Kartą buvau beviltiškai įsimylėjęs, ką čia kartą, taip nutikę buvo daug kart.. Žodžiu, savo simpatiją atsitiktinai išvydau paryčiui grįžtant namo. Ją atvežė kažkoks vyras, plaukai susivėlę, paskubomis susukti į kuodą, paakiai pabrinkę. Viskas akivaizdu.. Dar mirksnis ir mane pervėrė stiprus, sumišęs su sielvartu, geliantis pavydas, gresiantis virsti nepakeliama kančia. Rodės krūtinėj ima trūkti oro, atsiradęs vakuumas, juodoji skylė siurbė, traukė sielą į šaltą belytį abejingą pragarą... Ir štai, kaip skęstantis griebiasi šiaudo, taip mano žvilgsnis slystelėjo vyriškio link. Pažvelgiau įdėmiau, jis užsirūkė cigaretę. Gerai įsižiūrėjau... Slinko sekundės. Ir staiga, mane apėmė kažkoks nesutramdomas, kylantis iš pačių žemės gelmių, pamišėliškas juokas. Aš kvatojau?!.. Žmogus pučiantis dūmą pasirodė toks apgailėtinas, kad pavydėti dėl jo atrodė tiesiog stačiai juokinga.
Kai dabar apie visa tai mąstau, imu suprasti, kad jei vyriškis atrodytų pranašesnis, tai būtų stipriai užgavę... Ką užgavę? Mano savimeilę žinoma. O dabar, kai jis pasirodė tiesiog menkysta - nebuvo skaudu. Išeitų, pavydas - tėra užgauta savimeilė.
Meilė, kuri reikalauja, nesvarbu ko: ištikimybės, dėmesio, to, ano ar kito, mažai kuo te skirias nuo tos meilės čiulptukui, kai imame spiegti ir protestuoti jo negavę :)
Dabar manau akivaizdu, kad menkysta toje situacijoje buvau tik aš, dėl savo pavydo, be to, išvados buvo per nelyg skubotos... Pagalvoju, kaip kartais dažnai mes skubame teisi, kaltinti ir smerkti, reikalauti, o ir apskritai ar turime tam teisę? Kaip galima reikalauti mylėti ir ar realu tokį reikalavimą įvykdyti?
Susijusios temos: Nelaiminga meilė, Sentimentai
Dainos tekstas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą