Svetimojo teisės

ilovephoto.info

Mūsų gyvenime įprasta, kad meilė ir draugiškumas laikomi neginčijama vertybe, bet taip nėra. Tiksliau taip yra tik tada, kai mes siekiame būti savi. Meilė yra vertybė, kai individas siekia būti kažko dalimi. Mylintis grupės narys bus maksimaliai jai atsidavęs ir naudingas, nesvarbu, kad ir  kas tai būtų - šeima, tauta, visuomenė, valstybė, sekta, politinė partija, golfo klubas ar akcinė bendrovė. Žmogus nuolat jungiasi į įvairias grupes, sistemas ir aukoja dalį savo laisvės nes tai abipusiškai naudinga. Kita vertus, naudinga yra tik tada, kai atiduodama adekvati proporcingiems mainams dalis, o ne viskas. Meilė kažkam 100 % yra tiesiog vergystės forma, palanki sistemai, bet ne jos nariui, individui. Žmogus turi bendrumo ir vienatvės poreikius. Čia pageidautina pusiausvyra. Kontrastinis dušas manau gerai veikia tiek fizinę tiek dvasinę mūsų sveikatą, žalingi - vienpusiai kraštutinumai. Paversdami  šimtą procentinį atsidavimą tėvynei, valstybei, šeimai ar tiesiog kitam asmeniui absoliučia vertybę ignoruojame kitą žmogiškosios prigimties pusę, mūsų teisę į autonomiją. Toks, ilgą laiką ignoruojamas poreikis, galų gale išvirsta emigracija į kitą šeimą, valstybę ar tiesiog anapilin, kas turbūt yra liūdniausia emigracijos forma...
Ginkime savas svetimojo šiam pasauliui teises, kaip ir teises būti draugu. Pripažinkime tokią teisę turint kitus, suvokime, kad viskas turi prasmę tik tiek -  kiek mainai adekvatūs.

"Tas jausmas nuolat keičiasi. Sakykim, jei tu ką myli, meilė permaininga, ji banguoja. Ji nuolat klausinėja, iškelia, išnyksta, ji neigia arba skaudina. Ir blogiausia, kad nieko negali padaryti, tai nepriklauso nuo tavo valios."

(Murakami, Haruki. Dansu dansu dansu. Vilnius: Baltos lankos. 2006, 121p.)