Mirtis yra laisvės kaina. Kaip dažnai mirtininkams suteikiamas paskutinis noras arba kaip iš svečio, pagal paprotį, nieko neprašom už svetingumą mainais, taip ir iš žmogaus Gyvenimas negali nieko prašyti, nes žmogus čia tik svečias, jis mirtingas, o kad mirtingas tai ir niekuo neįpareigotas, laisvas, atėjęs tik trumpam... Juk negali apkrauti prievolėmis to, negali reikalauti nieko iš to kas neturi pastovių pajamų (amžinybės), o gavo tik truputį, nes tai būtų neetiška, neteisinga, klaidinga ir galų gale beprasmiška - alkanos karvės nepamelši. Ir ką gi gali duoti tokio lygios verės mainais už paimtą laiką? Todėl - negali reikalauti nieko ir iš žmogaus... Kad gyventų taip ir anaip, darytų tą ir aną nes jo būtis ribota, palyginti su amžinybe išvis tik graudus mirksnis.. O jei kažkas, kažko reikalauja - tai tėra paprasčiausia vagystė.
Mirtis - yra gyvenimo sąlyga. Nuo seno laisvės atsisakymas, tarkim, kad ir simboliška, tarnystė Dievui ar pasrsidavimas Velniui asocijuojasi su amžinumo viltim. Tam tikra prasme tik mirtingasis ir gali gyventi, būti laisvu, būti savimi, gyvu, spontanišku ir t. t. nes paklūstąs kažkam jau nebepriklauso sau, net gal būt ir nebeturi savęs apskritai, jo nėra kaip individualybės, asmens, nes kad juo būti reikia laisvės. Laisvės rinktis, klysti, atrasti, būti savim, augti.. Tiesiog asmeninės erdvės būti...
Žodžiu, laisvas - atskyla ir tampa kažkuo savitu, mažyčiu visatos centru, tačiau mirtingu... Tarnaująs - susilieja su Visuma - tampa amžinu. Gal būt įmanomi kažkokie tarpiniai būviai, šių dviejų būvių sintezė, Mirties ir Gyvenimo šokis... Turbūt.. Tiksliai - nežinau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą