2011 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Gyvenimas

"Kai matau žmogaus apakimą ir skurdą, kai žvelgiu į nebylią Visatą, ir į žmogų be šviesos, paliktą sau pačiam ir tartum paklydusį tos Visatos kampelyje, nežinantį, kas jį ten padėjo, ką daryti jis yra atėjęs, kuo taps mirties valandą, nepajėgiantį nieko pažinti - mane apima išgąstis, kaip žmogų, kuris miegantis būtų nugabentas į apleistą, siaubingą salą ir atsibustų, nežinodamas, kur pateko, be priemonių iš jos pasitraukti. Todėl stebiuosi, kaip žmonės nepuola į neviltį dėl tokios varganos savo padėties. Matau šalia savęs kitų panašios prigimties asmenų. Klausiu jų, gal daugiau už mane žiną, bet jie atsako, kad ne. Tie skurdūs paklydėliai, apsidairę aplinkui ir pamatę keletą malonių daiktelių, bėga prie jų atsidavę ir prisiriša. Aš negalėjau prisirišti. Kadangi taip tikrai atrodo, jog esama kažko daugiau negu tai, ką regiu, ieškojau, ar Dievas nebus palikęs kokios nors žymės apie save."

(Blezas Paskalis. Mintys. Vilnius: Aidai. 1997, 211p.)

2011 m. liepos 17 d., sekmadienis

Žmogus mašina




Štai socialiniuose tinkluose sužvejojau šį mėgėjišką šokio įrašą, o šokis priminė dirbtinio intelekto temą ir vieną mėgiamiausiu mano anime "Ghost in the Shell: Innocence" arba Stiveno Spilbergo "Artificial Intelligence: AI", o taip pat liūdnas mintis kurios kyla, kai mąstai apie tai kas būtų... kai nebelieka ribos tarp mechanino tvėrinio ir žmogaus, juk išties abu yra mašinos.. ir tada susimąstai, koks neapsakomai liūdnas turėtų būti žmonių kūrėjas, jei toks būtų... Juk įdėti kažkam širdį, sąmonę, tai sykiu ir apspręsti kančiai... O įvertinti kančią ir ją kažkam įdiegti gali tik gerai tą kančią pažinęs, galvoju... o suvokti, kad kitas kenčia dėl tavęs, kad tavo kūrinys, tavo Pinokio kenčia ir turi savimonę, suvokimą apie savo laikinumą ir etc... išties nelengva.. Bet matomai tėtės Karlo vienatvė yra dar sunkesnė... ir būtent tai suteikia jam teisę kurti į save panašius, jo skausmas... suteikia jam teisę...