"Vergas yra tasai, kurs p a t s atsisako savo laisvės, savo teisių, savęs paties. P r i e v a r t a p a v e r g t i ž m o g a u s n e g a l i m a. Prievartinis pavergimas yra tik viršinis pajungimas kuriai nors fizinei būtinybei, bet ne vidinis žmogaus paneigimas. Priverstas iš viršaus, žmogus dažniausiai yra pats laisviausias savo vuduje, nes tokiu atveju jis kaip tik šitą prievartą neigia ir savo laisvę pabrėžia, nors ir kliudomas ją apreikšti iš viršaus. Kalinys niekados nėra vergas. Vergu žmogus virsta tada, kai jis pats savo viduje išsižada savęs, savo apsisprendimo ir nusilenkia kitam k a i p k i t a m, nepadarydamas jo reikalavimų savais, pergyvendamas juos k a i p s v e t i m u s ir vis dėlto jiems nusilenkdamas bei paklusdamas. Vergiškumas yra vidinio savęs paneigimo žymė. Kaip žmogus-maištininkas atsistoja priešais jį slegiančius pradus ir j u o s paneigia, taip žmogus-vergas atsistoja priešais save ir s a v e paneigia. Vergas taip pat yra maištininkas, tačiau ne prieš pasaulį, bet prieš patį save; ne prieš prievartą, bet prieš laisvę.
Ko tada siekia žmogus-vergas, paneigdamas savo laisvę? Laisvės išsižadėjimas juk turi būti kuo nors atlygintas. Vietoje laisvės juk turi žmogus ką nors pastatyti. Koks tad pagrindinis noras veda žmogų-vergą tolyn nuo jo laisvės?
Į šitą klausimą Dostojevskis atsako inkvizitoriaus paklausimu Kristui: "Ar gali maištininkai būti laimingai?" Kitaip sakant, ar laisvė gali būti suderinama su laime? Ar gali būti žmogus laimingas ir sykiu laisvas? Atsakymas Didžiojo Inkvizitoriaus legendoje yra aiškiai neigiamas. Apie jį mes kalbėsime plačiau kitame skyrelyje. Šiuo tarpu norime pabrėžti tik patį faktą, kad ž m o g u s - v e r g a s a t s i s a k o s a v o l a i s v ė s l a i m ė s d ė l i a i. Laimė yra tasai pagrindinis noras, kuris stumia vergą paneigti savo laisvę. Maištininkas trokšta būti laisvas. Vergas trokšta būti laimingas. Maištininkas laimę aukoja dėl laisvės. Jis gali būti greičiau nelaimingas savo laisvėje, negu nelaisvas savo laimėje. Tuo tarpu vergas elgiasi priešingai. Jis sutinka būti greičiau nelaisvas savo laimėje, negu nelaimingas savo laisvėje. Nelaisvė yra nepakeliama maištininkui, nelaimė - vergui. Laimė yra tasai pradas, kuris vergo gyvenime užima laisvės vietą. Tai yra nepaprastai gili žmogiškosios prigimties tragedija, nes laimės siekia kiekvienas žmogus. Laimė yra pagrindinis žmogiškosios būties apsprendimas. Tikras ir pilnutinis žmogiškasis buvimas yra l a i m i n g a s buvimas. Ir vis dėlto, negalėdamas laimės pasiekti, būdamas laisvas, žmogus nekartą paneigia savo laisvę, kad tik atidarytų duris savo laimei, nors laisvė yra toks pat esminis žmogiškosios prigimties apsprendimas, kaip ir laimė. Vergiškumo bruožas žmogui nėra atsitiktinis. Jis glūdi giliausioje jo prigimtyje ir kyla iš jo noro būti laimingu. Laimė stumia žmogų eiti tam tikru keliu, o labai dažnai pasirodo, kad šitas kelias yra v e r g o kelias, vadinasi kelias į nelaisvę. Tada, kai žmoguje vyrauja maištininkiškas pradas, jis pasuka iš šito kelio, grįžta atgal į laisvę, išsižadėdamas laimės arba bent ją stipriai susiaurindamas. Tačiau tada, kai žmogų apvaldo vergiškasis pradas, jis eina šituo keliu tolyn, vis labiau pasinerdamas į laimę, bet vis labiau išsižadėdamas laisvės. Laimės kelias pasirodo esąs šioje žemiškoje tikrovėje vergų kelias."
(Antanas Maceina. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 105-107 p.)
p.s.
Laimės ir laisvės dichotomija, it du pagrindiniai guoliai, antipodai, sukantys žmogaus būties ašį psichoanalitinėje Z. Freudo teorijoje galėtų atitikti libido ir mortido dichotomiją arba tiesiog amžiną daosistinį In/Jan dualybės šokį..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą