2011 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Ženklai

"Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių paskirtis - saugoti mus nuo ženklų. Ženklai nuolatos mus ištinka; gyventi reiškia būti tuo, į kurį kreipiamasi. Mes turime tik priimti, tik išgirsti tą kreipinį. Tačiau rizika mums atrodo pernelyg didelė, mums atrodo, kad toks begarsis griausmas gresia mus sunaikinti, ir mes iš kartos į katą vis tobuliname tą apsaugos mechanizmą. Visas mūsų mokslas bando mus įtikinti: "Nusiramink, viskas vyksta taip, kaip turi vykti, niekas į tave nežiūri, niekam tu nerūpi, tai tik "pasaulis", ir tu gali išgyventi jį kaip nori, ir kad ir ką tu savyje iš jo darysi, viską darai tik tu pats, iš tavęs nieko nereikalaujama, į tave nesikreipiama, viskas gerai".
Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių įpratę ilgainiui nebepastebime. Tik trumpi akimirksniai juos pralaužia ir pažadina mūsų sielos jautrumą. Ir kai tai atsitinka, ir kai mes suklūstame, ir kai klausiame savęs: "Kas gi čia ypatinga įvyko? Argi tai ne tas pat, kas man nutinka kasdien?", tada galime sau atsakyti: "Žinoma, nieko ypatinga, viskas taip pat, kaip ir kasdien, tik tiek, kad šioje kasdienybėje mūsų nebūna".
Kreipinio ženklai nėra kas nors ypatinga, kas nors, kas suardytų įprastą daiktų tvarką. Šie ženklai yra ne kas kita, kaip tik tai, kas vyksta visada, kas vyksta nuolatos, ir kreipinys čia nieko neprideda. Eterio bangos nuolat ošia, tik mūsų imtuvai paprastai būna išjungti.
Tai, kas mane ištinka, yra kreipinys, kuriuo kreipiamasi į mane. Pasaulio vyksmas kaip tai, kas mane iš-tinka; šis vyksmas yra kreipinys į mane. Tačiau kai aš jį sterilizuoju, kai iš to vyksmo išraunu kreipinio daigą, tada tampu pajėgus viską, kas mane ištinka, traktuoti kaip dalį tokio pasaulio vyksmo, kuris man yra abejingas. Rišli, sterilizuota sistema, į kurią man visa tai tereikia tik įterpti, yra titaniškas žmonijos kūrinys. Kalba irgi buvo priversta jam tarnauti."

(Martinas Buberis. Dialogo principas 2. Vilnius: Katalikų pasaulis. 2001, 60 p.)

2011 m. rugsėjo 6 d., antradienis

Laimingi valandų neskaito

Turbūt daug kart girdėjote šį posakį ir tai yra visiška netiesa. Lygiai tokia, kaip iliuzija, jog turtingi pinigų neskaičiuoja, o švaistosi į kairę ir į dešinę...

Tik tie kas skaičiuoja savo laiką yra laimingi. 

Tik prasmingai panaudotos akimirkos atneša sėkmę, gyvenimo prasmės, laimės pojūtį, išsipildymą ir pilnatvę - viską, ko tik norite...
Laikas yra didžiausia materialaus pasaulio vertybė. Tik turimo laiko sąskaita mes galime kažką įgyti: naujus išgyvenimus, žinias, daiktus ir t.t. Kartais, taip nutinka, kad to laiko turime visai nedaug, bet juk būna ir kelios prasmingai nugyventos minutės, gražus žodis, poelgis ar gestas gali atpirkti gal net ir visą iššvaistytą gyvenimą.

"... pasitvirtina, kad bet koks laimės siekis klaidingas, kad kaip tik perdėtas laimės, malonumo troškimas trukdo patirti laimę ir malonumą. Kitame kontekste jau minėjome, kad iš tikrųjų žmogus siekia ne laimės, kad apskritai jis ieško ne malonumo. Žmogui svarbu ne malonumas savaime, o pagrindas malonumui. Kiek malonumas tampa intencijos turiniu, gal dar ir refleksijos objektu, tiek žmogus išleidžia iš akių pagrindą malonumui, ir atitinkamai malonumas išsprūsta."

(Frankl, Viktor Emil. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008, 208p.)

2011 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

Svetimojo teisės

ilovephoto.info
Mūsų gyvenime įprasta, kad meilė ir draugiškumas laikomi neginčijama vertybe, bet taip nėra. Tiksliau taip yra tik tada, kai mes siekiame būti savi. Meilė yra vertybė, kai individas siekia būti kažko dalimi. Mylintis grupės narys bus maksimaliai jai atsidavęs ir naudingas, nesvarbu, kad ir  kas tai būtų - šeima, tauta, visuomenė, valstybė, sekta, politinė partija, golfo klubas ar akcinė bendrovė. Žmogus nuolat jungiasi į įvairias grupes, sistemas ir aukoja dalį savo laisvės nes tai abipusiškai naudinga. Kita vertus, naudinga yra tik tada, kai atiduodama adekvati proporcingiems mainams dalis, o ne viskas. Meilė kažkam 100 % yra tiesiog vergystės forma, palanki sistemai, bet ne jos nariui, individui. Žmogus turi bendrumo ir vienatvės poreikius. Čia pageidautina pusiausvyra. Kontrastinis dušas manau gerai veikia tiek fizinę tiek dvasinę mūsų sveikatą, žalingi - vienpusiai kraštutinumai. Paversdami  šimtą procentinį atsidavimą tėvynei, valstybei, šeimai ar tiesiog kitam asmeniui absoliučia vertybę ignoruojame kitą žmogiškosios prigimties pusę, mūsų teisę į autonomiją. Toks, ilgą laiką ignoruojamas poreikis, galų gale išvirsta emigracija į kitą šeimą, valstybę ar tiesiog anapilin, kas turbūt yra liūdniausia emigracijos forma...
Ginkime savas svetimojo šiam pasauliui teises, kaip ir teises būti draugu. Pripažinkime tokią teisę turint kitus, suvokime, kad viskas turi prasmę tik tiek -  kiek mainai adekvatūs.

"Tas jausmas nuolat keičiasi. Sakykim, jei tu ką myli, meilė permaininga, ji banguoja. Ji nuolat klausinėja, iškelia, išnyksta, ji neigia arba skaudina. Ir blogiausia, kad nieko negali padaryti, tai nepriklauso nuo tavo valios."

(Murakami, Haruki. Dansu dansu dansu. Vilnius: Baltos lankos. 2006, 121p.)