Gyvenimo prasmė

Prieš kelias dienas sapnavau sapną, kad grupelė entuziastų sukonstravo mėgėjišką kosminį aparatą, skirtą pakilti į žemės orbitą. Man atiteko kosmonauto-išmėgintojo garbė. Rizika aišku didžiulė, nebuvo jokių garantijų, aparatas galėjo išsilakstyti į gabalus bet kurią akimirką. Surizikavau. Pakilau į orbitą sėkmingai. Po to įvyko didelis "Bang!!!..." ir aš triumfuodamas katapultavausi į žemę. Eksperimentas pavyko.
Štai ir šis, iš įvairiausių mano ir ne mano minčių suręstas rašinys yra savotiškas eksperimentas, mėgėjiškas bandymas pažvelgti atidžiau ir patyrinėti tą turbūt daugeliui nežinia apgaubtą mūsų vidinio kosmoso dalį vadinama "Gyvenimo prasme".
Eksperimento grynumo dėlei pradėsiu nuo švaraus lapo, t. y. užimdamas poziciją "Žinau, kad nieko nežinau" ir analizuodamas tai ką randu po ranka kaip akivaizdžias tiesas irsiuosi tolyn, į tas sritis kur dar nebuvau įžengęs savo mintimis.
Taigi... Kelionė prasideda ir kadangi ieškau to kas tikra ir arčiausiai prieinama pradėsiu nuo nuoširdumo su savimi, nuo savęs. Jei atvirai paklausiu kodėl gyvenu, atviras ir sąžiningas atsakymas bus - nežinau. Ši nežinia man atrodo gniuždanti ir kankinanti, pilna nerimo, nes gyvenimas skrieja it tarpkontinentinis ekspresas ir manęs vis neapleidžia baimė, kad gal lekiu ne ta kryptimi ir tai gan taikliai pastebėjo Seneka kalbėdamas apie laimę, kad „... pasiekti laimę nėra lengva todėl, kad išklydęs iš kelio žmogus tuo greičiau nuo jos tolsta, kuo atkakliau į ją veržiasi...“ (Liucijus Anėjus Seneka. Apie sielos ramybę. Vilnius: Vyturys. 1997, 11 p.).
Todėl, siekiant išsivaduoti iš šios kankinančios būsenos, gyvenimo prasmės paieškos tampa itin svarbios.
Kita vertus, nerimą kursto ir į ugnį papila alyvos dar ir tai, kad suvokiu gyvenimą esant baigtinį, t. y. suklydus dėl prasmės pasirinkimo, dėl krypties, sugrįžti atgal ir pradėti iš naujo gali jau nebe pasitaikyti progos ir čia su manimi gali nutikti tai, ką kažkur ir kažkada išsakė Otas Rankas maždaug tokias žodžiais, kad kai kurie žmonės atsisako imti gyvenimo paskolą, kad nereikėtų imti mirties palūkanų, kitaip tariant nepasirenka apskritai jokios krypties ir lieka sėdėti vietoje.
O bet tačiau vis gi galų gale kas yra tas noras prasmingai gyventi iš esmės? Man tai panašu į baimę iškeisti tikrą pinigą (gyvenimą) į kažkokią klastotę ar tiesiog į kažką mažiau vertinga. Kitaip tariant, tai baimė, kad svarbiausias ir viso gyvenimo sandėris bus nesėkmingas. Jaudulys ypač didelis nes ant kortos statau ne pinigus, ne nekilnojamąjį turtą, o visą gyvenimą - tai yra tai kas brangiausia, viskas ką turiu iš esmės... Suprantama, kad sekant geriausiomis kapitalizmo dvasios tradicijomis, mainais norisi gauti ne tik, kad tiesiog kažką labiau vertinga - ne, už tokią brangenybę norisi gauti maksimaliai įmanomą naudą, juk tai mano gyvenimas!!!.. Na taip, taip.. visa tai suprantama...
O kas gali prilygti savo verte ar pranokti gyvenimą? Manyčiau, kad gal kitas gyvenimas, geresnis, ilgesnis arba tiesiog amžinas. Pavyzdžiui, man tikrai patiktų 80 savo gyvenimo metų iškeisti į 800, esu tikras, kad tai būtų gera investicija, jei tik tai būtų įmanoma... Bet kokiu atveju, gyvenimą į daugiau gyvenimo iškeisti tikrai galima, tarkim skiriant laiko mankštai, savęs priežiūrai, sveikatai apskritai. Gyvenimas pailgėja įsigilinus į savo gyvenimo laiko vadybą ir panašiai. Daugiau gyvenimo, daugiau dalykų į kuriuos jį galime išsikeisti. Taaip - gyvenimą galime iškeisti į daugelį dalykų: karjera, turtai, šeima, saviraiška, alkoholizmas, religija, seksas, narkotikai ir kitokios mažiau daugiau kaltos ir nekaltos pramogos, malonumai, darbai, veiklos ir t.t... Bet vistiek, net jei sutikęs auksinę žuvelę, kaip kažkada svajojau vaikystėje, vietoj 3 paprastų norų, vienas noras būtų gauti dar begalybę norų ar tai kažką iš esmės pakeistų? Ar tai atsakytų į klausimą "kokia gyvenimo prasmė?". Manau, kad tiek gyvendamas amžiną gyvenimą, tiek mėgaudamasis riboto teikiamais malonumais vistiek sugrįžčiau prie to paties, t. y. prie klausimo, o kam visa tai? Manau, kad nėra skirtumo ar gersiu vyną 10 metų ar 100 - skonis liks jo toks pats, o man tai vėliau ar ankščiau vistiek įkyrės, tokia jau visų malonumų prigimtis - galų gale tampa koktu ir tai dar mažiausia blogybė iš gausios jų puokštės, užtenka vien pagalvot apie priklausomybės pragarą ir t.t... Esmė ta, kad suktis visoje toje gyvenimo karuselėje gal ir smagu, smagu tai daryti 10 min., mėnesį ar ištisą amžinybę, gal... Bet kam visa to reikia? Tenka grįžt kur pradėjau...
Kyla klausimas ar gyvenimas turėtų būti visgi būtinai prasmingas, turėti tikslą atrastą žmogaus? Kokį tikslą turi pienės, žuvėdros, banginiai, ąžuolai - apskritai visa kas gamtoje? Iš pirmo žvilgsnio sakyčiau akivaizdu, kad visi, iš esmės, siekia saugoti ir puoselėti savo gyvybę, tad apibendrinant - siekia tiesiog gyventi. Žmogus yra gamtos dalis, kaip ir gamta, taip ir jis - siekia gyventi. Gal iš esmės jokio tokio gudraus tikslo nėra, o yra tik gyvenimas pats savaime, su savo ilgaamže raida, siekiančia vienintelio tikslo, augti ir žydėti?
Panašu, kad gyvoji gamta atspindi tą patį principą kaip ir negyvoji - siekia maksimaliai plėstis, kaip plečiasi ir auga galaktikos po didžiojo "Bang!!!..." taip skleidžiasi rožė, auga vaikai, pasidengia žaluma pievos. Maksimaliai išsiplečia, pražysta ir tada ima trauktis, visa tai turbūt pavadinčiau tiesiog visatos kvėpavimu. Šį principą lietuvių kalboje taikliai atspindi žodžių nokti /nykti žaismas.
Siekdama sau naudingų tikslų, gamta skatina mus elgtis jai reikiama linkme pasitelkdama malonumą. Išties, kas sveika, naudinga ir reikalinga yra dažniausiai ir malonu, kaip kad mylėtis, miegoti ar valgyti...
Teisingumo dėlei, reikia paminėti, kad žmogus ir kiti gyviai, ne tik siekia malonumo, bet ir vengia skausmo, tad pagrindiniai mygtukai rodos yra du. Bet visgi, manau, kad malonumas yra svarbesnis, juk dėl malonumo, kartais ryžtuosi ir skausmą kęsti, o skausmo kaip atpildo siekiama turbūt retai.
Kiek suprantu, kad gamtos užduotis vykdyti efektyviai, kažkam išaugo nagai, kažkam iltys, o žmogui - protas! Ir išėjo taip, kad šis gamtos "išradimas" buvo labai efektyvus. Toks efektyvus, kad su savo užduotimi tvarkėsi taip puikiai, jog išrado ir dar išras 100 tūkstančių būdų, kaip tą malonumą pasiekti ir iš valdovės gamta virto tarnaite, o tarnas - valdovu. Susidurdamas su vis naujais iššūkiais protas kūrė vis naujus jų sprendimo būdus, taip ėmė kauptis patirtis, radosi kultūra, civilizacija, atsirado tarpinės vertybės, tapo vertingas ne tik šernas ir jo mėsa, bet ir lankas padedantis jį sumedžioti, o vėliau tiesiog žinios kaip tą lanką pagaminti ar kur tų šernų rasti arba tiesiog kaip jų ištisą pulką užsiauginti. Štai tau ir žinių visuomenė, žinių ekonomika.
Toli nubridome, giliai, tokioje tankynėje išties gan lengva pasimesti, sunku susigaudyti kokia čia kur prasmė, kas, kam ir kaip.. Tai jau tikrai...
Galima sakyti, kad mes tapome civilizacijos įkaitais. Jau gimdami papuolame į šią dirbtinę, mums primestą vertybių sistemą. Evoliucijos eigoje žmogus tapęs protingu, nori gyvenimą dar kažkaip kitaip, gudriau, su išmone panaudoti, o jei tai neišeina - nusimena. Panašu, kad užgimęs kaip pagalbininkas, dabar, protas tiesiog sujaukė kortas. Nors, kai gerai pagalvoju, nėra jau viskas čia taip painu, juk esmė tai liko ta pati: meilė, maistas, miegas... Pasikeitė tik tikslo siekimo būdai. Bet kokiu atveju, kad ir kiek be spekuliuotum akcijų biržoje ar pilotuotum modernų naikintuvą, ar kurtum naują dizainą vistiek į skrandi kažką turi padėti, vistiek turi miegoti vistiek norisi meilės ir t.t. Tad padarius lankstą vėl tenka grįžti į pradžią, nes kalba vis sukasi tik apie instinktų tenkinimą ir kaip taikliai pastebi V. Franklis, kad "apribojant gyvenimo prasmę tik malonumu, galiausiai atsiskleistų visiška gyvenimo beprasmybė. Jei malonumas sutaptų su gyvenimo prasme, gyvenimas tikrai neturėtų jokios prasmės. Juk kas yra malonumas? Būsena." (Viktoras Franklis. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008-86 p.)
Tad gal visgi jokio tokio gudraus tikslo išties ir nėra, o yra tik gyvenimas su savo ilgaamže raida, o mes visi to proceso dalis ir tiek?... Be abejo, kiekvieno žmogaus gyvenime egzistuoja individualus, momentinis tikslas, tikslai, iššūkiai kurie kas diena atsiranda vis nauji, kurie pilasi it iš gausybės rago. Išsamiai apie tai kalba tas pats V. Franklis: "Juk gyvenimo prasmė vis kitokia priklausomai nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė. Svarstyti šį klausimą bendrais žodžiais būtų tas pats, kaip šachmatų čempionui užduoti klausimą: "Pasakykite, pone, koks yra geriausias ėjimas pasaulyje?" Tiesiog nėra ir negali būti gero ar geriausio ėjimo atsajai nuo konkretaus žaidimo ir individualios varžovo asmenybės. Tas pats taikytina žmogaus egzistencijai. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti." (Viktor E. Frankl. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2008, 117 p.)
Kitaip tariant, tenka pripažinti, kad gyvenimo prasmės kažkokia bendrąja, globalia prasme tarsi nėra ir mes neturime jokio kito pasirinkimo kaip, kad tik veikti ir siekti tikslų, mąstyti ir atrasti prasmę tik konkretaus momento, duotos situacijos ir žinių rėmuose.
V. Franklis tarsi ramina rašydamas, kad "naminis gyvūnas nežino, kokiu tikslu žmogus jį prisijaukino. Kaipgi žmogus galėtų žinoti, koks "galutinis" jo gyvenimo "tikslas", kokia pasaulio kaip visumos "antprasmė"?" (Viktoras Franklis. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008, 79p.). Čia kalba eina apie tai, kad gal egzistuoja kažkokia aukštesnė, nesuvokiama, neprieinama žmogui antprasmė, kaip kad beždžionė, triušis, kiaulė ar šuo nežino, jog jų kančios atneš naujus vaistus, sveiką kosmetiką ar pamaitins alkstantį. Žmogui gerai, bet kas gyvūnui iš tokios antprasmės? O kas žmogui iš jo antprasmės?
Nemanau, kad ta taip vadinamoji antprasmė yra neaiški, manau ji akivaizdi - augti ir žydėti, tai visa ko esminis bazinis principas. Konkretaus žmogaus paskirtis vienaip ar kitaip individualiai išreikšti šią bazinę nuostatą, visais įmanomais lygiais, augti fiziškai, kaip asmenybė, kaip šeima, bendruomenė, tauta, kaip rūšis, planetos biomasė, saulės sistema, galaktika, visata... Plėstis ir trauktis - kosminis kvėpavimas. Apie tai daug kalba Vedos. Kita vertus, gal tiesiog yra nemalonu priimti šį faktą, gal tai skamba kažkaip lėkštokai, neįmantriai, per daug paprastai? Gal...

Mintis, kad mano gyvenimo prasmė yra augti ir žydėti nelabai paguodžia, žiedai juk vysta, vėliau ar anksčiau ateina mirtis. Šiame masinio žydėjimo fone, šioje gyvenimo šventėje visgi slypi ir gilus liūdesys. Bet kitaip turbūt ir negalėtų būti, juk nuvytę žiedai subrandina sėklas ir patręšia žemę, o sėklos duoda pradžią naujai gyvybei. Štai radau tą mintį ir pas Šopenhauerį:
„Kaip aš galėčiau būti, jei visi tie, kurie buvo iki manęs, nebūtų mirę?“.
(Arthur Schopenhauer. Pareiga ir paralipomena. Vilnius: Pradai. 2001, 119 p.)
O jei dabar savęs tiesiog paklausčiau, kas apskritai yra tas žmogus, kas esu aš, tas kuris taip trokšta gyventi ir taip vertina gyvenimą, kad siekia jį iškeisti geriausia kaina? Išties tektų pripažinti, kad iš esmės, manęs kaip ir nėra, mano savastis neturi nieko savo. Prigimtis, tai ištisa virtinė protėvių, per genus įsikūnijusių manyje, visa kita, kalba, mintys, idėjos, vertybės, kūnas - viskas duota ir nuolat papildoma aplinkos. Tam tikra prasme manęs nėra ir niekada nebuvo, tad ko gi dar pergyventi?

Nors... Galiu pasakyti ir taip, kad žmogus visada buvo, yra ir bus, amžinai. Pasaulis, materija, visata yra amžini arba, bent jau, egzistuoja taip ilgai, kad ne žmogaus galioms tai paskaičiuoti. Visa kas, iš esmės, susideda iš tų pačių elementų, tad yra viena. Pati pirmapradė materija yra vientisa ir nesunaikinama, kunkuliuojanti, nuolat kintanti, susidedanti iš miriadų tarpusavyje sąveikaujančių formų. Kiekvienas esame šio vienio atskira dalis, lašelis, bet lašelis sykiu yra ir okeanas. Kiekvienas žmogus, ką jis be nuveiktų, be atliktų pasėja tarsi sėklą laike kuri amžinybėje virsta ištisa nauja visata.. Vienas pasodintas medis kažkada taps mišku, vienas pagimdytas vaikas taps nauja tauta, net gi vieno žmogaus, vienas žvilgsnis, kuris gal trunka tik akimirką, gali ir keičia amžinybės veidą, tad savotiškai esame nemirtingi, esame dievai...
Artėjant šiam eksperimentiniam minties skrydžiui link pabaigos norisi įdėti dar vieną Šopenhauerio citatą:
„... mintis apie tai, kad mūsų egzistencija liausis, arba ateis laikas, kada mūsų nebus, protingai mąstant neturėtų jaudinti daugiau už mintį, kas būtų, jei mūsų išvis niekada nebūtų buvę“.
(Arthur Schopenhauer. Pareiga ir paralipomena. Vilnius: Pradai. 2001, 109 p.)

Ir dar, apie gyvenimo prasmę, labai norisi pasakyti psichologo Nikolajaus Kozlovo žodžiais, atrastais knygoje "Filosofinės pasakos", kurių preliminarus vertimas būtų toks:
"Kokia mano gyvenimo prasmė - tai klausimas: "Kam aš tarnauju?" O gi niekam aš netarnauju ir tarnauti neprivalau. Šis klausimas skirtas ne man. Šis klausimas užduodamas tarnui arba vergui, o aš tokiu neesu. Šūksnis: "Ach, jo gyvenimas beprasmis!" - skamba man taip pat kaip: "Ach, vargšelis, jis gyvena be pavaldumo aukštesnei instancijai!".
(Nikolajus Kozlovas. Filosofnės pasakos. Maskva: Novaja škola. 1997, 81 p.)
Citata originalo kalba:
"В чем смысл моей жизни — это вопрос: "Кому я служу?" Да никому я не служу и служить не обязан. Это вопрос не ко мне. Это вопрос рабу или слуге, а я таковым не являюсь. Возглас: "Ах, его жизнь бессмысленна!" — звучит для меня так же, как: "Ах, бедняжка, он живет без вышестоящей организации!"
(Козлов Н. И. Философские сказки. М.: Новая школа. 1997, 81 c.)

2009 10 22:
Prieš kelias dienas, (2009 spalio 17 d.) teko žiūrėti japonų filmą "Pusiau išpažintis", 2004 m., režisierius Sasabe Kiyoshi. Ten kelis kart nuskambėjo vienas klausimas: "Vardan ko tu gyveni?" Keli personažai atsakė gana paprastai - tiesiog dėl savęs, o pagrindinis veikėjas gyveno dėl berniuko, kurį išgelbėjo nuo kaulų čiulpų vėžio, tapdamas donoru. Taigi, klausimą "Kokia gyvenimo prasmė?", patogumo dėlei, galima performuluoti ir į "Vardan ko tu gyveni?", panašu, kad esmė nuo to nesikeičia. Manau daugumas gali atsakyti, kad gyvena tiesiog dėl savęs, dėl savo artimųjų, kažkas dėl kažkokių aukštesnių idealų įgyvendinimo ir panašiai, žodžiu laisvė rinktis.... Štai ir visa prasmė...

2009 12 09
Į klausimą kokia gyvenimo prasmė dabar atsakyčiau taip. Žmogaus tikslas yra augti ir skleistis, išsiskleisti kaip asmenybei, atrasti tai kas miela širdžiai, kokia veikla tai bebūtų, sekti tuo keliu, taip išreiškiant viduje slypintį kūrybinį potencialą. Žmogus turi gyventi savo gyvenimą, rasti savo individualų kelią ir juo eiti. Papildau dar viena citata...
"Jeigu kas nors yra pasauly, dėl ko verta kovoti, tai - laisvė gyventi savo idealais, nes tik šiuo keliu eidami galime pasireikšti savo asmenybe ir išplėtoti viską, kas mumyse įdiegta; čia mes turime vienintelę galimybę savo gyvenimą padaryti turtinga pilna visuma ir pasireikšti tuo, kas mumyse yra skirtinga kitų atžvilgiu. Jeigu mes nekursime arba pragaišime šitą galimybę, mūsų gyvenimas bus daugiau ar mažiau nepasisekęs gyvenimas, nors ir įvykdytume pareigas, kurios mums uždėtos."
(Orison Swett Marden. Ką darai daryk gerai. Liktarna. 103-104 p.)


Daugiau citatų šia tema rasite čia.
(gal kada nors bus ir daugiau minčių šia tema, o gal ir nebe)