(Patarlių knyga, 12:24, Senasis
Testamentas. BIBLIJA)
Gamtoje vikresnis valdo lėtesnį.
Žinome, kad visa kas juda, tik juda skirtingai. Juda net ir akmenys
ar žemės pluta apskritai. Dirvą tarsi valdo augalai, nes yra
vikresni, užželia dirvonus ir siurbia jų mineralus. Žolę valdo
gyvuliai, vikresni ir intensyvesnį gyvenimą gyvenantys padarai.
Gyvulius - žmogus, savo veiklos intensyvumu viršijantis bet kokį
mums žinomą padarą.
Kaip žolė nemato karvės, karvė
nesuvokia ką daro žmogus, taip gal būt žmogus nesuvokia kažko,
kas intensyvesnis už jį – Dievo...
Taigi, jei akmuo labai lėtas, tai jo
akimirka, man, kaip žmogui, gal tęsiasi metus ar ir daugiau. Jei
perskaitysiu akmeniui garsiai knygą, per 2 dienas, jis neišgirs,
jei tarkim girdėt galėtų, vien jau todėl, kad tai toks trumpas
laiko tarpas, kurio jis nefiksuoja. Taip ir su Dievu, kuris yra
greitesnis – aš jam būsiu kaip tas akmuo, jis pažvelgs į mane
akimirką, o manyje nieko visai neįvyko, mano 2 dienos, jam truks
visą amžinybę ir jau bus ten įvykę tiek viso, kad apibendrinti,
susieti mano istorijos jis nebe sugebės.. Nebent.. Tai būtų
kažkas, kas būtų manyje visada arba labai ilgai. Jei labai ilgą
laiką darysiu tą patį, kažkokį gan elementarų veiksmą, tarkim
rodysiu žalią kortelę, tai yra tikimybė, kad dievas tą
„raštmenį“ vis gi išvys, nes jis visad bus toks pats, kiek į
mane be pasižiūrėsi. Taip ir akmuo, gal būt išgirs mane, jei
tarp savo suvokimo intervalų vis sutiks tokį patį mane, mano vis
tą pačią raidę, vaizdą, ženklą...
Nors, galimas ir kitas būdas. Savo
įrašytą kalbą Dievui pagreitinti, o akmeniui sulėtinti.
Kita vertus, tai kas yra be galo intensyvu, mums atrodo kaip beveik ar visai nejudantis. Tarkim, tas pats akmuo, jo atomai juda taip greit, kad to dėka atsiranda man apčiuopiamas ir tarsi nejudrus objektas. Kitaip tariant, tam tikras, labai aukšto intensyvumo taškas, mums tampa statišku, nejudriu objektu. Tad visai logiška, kad tas pats akmuo tai Mūsų Dievas žolėj..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą