Kova prieš egzistencinį vakuumą arba 12 AA žingsnių prieš beprasmybės drakoną

Esu linkęs, laiks nuo laiko, įsitraukti į įvairius apmąstymus, avantiūras, eksperimentus ir interpretacijas, kokiomis nors man svarbiomis temomis. Štai ir dar viena. Naujausioji.
Spėju, kad daugelį mūsų, bent jau kartais, apima miglota, o galbūt ir iki geliančio skausmo ryški ir aiški nuojauta, kad visa šis gyvenimas yra beprasmis, tuščias ar bevertis. Šį beprasmybės jausmą V. Franklis apibrėžia kaip egzistencinį vakuumą (Frankl. 2008, 30 p.). Tokia būsena yra be galo varginanti, išsunkianti jėgas ir norus kažko siekti gyvenime. Psichologai teigia, kad šis jausmas gali net gi tapti depresijos pagrindu. Pabandžiau pritaikyti savo turimas žinias, bei 12 AA žingsnių šiai problemai spręsti ir štai kas gavosi:

PIRMASIS ŽINGSNIS

Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš nebūties baimę/ visa ko beprasmybės jausmą.

Kas norės prisipažinti galutinai nugalėtas? Žinoma, niekas. Visa žmogaus prigimtis sukyla vien nuo minties apie visišką bejėgiškumą. Baisu suvokti, kad vienintelė mums žinoma tikrovė tėra žiauri ir abejinga, žlugdanti tuštuma, juoda, bekraštė ir amžina nebūtis...
Visas mūsų gyvenimas yra totalus bankrotas, jame nėra nieko tikra, pastovaus, išliekančio, to kas verta...
Tokia tamsi beprasmybė po lašelį sunkia iš mūsų valią, atima gebėjimą priešintis, galbūt net gi eilinius dienos darbus paversdama neišsenkančia kančia.  Pripažindami šį baisų faktą, mes turime susitaikyti su tuo, kad esame nepajėgūs, deramai tvarkyti savo reikalų, laimingai gyventi.
Tačiau, netrukus, mes įgyjame visai kitokį požiūrį į šią baisiausio pažeminimo būseną. Mes suvokiame, kad tik patyrę visišką pralaimėjimą galime atgauti jėgas, kad įstengtume sustiprėti ir išsilaisvinti. Pripažindami visišką savo bejėgiškumą ir tai, kad gyvenime niekas nėra tikra (iki galo aišku, suprantama...) pagaliau atrandame nors kažką tikra, kas ir pasirodo esąs tvirtas pamatas ant kurio galime statyti savo tolesnį gyvenimą.
Gerai žinoma, kad sprendžiant visokias problemas, sėkmė lydi tuos, kurie pirmu žingsniu visiškai aiškiai įvardija, pripažįsta realią padėtį. Šiuo atveju, savo siaubingą silpnybę ir viską kaip iš tiesų yra. Kol žmogus su šia mintim nuolankiai nesusitaiko joks išgijimas nėra patikimas. Tikros laimės toks žmogus nesuras. Būtent ši nuostata, kad nerasime bent kiek patikimesnės atramos, kol neprisipažinsime visiškai pralaimėję ir yra suklestėjimo pagrindas.
Greičiausiai, iš pradžių, idėja prisipažinti pralaimėjus bus mūsų sutikta priešiškai. Tai galbūt net nepasirodys kaip kažkoks sprendimas, veikiau priešingai. Bet išties, mes esame aukos, savo galingo potraukio gyventi, kuriam valia bejėgė pasipriešinti. Nėra tokios valios kuri padėtų žmogui nugalėti šią trauką be kitų pagalbos. Žiaurus tironas, troškimas gyventi, beprotiškas potraukis, pasmerkiantis nuolatiniam blaškymuisi, it drugeliui prieš lempos šviesą, mus veda tiesiai prapultin.
Matyt šitaip buvo visuomet, nuo to laiko, kai atsirado žmogus.
Turbūt tik visiškai puolusieji ir nusivylusieji pajėgdavo suvokti šią nepatrauklią tiesą. „Bet kai jie suprasdavo, kad stovi ant bedugnės krašto, iš paskutiniųjų griebdavosi AA nuostatų lyg skęstantieji šiaudo. Jie beveik visada pasveikdavo ... Daugelis ne taip giliai nusivylusių ... bandė laikytis mūsų nuostatų, bet jiems nesisekė, nes neįstengė pripažinti, kad jų būklė beviltiška“ („Dvylika žingsnių dvylika tradicijų“, 2007, 22-23)
Dauguma žmonių turintys gerą sveikatą, šeimą, darbą, pinigų ir sėkmės vis gi ima suvokti, jog yra nelaimingi. Pirmasis žingsnis siūlo prisipažinti, kad mūsų gyvenimas išties yra nevaldomas, nepaisant visų mūsų pastangų, atliktų darbų, gautų medalių, uždirbtų milijonų, garsių titulų... šaltas ir belytis kosmosas, nenumaldoma lemtis, nepalenkiamas laiko ratas nešą mums visiems vieną ir tą patį -  mirtį, pamažu nuplaudmas užmarštin visus mūsų darbus ir pėdsakus...
Tenka pripažinti, kad aistra gyventi yra nevaldoma ir tai yra kelio į kančią pradžia, nes ji niekaip negali būti patenkinta, visų laukia ta pati pabaiga.
"Rūkų rūkas! – sako Koheletas. –
Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!
Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,
kuriuo jis triūsia po saule?
Viena karta nueina, kita ateina,
bet žemė amžinai ta pati lieka."
(Biblija. Senasis Testamentas. Koleleto knyga 1:2-5)

Žinoma, kažkas gali teigti, kad jokio liūdesio nejaučia ir yra patenkintas gyvenimu, viskas sekasi puikiai, žmogus jaučiasi laimingas. Taip, galbūt taip ir yra, bet.. tokiems yra patarimas ilgesnį laiką save pastebėti ir įsitikinti kiek laiko nenutrūkstamai jie jausis laimingi... Išties žmonės jau seniai pastebėjo, kad laimė ir nelaimė, sėkmė ir nesėkmė, kančia ir malonumas nuolat keičias mūsų gyvenimuose, kaip giedra keičia lietų ar diena keičia naktį ir t.t.
"... laimė ir kančia pasirodo trumpam ir ilgainiui išnyksta - taip keičiasi žiemos ir vasaros. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas ... ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti. O geriausias tarp žmonių .. kurio netrikdo laimė ir kančia, kuris išlieka tvirtas jas patyręs - iš tikro vertas išsivaduoti  .. tai, kas neegzistuoja - nepastovu, o tai kas amžina - nekinta."
(Bhagavad-Gita, 2, 14-16)

Tačiau kiekvienam būtina pasiekti savo ribą, išgerti savo taurę iki dugno ir savarankiškai suvokti šias tiesas, nes kitu atveju, nedaugelis nuoširdžiai sugebėtų žengti šį pirmąjį žingsnį. Ir tik tada leidžiamės įtikinami ir būname pasirengę taip klausyti, kaip galėtų tik mirštantis, tik tada esame pasirengę daryti bet ką, kad tik išsivaduoti...

ANTRASIS ŽINGSNIS

Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga, gali grąžinti mums sveiką mąstymą.

VOS TIK naujokai ima skaityti apie Antrąjį žingsnį, jiems dažnai kyla sudėtinga dilema. Galima išgirsti juos sau sakant: „Pažiūrėkit, ką jūs su mumis padarėt! Įtikinot, kad esame bejėgiai ir mūsų gyvenimas yra nevaldomas ir dabar jūs tvirtinate, kad niekas kitas, tik Aukštesnioji Jėga galėtų išvaduoti mus nuo pražūtingos aistros.  Kai kurie iš mūsų nenori tikėti Dievą, kiti neįstengia, kai kurie tiki, kad Dievas yra, bet visiškai netiki, kad Dievas padarys stebuklą ir juos išgydys. Taip netikėtai užklupti atsiduriame sunkioje padėtyje ir kas toliau?“
Ką gi, aptarkime atvejį, kai žmogus sakosi nenorintis tikėti, jis – karingas bedievis. Jo proto būklė kaip laukinio. Pirma, ką galima būtų pasakyti, tai, kad netikėjimas Dievu yra lygiai toks pats tikėjimas, nes netikinčiojo atveju remiasi, paprastai, ne argumentais, o kažkieno žmogaus galvon pasodinta mintim. Jei paklaustume: „Kaip tokią išvadą gavai?“ turbūt dažnas, jei atsakytų sąžiningai, pasakytų girdėjau per TV ar skaičiau kokiam žurnale, taip sakė draugas ar koks kitas žmogus.. Iš esmės, apie tai giliai niekas nemąsto, todėl ir netiki. Pirmas argumentas, paprastai būna mokslas, neva mokslas neįrodė, reiškia nėra, bet išties kaip tik yra priešingai. Mokslas seniai įrodė ir tai daro kasdien. Paprasčiausia matematika, statistinė tikimybė mums atveria akis. Žiūrėkim: visada yra tikimybė, kad kažkas nutiks arba ne. Tai štai, gyvybės atsiradimas ir visi kiti iš to sekantys dalykai, molekulės, primityviausios ląstelės, klumpelės ir t.t. sandara yra tiek sudėtinga, kad viso to atsiradimas savaime, atsitiktinai, viršija tikimybę begales kartų – štai kaip yra.  Tai yra aiškus ir paprastas įrodymas Aukštesnės jėgos egzistavimo. Jau senų senovėje, berods indų šventrasčiuose kažkur yra minima, kad netikėjimas yra žemesnio intelekto požymis, nes tai yra tiesiog nesugebėjimas suvokti elementarios tiesos apibendrinant faktus. Taigi, visata yra protinga, neprotingi esame mes. Nors.. nemanyčiau, kad esame žemesnio intelekto, tiesiog visam tam apibendrinti, suvokti, per daug informacinės painiavos ir pernelyg mažai laiko apmąstymas, tik tiek.
Pirma, čia nėra reikalaujama, kad žmogus paskaitęs kažkuo tikėtų. Nėra agituojama už jokią religiją. Apskritai čia tik pasiūlymas, pamėginti pažvelgti į dalykus kitaip. Antra, nebūtina iškart vykdyt antro žingsnio patarimus. Trečia, vienintelis dalykas ką turi daryti – neturėti išankstinės nuomonės. Svarbiausia nesivelti į visokias diskusijas, ginčus, atsikratyti priešiškumo. Pradžių pradžia yra nuolankumas. Objektyvus ir ramus gyvenimo stebėjimas, be išankstinių nuostatų, be laikraštinės išminties. Leisti gyvenimui pačiam apie save tiesiogiai, iš pirmų rankų paliudyti, kaip išties viskas yra. Toks nuolankumas praktiškai yra bet kokio dvasingumo pradžia ir pagrindas. Ir nėra svarbu ar žmogus išvis niekada netikėjo ar tikėjo, bet tikėjimą prarado. Ir čia nėra jokių sąlygų,  nėra jokio išankstinio plano, ką jūs atrasite. Toji Aukštesnė jėga gali būti savo gyvenimus pakeitę ir gyvenimiškos išminties įgavę AA nariai, Gamtos jėga, Aukštesnis protas, o gal kažkoks konkretesnis Dievas.. Nieks nežino ką jūs atrasite, aišku tik tai, kad jei ieškosite tikrai atrasite, o atradę – atradę aukštesnę jėgą galėsite ja pasiremti ir žengti dar vieną laiptelį aukštyn, link savo laimės.

TREČIASIS ŽINGSNIS

Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes jį suprantame globai.

Šį ir likusius 9 AA programos žingsnius palieku be interpretacijos. Čia savo eksperimentą baigiu ir jei visa tai jus sudomino, manau likusį kelio galą nueisite patys. Ko iš visos širdies ir linkiu.

"Dieve (arba, jei šis žodis eina jums prieš plauką, sakykite "Kas tu bebūtum..."), aš nežinau, ar tu esi, tačiau meldžiuosi, kad jei esi, atskleistum man save."

(Zigas Ziglaras. Sėkmė žaliems. Kaunas: Smaltijos leidykla. 1999, 178p.)

Susijusios nuorodos: Gėris ir Blogis, Amžinas Gyvenimas, AUM arba kaip VISKAS yra,  Gyvenimas kaip Menas, Gyvenimo prasmė.

Raktažodžiai: egzistencinis vakuumas, anoniminiai alkoholikai, beprasmybės jausmas, depresija, Dievas, dvasingumas.

Šaltiniai:
1. A.A.W.S. Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų. Vilnius: Lietuvos AA tarnyba. 2007.
Oficialus organizacijos puslapis: http://www.anonalko.puslapiai.lt/
2. Biblija. Senasis Testamentas. Koheleto knyga.
3. Bhagavat-gita.
4. Viktor Emil Frankl. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008.
5. Citatos.com

Valia. Valios ugdymas. Sėkmė gyvenime.

1.
Valios ugdymą reiktų pradėti nuo įpročio kasdien įveikti nedidelius sunkumus, nudirbant, tarkim, kažkokius ne labai malonius darbelius ir panašaus pobūdžio užduotis. Laikui bėgant, reiktų rinktis vis didesnio sunkumo darbus ir taip vis labiau treniruoti bei grūdinti valią. Į kiekvieną kliūtį žvelgiame kaip į neįveiktą tvirtovę ir darome viską kas tik įmanoma, kad tą tvirtovę įveikti. Žmonės pasižymėję didele valia, ją ugdė pastoviai, kasdieniuose darbuose, ko pasekoje, sutikę dideles kliūtis - atlikdavo įvairius žygdarbius.

2.
Paprastai, kliūtis ir sunkumus įveikiame vardan kažkokio tikslo. Kuo svarbesnis tikslas, tuo aukštesnė motyvacija, stipresnė valia, tuo didesnes kliūtis ir sunkumus žmogus gali įveikti. Svarbu, kad tarp kasdienių reikalų žmogus nepasimestų, neužsimirštų ir nuolat turėtų galvoje savo galutinį veiklos tikslą. Aukšta motyvacija įgyjama formuojant, plečiant savo pasaulėžiūrą, kurios dėka įgauname įsitikinimus ir moralinius principus, ugdome pareigos jausmą, atsakomybę sau, savo šeimai, visuomenei ir t.t. Toks įsitikinimų, aukštesnių idealų formavimas yra būtina valios ugdymo sąlyga, nes vėliau tampa pagrindu aukštai motyvacijai, o ši – valios jėgai.

3.
Tai, kas nuspręsta – turi būti įvykdyta. Kas kart, kai yra kažkas nuspręsta, bet įvykdymas vėl ir vėl atidedamas, žmogaus valios jėga trinka ir silpnėja. Nuolatinis priimtų sprendimų nevykdymas tarsi išmagnetina žmogaus valią. Todėl, labai svarbu, prieš priimant bet kokį sprendimą, siekti konkretaus tikslo, gerai jį pasverti, visapusiškai jį apmąstyti, įsitikinti jo racionalumu ir savo pajėgumu tai atlikti, o apsisprendus – vykdyti iki galutinės sėkmės.

4.
Ilgalaikių ir didelių tikslų siekimo atveju svarbu numatyti/suskirstyti viską etapais, suskaidyti į mažesnius darbelius, paprastesnes užduotis, o tada, papunkčiui ir nuosekliai tai atlikti. Išsianalizavę didelius, tolimus ar tiesiog sudėtingus tikslus ir imdamiesi atlikti artimiausiu metu aktualius darbus, palaipsniui sukuriame reikalingas sąlygas galutinio tikslo realizavimui. Taip pat, labai svarbu, nuolat grįžti ir peržiūrinėti išsikeltų tikslų seką, esant reikalui užduočių seką koreguoti, siekiant, jei įmanoma, efektyviau išnaudoti konkrečią situaciją, joje susidariusias sąlygas.

Viena svarbiausių valios ugdymo sąlygų yra aiškios dienotvarkės sudarymas, bei griežtas jos laikymasis. Silpnos valios žmonės, dažniausiai, nemoka organizuoti nei savo darbo, nei poilsio, stverdamiesi tai vieno, tai kito reikalo nieko nenuveikia iki galo dorai, tad tinkamas ir nuoseklus savo laiko, darbų organizavimas yra labai svarbus.

Valios žmogus – savo laiko šeimininkas. Racionaliai organizuodamas veiklą, nuosekliai, be skubos, atlieka savo suplanuotus darbus. Jis yra dėmesingas, susikaupęs, motyvuotas.

Tam, kad užgrūdintume valią būtina kasdien kovoti su netvarka, tiek darbe, tiek buityje.

Taip pat, viena iš pagrindinių valios ugdymo sąlygų yra nuolatinis kūno lavinimas, sportas. Įveikiant sunkumus, patiriant krūvius, laviname ne tik kūną, bet ir grūdiname valią.

Svarbu atminti, kad siekiant konkrečių tikslų, reikia lavinti ir tam tikrus, vienam ar kitam darbui atlikti reikalingus profesinius įgūdžius, specifinius gebėjimus. Tokių naudingų darbe, profesinių įgūdžių formavimas yra viena svarbiausių sėkmės sąlygų.

Svarbu pažymėt ir tai, kad pagrindinių valios savybių ugdymas vyksta žmogui nuolat bendraujant su kitais, dirbant bendrą darbą, žaidžiant komandoje ir panašiai.

Kuo anksčiau prasideda sąmoningas valios ugdymas, tuo didesnių rezultatų galime tikėtis.

Kiekvienas sėkmingai atliktas, kad ir ne didelis darbas, stiprina mūsų valią, didina pasitenkinimą, tampa tvirtu pamatu, jėgų ir įkvėpimo šaltiniu naujiems darbams ateityje.

Parengta pagal įvairius interneto tekstus, pagrinde versta iš rusų kalbos, jei bandytumėt ieškoti šaltinių, mėginkite pagal šiuos raktažodžius:

1. Начинать воспитание воли следует с приобретения привычки преодолевать сравнительно незначительные трудности. Систематически преодолевая сначала небольшие трудности, а со временем и значительные, человек тренирует и закаляет свою волю.


Susijusios temos: Tvirtos valios raktas

Ilgai kvatojau :)

„Dabar apie patį apsakymą. Jis vadinosi „Kvanktelėjęs šokėjas“. Kaip ir daugelis kitų Trauto apsakymų, šis pasakojo apie tragiškai pasibaigusį vienos būtybės mėginimą užmegzti kontaktą su kitomis.
Štai jo turinys. Į Žemę skraidančia lėkšte atvyksta būtybė, vardu Zogas, kad paaiškintų, kaip išvengti karų ir kaip išgydyti vėžį. Jis atskrido su šia informacija iš Margo planetos, kurios gyventojai susišnekėdavo persdami ir šokdami tryptinį.
Zogas nusileido naktį Konektikute. Nespėjo jis išlipti, kai pamatė degantį namą. Persdamas ir šokdamas tryptinį ir tuo įspėdamas žmones apie jiems gresiantį baisų pavojų, jis įsiveržė į namą. Šeimininkas su golfo lazda sutrupino Zogui smegeninę.“
(Kurtas Vonegutas. Čempionų pusryčiai. Kaunas: Kitos Knygos. 2006, 61 p.)

Naujos knygos už dyką

Radau būdą kaip už dyka skaityti naujausias ir įdomiausias knygas. Aišku, dalį geros literatūros visada rasime bibliotekose, bet jei knyga populiari, o dar ir neseniai išleista, tikimybė ją rasti viešųjų erdvių lentynose sparčiai mažėja. Man pasirodė gera išeitis pirkti tiesiog jau skaitytas. Jos naujos, aktualios ir paprastai - per pus pigiau! Taigi, peržiūrėjau savo namų biblioteką ir atrinkau tai ko jau tikrai tikrai neskaitysiu... Dalį sėkmingai pardavęs atidariau "Knygų banką". Tai pinigai už kuriuos perku visa kas mane dabar domina, o perskaitęs vėl papildau savo einamąją sąskaitą, kurią dabar ir matote viršutiniame paveikslėlyje kairėje :) Galiu pasigirti, kad per paskutinį mėnesį jau įsigijau 3 gan retas, mane dominusias knygas, už tikrai palankią kainą ir gana sėkmingai pardaviau 7 nebereikalingas, bet suprantantiems ir neskaičiusiems - išties geras knygas. Tokie mainai - puikus dalykas! Paleisdami knygą į gyvenimą mes padedame spartesnei įvairių idėjų sklaidai, prisidedame prie visuomenės kultūrinio turtėjimo, o šis lemia ekonominį... Kita vertus, tokiam reiškiniui paplitus, leidykloms nebelieka prasmės leisti tam tikrų knygų pakartotinai, tad tenka susitelkti tik ties visiškai naujų leidyba. Taip laimi skaitytojas, tobulėja leidyklos, taupome popierių, saugome miškus, optimaliai naudojame resursus - laimi praktiškai visi. Tiems kas skaito lietuviškai rekomenduoju sena.lt, o kas skaito angliškai - atsiveria išties platus galimybių rojus Amazon.com

Gėris ir Blogis

Visa kas daro žmogų priklausomą nuo kažko yra blogis, visa, kas jį daro labiau savarankišku - yra gėris.. Nes žmogus, tapdamas nuo kažko priklausomas, vergauja kažkam kitam apleisdamas savo paties interesus, savo raidos kelią.. Todėl ir turime šitiek nelaimingų žmonių, nelaimingų - nes kvailų, kvailų - nes žmonėms paprasčiausiai nėra laiko susitupėti, subręsti..

"Raštų žinovo išmintis praturtina žinojimą;
tik kas laisvas nuo triūso, gali tapti išmintingas.
Kaipgi gali tapti išmintingas žmogus,
kuris laiko rankose arklą,
didžiuojasi botkočiu jungui raginti,
varo jaučius ir rūpinasi galvijais?"
(BIBLIJA. Senasis Testamentas. Siracido knyga 38:24-26)

Ekonomika

Mano nuomonė apie ekonomiką būtų tokia: manau normalu yra užsidirbti pasikinkius žmonių aistras, ambicijas, egoizmą, kvailumą (proto ribose), bet žema tai daryti ir net gi žalinga naudojantis jų bejėgiškumu ir pirmo būtinumo poreikiais. Šie dalykai turi būti atskirti į socialiai adaptuotą verslą ir į laukinį. Kaip gera yra tabako ir alkoholio prevencija didinant tų prekių akcizą, taip gera egoizmo, kvailumo, aistrų, ambicijų prevencija versle - tam tikri ryklių dydžio akcizai/mokesčiai.. Bet kas susiję su būstu, švietimu ir sveikata.. Čia manau turi būti beveik arba veltui tie dalykai.. Nes mes gimdami čia turime turėti kažkokią minimalią soc. apsaugą.. Net ir plėšriausi gyvūnai globoja vaikus ir šiaip vienas kitą, kad išliktų.. Lietuvių išlikimo klausimas yra kaip niekad opus šiandien..

Keliomis dienomis vėliau į rankas pakliuvo Naomi Klein knyga. Čia aptikau mintis kurios manau kur kas tiksliau ir labiau moksliškai dėstomos. Rekomenduoju susipažinti...

"Laisvoji rinka vartotojams teikiamų produktų ar paslaugų srityse gali koegzistuoti su nemokamos sveikatos apsaugos sistema, valstybinėmis mokyklomis ir didžiuliais valstybiniais ūkio segmentais, pavyzdžiui, valstybinėmis naftos bendrovėmis. Lygiai kaip iš korporacijų gali būti reikalaujama mokėti deramus atlyginimus ir gerbti darbuotojų teisę burtis į profesines sąjungas, o iš vyriausybių - nustatyti mokesčius ir perskirstyti pajamas taip, kad būtų sumažintos korporacinei valstybei būdingos akį rėžiančios disproporcijos. Rinkos neturi būti fundamentalistinės [išskirtinai globojančios privilegijuotų korporacijų kapitalą]. "

(Naomi Klein. ŠOKO DOKTRINA: katastrofų kapitalizmo iškilimas. Kaunas: Kitos Knygos. 2009, 27p.)

Kaip kažkada vienoje radijo laidoje gerai pasakė Paulius Normantas.. Reikia vystyti ne žinių, o dvasios ekonomiką, puoselėti ne daiktus, o žmogaus vidų.. (Laidos archyvas čia)

Amžinas gyvenimas

Pagalvojau, kad jei mes gyventume amžinai, tai tik toks gyvenimas, kaip yra dabar, tam idealiai ir tiktų. Pirma, jei niekas nemirtų, viskas greitai atsibostų, o pavidalų kaita, padaro visa tai kas vyksta prasmingu, paįvairina ir šiaip išvengiama krūvos problemų, monotonijos galų gale ir t.t. Antra, jei mes atgimę naujame kūne viska atsimintume, kas buvo visą amžinybę iki dabar.. Manau tada būtų tikrai sunku pasimėgauti šios akimirkos būtimi, bei jos teikiamais malonumais, privalumais, džiaugsmu. Tad išvada, amžinas gyvenimas tik toks koks yra dabar ir galėtų būti.

"Kur aš, ten mirties nėra, o kur mirtis, ten nėra manęs. Tad kodėl jos bijoti?"
[Epikūras]

Ką aš turiu?

... turiu tik iliuzijas apie tai, kad kažką turiu, daugiau nieko.. O ir tos gal net ne visai mano..

"... tas, kas nieko nemėgina sulaikyti, laimi viską ..."
(Erichas Marija Remarkas. Juodasis obeliskas. Kaunas: Spindulys. 1992, 310p.)

"Mat išminčius kaip karalius visa valdo savo mintyse, o paskirų dalykų nuosavybė išbarstyta pavieniams asmenims."
(Lucius Annaeus Seneca. Diatribės. Vilnius: Pradai. 1997, 549p.)

Pamąstymai apie Grožį

Grožis yra meilės įrankis, kaip tiesa - išminties ar melas - gudrumo. Grožis yra visame kas darnu, o darnu kas pagal saiką.. Išorės grožis nusilenkia vidaus grožiui, o vidaus grožis kyla iš išminties, tad išmintingas žmogus pats gražiausias. Sako Sokratas buvo nepaprastai bjaurios išvaizdos, bet vos tik prabildavo iškart jį visi pamildavo.. :)

Susiję rašiniai: Kas yra aukščiau tiesos

Kas yra aukščiau Tiesos?

"Šao-Šanio pasisakymas"

Kartą vienuolis paklausė Šao-Šanio: "Ar egzistuoja pasisakymas kuris būtų nei klaidingas nei teisingas?", Šao-Šanis atsakė: "Baltame debesyje nerasi nieko bjauraus".

(Nyogen Senzaki.The Iron Flute: 100 Zen Koans)

Šao-Šanio atsakymas yra tiesiog tokio pasisakymo pavyzdys. Klaidingas ar teisingas teiginys apibrėžiamas tiesos ar netiesos kategorijomis, o tuo tarpu grožis tokiomis kategorijomis apibrėžtas būt negali, tad ir pasisakymas apie grožį yra nei klaidingas nei teisingas. Nors grožis tiesos ar netiesos kategorijomis apibrėžtas būt negali, tačiau grožio kategorijomis galime apibrėžti tiesą arba netiesą (melą tarkim..). Išeina, kad grožis yra virš tiesos ar netiesos kategorijų, t.y. darau išvadą: Grožis aukščiau Tiesos.

Geros Dienos!
Susiję rašiniai: Pamąstymai apie Grožį