Gyveno kartą ant Žemės veido tokia lieptuvių tautelė.
Sako, mėgę jie viens kitam liepti, turėjo tokią silpnybę, o gal viens kitam ant galvos lipti, metraščiuose apie tai žodžiai kiek išplaukę. Ir taip jie į tą liepimą įsijautę buvo, taip tatai pamėgę, kad griūk iš juoko (stačiai juokinga).
Būdavo, eina tos tautelės karalius per kaimą, o jam piemuo šaukia, paliepimą duoda, kaip šalį valdyti, o karalius tajam atgalios – moko, kaip ožkas ganyti. Ir štai būdavo jau visas kaimas paliepimus karaliui skanduoja, o tas, kad minią nurimdyti, viską į ilgą raštą surašo, septyniais antspaudais patvirtina ir vykdyti pažada, bet mainais, dar tokį pat savo raštą, pilną paliepimų, kiekvienam gyventojui parūpina – tai jie vadino, berods, demokratija.
Žodžiu, bėgo laikas ir tų paliepimo raštų tiek priaugo, kad jau visiškai tapo nebeįmanoma gyventi vieno ar kito paliepimo nevykdant ar nepažeidžiant. Taip karaliai keitė karalius, gyventojus baudė teismais ir kalėjimais tol, kol visi išsilakstė kas sau po kitas šalis, dėl visiškos neįmanomybės tolesnį būvį čia tęsti.
Na, laimei, liko vis gi keli, atkakliausi, sąžiningiausi, kurie iš paskutiniųjų stengėsi visus tuos paliepimus vykdyti. Galų gale, visai nusivarę, nusiplūkę metė viską ir pasitarimui pas vieną išminčių susirinko.
Ir tas jiems tarė. Viskas, girdi, prasidėjo labai seniai, nuo vieno tokio panašaus susirinkimo, kai liaudis nutarė lieptuviais vadintis. Bet tada, buvo vienas pramiegojęs ir į susirinkimą pavėlavęs, kuris lieptuvius – kaip kažką liepiančius daryti supratęs.
O tikroji žodžio reikšmė – viens kitam lieptus statyti. Metams bėgant, nesusipratėlis skleidė ereziją, o ji ir lengvai plito, nes liepti, kur kas lengviau, nei lieptus statyti.
- Tad, - tarė išminčius, - jei norite senovės šlovę atgaivinti, nustokite liepti ir imkite vieni kitiems lieptus statyti.
Kaip tarė, taip ir padarė. Nuo tada klestėjo ir žydėjo toji tauta.
Mūsų laikais jų jau čia nebėra, mat jie taip galingai išsivystė moksle ir visame kame, kad radę kažkokius rojaus pasaulius, ten visi ir iškeliavo.
21 amžiaus galvosūkių motyvais.
Harry Harrison ir Ant Skalandis „Deathworld vs. Filibusters“ interpretacija.
Harry Harrison ir Ant Skalandis „Deathworld vs. Filibusters“ interpretacija.
Edvardas Šidlauskas
..kūrėją, kuris sugalvoja naujus žodžius tam, kad galėtų papasakoti nežinomus ir negirdėtus mitus, galima drąsiai vadinti filosofu! man labai patiko!:)
AtsakytiPanaikintiMan patiko, kažkas naujo ir netikėto
AtsakytiPanaikinti