2009 m. spalio 11 d., sekmadienis

Vampyrai

(tikra istorija iš mano gyvenimo)
Tai buvo, berods, 2001 metų birželį, važiavau namo, išvargęs, nukankintas kelių dienų lėbavimo, kuris prasidėjo kasmetiniame „Loveparade“ ir truko geras tris paras. Požeminis Berlyno metro nešė mane tolyn, namų link, bet iki tikslo dar buvo toli. Reikėjo atlikti kelis persėdimus. Vagonas maloniai sūpavo ir lipti nesinorėjo, atrodė, kad galėčiau taip važiuoti ištisą amžinybę, tačiau visgi lipti reikėjo... Tuščiais geltonų plytelių koridoriais patraukiau link paviršiaus, persėsti į antžeminę liniją. Priešakyje laukė ilga ir stati laiptelių virtinė. Atsidusau ir pradėjau kopti. Aplink nė gyvos dvasios, kilimas atrodė niekada nesibaigs. Ir štai, pagaliau paviršius, balzgana gatvės žibintų šviesa, pakėliau galvą. Pakėliau ir apstulbau, taip ir nedrįsęs toliau žengti nė žingsnio. Priešais, kiek kairiau viršuje, jau manęs laukė. Visą tą laiką, visą ta kilimą, rodos trukusį amžinybę, toji žmogysta stovėjo ir laukė paviršiuje. Ji puikiai žinojo, kad po tokio kopimo, netreniruotas žmogus, viršun užlips išsekęs, neturintis jėgų bėgti ir priešintis. Tą supratau akimirksniu, nors aplink buvo atvira erdvė, bet aš buvau spąstuose!!! Bravo!!! Prieš mane stovėjo išties įgudęs medžiotojas, o aš buvau auka. Jis/Ji stovėjo oriai, pakelta galva ir žvelgė kažkur tolin, rodos manęs čia nė nebūtų. Galva apmuturiuota juoda medžiaga it mumijos ar nindzės, akių nesimatė. Tamsi juoda skraistė pasidengusi dulkėmis, atrodė, kad žmogus ką tik voliojosi ant žemės ar išlipo iš kokio apleisto rūsio. Lyties negalėjau suprasti.. Pauzė užsitęsė, viskas sustingo, erdvė susitraukė, likau tik aš ir juodo apsiausto sąvininkas. Ko medžiotojas laukė? Nežinau.. Bet kažkokiu būdu supratau, kad tikslas yra mano kraujas ir tai gali kainuoti man gyvybę... Prabilau darkyta anglų kalba maždaug tokiais žodžiais „... prašau nežudyk manęs, aš dar toks jaunas, noriu pamatyti pasaulį, gyvenimą.. (sakiau iš širdies, atvirai ir ramiai, išties buvau kiek pagėręs) Jei tau reikia mano kraujo – imk...“ ir ištiesiau ranką į priekį... Vėliau ėmiau matyti lyg sapne, berods, kažkur iš dešinės, išniro maža, kokių 9 metų mergaitė, ilgais auksiniais garbiniuotais plaukais... Tamsa... Pabundu.. Stoviu ant laiptų, prisišliejęs prie sienos turėklų... Akimirką dairaus, mąstau kur aš, kas aš, kas čia vyksta, rodos buvau užmigęs ir sapnavau... A! Aš metro tunelyje ir laiptais kylu aukštyn, važiuoju namo, reikia persėsti... taip... taip... O! Pastebiu, jog mano dešinė ranka su dviem skylutėm, tai įkandimas, panašu, kad dantys it kokios katės... Įkąsta ir kiek truktelėta, padrėksta.. Įkandimas tarp riešo ir alkūnės, vidinėje rankos pusėje, kaip tik kur eina vena. Imu sukti filmuką savo galvoje atgal, kas čia nutiko? Vampyras?!!.. Aš buvau sutikęs vampyrą?!! Nieko sau... Be to, aiškiai atsimenu, jog buvau užlipęs į pat viršų, o dabar aš vėl atsidūriau kokius 5-10 metrų žemiau, laiptų apačioje? Keista... Kad ir kiek bandau atsiminti – galvoje tuštuma, apie tai nieko.. Išties net pralinksmėjau, čia tai bent įvykis! Sėdu į savo metro, laimingas važiuoju namo, žmonės spokso į mano ranką, į mane, o aš sėdžiu kvailai išsišiepęs, ir kiek suglumę dairosi, šnekučiuojasi... Frazių nuotrūpos skrieja pro mano ausis... „Kas jam? Ką vampyras?... Ne... negali būti.. o gal?...“
Įkandimo žymės išnyko po pusmečio. Jokių transformacijų nepatyriau. Jau praėjo daug metų, esu vis toks pat žmogus, ilčių nėra.

2009 m. spalio 4 d., sekmadienis

Apie nelaimingą meilę

Dažnai tekdavo sutikti klausimą: ką daryti kai kamuoja meilės kančios? Taip, išties geras klausimas ir deja daug kam aktualus.. Ir štai į galvą atėjo viena mintis.

Jau gana seniai psichologė E.Kubler-Ross dirbdama su mirštančiais ligoniais išpuoselėjo ir pasiūlė 5 stadijų modelį, kuris padeda geriau suvokti žmogui kas su juo vyksta ir sykiu tarsi palengvinti kančias:

1.Neigimas.
2.Pyktis
3.Derėjimasis
4.Depresija
5.Priėmimas

Nors atrodytų, kad gyvenimas yra brangiausia ką turime, bet kartais, kai įsimylime, mylimasis ar mylimoji gali atrodyti kur kas brangesni. Jei meilė abipusė, laiminga, tai nuostabu ir apie tai neturiu ką be pridurti, bet štai jeigu ne...

Sunku būtų teigti, kad meilės netektis tolygi gyvenimo netekčiai, bet kai artimas žmogus atrodo brangesnis už visą ką, tai visgi tikiu, kad čia yra daug bendrumų... Sykiu toks išgyvenimas manau yra sąlyginai saugi "repeticija" prieš pasitinkant paties gyvenimo netektį, kuri laukia mūsų visų, deja...

Taigi, Elizabeth Kubler-Ross 5 stadijas pabandžiau pritaikyti nelaimingos meilės atvejui ir štai kas gavosi:

1. „Rožinės svajonės“
Gyveni rožinėmis svajonėmis, tiki tuo, kuo norisi tikėti.

2. „Kažkas ne pagal scenarijų“
Štai jau praėjo pirma, antra, trečia, ketvirta, n-toji serija, vis lauki meilės scenos, o jos kaip nėra taip nėra. Imi manyti, kad režisierius suklydo, kažką praleido, pamiršo... "KaaAAŽKĄ STIPRIAI PAMIRŠO!!!..". Dominuoja susierzinimas, nekantrumas, pyktis...

3. "Derėjimasis"
Paauglystės laikais viena mano pažįstama gerdama vandenį darydavo lygiai 8 gurkšnius, aštuonis, nes tiek raidžių buvo jos mylimojo varde. Taip ji derėjosi su likimu ir tikėjosi pritraukti savo meilę. Kažkas atsikrato 15 kg antsvorio, kažkas - susikaupusią įtampą lieja eilėse, tapo paveikslus, kuria muziką, augina raumenis ar užkala krūvas pinigų...

Manau būtent šioje stadijoje lankomasi pas būrėjus, atliekami įvairūs ritualai ir panašūs dalykai... Stadijos trukmė turbūt tiesiogiai proporcinga ilgesio, vilties įtampai, kuriai atslūgus pereinamą į kitą etapą.

4. Suvokus neišvengiamumą ateina liūdesys, viltis virsta neviltimi... Ją gydo laikas, pokalbiai su suprantančiu žmogumi. Gal būt tai bus draugas, psichologas ar panašus nelaimėlis... Turbūt dar reiktų pridėti, kad liūdesį galima išlieti dainose, eilėse, dailėje, dienoraštyje - meno terapija žodžiu, kai kam padeda darbas...

5. Susitaikymas, ramybė, atsivėrimas naujai patirčiai...

Įvairių citatų apie nelaimingą meilę galite rasti čia.

Susijusios temos: Sentimentai, Pavydas, Apie partnerystę, Karalius ir tarnaitė