Ties bekrašte tuštuma

[iš senų sąsiuvinių]
Sėdėjo Dievas vienišas ties bekrašte tuštuma ir galvojo: "O kaip gera tiems neišmanėliams, nes jie nežino ką daro. Bet gi tokius juos aš pats ir sukūriau. Nors dalis manęs gali užsimiršti ir džiaugtis savo kūriniuose. Tačiau kaip vis dėl to liūdna. Aš vienišas taškelis akloje tamsoje. Tik aš. O kam ir kaip? Kas aš?..."
P.S.
Bet niekas jam neatsakė.

2000 rugsėjis 03 d., 0 val., 05 min.

Gyvenimas

"Kai matau žmogaus apakimą ir skurdą, kai žvelgiu į nebylią Visatą, ir į žmogų be šviesos, paliktą sau pačiam ir tartum paklydusį tos Visatos kampelyje, nežinantį, kas jį ten padėjo, ką daryti jis yra atėjęs, kuo taps mirties valandą, nepajėgiantį nieko pažinti - mane apima išgąstis, kaip žmogų, kuris miegantis būtų nugabentas į apleistą, siaubingą salą ir atsibustų, nežinodamas, kur pateko, be priemonių iš jos pasitraukti. Todėl stebiuosi, kaip žmonės nepuola į neviltį dėl tokios varganos savo padėties. Matau šalia savęs kitų panašios prigimties asmenų. Klausiu jų, gal daugiau už mane žiną, bet jie atsako, kad ne. Tie skurdūs paklydėliai, apsidairę aplinkui ir pamatę keletą malonių daiktelių, bėga prie jų atsidavę ir prisiriša. Aš negalėjau prisirišti. Kadangi taip tikrai atrodo, jog esama kažko daugiau negu tai, ką regiu, ieškojau, ar Dievas nebus palikęs kokios nors žymės apie save."

(Blezas Paskalis. Mintys. Vilnius: Aidai. 1997, 211p.)