikia? Tenka grįžt kur pradėjau...
Kyla klausimas ar gyvenimas turėtų būti visgi būtinai prasmingas, turėti tikslą atrastą žmogaus? Kokį tikslą turi pienės, žuvėdros, banginiai, ąžuolai - apskritai visa kas gamtoje? Iš pirmo žvilgsnio sakyčiau akivaizdu, kad visi, iš esmės, siekia saugoti ir puoselėti savo gyvybę, tad apibendrinant - siekia tiesiog gyventi. Žmogus yra gamtos dalis, kaip ir gamta, taip ir jis - siekia gyventi. Gal iš esmės jokio tokio gudraus tikslo nėra, o yra tik gyvenimas pats savaime, su savo ilgaamže raida, siekiančia vienintelio tikslo, augti ir žydėti?
Panašu, kad gyvoji gamta atspindi tą patį principą kaip ir negyvoji - siekia maksimaliai plėstis, kaip plečiasi ir auga galaktikos po didžiojo "Bang!!!..." taip skleidžiasi rožė, auga vaikai, pasidengia žaluma pievos. Maksimaliai išsiplečia, pražysta ir tada ima trauktis, visa tai turbūt pavadinčiau tiesiog visatos kvėpavimu. Šį principą lietuvių kalboje taikliai atspindi žodžių nokti /nykti žaismas.
Siekdama sau naudingų tikslų, gamta skatina mus elgtis jai reikiama linkme pasitelkdama malonumą. Išties, kas sveika, naudinga ir reikalinga yra dažniausiai ir malonu, kaip kad mylėtis, miegoti ar valgyti...
Teisingumo dėlei, reikia paminėti, kad žmogus ir kiti gyviai, ne tik siekia malonumo, bet ir vengia skausmo, tad pagrindiniai mygtukai rodos yra du. Bet visgi, manau, kad malonumas yra svarbesnis, juk dėl malonumo, kartais ryžtuosi ir skausmą kęsti, o skausmo kaip atpildo siekiama turbūt retai.
Kiek suprantu, kad gamtos užduotis vykdyti efektyviai, kažkam išaugo nagai, kažkam iltys, o žmogui - protas! Ir išėjo taip, kad šis gamtos "išradimas" buvo labai efektyvus. Toks efektyvus, kad su savo užduotimi tvarkėsi taip puikiai, jog išrado ir dar išras 100 tūkstančių būdų, kaip tą malonumą pasiekti ir iš valdovės gamta virto tarnaite, o tarnas - valdovu. Susidurdamas su vis naujais iššūkiais protas kūrė vis naujus jų sprendimo būdus, taip ėmė kauptis patirtis, radosi kultūra, civilizacija, atsirado tarpinės vertybės, tapo vertingas ne tik šernas ir jo mėsa, bet ir lankas padedantis jį sumedžioti, o vėliau tiesiog žinios kaip tą lanką pagaminti ar kur tų šernų rasti arba tiesiog kaip jų ištisą pulką užsiauginti. Štai tau ir žinių visuomenė, žinių ekonomika.
Toli nubridome, giliai, tokioje tankynėje išties gan lengva pasimesti, sunku susigaudyti kokia čia kur prasmė, kas, kam ir kaip.. Tai jau tikrai...
Galima sakyti, kad mes tapome civilizacijos įkaitais. Jau gimdami papuolame į šią dirbtinę, mums primestą vertybių sistemą. Evoliucijos eigoje žmogus tapęs protingu, nori gyvenimą dar kažkaip kitaip, gudriau, su išmone panaudoti, o jei tai neišeina - nusimena. Panašu, kad užgimęs kaip pagalbininkas, dabar, protas tiesiog sujaukė kortas. Nors, kai gerai pagalvoju, nėra jau viskas čia taip painu, juk esmė tai liko ta pati: meilė, maistas, miegas... Pasikeitė tik tikslo siekimo būdai. Bet kokiu atveju, kad ir kiek be spekuliuotum akcijų biržoje ar pilotuotum modernų naikintuvą, ar kurtum naują dizainą vistiek į skrandi kažką turi padėti, vistiek turi miegoti vistiek norisi meilės ir t.t. Tad padarius lankstą vėl tenka grįžti į pradžią, nes kalba vis sukasi tik apie instinktų tenkinimą ir kaip taikliai pastebi V. Franklis, kad "apribojant gyvenimo prasmę tik malonumu, galiausiai atsiskleistų visiška gyvenimo beprasmybė. Jei malonumas sutaptų su gyvenimo prasme, gyvenimas tikrai neturėtų jokios prasmės. Juk kas yra malonumas? Būsena." (Viktoras Franklis. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008-86 p.)
Tad gal visgi jokio tokio gudraus tikslo išties ir nėra, o yra tik gyvenimas su savo ilgaamže raida, o mes visi to proceso dalis ir tiek?... Be abejo, kiekvieno žmogaus gyvenime egzistuoja individualus, momentinis tikslas, tikslai, iššūkiai kurie kas diena atsiranda vis nauji, kurie pilasi it iš gausybės rago. Išsamiai apie tai kalba tas pats V. Franklis: "Juk gyvenimo prasmė vis kitokia priklausomai nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė. Svarstyti šį klausimą bendrais žodžiais būtų tas pats, kaip šachmatų čempionui užduoti klausimą: "Pasakykite, pone, koks yra geriausias ėjimas pasaulyje?" Tiesiog nėra ir negali būti gero ar geriausio ėjimo atsajai nuo konkretaus žaidimo ir individualios varžovo asmenybės. Tas pats taikytina žmogaus egzistencijai. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti." (Viktor E. Frankl. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2008, 117 p.)
Kitaip tariant, tenka pripažinti, kad gyvenimo prasmės kažkokia bendrąja, globalia prasme tarsi nėra ir mes neturime jokio kito pasirinkimo kaip, kad tik veikti ir siekti tikslų, mąstyti ir atrasti prasmę tik konkretaus momento, duotos situacijos ir žinių rėmuose.
V. Franklis tarsi ramina rašydamas, kad "naminis gyvūnas nežino, kokiu tikslu žmogus jį prisijaukino. Kaipgi žmogus galėtų žinoti, koks "galutinis" jo gyvenimo "tikslas", kokia pasaulio kaip visumos "antprasmė"?" (Viktoras Franklis. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008, 79p.). Čia kalba eina apie tai, kad gal egzistuoja kažkokia aukštesnė, nesuvokiama, neprieinama žmogui antprasmė, kaip kad beždžionė, triušis, kiaulė ar šuo nežino, jog jų kančios atneš naujus vaistus, sveiką kosmetiką ar pamaitins alkstantį. Žmogui gerai, bet kas gyvūnui iš tokios antprasmės? O kas žmogui iš jo antprasmės?
Nemanau, kad ta taip vadinamoji antprasmė yra neaiški, manau ji akivaizdi - augti ir žydėti, tai visa ko esminis bazinis principas. Konkretaus žmogaus paskirtis vienaip ar kitaip individualiai išreikšti šią bazinę nuostatą, visais įmanomais lygiais, augti fiziškai, kaip asmenybė, kaip šeima, bendruomenė, tauta, kaip rūšis, planetos biomasė, saulės sistema, galaktika, visata... Plėstis ir trauktis - kosminis kvėpavimas. Apie tai daug kalba Vedos. Kita vertus, gal tiesiog yra nemalonu priimti šį faktą, gal tai skamba kažkaip lėkštokai, neįmantriai, per daug paprastai? Gal...

