Spėju, kad daugelį mūsų, bent jau kartais, apima miglota, o galbūt ir iki geliančio skausmo ryški ir aiški nuojauta, kad visa šis gyvenimas yra beprasmis, tuščias ar bevertis. Šį beprasmybės jausmą V. Franklis apibrėžia kaip egzistencinį vakuumą (Frankl. 2008, 30 p.). Tokia būsena yra be galo varginanti, išsunkianti jėgas ir norus kažko siekti gyvenime. Psichologai teigia, kad šis jausmas gali net gi tapti depresijos pagrindu. Pabandžiau pritaikyti savo turimas žinias, bei 12 AA žingsnių šiai problemai spręsti ir štai kas gavosi:
PIRMASIS ŽINGSNIS
Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš nebūties baimę/ visa ko beprasmybės jausmą.Kas norės prisipažinti galutinai nugalėtas? Žinoma, niekas. Visa žmogaus prigimtis sukyla vien nuo minties apie visišką bejėgiškumą. Baisu suvokti, kad vienintelė mums žinoma tikrovė tėra žiauri ir abejinga, žlugdanti tuštuma, juoda, bekraštė ir amžina nebūtis...
Visas mūsų gyvenimas yra totalus bankrotas, jame nėra nieko tikra, pastovaus, išliekančio, to kas verta...
Tokia tamsi beprasmybė po lašelį sunkia iš mūsų valią, atima gebėjimą priešintis, galbūt net gi eilinius dienos darbus paversdama neišsenkančia kančia. Pripažindami šį baisų faktą, mes turime susitaikyti su tuo, kad esame nepajėgūs, deramai tvarkyti savo reikalų, laimingai gyventi.
Tačiau, netrukus, mes įgyjame visai kitokį požiūrį į šią baisiausio pažeminimo būseną. Mes suvokiame, kad tik patyrę visišką pralaimėjimą galime atgauti jėgas, kad įstengtume sustiprėti ir išsilaisvinti. Pripažindami visišką savo bejėgiškumą ir tai, kad gyvenime niekas nėra tikra (iki galo aišku, suprantama...) pagaliau atrandame nors kažką tikra, kas ir pasirodo esąs tvirtas pamatas ant kurio galime statyti savo tolesnį gyvenimą.
Gerai žinoma, kad sprendžiant visokias problemas, sėkmė lydi tuos, kurie pirmu žingsniu visiškai aiškiai įvardija, pripažįsta realią padėtį. Šiuo atveju, savo siaubingą silpnybę ir viską kaip iš tiesų yra. Kol žmogus su šia mintim nuolankiai nesusitaiko joks išgijimas nėra patikimas. Tikros laimės toks žmogus nesuras. Būtent ši nuostata, kad nerasime bent kiek patikimesnės atramos, kol neprisipažinsime visiškai pralaimėję ir yra suklestėjimo pagrindas.
Greičiausiai, iš pradžių, idėja prisipažinti pralaimėjus bus mūsų sutikta priešiškai. Tai galbūt net nepasirodys kaip kažkoks sprendimas, veikiau priešingai. Bet išties, mes esame aukos, savo galingo potraukio gyventi, kuriam valia bejėgė pasipriešinti. Nėra tokios valios kuri padėtų žmogui nugalėti šią trauką be kitų pagalbos. Žiaurus tironas, troškimas gyventi, beprotiškas potraukis, pasmerkiantis nuolatiniam blaškymuisi, it drugeliui prieš lempos šviesą, mus veda tiesiai prapultin.
Matyt šitaip buvo visuomet, nuo to laiko, kai atsirado žmogus.
Turbūt tik visiškai puolusieji ir nusivylusieji pajėgdavo suvokti šią nepatrauklią tiesą. „Bet kai jie suprasdavo, kad stovi ant bedugnės krašto, iš paskutiniųjų griebdavosi AA nuostatų lyg skęstantieji šiaudo. Jie beveik visada pasveikdavo ... Daugelis ne taip giliai nusivylusių ... bandė laikytis mūsų nuostatų, bet jiems nesisekė, nes neįstengė pripažinti, kad jų būklė beviltiška“ („Dvylika žingsnių dvylika tradicijų“, 2007, 22-23)
Dauguma žmonių turintys gerą sveikatą, šeimą, darbą, pinigų ir sėkmės vis gi ima suvokti, jog yra nelaimingi. Pirmasis žingsnis siūlo prisipažinti, kad mūsų gyvenimas išties yra nevaldomas, nepaisant visų mūsų pastangų, atliktų darbų, gautų medalių, uždirbtų milijonų, garsių titulų... šaltas ir belytis kosmosas, nenumaldoma lemtis, nepalenkiamas laiko ratas nešą mums visiems vieną ir tą patį - mirtį, pamažu nuplaudmas užmarštin visus mūsų darbus ir pėdsakus...
Tenka pripažinti, kad aistra gyventi yra nevaldoma ir tai yra kelio į kančią pradžia, nes ji niekaip negali būti patenkinta, visų laukia ta pati pabaiga.
"Rūkų rūkas! – sako Koheletas. –
Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!
Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,
kuriuo jis triūsia po saule?
Viena karta nueina, kita ateina,
bet žemė amžinai ta pati lieka."
(Biblija. Senasis Testamentas. Koleleto knyga 1:2-5)
Žinoma, kažkas gali teigti, kad jokio liūdesio nejaučia ir yra patenkintas gyvenimu, viskas sekasi puikiai, žmogus jaučiasi laimingas. Taip, galbūt taip ir yra, bet.. tokiems yra patarimas ilgesnį laiką save pastebėti ir įsitikinti kiek laiko nenutrūkstamai jie jausis laimingi... Išties žmonės jau seniai pastebėjo, kad laimė ir nelaimė, sėkmė ir nesėkmė, kančia ir malonumas nuolat keičias mūsų gyvenimuose, kaip giedra keičia lietų ar diena keičia naktį ir t.t.
"... laimė ir kančia pasirodo trumpam ir ilgainiui išnyksta - taip keičiasi žiemos ir vasaros. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas ... ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti. O geriausias tarp žmonių .. kurio netrikdo laimė ir kančia, kuris išlieka tvirtas jas patyręs - iš tikro vertas išsivaduoti .. tai, kas neegzistuoja - nepastovu, o tai kas amžina - nekinta."
(Bhagavad-Gita, 2, 14-16)
Tačiau kiekvienam būtina pasiekti savo ribą, išgerti savo taurę iki dugno ir savarankiškai suvokti šias tiesas, nes kitu atveju, nedaugelis nuoširdžiai sugebėtų žengti šį pirmąjį žingsnį. Ir tik tada leidžiamės įtikinami ir būname pasirengę taip klausyti, kaip galėtų tik mirštantis, tik tada esame pasirengę daryti bet ką, kad tik išsivaduoti...
ANTRASIS ŽINGSNIS
Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga, gali grąžinti mums sveiką mąstymą.VOS TIK naujokai ima skaityti apie Antrąjį žingsnį, jiems dažnai kyla sudėtinga dilema. Galima išgirsti juos sau sakant: „Pažiūrėkit, ką jūs su mumis padarėt! Įtikinot, kad esame bejėgiai ir mūsų gyvenimas yra nevaldomas ir dabar jūs tvirtinate, kad niekas kitas, tik Aukštesnioji Jėga galėtų išvaduoti mus nuo pražūtingos aistros. Kai kurie iš mūsų nenori tikėti Dievą, kiti neįstengia, kai kurie tiki, kad Dievas yra, bet visiškai netiki, kad Dievas padarys stebuklą ir juos išgydys. Taip netikėtai užklupti atsiduriame sunkioje padėtyje ir kas toliau?“
Ką gi, aptarkime atvejį, kai žmogus sakosi nenorintis tikėti, jis – karingas bedievis. Jo proto būklė kaip laukinio. Pirma, ką galima būtų pasakyti, tai, kad netikėjimas Dievu yra lygiai toks pats tikėjimas, nes netikinčiojo atveju remiasi, paprastai, ne argumentais, o kažkieno žmogaus galvon pasodinta mintim. Jei paklaustume: „Kaip tokią išvadą gavai?“ turbūt dažnas, jei atsakytų sąžiningai, pasakytų girdėjau per TV ar skaičiau kokiam žurnale, taip sakė draugas ar koks kitas žmogus.. Iš esmės, apie tai giliai niekas nemąsto, todėl ir netiki. Pirmas argumentas, paprastai būna mokslas, neva mokslas neįrodė, reiškia nėra, bet išties kaip tik yra priešingai. Mokslas seniai įrodė ir tai daro kasdien. Paprasčiausia matematika, statistinė tikimybė mums atveria akis. Žiūrėkim: visada yra tikimybė, kad kažkas nutiks arba ne. Tai štai, gyvybės atsiradimas ir visi kiti iš to sekantys dalykai, molekulės, primityviausios ląstelės, klumpelės ir t.t. sandara yra tiek sudėtinga, kad viso to atsiradimas savaime, atsitiktinai, viršija tikimybę begales kartų – štai kaip yra. Tai yra aiškus ir paprastas įrodymas Aukštesnės jėgos egzistavimo. Jau senų senovėje, berods indų šventrasčiuose kažkur yra minima, kad netikėjimas yra žemesnio intelekto požymis, nes tai yra tiesiog nesugebėjimas suvokti elementarios tiesos apibendrinant faktus. Taigi, visata yra protinga, neprotingi esame mes. Nors.. nemanyčiau, kad esame žemesnio intelekto, tiesiog visam tam apibendrinti, suvokti, per daug informacinės painiavos ir pernelyg mažai laiko apmąstymas, tik tiek.
Pirma, čia nėra reikalaujama, kad žmogus paskaitęs kažkuo tikėtų. Nėra agituojama už jokią religiją. Apskritai čia tik pasiūlymas, pamėginti pažvelgti į dalykus kitaip. Antra, nebūtina iškart vykdyt antro žingsnio patarimus. Trečia, vienintelis dalykas ką turi daryti – neturėti išankstinės nuomonės. Svarbiausia nesivelti į visokias diskusijas, ginčus, atsikratyti priešiškumo. Pradžių pradžia yra nuolankumas. Objektyvus ir ramus gyvenimo stebėjimas, be išankstinių nuostatų, be laikraštinės išminties. Leisti gyvenimui pačiam apie save tiesiogiai, iš pirmų rankų paliudyti, kaip išties viskas yra. Toks nuolankumas praktiškai yra bet kokio dvasingumo pradžia ir pagrindas. Ir nėra svarbu ar žmogus išvis niekada netikėjo ar tikėjo, bet tikėjimą prarado. Ir čia nėra jokių sąlygų, nėra jokio išankstinio plano, ką jūs atrasite. Toji Aukštesnė jėga gali būti savo gyvenimus pakeitę ir gyvenimiškos išminties įgavę AA nariai, Gamtos jėga, Aukštesnis protas, o gal kažkoks konkretesnis Dievas.. Nieks nežino ką jūs atrasite, aišku tik tai, kad jei ieškosite tikrai atrasite, o atradę – atradę aukštesnę jėgą galėsite ja pasiremti ir žengti dar vieną laiptelį aukštyn, link savo laimės.
TREČIASIS ŽINGSNIS
Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes jį suprantame globai. Šį ir likusius 9 AA programos žingsnius palieku be interpretacijos. Čia savo eksperimentą baigiu ir jei visa tai jus sudomino, manau likusį kelio galą nueisite patys. Ko iš visos širdies ir linkiu.
"Dieve (arba, jei šis žodis eina jums prieš plauką, sakykite "Kas tu bebūtum..."), aš nežinau, ar tu esi, tačiau meldžiuosi, kad jei esi, atskleistum man save."
(Zigas Ziglaras. Sėkmė žaliems. Kaunas: Smaltijos leidykla. 1999, 178p.)
Susijusios nuorodos: Gėris ir Blogis, Amžinas Gyvenimas, AUM arba kaip VISKAS yra, Gyvenimas kaip Menas, Gyvenimo prasmė.
Raktažodžiai: egzistencinis vakuumas, anoniminiai alkoholikai, beprasmybės jausmas, depresija, Dievas, dvasingumas.
Šaltiniai:
1. A.A.W.S. Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų. Vilnius: Lietuvos AA tarnyba. 2007.
Oficialus organizacijos puslapis: http://www.anonalko.puslapiai.lt/
2. Biblija. Senasis Testamentas. Koheleto knyga.
3. Bhagavat-gita.
4. Viktor Emil Frankl. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008.
5. Citatos.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą