2011 m. kovo 27 d., sekmadienis

Traktatas apie gyvenimo partnerystę

[Truputi juokais, truputi rimtai]
Pasirenkant gyvenimo partnerius paprastai įvertinami trys dalykai:
  • Simpatija (aistra, įsimylėjimas)
  • Empatija (draugiškumas, abipusis supratimas, žmogiškumas)
  • Tikslai (vertybės)
Pagal svarbą, įvairiose kultūrose, visuomenėse, grupėse šie trys dalykai vertinami skirtingai. Pavyzdys, Rytuose, Indijoje, kur svarbi kastų sistema, pirmoje vietoje yra vertybės, kurias apibrėžia priklausomybė vienai ar kitai kastai, o Vakarų tradicijos visuomenėse dažniausiai svarbesnis faktorius yra simpatija.

Gyvenimo partnerystė pagal sudėtį gali būti:
  • Sologaminė (pats sau partneris)
  • Pora (ryškiausias pavyzdys tradicinė šeima)
  • Trijulė
  • Kvartetas
  • Kita (1+x)
Pagal lytinę orientaciją partnerystė gali būti:
  • Heteroseksuali
  • Homoseksuali
  • Aseksuali
  • Mišri
  • Kita (neįsivaizduoju kokia, bet partnerystė su ateiviu tarkime)
Partnerystės sutartis:
  • Įteisinta juridiškai.
  • Įteisinta kitais būdais (vienos ar kitos religijos tradicijoje ir pan.)
  • Susitarimas be tarpininkų (anonimiškas, asmeniškas, privatus, viešai nežinomas, nepripažintas ir pan.)
Žmonės turintys skirtingas vertybes, greičiausiai turės ir skirtingus tikslus gyvenime. Dažniausiai  tai bus skirtingų visuomenės grupių, sluoksnių, rasių, religijų atstovai, dėl to vienas kitą jiems suprasti yra sunkiau, grynai techniškai, dėl to empatija ir draugiškumas rasis lėčiau ar bus ne toks didelis.

Jei partnerius jungs tik simpatija, tada yra gan didelė netvirtos sąjungos tikimybė, ilgalaikėje perspektyvoje. Pirma. Todėl, kad aistros prigimtis nepastovi, nenuspėjama. Antra - partneriai turėdami skirtingus gyvenimo tikslus ims vieni kitiems trukdyti, gims interesų konfliktai, konflikto emocijos įtakos simpatijoje atsiradusias emocijas ir jausmus, erdvėje kaupsis nuodai ir etc.

Įvairios sąjungos bus tuo tvirtesnės, kuo partneriai bus abipusiškai viens kitam naudingesni įgyvendinant savo tikslus, realizuojant vertybes. Tai ypač akivaizdu, jei kūriniai turi bendraautorystės bruožą, tarkim bendri vaikai, bendra kūryba, bendras verslas, bendra kova už pasaulinį vegetarizmą ir t.t.

Populiariausia mūsų dienų klaida, kai būsimi partneriai, pavilioti aistros, pradeda atsitiktinai vaikus ir tuo pagrindu sukuria sąjungą. Aistra praeina, vaikai nebuvo tikslas, sąjunga tampa našta ir dėl to dažniausiai subyra, kas gan skausmingai paliečia visus.

Kiekvienam žmogui simpatija, empatija ir vertybės turi nevienodą svarbą, tad sėkmės receptas nustatyti, kiek individo kodas sutampa su potencialaus partnerio ir rasti idealiai atitinkančią širdelės pusę.

Žmogui su labai originaliais gyvenimo tikslais (genijai, mistikai, šventieji - keistuoliai) dažniausiai tinka sologaminė partnerystė. Taip pat tai tinka žmonėms apie kuriuos sakome "... susituokę su savo verslu [pašaukimu ar tiesiog darbu] ..." ir panašiai.

Susiję rašiniai: Pavydas, Sentimentai, Apie nelaimingą meilę







2011 m. kovo 16 d., trečiadienis

Dora

Dora, doras elgesys gali būti dviejų tipų. Pirmas, kai tai reikalauja valios pastangų, kantrybės, neteikia jokio malonumo, kitaip tariant – dorai elgtis yra kančia. Antras - kai gera daryti gera. Paprastai amoralūs, nedori, nuodėmingi poelgiai pasirenkami tada, kai elgtis dorai tampa per nelyg sunku, tai neteikia malonumo, o elgtis nedorai yra lengviau ir maloniau.
Apibendrindami galime teigti, kad nedorų poelgių priežastis yra kančia ir žmonės nusižengia dėl silpnumo, kai nesugeba pakelti kančios.
Kaip teigia A. Maceina, kančia gali būti nepakeliama dėl dviejų priežaščių: dėl ribotos galios kentėti (silpna sveikata, valia, kantrybė) ir dėl kančios beprasmiškumo.
A. Schopenhauer'is  gan taikliai pastebi, kad "... likimo mums primesta kančia nėra tokia skausminga kaip toji, kurią suteikia svetima valia...". Taip pat, yra akivaizdu, kad skaudinami svetimos valios teisėtai (tarkim, kai mus baudžia už kažkokius realius ypač sąmoningus prasižengimus), daug mažiau maištaujame, nei tadai, kai esam baudžiami/skaudinami nekaltai, tarsi beprasmiškai. Tam tikra prasme, kad ir nenoriai, bet „atpirkę“ kančiomis kažkokius nusižengimus, paprastai po to lengviau atsidūstame, o dėl beprasmės kančios, kad ir trumputės, galime dar ilgai dūsauti, priekaištauti ir dejuoti.
Lygindami pajėgumo ir prasmės svarbą kenčiant pamatysime, kad svarbiau yra prasmė, tai liudija, kad ir toks faktas, jog gyvenime pilna savižudybės pavyzdžių kai pasiaukojama dėl kitų kare, sunkiame darbe, gelbstint iš gaisro, skęstant ir t.t.
Beprasmė kančia gali būti dėl mūsų sąmoningumo, apsišvietimo stokos arba dėl to, kad ji išties yra beprasmė. Kita vertus, kas nėra prasminga, vertinga atskiram individui, gali būti prasminga vertinga jo šeimai, giminei artimai jam grupei ir t.t. Tad prasmę, manyčiau, nulemia prigimtis ir vertybės.
Išeina, kad jei žmogus elgiasi nedorai, tai laužoma taisyklė išties yra jam beprasmė arba mažai prasminga. Išeitų etikos ir moralės trūkumas tėra švietimo, susipratimo trūkumas.
Sąmoningai elgiantis nedorai mus ima kamuoti sąžinės priekaištai. Jei kaltę atitaisome, atperkame, išpažįstame nusižengimus ir gailimės pasipasakodami draugui, kunigui ar psichologui įtampa atslūgsta ir tapę kiek brandesni įgauname naujų jėgų, įkvėpimo ir galimybę viska pradėti nuo švaraus lapo. Jei to neįvyksta, nusižengimai tęsiasi, įtampa kaupiasi ir didėja. Vėliau ar anksčiau, paprastai, tai ardančiai atsiliepia žmogaus dvasinei ir fizinei sveikatai, gali kilti depresija, įvairūs onkologiniai susirgimai ir t.t.
Žodžiu, manau yra labai svarbu suprasti etikos ir moralės dėsnius, sąmonigai ir aiškiai, kad išvengtume tokių situacijų, kai taisyklių laikytis yra aukščiau mūsų jėgų ir kurias nuolat pažeidinėdami jaučiamės kalti bei imame degraduoti fizinės sveikatos ar psichologine prasme.
Juk išties visada yra gera daryti gera, net jei tai ir yra sunku. Geri dalykai fizines, psichologines ar dvasines  kančias visada kompensuoja, moraliniu pasitenkinimu, paties doro elgesio suvokimu, išgyvenimu, o jei taip nėra – tai nėra tikrasis gėris. Būkite sąmoningi, budrūs ir sveiki. Būkite laimingi, juk gera daryti gera :)

2011 m. kovo 13 d., sekmadienis

Dėl senatvės pensijos

Manau pradžioje reiktų suvienodinti vyrų ir moterų išėjimo į pensiją laiką. Taip pat, būtų logiška taikyti išimtį moterims ir vyrams kurie susilaukė ar augino vaikus (su kiek didesniu palengvinimu moterims už gimdymo kančias), nes jie "dirbo" savotiškai dviem etatais. Dirbo ir sykiu augino naujus visuomenės narius, mokesčių mokėtojus, darbo resursą. Reiktų taikyti taisyklę - kuo daugiau vaikų (kaitaliojant koeficientą priklausomai nuo to kiek iš jų yra reguliariai mokantys mokesčius Lietuvai) tuo anksčiau į pensiją. Dirbančių vaikų kiekis galėtų kažkiek įtakoti ir tėvų pensijos dydį. Tai leistų pastiprinti valstybę ir sykiu kažkiek skatintų gimstamumą, o kaip tai svarbu manau nė neverta aiškinti.