"- Aš tau papasakosiu ne Alkinojo, o šaunaus vyro Ero, Armenijo sūnaus, kilusio iš Pamfilijos, pasakojimą. Jis žuvo kovos lauke; po dešimties dienų, kai buvo laidojami jau sugedę lavonai, Erą rado visiškai sveiką. Iš mūšio lauko jį nugabeno į namus, ir štai dvyliktą dieną, kai jį rengėsi laidoti, jau gulėdamas ant laužo, jis atgijo, o atgijęs papasakojo, ką buvo tenai matęs. Jis sakė, kad jo siela, kai tik ji išėjusi iš kūno, kartu su kitomis sielomis atvykusi į kažkokią nuostabią vietą. Žemėje ten vienas šalia kito žiojėję du plyšiai, o priešais juos, danguje, irgi du. Tarp jų sėdėję teisėjai. Kai tik jie padarydavę nuosprendį, teisingiems žmonėms liepdavę eiti keliu į dešinę ir aukštyn į dangų ir užkabindavę jiems iš priekio ant kaklo lentelę su nuosprendžiu, o neteisingiems įsakydavę eiti į kairę ir žemyn ir užkabindavę jiems ant nugaros lentelę, kurioje būdavę surašyti visi jų nedori darbai. Kai priėjęs Eras, teisėjai pasakę, kad jis turėsiąs būti pasiuntiniu žmonėms ir pranešti jiems visa, ką čia matė, ir liepė jam atidžiai stebėti ir klausyti. Jis ten matęs, kaip sielos, gavusios nuosprendį, nueidavusios į du plyšius - vieną dangaus, kitą - žemės, o per kitus du ateidavusios - vienos iškildavusios iš žemės, nuvargusios ir apsinešusios dulkėmis, o kitos nužengdavusios iš dangaus švarios. Atrodę, jog visos sielos grįždavusios iš ilgos kelionės; jos mielai įsikurdavusios pievoje, panašiai kaip žmonės švenčių metu. Kurios buvusios pažįstamos, sveikindavęsi ir klausinėjusios atėjusių iš žemės, kaip ten, žemėje, o nusileidusių iš dangaus - kaip ten danguje. Vienos pasakojusios verkdamos ir aimanuodamos, prisiminusios, kiek visko turėjusios iškęsti ir ką mačiusios, keliaudamos po žeme - ta kelionė trunkanti tūkstantį metų - o kitos, nusileidusios iš dangaus, pasakojusios apie didžiausią palaimą ir neapsakomo grožio reginį. prireiktų daug laiko, Glaukonai, jei norėčiau viską papasakoti. Svarbiausia, pasak Ero, buvę štai kas: už kiekvieną kam nors padarytą skriaudą nedorėliai buvę baudžiami dešimteriopai - bausmė trunkanti šimtą metų, nes tiek tęsiasi žmogaus gyvenimas, - kad už kiekvieną nusikaltimą tektų atkentėti dešimteriopai. Pavyzdžiui, jei kas nužudė daug žmonių ar išdavė valstybę arba kariuomenę ir dėl jo kaltės daugelis pateko į vergiją, ar šiaip yra kaltas dėl kokios nelaimės, už kiekvieną nusikaltimą turi atkentėti dešimteriopas kančias. O tiems, kurie darė gerus darbus, buvo teisingi ir dori, atlyginama pagal nuopelnus. Ką Eras pasakojo apie vaikus, kurie mirė tik gimę, neverta minėti. Jis taip pat pasakojo, kad tiems, kurie negerbę dievų ir gimdytojų, ir savižudžiams buvusios skiriamos dar sunkesnės bausmės. Eras girdėjęs, kaip vienas žmogus klausęs kito, kur dingęs didysis Ardiėjas. Tas Ardiėjas prieš tūkstantį metų buvęs vieno Pamfilijos miesto tironas. Apie jį buvę pasakojama, kad jis nužudęs savo seną tėvą ir vyresnįjį brolį ir padaręs daug baisių nusikaltimų. Paklaustasis atsakęs: "Jis čia neatėjo ir neateis.
Tarp kitų baisių reginių mes matėme ir tokį: kai, patyrę daugybę kančių, buvome jau arti angos ir rengėmės išlipti, staiga pamatėme Aridėją kartu su kitais - dauguma jų buvo tironai, o iš paprastų žmonių - tik didžiausi nusikaltėliai. Jie jau norėjo išlipti, bet anga jų neleido: kai tik kuris nors tų piktadarių, nepataisomų dėl savo prigimties arba dar per mažai nubaustų, mėgindavo išlipti, anga pradėdavo staugti. tada šalia stovėję laukiniai ugninio veido vyrai, išgirdę staugimą, kai kuriuos jų pagriebė ir nuvedė šalin, o Ardiėjui ir kitiems supančiojo rankas ir kojas, užnėrė ant kaklo kilpas, nulupo odą ir nuvilko pakele per aštrius spyglius, o visiems sutiktiesiems aiškino, už kokius nusikaltimus juos šitaip kankina ir sakė numesią juos į Tartarą. Nors mes ir buvome iškentę daug baisių dalykų, bet tada visus juos pranoko baimė, kad nepasigirstų tas staugimas, kai prieisime prie angos, ir kiekvienam iš mūsų būdavo didžiausias džiaugsmas, kai, įėjus į angą, staugimas liaudavosi". Štai kokios ten bausmės ir štai koks atpildas. Tie, kurie išbūdavę pievoje septynias dienas, aštuntąją dieną pakildavę ir eidavę tolyn ir po keturių dienų prieidavę vietą, iš kurios matydavę šviesos juostą, iš viršaus besidriekiančią per dangų ir žemę tarsi stulpas, panašią į vaivorykštę, tik daug ryškesnę ir grynesnę. Po dienos kelio jie prieidavę prie to šviesos stulpo ir ties jo viduriu pamatydavę nuo dangaus nukarusius saitų galus: mat ta šviesa - tai dangaus juosta, panašiai kaip trijerių virvės apjuosianti ir sutvirtinanti dangaus skliautą. Ant saitų galų pakabintas Anankės verpstas, suteikiantis viskam sukimąsi. Jo ašis ir kabliukas esą iš plieno, o velenas - iš plieno, sumaišyto su kitais metalais. Veleno sandara tokia: iš išorės jis panašus į čia naudojamus velenus, bet, pagal Ero pasakojimą, jį reikia įsivaizduoti taip: į didelį
tuščiavidurį veleną įdėtas kitas toks pat velenas, tik mažesnis, panašiai kaip sudedami vienas į kitą indai; į antrąjį veleną įdėtas trečiasis, į trečiąjį - ketvirtasis ir dar keturi. Iš viso jų aštuoni, jie įdėti vienas į kitą; iš viršaus jų gražiai atrodę tarsi žiedai, nubrėžti apie bendrą ašį, tad iš išorės jie tarsi sudarę ištisinį vieno veleno paviršių, o ašis ėjusi kiaurai per aštuntojo veleno vidurį. Pirmutinio, išorinio, veleno žiedas buvęs plačiausias; šeštojo veleno - antrasis pagal didumą, ketvirtojo - trečias, aštuntojo - ketvirtas, septintojo - penktas, penktojo - šeštas, trečiojo - septintas, antrojo - aštuntas. Didžiausiojo veleno žiedas buvęs margas, septintojo - ryškiausias; aštuntojo veleno žiedo spalva buvusi tik septintojo skleidžiamos šviesos atšvaitas, antrojo ir penktojo - beveik ta pati spalva, tik geltonesnė už anų dviejų, trečiojo - balčiausia, ketvirtojo - rausva, šeštojo - antroje vietoje pagal baltumą. Visas verpstas vienodai sukęsis apie savo ašį, bet, jam sukantis, septyni vidiniai žiedai iš lėto sukęsi priešinga kryptimi. iš jų greičiausiai sukęsis aštuntasis žiedas, septintasis, šeštasis ir penktasis sukęsi vienodu greičiu, bet jau lėčiau; ketvirtasis, kaip jiems atrodę, pagal sukimosi greitį užėmęs trečiąją vietą, trečiasis ketvirtąją, o penktąją - antrasis. Pats verpstas sukęsis ant Anankės kelių. Ant kiekvieno žiedo viršaus sėdėjusi Sirena, kuri, sukdamasi