Velnias

"Kažkas kažkada, prieš amžius, lėmė man būti "neigėju", nors aš niekuomet negalėjau suprasti, kam to reikia. O juk aš esu tikrai geraširdis ir visai nesugebu neigti. Ne, eik tu neigti, be neigimo, girdi, nebus jokios kritikos, o ko gi vertas žurnalas, kuriame nėra "kritikos skyriaus"? Be kritikos bus viena "hosana". Bet gyvenimui nepakanka tiktai "hosanos", reikia, kad ta "hosana" pereitų per abejonių žaizdrą, na, ir taip toliau, ir panašiai. Beje, aš į visa tai nesikišu, ne aš sukūriau, ne aš ir atsakau. Na, ir pasirinko atpirkimo ožį, privertė rašyti kritikos skyriuje, ir pasidarė gyvenimas. Mes šitą komediją suprantame: aš, pavyzdžiui, atvirai ir tiesiai reikalauju, kad mane imtų ir sunaikintų. Ne, sako, gyvenk, nes be tavęs nieko nebus. Jei žemėje būtų viskas protinga, nieko ir neįvyktų. Be tavęs nebus jokių įvykių, o reikia, kad būtų įvykių. Štai ir tarnauju sukandęs dantis, kad būtų įvykių, ir kuriu neprotingus dalykus pagal įsakymą. Žmonės, kad ir neprotingi neabejotinai, žiūri į visą šitą komediją kaip į kažką rimta. Čia ir yra jų tragedija. Na, ir kenčia, žinoma, bet... vis dėlto gyvena, gyvena realiai, ne fantastiškai; nes kentėjimas ir yra gyvenimas. Be kentėjimo koks gi būtų malonumas? Viskas pavirstų nepaliaujamomis pamaldomis: šventa tai šventa, bet nuobodoka. Na, o aš? Aš kenčiu, bet vis dėlto negyvenu. Aš esu iksas neapibrėžtoje lygtyje. Aš esu kažkoks gyvenimo vaiduoklis, pametęs ir pradžią, ir galą, ir net pagaliau pats pamiršau savo vardą. Tu juokiesi... atiduočiau visą savo nežemišką gyvenimą, visus savo laipsnius ir garbės ženklus tik už tai, kad galėčiau įsikūnyti į septynpūdę pirklienę ir dievo garbei žvakes deginti."
(Fiodoras Dostojevskis. Broliai Karamazovai, 2 tomas. Vilnius: Vaga. 1986, 330- 331 p.)


[Ištrauka iš Arūno Žebriūno filmo „Velnio nuotaka" (1973 m.), Pinčiuko daina...]


p.s.
"Priežastyje nėra evoliucijos, niekas niekada nekinta, viskas amžina. Priežastis yra Būties Tiesa ... Materijos planuose viskas išskleista. Tai dalinė Būties Tiesa, kuri tobulėja laipsniškai virsdama iš senos Būties Tiesos nauja Būties Netiesa, kas vadinama griovimu, ir laipsniškai virsdama iš naujos Būties Netiesos nauja Būties Tiesa, kas yra vadinama kūrimu. Priežastyje nėra nei kūrimo, nei gimimo, nei mirties. Viskas egzistuoja amžinai, ir vienintelis pokytis - nuo tipo prie tipo, nuo vieno užbaigimo prie kito. Todėl tai žinoti - vadinasi, būti sąmoningam daikto atžvilgiu vienoje iš šių trijų būsenų arba visose trijose būsenose vienu metu."

(Šri Aurobindo. Dievo valanda. Kaunas: Kalendorius. 2005, 77p.)