Mintis, kad mano gyvenimo prasmė yra augti ir žydėti nelabai paguodžia, žiedai juk vysta, vėliau ar anksčiau ateina mirtis. Šiame masinio žydėjimo fone, šioje gyvenimo šventėje visgi slypi ir gilus liūdesys. Bet kitaip turbūt ir negalėtų būti, juk nuvytę žiedai subrandina sėklas ir patręšia žemę, o sėklos duoda pradžią naujai gyvybei. Štai radau tą mintį ir pas Šopenhauerį:
„Kaip aš galėčiau būti, jei visi tie, kurie buvo iki manęs, nebūtų mirę?“.
(Arthur Schopenhauer. Pareiga ir paralipomena. Vilnius: Pradai. 2001, 119 p.)
O jei dabar savęs tiesiog paklausčiau, kas apskritai yra tas žmogus, kas esu aš, tas kuris taip trokšta gyventi ir taip vertina gyvenimą, kad siekia jį iškeisti geriausia kaina? Išties tektų pripažinti, kad iš esmės, manęs kaip ir nėra, mano savastis neturi nieko savo. Prigimtis, tai ištisa virtinė protėvių, per genus įsikūnijusių manyje, visa kita, kalba, mintys, idėjos, vertybės, kūnas - viskas duota ir nuolat papildoma aplinkos. Tam tikra prasme manęs nėra ir niekada nebuvo, tad ko gi dar pergyventi?

Nors... Galiu pasakyti ir taip, kad žmogus visada buvo, yra ir bus, amžinai. Pasaulis, materija, visata yra amžini arba, bent jau, egzistuoja taip ilgai, kad ne žmogaus galioms tai paskaičiuoti. Visa kas, iš esmės, susideda iš tų pačių elementų, tad yra viena. Pati pirmapradė materija yra vientisa ir nesunaikinama, kunkuliuojanti, nuolat kintanti, susidedanti iš miriadų tarpusavyje sąveikaujančių formų. Kiekvienas esame šio vienio atskira dalis, lašelis, bet lašelis sykiu yra ir okeanas. Kiekvienas žmogus, ką jis be nuveiktų, be atliktų pasėja tarsi sėklą laike kuri amžinybėje virsta ištisa nauja visata.. Vienas pasodintas medis kažkada taps mišku, vienas pagimdytas vaikas taps nauja tauta, net gi vieno žmogaus, vienas žvilgsnis, kuris gal trunka tik akimirką, gali ir keičia amžinybės veidą, tad savotiškai esame nemirtingi, esame dievai...
Artėjant šiam eksperimentiniam minties skrydžiui link pabaigos norisi įdėti dar vieną Šopenhauerio citatą:
„... mintis apie tai, kad mūsų egzistencija liausis, arba ateis laikas, kada mūsų nebus, protingai mąstant neturėtų jaudinti daugiau už mintį, kas būtų, jei mūsų išvis niekada nebūtų buvę“.
(Arthur Schopenhauer. Pareiga ir paralipomena. Vilnius: Pradai. 2001, 109 p.)

Ir dar, apie gyvenimo prasmę, labai norisi pasakyti psichologo Nikolajaus Kozlovo žodžiais, atrastais knygoje "Filosofinės pasakos", kurių preliminarus vertimas būtų toks:
"Kokia mano gyvenimo prasmė - tai klausimas: "Kam aš tarnauju?" O gi niekam aš netarnauju ir tarnauti neprivalau. Šis klausimas skirtas ne man. Šis klausimas užduodamas tarnui arba vergui, o aš tokiu neesu. Šūksnis: "Ach, jo gyvenimas beprasmis!" - skamba man taip pat kaip: "Ach, vargšelis, jis gyvena be pavaldumo aukštesnei instancijai!".
(Nikolajus Kozlovas. Filosofnės pasakos. Maskva: Novaja škola. 1997, 81 p.)
Citata originalo kalba:
"В чем смысл моей жизни — это вопрос: "Кому я служу?" Да никому я не служу и служить не обязан. Это вопрос не ко мне. Это вопрос рабу или слуге, а я таковым не являюсь. Возглас: "Ах, его жизнь бессмысленна!" — звучит для меня так же, как: "Ах, бедняжка, он живет без вышестоящей организации!"
(Козлов Н. И. Философские сказки. М.: Новая школа. 1997, 81 c.)

2009 10 22:
Prieš kelias dienas, (2009 spalio 17 d.) teko žiūrėti japonų filmą "Pusiau išpažintis", 2004 m., režisierius Sasabe Kiyoshi. Ten kelis kart nuskambėjo vienas klausimas: "Vardan ko tu gyveni?" Keli personažai atsakė gana paprastai - tiesiog dėl savęs, o pagrindinis veikėjas gyveno dėl berniuko, kurį išgelbėjo nuo kaulų čiulpų vėžio, tapdamas donoru. Taigi, klausimą "Kokia gyvenimo prasmė?", patogumo dėlei, galima performuluoti ir į "Vardan ko tu gyveni?", panašu, kad esmė nuo to nesikeičia. Manau daugumas gali atsakyti, kad gyvena tiesiog dėl savęs, dėl savo artimųjų, kažkas dėl kažkokių aukštesnių idealų įgyvendinimo ir panašiai, žodžiu laisvė rinktis.... Štai ir visa prasmė...

2009 12 09
Į klausimą kokia gyvenimo prasmė dabar atsakyčiau taip. Žmogaus tikslas yra augti ir skleistis, išsiskleisti kaip asmenybei, atrasti tai kas miela širdžiai, kokia veikla tai bebūtų, sekti tuo keliu, taip išreiškiant viduje slypintį kūrybinį potencialą. Žmogus turi gyventi savo gyvenimą, rasti savo individualų kelią ir juo eiti. Papildau dar viena citata...
"Jeigu kas nors yra pasauly, dėl ko verta kovoti, tai - laisvė gyventi savo idealais, nes tik šiuo keliu eidami galime pasireikšti savo asmenybe ir išplėtoti viską, kas mumyse įdiegta; čia mes turime vienintelę galimybę savo gyvenimą padaryti turtinga pilna visuma ir pasireikšti tuo, kas mumyse yra skirtinga kitų atžvilgiu. Jeigu mes nekursime arba pragaišime šitą galimybę, mūsų gyvenimas bus daugiau ar mažiau nepasisekęs gyvenimas, nors ir įvykdytume pareigas, kurios mums uždėtos."
(Orison Swett Marden. Ką darai daryk gerai. Liktarna. 103-104 p.)


Daugiau citatų šia tema rasite čia.
(gal kada nors bus ir daugiau minčių šia tema, o gal ir nebe)

2009 m. liepos 17 d., penktadienis

Idealios visuomenės paieškos

Čia, tarsi pratęsdamas baudų ir biheviorizmo temą, noriu išplaukti į platesnius vandenis ir iškelti idealios visuomenės, idealios santvarkos klausimą apskritai. Iš esmės, tas klausimas, vienaip ar kitaip, turbūt, ateina į galvą mums visiems, tai tema, kuri paliečia mus visus - nes visi gyvename visuomenėje, visi norime gyventi geriau, natūralu...
Ir štai, beskaitydamas, šiomis dienomis, Eriko Fromo knygą "Žmogaus destruktyvumo anatomija" radau keletą įdomių minčių, kurios, kaip man pasirodė, gali būti taip ieškomais atsakymais, sprendimais, baziniais principais kuriais vadovaudamiesi galėtume kurti ir Lietuvos žmonių laimę. Knyga išleista dar 1973 metais, bet panašu, kad joje dėstomos idėjos aktualios ir šiandien. Lietuviškai knyga pasirodė 2008. Štai viena citata:
"Šioje knygoje mėginama išsiaiškinti nekrofilijos aistros prigimtį ir ją skatinančias socialines sąlygas. Išvada bus tokia: pagalba neabejotinai gali ateiti tik per radikalias permainas mūsų socialinėje ir politinėje struktūtoje, kurios sugrąžintų žmogui svarbiausią vaidmenį visuomenėje. Kvietimas laikytis "įstatymo ir tvarkos" (o ne gyvenimo ir kūrybos), reikalavimas griežtesnių bausmių nusikaltėliams, taip pat kai kurių "revoliucionierių" smurto ir naikinimo manija yra tik dar keli papildomi pavyzdžiai, rodantys, kokia galinga nekrofilijos trauka šiuolaikiniame pasaulyje. Mums reikia sukurti sąlygas, kurios žmogaus - šios neišbaigtos ir netobulos būtybės augimą turėtų kaip svarbiausią visų socialinių pertvarkymų tikslą. Tikra laisvė ir nepriklausomumas bei galas bet kokių formų išnaudotojiškam valdymui yra sąlygos sutelkti gyvenimo meilę, kuri yra vienintelė jėga, galinti nugalėti meilę tam, kas negyva."

(Erich Fromm.Žmogaus destruktyvumo anatomija. Vilnius: Vaga. 2008, 32-33 p.)

2009 m. gegužės 1 d., penktadienis

Baudos ir biheviorizmas

Baudos, tai tokia tema, kuri man jau senai neduoda ramybės. Jeigu baudos traktuojamos kaip pasipelnymo šaltinis - tuomet čia nėra labai apie ką kalbėti, nes tokiu atveju tai tiesiog legalizuotas būdas apiplėšti žmogų. Jeigu tai traktuojama kaip auklėjamoji, tramdomoji priemonė, tuomet kyla klausimų...
Kiek suprantu, baudos, tai įteisinta prievarta prieš žmogų siekiant, paprastai, kad būtų nutrauktas kažkoks žalingas veiksmas. Bet kokiu atveju, kiek aš suprantu, esminis tikslas yra visuomenės gerovė, o valstybė per įstatymus ir to įstatymo sergėtojus tos bendros mums visiems Gerovės siekia, ją paliko ir puoselėja. Žodžiu, bauda yra įrankis pasiekti tikslui.
Jeigu pagrindinis tikslas gerovė, tai tikiuosi dauguma su manimi sutiks, kad optimalūs būdai tai gerovei pasiekti yra ir priimtiniausi, labiausiai pageidaujami būdai.
Grįžtu prie baudų. Remiantis biheviorizmo teorija, elgesys formuojamas naudojant teigiamus ir neigiamus paskatinimus. Už nepageidaujamą elgesį baudžiama (neigiamas paskatinimas), už pageidaujamą - suteikiamas malonus (teigiamas) paskatinimas. Meduolio ir botago principas, berods nieko nauja. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tyrimais įrodyta, jog daug efektyviau yra tiesiog teigiami paskatinimai, siekiant formuoti norimą elgseną, o neigiamų paskatinimų (bausmių) rekomenduojama atsisakyti apskritai, kaip mažai efektyvių.
Vėzdo ir meduolio principas tai akmens amžiaus metodas, kuris mano supratimu jau atgyveno savo. Mes gyvename 21 a.! Per tą laiką žmonija ženkliai pasistūmėjo į priekį.
Jei mūsų tikslas koreguoti elgesį ir tai darom baudomis - į tai biheviorizmas aiškiai pasako, kad efektyviausias yra teigiamas paskatinimas.
Nesiūlau aukštyn kojom apversti visą įstatymų sistemą, bet tam tikroms korekcijoms, mano supratimu, jau seniai pribrendo laikas.
Manau, kad jeigu žmogus važiavo be bilieto, ar pastatė automobilį draudžiamoje vietoje, viršijo greitį, išmetė šiukšles kur nedera ir t.t. bei gavo baudą, praėjus metams, o gal dviem, pastebėjus, kad tokio elgesio žmogus nebekartoja pinigai privalo būti grąžinti. Žmogaus elgesys pasikeitė, jis suprato, išmoko pamoką, pasitaisė, tikslas pasiektas - pinigai turi grįžti sąvininkui ir jokia logika neįmanoma pateisinti, kad būtų kažkaip kitaip, mano supratimu. Toliau, žmogus žinodamas, kad jis turi galimybę baudą atgauti, manau, stengsisis laikytis tvarkos dar uoliau, o po poros metų gero elgesio gauti pinigai būtų dar ir teigiamas paskatinimas, kuris dar labiau užtvirtintų išmoktą teigiamo elgesio modelį. Visi laimi, tiesa triumfuoja. Valio!!!..
Sakykime, kad atsiras tokių, kurie atgavę pinigus ims ir toliau nusižengti, tarsi piktnaudžiauti sistema, gal būt, bet matau ir tam priešnuodį. Juk jei žmogus nesuprato sykį, antra kart baudą galima padidinti, o pinigų grąžinimo terminą prailginti iki tiek kiek reiks, čia jau kiekvienas pats nusistatys savo ribas, vis labiau nusižengdamas didins sumą ir terminus.
Girdėjau, kad prastai sekasi kariauti keliuose ir vis nauji tramdymai, suvaržymai, apribojimai, baudimai, atiminėjimai mažai efektyvūs. Ponai, kariaukite su pažeidėjais pasitelkę bent jau biheviorizmą, aukų tikrai bus mažiau - garantuoju.

2009 m. balandžio 7 d., antradienis

Lietuvos ateitis

Kažkada teko girdėti per TV kalbant A. Čekuolį savo laidoje apie Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Gerai nepamenu siužeto, bet jis pasakojo, kad Lietuva pasaulyje nelabai žinoma ir tas turbūt tiesa. Paminėjo vieno fantasto, berods iš Lotynų Amerikos kažkur, romaną apie lietuvius, kuriame rašoma, kad jie išrado lėktuvą kuriam nereikia kuro (aktualu būtų dabar). Tas lėktuvas skraidė aplink pasaulį ir skaitė nuobodžias eiles, o tai varydavo į miegą ištisas tautas, kai jos užmigdavo lietuviai jas užkariaudavo, berods taip romane užkariaujamas visas pasaulis..[„ha ha ha“ ironizavo Čakuolis]. Minėjo dar kažką, bet reziumuojant prisiminiau...
Kažkada seniai teko skaityti žymaus pasaulinio fantasto Harry Harrison knygą „Flibustierų rojus“, rusų kalba (Флибустьерский рай). Toje knygoje pasakojama, kad lietuviai išranda savotišką teleportacinį laivą, kuris pavadinamas „Auksinis žvėris“ ir tampa pirmaisiais žmonijos istorijoje gilaus kosmoso užkariautojais, pirmieji tarp tautų ir panašiai. Vizija tikrai didinga, o ir rašytojas ne kažkoks trintukas... Harry Harrison šią knygą parašė ne vienas, jo bendraautorius Ant Skalandis (įtariu lietuviškos šaknys). Kaip nurodoma vikipedijoje, ši knyga išleista tik Rusijoje ir Lietuvoje - deja. Sykiu labai keista. Lietuvoje tokios knygos niekad negirdėjau.
Kaip ten be būtų, ačiū Harisonui už didinga viziją. Iš esmės moksliniai išradimai, žinių visuomenės puoselėjimas tai bene vienintelis mūsų kaip tautos šansas išlikti. Manau tą dabar ima suprasti visi. Juk benzinas toks „popoliarus“ nes kaip kurą būtent išrado benziną, o jei kaip atominių stočių kurą išras Palangos smėlį – aukso vertės bus jisai. Galėsime eksportuoti po kelis kilogramus į metus ir turėti laimingą šalį, perteklinį biudžetą.
Manau, kad Rolandas Maskoliūnas gal ir neskaitė „Flibustierų rojaus“, bet šią viziją suprato gana seniai ir pradėjo aktyviai kurti laidas, bei propoguoti mokslą, jau  prieš gerų keletą metų, ačiū jam už tai.
Suvedant bendrai tendencijas – ateityje, anot tokio japono Masudos, žinių ekonomikoje pinigai išnyks, aktualūs liks tik ištekliai ir žinios. Stipriai keisis politinės santvarkos, valdžios struktūros. Jo teorijos yra išdėstytos ir lietuviškai išleistoje knygutėje, dabar nepamenu autoriaus, jo teorijomis remiasi ir Japonijos strateginė plėtra. Pirmosios šių įžvalgų gėlytės jau yra, tai ir ekonominė krizė, Zeitgeist judėjimas ir t.t.
Manau jau pats laikas susimąstyti ir daryti tai kas reikia, o ne imituoti užvakar dienos lyderius.

2009 m. kovo 31 d., antradienis

Rožė ir Tiesa

[Kt Grd 4 2008 22:53:01] Edvardas: (wave) "Tai, kas svarbiausia, akimis nematoma." Tai jei taip zinai gerai, tai pasakyk - KAS YRA SVARBIAUSIA? :)
[Kt Grd 4 2008 22:53:36] … (smirk)
[Kt Grd 4 2008 23:03:18] Rožė: tai kas eina is sirdies
[Kt Grd 4 2008 23:04:34] Edvardas: mm :P gudriai tu cia
[Kt Grd 4 2008 23:05:51] … tai iseitu prorto balso nereikia klausyti jei jis nesutaptu su sirdies nuomone...?..
[Kt Grd 4 2008 23:10:25] Rožė: protas neatsiejamas nuo sirdies. vadinas pamatyti tai kas sklinda is sirdies ir is proto yra beveik tas pats..
[Kt Grd 4 2008 23:11:15] Edvardas: nu buna sirdis sako.. padek ubagui, duok lita, o protas sako.. neee neduok, jis ir taip pragere nemazai...
[Kt Grd 4 2008 23:11:35] … logika ir jausmai
[Kt Grd 4 2008 23:11:40] … nera tas pats
[Kt Grd 4 2008 23:12:32] Rožė: tas pats. protas ir sirdis gvildena ta pacia minti, ta pati nora - tik protas stengiasi pakreipti situacija kita linkme ir apgauti sirdi, kad ji galetu pasielgti ne taip kaip nori, be sazines grauzaties..
[Kt Grd 4 2008 23:14:20] Edvardas: a.. tai vadinasi pripazisti kad kartais protas kreipia prie vieno sprendimo o sirdis linksta prie kito.. tada tokiu atveju reik klausyt sirdies,o proto varianta atmest... taip? 8-)
[Kt Grd 4 2008 23:18:25] Rožė: reikia rasti balansa
[Kt Grd 4 2008 23:18:54] Edvardas: tai da iseitu kad balansas yra proto ir sirdies balsu vienybe?
[Kt Grd 4 2008 23:19:10] … unisonas
[Kt Grd 4 2008 23:19:56] … tada iseitu kad svarbiausia yra ne tai kas eina is sirdies, o proto ir sirdies vienybe?
[Kt Grd 4 2008 23:23:11] Rožė: tai kas eina is sirdies. bet cia kaip ir su vandeniu kuris teka is krano - as niekad negeriu nefiltruoto filtru BRITA, arba nevirinto. tai tas pats vanduo, bet praejes "cenzura"
[Kt Grd 4 2008 23:24:02] Edvardas: o kas svarbiau vanduo ar filtras?
[Kt Grd 4 2008 23:25:30] Rožė: vanduo (sirdis), prafiltruotas (perejes proto cenzura)
[Kt Grd 4 2008 23:26:55] Edvardas: o jei vanduo nefiltruotas - tokio isvis negertume, atmestume?
[Kt Grd 4 2008 23:27:13] Rožė: gertume jei nebutu pasirinkimo. bet kol kas pasirinkimas visada yra:)
[Kt Grd 4 2008 23:28:38] Edvardas: o ka tas filtras filtruoja?
[Kt Grd 4 2008 23:28:44] Rožė: viska
[Kt Grd 4 2008 23:28:54] Edvardas: o ka pasalina?
[Kt Grd 4 2008 23:29:20] Rožė: kas nereikalinga
[Kt Grd 4 2008 23:29:32] Edvardas: o kas nereikalinga?
[Kt Grd 4 2008 23:29:49] Rožė: kiekviena situacija unikali
[Kt Grd 4 2008 23:30:16] Edvardas: bet sykiu turi panasumu su kitomis..
[Kt Grd 4 2008 23:31:15] Rožė: nebutinai.. o ko tu gilinies. juk pats save pazisti. pas kiekviena savi filtrai
[Kt Grd 4 2008 23:32:01] Edvardas: zodziu iseitu taip, kad kiekvienoje situacijos sirdies balsas pasako ir tai kas svarbiausia ir tai kas ne.. kitaip tariant linkes klysti..
[...]
[Kt Grd 4 2008 23:45:09] … Bet apibendrinus iseitu taip: svarbiausia yra sirdis kuri linkusi klysti del to protas, tai pastebejes pataria jos ne visada klausyti (filtruoti) iseitu, kad sirdis ne visada svarbiausia, o tik kartais... kitais kartais svarbus protas... visais kartais svarbu neklystamumas, t.y. tiesa. Iseitu kad tai kas svarbiausia yra ne sirdis o Tiesa ;)
[Kt Grd 4 2008 23:45:32] Rožė: :)
[Kt Grd 4 2008 23:45:35] … (y)
[Kt Grd 4 2008 23:45:44] … bet vis tiek esu linkusi pasilikti prie sirdies
[Kt Grd 4 2008 23:45:51] … nors kasmet man darosi vis sunkiau ir sunkiau su ja sutarti
[Kt Grd 4 2008 23:46:21] Edvardas: akivaizdu kad dabar ieskai ne tiesos o klausaisi sirdies :)

2009 m. kovo 29 d., sekmadienis

Turtas ir Laimė

Štai iškėliau sau klausimą:
"Kam reikalingas Turtas?"
Atrodo, kad čia daug galima būtų pasakoti, bet trumpai ir paprastai tariant manau tam, kad galėtume sau leisti tai kas mums patinka, t. y. daryti tai, kas daro mus laimingais, bet turbūt dar ir su viena sąlyga, jog tie mūsų norai yra protingi ir jų išsipildymo pasekmės neatneš jokių blogų pasekmių. Čia kalbu apie tokias pasekmes kurias patiriame tarkim po besaikio alkoholio vartojimo ryte ir panašiai...
Žodžiu, lyg ir išeitų, kad laimę atneša išmintis ir turtas.
Gerai, tada keliu sau kitą klausimą:
"O kur to turto gauti ir gauti jo tiek, kad užtektų visiems mano norams?"
Mano paskaičiavimais tai išeitų gan apvali suma...
Namas prie jūros, jachta, sportinis automobilis, lėktuvas arba malūnsparnis ir kas mėnesį po 10 000 lt įvairiom išlaidom, bent jau dvidešimčiai metų, išeitų apie 20 mln.
Gaudamas net kiek didesnį atlyginimą nei šiandien, o dirbu aš paprastoje maisto prekių parduotuvėje, tokiai sumai sukaupti turėčiau dirbti, nei daug nei mažai - 10 000 metų...
Kadangi man jau 32, o pagyvent viliuosi bent iki 60, tai tokiai sumai užsidirbti galiu skirti apie 10 savo gyvenimo metų, nes kitus 20 metų norėčiau mėgautis gyvenimu, o ne juodai ir sunkiai dirbti. Išeitų, kad nuo dabar, per metus turiu uždirbti 2 mln. litų, t.y. apie 166 tūkst. per mėnesį. Dirbant dabartiniame darbe tai neįmanoma...
Tai kur, kur man rasti tokį pinigų šaltinį? Kur yra ta didžioji turtų versmė, toji upė kurios siūlo plonumo upeliukai pasiekia mane šiandien?
Paprastai dažnai girdžiu teigiant, kad turtingu ir laimingu, šioje žemėje, gali tapti vos ne visi, gerai!!! Bet kaip???
Nepadovanos gi man „Microsoft“ 10% savo akcijų, koks naftos šeichas neperleis keleta savo gręžinių, o ir koks narkobaronas turbūt nepuls manęs milijonais šelpti, valstybės jokia institucija neesu, tad milijonų iš biudžeto irgi negausiu...
Girdėjau, jau nuo senų laikų, o ir dabar kai kuriuos žmones šnekant, kad didžiausi turtai slypi paties žmogaus širdyje.
"Nesąmonė!..." Pamaniau... Atėjęs į restoraną ir atsisagstęs marškinius bei baksnodamas pirštu į krūtinę vargu ar taip apmokėčiau 100 lt sąskaitą, nemanau, kad taip nusipirkčiau net gi degtukų...
Na gerai, turbūt sakysite: "Ė žmogau, nieko nesupranti, būdamas geros širdies ir darydamas gerus darbus sulauksi dėkingumo ir žmonės tau atsidėkos, atsimokės - va tau ir turtai..."
Bet gi ne - aš taip nemanau. Juk jei būsiu geros širdies ir kas nors, prispirtas rimtos bėdos, kreipsis su prašymu pagelbėti kokiai sunkiai sergančio vaiko operacijai ar panašiai - juk turėsiu padėti. Padėčiau kartą, kitą ir žiūrėk prie namų išsirikiuotų eilės - nebeliktų nieko...
Gerai, daugiau nebekankinsiu... Einu prie esmės. Štai ką prieš kelias dienas pamaniau... Kas yra laimė? Manau, kad iš esmės tai džiaugsmas (tokia emocija). O iš kur kyla džiaugsmas? Taigi - manau iš širdies. O jei aš negalėčiau džiautis apskritai ar skirtūs man aukso sauja nuo smėlio arba jei nejausčiau alkio bei skonio kas man iš šokolado, kreminių pyragaičių ar egzotiškų vaisių?
Taigi...
Nesvarbu ko ir kiek turiu ar neturiu - svarbu ar galiu tuo džiaugtis. Džiaugtis galime bene vienodai tiek deimantų, tiek žemuogių sauja, čia mane turbūt gerai supras vaikai...
Taigi, jei turtas tai yra mano širdyje esantis gebėjimas džiaugtis - tuomet tereikia išmokti tuo džiaugsmu pasinaudoti be kažkokių išorinių paskatinimų, taip sutaupyčiau išties daug brangaus savo gyvenimo laiko, pastangų ir kitų vertybių...
Jeigu mes galėtume džiaugtis ne šlamančiųjų kiekiu banke, o tiesiog rudenio parke - manau liktume laimingi visą likusį gyvenimą...
Jei save gerbtume ir mylėtume ne dėl aukštų pareigų, blizgančio kostiumo ar naujos jachtos, o dėl to, kad šiandien, tarkime, palengvinom gyvenimą 3 žmonėm, manau atsivertų neišsenkami laimės klodai...
Juk daryti gerus darbus dažnai yra išties labai lengva. Šypsena praeiviui, užleisti vieta, pavežti draugą ir t.t.
Apibendrinant galima būtų tada paklausti: "Tai ką, nebereikia jau tų turtų, pinigų, gėrybių, eiti tiesiog ir valkatauti į gatves?"
Ne! To nesakau... Manau, kad ir čia reiktų pasitelkti išmintį, saiką, tiesiog sveiką protą... Manau reikia elgtis taip gyvenime, kad mūsų darbų pasekmės neštų gerus vaisius, tą pavadinčiau išmintimi. Taigi, ką išties sakau, tai sakau tai, kad tikrai nematau reikalo šalti kojų ir miegoti po tiltais - ne!
Ką išties sakau, tai tai, kad žmonės moka už džiaugsmą, kad jei kursiu džiaugsmą - būsiu turtingas ir laimingas pats. Turtų upė yra džiaugsmas. Jei kursite džiaugsmą, darysite kitus laimingais būsite laimingi ir turtingi Jūs patys!