kartu su žiedu, dainavusi vieno jau būdingo aukštumo balsu. Jų visų aštuonių balsai sudarę gražų skambesį. Aplink sirenas vienodu atstumu nuo jų sėdėjusios sostuose kitos trys būtybės, apsirengusios baltais drabužiais, su vainikais ant galvų; tai buvusios Anankės dukros Moiros: Lachesė, Klota ir Atripė. Jos dainavusios vienu balsu su Sirenomis - Lachsė apie praeitį, Klota apie dabartį, o Atropė apie Ateitį. be to, Klota kartkartėmis dešine rankapaliesdavusi išorinį verpsto žiedą, padėdama jam suktis, Atropė kaire ranka padėdavusi suktis vidiniams žiedams, o Lachesė tai viena, tai kita ranka padėdavusi ir vienam, ir kitam.Atvykę jie tuojau turėję eiti pas Lachesę. kažkoks pranašas sustatęs juos į eilę, o paskui paėmęs nuo Lachesės kelių burtus ir gyvenimo pavyzdžius, užlipęs ant aukštos pakylos taręs: "Anankės dukros Lachesės žodis. Viendienės sielos! Štai naujo rato, kuris mirtingųjų giminei baigiasi mirtimi, pradžia! Ne jus demonas burtais ištrauks, bet jūs pasirinksite demoną. Kas pirmas ištrauks burtą, tas tegul pirmas pasirenka gyvenimą, kurį jam neišvengiamai teks gyventi. Dorybė nėra kieno nors nuosavybė: ją gerbdamas arba jos negerbdamas, kiekvienas daugiau ar mažiau prie jos priartės. kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimą - dievas čia nekaltas". Šitaip pasakęs, pranašas metęs burtus į minią, ir iekvienas pasiėmęs tą burtą, kuris nukritęs arčiausiai jo - tik Erui neleidę pasiimti. Kiekvienas tada sužinojęs, kelintas jis pagal eilę pasirinkti gyvenimą. Paskui pranašas išdėliojęs prieš juos gyvenimų pavyzdžius - jų buvę daugiau nei sielų, ir labai įvairių: visokių gyvuliū gyvenimai, visos žmonių gyvenimo rūšys; tarp jų buvę net tironų gyvenimų - arba trunkančių iki mirties, arba nutrūkstančių per vidurį ir pasibaigiančių tremtimi, skurdu ir elgetavimu; buvę ten ir garbingų žmonių gyvenimų, žmonių pagarsėjusių savo išvaizda, grožiu, stiprumu, vikrumu varžybose arba savo aukšta kilme ir protėvių šaunumu. buvę ir nežymių žmonių, taip pat ir moterų gyvenimų. Bet tai nenulėmę sielų sandaros, nes siela būtinai pasikeis, pasikeitus gyvenimo būdui. Šiaip čia buvę pakaitom turtas ir skurdas, sveikata ir ligos, taip pat ir tarpinės būsenos. Čia, mielas Glaukonai, žmogui ir slypi didžiausias pavojus, ir todėl pagal galimybes reikia siekti, kad kiekvienas iš mūsų, metęs į šalį kitus mokslus, imtų mokytis ir tyrinėti šiuos dalykus, jei tik jam tai bus prieinama. Reikia surasti ir tą, kuris jam suteiks galimybę ir sugebėjimą skirti dorą gyvenimą nuo netikusio ir iš visų galimybių visur ir visada išsirinkti geriausią. Turėdamas galvoje, kokį ryšį su dorybingu gyvenimu turi visa tai, apie ką dabar kalbėjome, žmogus supras, ką gera ar bloga teikia grožis, sujungtas su turtu arba neturtu ir su vienokia ar kitokia sielos būsena, kas tai yra aukšta ar žema kilmė, asmeninis gyvenimas, valstybinės pareigos, galia ir silpnumas, gabumas mokslui ir negabumas. Įgimtų ir įgytų sielos savybių dėka žmogus, atsižvelgdamas į sielos prigimtį, gali pasirinkti: blogesniu jis laikys tą gyvenimo būdą, kuris sielą padaro nedoresnę, o geresniu - tą, kuris ją padaro teisingesnę; į visa kita jis numos ranka."
(Platonas. Valstybė. Mintis: Vilnius. 1981, 363-367)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą