Archetipai pagal Jungą: psichinė realybė ar mitas?

Manyčiau, kad K. G. Jungo sukurtai archetipų teorijai iki šių dienų nėra sklandaus, įtikinamo ir vienareikšmio paaiškinimo. Senas noras sužinoti daugiau apie šią teoriją, bei apie joje nagrinėjamus reiškinius ir paskatino rinktis šią temą.
Kas tie archetipai?
Archetipus Jungas apibūdina kaip "... įgimtą polinkį kurti paralelines sampratas, kitaip sakant, visiems žmonėms būdingas identiškas psyche struktūras, kurias vėliau pavadinau kolektyvinės pasąmonės archetipais. Jie atitinka biologinę pattern of behaviour sampratą." (K. G. Jungas. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999 - 221 p.)
Kitaip tariant, Jungo nuomone archetipai yra tam tikra psichinė struktūra, kuri yra įgimta kiekvienam žmogui.
Kadangi, tiek archetipų kilmė, tiek apskritai jų egzistavimas nėra iki galo aiškūs faktai, manau pradėti nuo galimų, mano nuomone, jų kilmės variantų:
biologinė, ne biologinė, biologiniė ir ne biologiniė sykiu.
Nors pats Jungas buvo linkęs archetipų kimę aiškinti biologinėmis priežastimis, turbūt verta pažymėti, kad šios teorijos atsiradimą lėmė ne genetiniai ar apskritai kažkokie biologiniai tyrimai. Teorija susiformavo iš empirinės psichoanalitinės praktikos, pacientų sapnų analizės ir apskritai plačių tiek lauko, tiek, pavadinsiu, kabinetinių įvairių tautų kultūrų tyrimų dėka:
„... sapnai labai didele dalimi sudaryti iš kolektyvinės medžiagos, jie primena tam tikrus motyvus, atsikartojančius skirtingų tautų mitologijoje ir folklore beveik tapačiu pavidalu. Šiuos motyvus aš pavadinau „archetipais“ (...) kurie ne tik perduodami tradicijos, bet ir paveldimi.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 54 p.)
Anima/Animus
„Anima tikriausiai yra moteriškų genų mažumos vyriškame kūne psichinė reprezentacija (...) tokios figūros moterų pasąmonės vaizdiniuose neaptiksime. Tokį pat vaidmenį juose atlieka atitinkama figūra, tačiau tai ne moters, o vyro vaizdinys. Vyriškoji figūra moters vaizduotėje pavadinta animus (...) Anima sukelia logiškai nepaaiškinamas nuotaikas, animus – erzinančias pokalbių temas ir nepagrįstus vertinimus. Abi šios figūros dažnai pasirodo sapnuose. Paprastai jos įkūnija pasąmonę ir suteikia sapnams jai būdingą nemalonų ar erzinantį atspalvį. Pati pasąmonė šių neigiamų savybių neturi. Jos pasireiškia tik tada, kai animus ar anima įkūnija pasąmonę ir ima veikti sąmoningą psichiką. Tai tik dalinės asmenybės, todėl jas įkūnija moteris ar vyras, kurių atžvilgiu sapnuotojas jaučiasi pranašesnis – iš čia kyla erzinantis poveikis.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 32 p.)
Šešėlis
„Šešėliu“ vadinu žemesnįjį asmenį, tuos jo žemiausius klodus, kurie iš esmės pasižymi gyvulišku instinktyvumu (...) šešėlis paprastai lieka neįsisąmonintas, gyvatė atitinka visą tą kolektyvinės pasąmonės ir instinktų pasaulio visumą, kuri, likdama už sąmonės ribų, pasižymi, regis, ypatinga išmintimi ir kone antgamtiniu žinojimu.“
(C. G. Jung. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999 – 251, 252 p.)
Savastis
„Totalinei sąmoningų ir nesąmoningų išgyvenimų sumai, žmogaus visybei nusakyti aš pasirinkau terminą self.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 84 p.)
Biologinės kilmės teorijos
„Paveldima savybė, manyčiau, daugiau panaši į galimybę regeneruoti tas pačias ar bent panašias idėjas. Šią galimybę pavadinau „archetipu“; tai reiškia ir dvasinę būseną, ir smegenų funkcijos ypatumą.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 91 p.)
„Jungo atrasti archetipai ilgą laiką mokslininkų buvo vertinami gana kritiškai, tačiau vėliau jų buvimą patvirtino nepriklausomi struktūralistų, ypač Noam Chomsky darbai bei naujesni antropologų tyrimai, aprašinėję primityvių bendruomenių maginį pasaulio suvokimą.“
("http://lt.wikipedia.org/wiki/Karlas_Gustavas_Jungas")
Daug čia neišsiplėsiu, tik paminėsiu, kad Chomsky įrodė, jog kalba yra įgimta struktūra smegenyse, kitaip tariant mes visi turime viena universalią kalbą ar jos modelį. Turime kalbos archetipą, o tai kas yra pasaulyje – tiesiog to atmainos, variacijos.
Ne biologinės kilmės teorijos
Robertas Thurmanas, žymus tibetologas, įvade į „Tibeto mirusųjų knygą“, aprašo mirties ir atgimimo naujame kūne procesą: „Jie akimirksniu pralekia vaiskiąją tuštumos šviesą ir grįžta į įsikūnijimą, atvirkščia seka pereidami aštuonis tirpimus. Artumo stadijoje jie vėl apalpsta, po to pro juodąją šviesą, saulėtą spindesį bei mėnesienos švytėjimą „pakyla“ iki instinktų valdomos sąmonės ir vėl susijungia su vėju, ugnimi, vandeniu bei žeme. Elementams formą suteikia atgiję vaizdiniai, išnirę iš evoliucinių modelių, kuriuos pačių individų veiksmai užkodavo dvasiniuose genuose (atsineštuose iš ankstesnių gyvenimų).“
(Guru Rimpoče Padmasambhava. Tibeto mirusiųjų knyga. Kaunas: R. Anankos leidykla. 2004 – 77 p.)
Iš to tampa aišku, jog lamaizmo tradicijoje kalbama apie dvasinius genus, praeitų gyvenimų patirties sankaupas kurios įtakoja naują įsikūnijimą, jo sąvybes.
„Vizualioje mandalos struktūroje Jungas įžvelgė pagrindinio savo teorijos archetipo „Savastis“, kurį interpretavo kaip svarbiausią asmenybės savivokos simbolį, analogą.“ (C. G. Jung. Psichoanalizė ir filosofija./ Antanas Andrijauskas. Carl Gustav Jung: Gyvenimo ir mąstysenos trajektorijos. Vilnius: Pradai. 1999 - 374 p.)
Kita vertus, induizmo tradicija irgi atskleidžia savas paraleles. Mandūkjos upanišadoje aprašomas šventas garsas AUM ir jo tarimo ypatybės, sykiu iš to konteksto ryškėja bendras žmogaus ir jo vidinio pasaulio supratimas: „Ovyje būvis, Vaišvanara – garsas A (...) Būvis sapne, Taidžasa – garsas U, (...) Gilus, be sapnų miegas, Pradžna – garsas M, (...) O ketvirtasis nebeturi dėmenų, jis nenusakomas raiškos pasaulio [kurio simbolis yra tylos pauzė] ...“ (Upanišados. Vilnius: Vaga. 2006 – 46 p.)
Kitaip tariant pagal tai galime sustruktūruoti žmogaus psichiką sekančiai: A- sąmonę, U – pasąmonė, M – kolektyvinė pasamonė ir pauzės, tylos simbolis ketvirtas lygmuo, tarsi savotiškai papildantis Jungo teoriją nauju lygmeniu.
Platono veikale „Valstybė“ Sokratas prašomas Glaukono perpaskoja Ero, Armenijo sūnaus, kilusio iš Pamfilijos pasakojimą. Eras žuvo kovos lauke ir 12 dieną, kai jį ruošėsi laidoti, Eras prisikėlė, o prisikėlęs papasakojo ką regėjo... Jo siela, išėjusi iš kūno, su kitomis sielomis pateko į kažkokią nuostabią vietą. Ten vyko teismas, teisingi ėjo į dešinę, aukštyn į dangų, o neteisingiems į kairę, žemyn. Vienas teisėjų pasakė Erui, kad jis turėsiąs apie viską papasakoti žmonėms žemėje. Kai kurios sielos buvo pažįstamos ir sveikindavusios viena kitą, vienos iškildavo iš žemės, kitos nužengdavo iš dangaus. Vėliau, sielos traukė burtus ir iš eilės rinkosi norimą būsimą gyvenimą iš pateiktų pavyzdžių. Prieš naują atgimimą visos sielos turėjusios saikingai pagerti iš Ameleto upės, o pagėrusios viską užmiršdavo apie tai kas buvo. Tada sielos sumigo, o vidurnaktį pasigirdus griausmui sielas ėmė nešioti kiekvieną kur jai buvo paskirta atgimti. (Platonas. Valstybė. Vilnius: Mintis 1981, 363-370 p.)
Kurdamas savo archetipų teoriją Jungas, apskritai, rėmėsi, kaip pats rašo, Platono idėjų teorija. Tiesiog savo teorijos aiškinime jis atsiribojo, nuo bet kokių religinių, dvasinių ar metafizinių traktavimų.
Kita vertus patas Platonas parodo tikįs reinkarnacija. Tačiau, manau, kad jo idėjų pasaulis galėtų būti ne tik kaip pirminis impulsas materialios kūrinijos atsiradimui, bet ir kaip tos kūrinijos sublimacija, atvirkštinis procesas taip sakant.
Daktaras Brian Roet, virš dvidešimties metų užsiimantis hipnoterapeuto praktika, savo knygoje „Understanding Hypnosis“, skyriuje apie praeitus gyvenimus, prisipažįsta, kad jis negali šito paaiškinti, tačiau yra turėjęs daug pacientų kurie pasakodavo apie savo praeitus gyvenimus. Kai kada tie atsiminimai padėdavo jų terapijai ir pasveikimui.
B. Roet savo knygoje mini ir Jungą, jo nuomone:
„Jungas kalbėjo apie „kolektyvinę pasąmonę“, apie tam tikrą lygmenį, kuriame saugomi mūsų protėvių atsiminimai bei gyvenimiška patirtis. Sugrįžimas į praeitus gyvenimus gali būti viena iš susijungimo su tuo lygmeniu formų. Tada, per amžius sukaupti atsiminimai gali iškilti žmogaus atmintyje. „Déjà vu“ pojūtis žinomas mums visiems, jis taipogi dera su Jungo teorija.“
(Роут Брайан. Язык гипноза. Москва: Эксмо-Пресс. 2001 – 159 c.)
Psichologinis detektyvas
arba kaip aš pats savyje savęs ieškojau
Dar prieš keletą metų, kai nebuvau artimiau susipažinęs su Archetipų teorija, netyčia užkliuvau ir susidomėjau vienu Roberto Assagioli savianalizės metodu. Esmė metodo labai paprasta. Reikėjo sudaryti maždaug 20 aktualių dalykų, savo interesų sąrašą, vėliau juos sugrupuoti pagal giminiškumą ir tokiu būdu sudaryti asmenybės žemėlapį, kurį čia ir pateikiu. Pradėjęs nuo paprastų dalykų įsigilinau iki smulkmenų, kiek tai įmanoma ir apibendrinęs pamačiau, kad galų gale gaunasi 4 baziniai elementai apie kuriuos grupuojasi visa kita. Juos pavadinau Meistras, Mokinys, Prometėjas ir Smalyžius. Vėlaiu supratau, kad tai universlaus modelis ir jame praktiškai galiu pritaikyti visa man žinomas psichologines asmenybės teorijas. Trumpai dar pridursiu labai preliminarų ir žinoma subjektyvų papildymą: Smalyžius (libido, aistra), Meistras(ego, ambicijos) Prometėjas (kolektyvinis instinktas), Mokinys (savisaugos instinktas, baimė, smalsumas). Čia galima išdėstyti ir temperamentus. Kita vertus, šis vaizdas tėra pjūvis arba sakykim vienas sluoksnis: kiekviena dalis turi tiek tamsią tiek šviesią pusę, sykiu tai yra lyg sąmonė besidriekianti į pasąmonę ir toliau... Taip nuo savo matomų asmens savybių atsekiau iki Jungo archetipų. Praktiškai tai, kas gavosi šiame piešinyje manau atitinka Jungo ketverybės archetipą arba savasties archetipą išreikštą universalia ketverybe. Štai ką jis apie tai rašo:
„Traktate įvardintas miestas su keturiais vartais. Miestas su keturias vartais simbolizuoja pilnatvės (целосность) idėją; tai individas turintis keturis vartus į pasaulį, turintis keturias psichologines funkcijas, kurios vienaip ar kitaip yra savastyje. Miestas su keturias vartais yra nesugriaunama savasties visuma – nesąmoningo ir sąmoningo žmoguje vienybė.“
( К.Г. Юнг. Аналитическая психология. Санкт-Петербург: Кентавр. 1994 – 88, 89 c.)
Ir dar platesniam vaizdui susidaryti papildau keliomis citatomis apie tai:
„... paprastai pastebėdavau, jog žmonės linkę laikyti ketvertą jų pačių arba, tiksliau – kažko, esančio juose, simboliu. Jie jautė, kad šis simbolis glaudžiai susijęs su jais, panašiai kaip kūrybinis pagrindas, gyvybę kurianti saulė nesąmoningos psichikos gelmėse (...) pritaikę lyginamąjį metodą (...) galime daryti išvadą, kad simbolis , spontaniškai atsiradęs šiuolaikinio žmogaus sapnuose, reiškia tą patį – Dievą viduje.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 61 p.)
Kadangi Jungas nagrinėjo įvairias religijas, mitus, visa tai jis traktavo, kaip kolektyvinės individo pasąmonės projekciją į išorę, ir štai ką jis sako apie krikščionybę:
„... pagrindinis krikščionybės simbolis yra trejybė, o nesąmoningos psichikos formulę sudaro ketvertas (...) Nesunku nuspėti, kad ketvirtasis žymi velnią.“
(C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 62 p.)
Pagal Junga, manau, rojaus sodas su keturiomis upėmis - būtų vidinės žmogaus psichinės struktūros projekcija į išorę.
Apibendrinimas
Manau visiškai akivaizdu, kad žmogus jau turi daugelį tam tikrų įgimtų struktūrų kuriuos organizuoja, įtakoja žmogaus psichinę veiklą. Apie tai byloja ir mūsų skirtinga ir stabili reakcija į skirtingas spalvas. Skirtinga ir stabili reakcija į tam tikras geometrines figūras, reakcija į tamsą, chromoterapija, reakcija į garsų dažnį, reakcija į ritmą ir t.t. Visa tai, mano supratimu, byloja apie išankstinę, visiems būdingą psichikos struktūrą, tam tikras jos savybes kurios būdingos apskritai visiems žmonėms. Žinoma tos savybės įtakoja vėlesnę psichikos raidą ir aišku visa tai galime vadinti savotišku psichikos indu, forma, struktūra, archetipais...
Smegenys neišvengiamai vien savo forma ir fizinėmis savybėmis įtakoja psichinius procesus, tarsi kaip forma veikia turinį, ką įrodo tarkim mechaniniai smegenų pažeidimai, augliai ir t.t. arba mokslas nagrinėjantis ryšį tarp kaukuolės formos bei asmeninių individo savybių. Kita vertus, žinoma, kad yra ir genetinė - evoliucinė sąsaja, ką gal dalinai įrodytų tarkim paveldimos psichinės ligos arba paveldimi gabumai, tiesiog visa tai reikia pritaikyti globaliu masteliu.
Yra ir dar šis bei tas, ko biologinėmis priežastimis kol kas negalime paaiškinti: telepatija, aiškiaregystė, intuicija apskritai ir įvairūs kiti žmogaus būties fenomenai. Kaip Jungas sako: „... tyrinėjimų dėka sužinojome, jog individualią sąmonę supa ir sąlygoja beribė nesąmoninga psyche (...) Psyche išplinta taip toli už sąmonės ribų, kad pastarąją lengvai galime palyginti su sala vandenyne.“ (C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998 – 83-85 p.)
Pats vandenynas nėra dar ištirtas ir juo labiau nėra paaiškinti jame vykstantys procesai. Juk jeigu įmanoma daryti poveikį pasąmonei, sąmonei to nežinant, tai iki kur nusidriekia ta riba kuri žymi, kad čia štai yra žmogus, o čia jau likusi visuma?
Trumpa santrauka būtu tokia, kad archetipai yra savotiški daugelio išgyventų gyvenimų patirčių koncentruoti kompleksai kurie tiek patys įtakoja mūsų psichiką ir mūsų kūną, tiek yra įtakojami ir nuolat kuriami mūsų psichikos, kūno, aplinkos bei yra perduodami, kaip vystymosi programa, ateities kartoms.

Literatūra:
C. G. Jung. Psichologija ir religija . Vilnius: Aidai. 1998.
C. G. Jung. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999.
К.Г. Юнг. Аналитическая психология. Санкт-Петербург: Кентавр. 1994.
Роут Брайан. Язык гипноза. Москва: Эксмо-Пресс. 2001.
Platonas. Valstybė. Vilnius: Mintis. 1981.
Guru Rimpoče Padmasambhava. Tibeto mirusiųjų knyga. Kaunas: R. Anankos leidykla. 2004
Upanišados. Vilnius: Vaga. 2006