Vampyrai

(tikra istorija iš mano gyvenimo)

Tai buvo, berods, 2001 metų birželį, važiavau namo, išvargęs, nukankintas kelių dienų lėbavimo, kuris prasidėjo kasmetiniame „Loveparade“ ir truko geras tris paras. Požeminis Berlyno metro nešė mane tolyn, namų link, bet iki tikslo dar buvo toli. Reikėjo atlikti kelis persėdimus. Vagonas maloniai sūpavo ir lipti nesinorėjo, atrodė, kad galėčiau taip važiuoti ištisą amžinybę, tačiau visgi lipti reikėjo... Tuščiais geltonų plytelių koridoriais patraukiau link paviršiaus, persėsti į antžeminę liniją. Priešakyje laukė ilga ir stati laiptelių virtinė. Atsidusau ir pradėjau kopti. Aplink nė gyvos dvasios, kilimas atrodė niekada nesibaigs. Ir štai, pagaliau paviršius, balzgana gatvės žibintų šviesa, pakėliau galvą. Pakėliau ir apstulbau, taip ir nedrįsęs toliau žengti nė žingsnio. Priešais, kiek kairiau viršuje, jau manęs laukė. Visą tą laiką, visą ta kilimą, rodos trukusį amžinybę, toji žmogysta stovėjo ir laukė paviršiuje. Ji puikiai žinojo, kad po tokio kopimo, netreniruotas žmogus, viršun užlips išsekęs, neturintis jėgų bėgti ir priešintis. Tą supratau akimirksniu, nors aplink buvo atvira erdvė, bet aš buvau spąstuose!!! Bravo!!! Prieš mane stovėjo išties įgudęs medžiotojas, o aš buvau auka. Jis/Ji stovėjo oriai, pakelta galva ir žvelgė kažkur tolin, rodos manęs čia nė nebūtų. Galva apmuturiuota juoda medžiaga it mumijos ar nindzės, akių nesimatė. Tamsi juoda skraistė pasidengusi dulkėmis, atrodė, kad žmogus ką tik voliojosi ant žemės ar išlipo iš kokio apleisto rūsio. Lyties negalėjau suprasti.. Pauzė užsitęsė, viskas sustingo, erdvė susitraukė, likau tik aš ir juodo apsiausto sąvininkas. Ko medžiotojas laukė? Nežinau.. Bet kažkokiu būdu supratau, kad tikslas yra mano kraujas ir tai gali kainuoti man gyvybę... Prabilau darkyta anglų kalba maždaug tokiais žodžiais „... prašau nežudyk manęs, aš dar toks jaunas, noriu pamatyti pasaulį, gyvenimą.. (sakiau iš širdies, atvirai ir ramiai, išties buvau kiek pagėręs) Jei tau reikia mano kraujo – imk...“ ir ištiesiau ranką į priekį... Vėliau ėmiau matyti lyg sapne, berods, kažkur iš dešinės, išniro maža, kokių 9 metų mergaitė, ilgais auksiniais garbiniuotais plaukais... Tamsa... Pabundu.. Stoviu ant laiptų, prisišliejęs prie sienos turėklų... Akimirką dairaus, mąstau kur aš, kas aš, kas čia vyksta, rodos buvau užmigęs ir sapnavau... A! Aš metro tunelyje ir laiptais kylu aukštyn, važiuoju namo, reikia persėsti... taip... taip... O! Pastebiu, jog mano dešinė ranka su dviem skylutėm, tai įkandimas, panašu, kad dantys it kokios katės... Įkąsta ir kiek truktelėta, padrėksta.. Įkandimas tarp riešo ir alkūnės, vidinėje rankos pusėje, kaip tik kur eina vena. Imu sukti filmuką savo galvoje atgal, kas čia nutiko? Vampyras?!!.. Aš buvau sutikęs vampyrą?!! Nieko sau... Be to, aiškiai atsimenu, jog buvau užlipęs į pat viršų, o dabar aš vėl atsidūriau kokius 5-10 metrų žemiau, laiptų apačioje? Keista... Kad ir kiek bandau atsiminti – galvoje tuštuma, apie tai nieko.. Išties net pralinksmėjau, čia tai bent įvykis! Sėdu į savo metro, laimingas važiuoju namo, žmonės spokso į mano ranką, į mane, o aš sėdžiu kvailai išsišiepęs, ir kiek suglumę dairosi, šnekučiuojasi... Frazių nuotrūpos skrieja pro mano ausis... „Kas jam? Ką vampyras?... Ne... negali būti.. o gal?...“

Įkandimo žymės išnyko po pusmečio. Jokių transformacijų nepatyriau. Jau praėjo daug metų, esu vis toks pat žmogus, ilčių nėra.