Kas tikra?

"Mes esame visatoje, kurioje vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės."
(Jean Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacijos. Vilnius: Baltos lankos. 2002, 95p.)

Šiandien, informacijos amžiuje, vis sunkiau yra suprasti kas tikra, vertinga, prasminga, o kas ne. Komunikacijos srautai, apimtys, tempas nuolat auga. Prieštaringos informacijos gausa, o ir tiesiog pats intensyvus ir prieštarų draskomas gyvenimas įkvepia tik neviltį, abejonę, kad kažkada pavyks galų gale suprasti kam visa tai, kur ir kodėl lekiam, ką vejamės ar nuo ko bėgam.
Natūraliai žmonėms kyla klausimas ko išties gyvenime verta siekti, kokios yra tikrosios vertybės? Viena vertus, galėtume sakyti „pinigai“. Turint jų daug, galima įgyti įvairių dalykų, patirti malonių išgyvenimų ir t. t. Bet atsidūrus su keliais milijardais dolerių, eurų, keliom tonom aukso, deimantų ar keliais konteineriais prigrūstais akcijų negyvenamoje saloje – akivaizdu, kad jie taptų beverčiais. Pinigai nėra vertybė pati savaime. Tai tik tarpininkas, kaip skelbimų lenta, kuri nurodo kur ir kiek kokių prekių, nukeliavo ar tiesiog atvaizduoja kaip keičiasi įvairaus kilnojamo ir nekilnojamo turto savininkai, rodo to turto gausėjimą, nykimą, migraciją... Pati lenta ir jos skaičiukai, žymekliai yra beverčiai, vertingos prekės, tad ir ekonominės krizės yra paprastai ne prekių krizės, o tiesiog kažkokios machinacijos toje skelbimų lentoje.
Atrodytų, kad vertybė yra tie dalykai, kuriuos galime įsigyti, t.y. namai, maistas, kompiuteriai, mašinos, drabužiai, kelionės ir t. t. Irgi ne visai, nes jei nėra apetito – maistas bevertis. Kitaip tariant, nors yra nepaprasta įvairaus turto ir apskritai dalykų gausa, vertinga mums yra tik tai kas tenkina mūsų individualius, konkrečius poreikius. Tarkim jei sergam kokia liga – daugelis pramogų ir dalykų neteks prasmės. Išeitų, kad iš esmės tai ko siekiame ir vertiname tai pojūčiai ir ne bet kokie, o malonūs pojūčiai, tokie kaip laimė tarkim... Jei taip, tada iš esmės, gyvenimą galima apibūdinti kaip sukimąsi tarp dviejų polių – vengiame to kas nemalonu ir siekiame kas malonu. Pagal tai ir susidėliojame vertybes, prioritetus. Vertiname tai kas padeda išvengti kančios ir pasiekti malonumų – laimės... Sudėliojus vertybes į savotišką hierarchiją, piramidės viršuje padedam tai, kas teikia daugiausiai džiaugsmo, malonumo, laimės – labiausiai vertinga. Kuo arčiau viršūnės, tuo sunkiau vertybės įgyjamos. Vienos dėl natūraliai ar dirbtinai riboto kiekio, kitos tiesiog dėl tam pasiekti reikiamų asmeninių pastangų, valios, laiko ir t.t.
Prievarta ribojamas tam tikras žmonių elgesys, ar siekiamų vertybių skaičius sukuria dirbtinas vertybes. Pavyzdžiui, jei uždraustume gerti gėla vandenį, neįgijus specialaus leidimo, kuris kainuotų kažkiek pinigų, vandens vertė stipriai išaugtų, nors pačio vandens ir būtų apsčiai. Tokių dirbtinai sukurtų vertybių turime labai daug, tam tikrų mąstytojų teigimu, pasiekėme ribą, kai tokių dirbtinų vertybių žymiai daugiau nei tikrų, kas lemia, kad žmogus didesnę savo gyvenimo dalį skiria tų dirbtinų vertybių įgijimui, dėl ko praranda galimybę siekti to ko jam/jai išties reikia ir tapti tuo, kuo prigimties lemta.
Prievarta - tai būdas kontroliuoti žmones, jų elgesį. Tam tikra kontrolė, su saiku, yra gerai, tai gali būti prasminga. Taip tėvai kontroliuoja vaikus, išmokydami juos vaikščioti, kalbėti, skirti valgomą maistą nuo nuodingo ir panašiai. Taip mokytojas išmoko mokinį amato, žinantis nežinantį ir t.t.
Einant toliau, tenka pripažinti, kad ir pats malonumas savaime - nėra vertybė. Viena vertus, nieko nėra pastovaus ir visi malonumai daugiau ar mažiau yra trumpalaikiai, tiek dėl išorinių priežasčių, tiek dėl vidinių. Antra vertus, jei malonumo per daug - jis mus sunaikina, dėl atsiradusių kūno ar psichikos negalavimų.
Tai kas gi vertinga? Vertinga tai, kas žmogų daro žmogišku. Tai, kas padeda atsiskleisti jo prigimčiai, ugdyti individualius, profesinius gabumus, charakterį, asmenybę.
O kas labiausiai daro žmogų žmogumi? Iš esmės tai, kas yra padaroma dėl kitų. Čia yra tas kertinis akmuo į kurį remdamiesi galime sudėlioti visas vertybes į nuoseklią sistemą.
Suprantu, kad šioj vietoj gali kilti abejonių. Bet geriau pažvelgus tiesa tampa akivaizdi. Žmogus yra sociali būtybė, skirta gyventi bendruomenėje. Visų pirma todėl, kad mes nesidauginame patys iš savęs, reikia mažiausiai dviejų, o kur du ten ir trys, keturi ir t.t. Antra, jokie turtai, garbė, sėkmė, populiarumas ir t.t. praktiškai jokia laimė neįmanoma gyvenant vienatvėje, joks žmogus nesusiformuoja jei auga vienas miške, tam, kad tapti žmogumi reikia žmonių, tam, kad būti laimingu – draugų.
Žmonės tai gyvas organizmas, mes esame ta pati gamta. Kiekvienas individas tai sociumo dalelė, ląstelė ir egoizmas yra tiesiog liga, vėžys, nes būtent taip vadinama ląstelė, kuri ima daugintis pati savaime, kaip sau tinkama, nepaisydama organizmo programos, poreikių ir panašiai. Taigi, šių dienų, mada, mintis, buitinė ideologija, gyvenimo būdas ar kaip tik norite - prilygsta onkologinio susirgimo dinamikai. Nes, dauguma žmonių, siekia maksimalios naudos tik sau, nepaisydami aplinkiniu interesų.
Kita vertus, asmenybės raidai, atsiveria didesni horizontai, užgimsta galingos vidinės jėgos tik tarnaujant, aukojantis kitiems. Kur asmenybės raidos, brandos ribos sunku pasakyti, bet įvairiose kultūrose daugiausiai tame pasiekę paprastai vadinami nušvitusiais, nubudusiais, šventaisiais, stebukladariais, antžmogiais ar tiesiog didvyriais. Visus tuos žmones jungia vienas bruožas – jie aukojosi dėl žmonių ir tai juose pažadino didingas jėgas, kas leido pasiekti tokią gilią brandą. Joks poetas nerašo eilių sau pačiam.
Esminis momentas yra tame, kad atiduodant, kyla iliuzija, jog prarandame kažką vertinga, prarandame pasiektas pozicijas, vertybes ir atiduodami tai kitam tarsi žengiame žingsnį atgal, kas reiškia naujas pastangas ir kančias kurių prireiks dovanotam gėriui sukurti naujai. Bet tai iliuzija, tik tiek. Nes viskas gamtoje auga ir klesti dalinimosi būdu, atiduodami – augame, o pasilaikydami sau, skurstame. Būtent šis cirkuliacijos užlaikymas, užsikimšimas ir yra visokios degradacijos, puvimo, irimo pradžia. Žinoma, atiduodami bet kaip ir bet kam, nieko gero nesukursime. Ne kiaulėms perlai, o kas Ciesoriau Ciesoriui ir t.t. Teisingas šios apykaitos supratimas ir yra kelias į sėkmingą asmenybės raidą bei brandą.

Kaliais mėnesiais vėliau aptikau knygelę kur dėstomos panašios mintys kaip ir šiame rašinyje, tik gal geriau išplėtotos, štai viena citata:
"Gyvo kūno ląstelės susivienija dėl bendrų interesų viską atiduodamos viena kitai. Kiekviena ląstelė gauna tik tai, kas būtina jai egzistuoti, ir visomis jėgomis rūpinasi bendra gerove. Visuose gamtos lygmenyse individas, būdamas visumos dalis, veikia bendram labui ir tuo jis yra tobulas. Neįmanoma įsivaizduoti gyvo kūno egzistavimo be altruistinio pagrindo, o egoizmas kliudo gyventi."
(Michaelis Laitmanas. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 6-7p.)

Susijusios temos: Malonumas, Dievo paieškos, Amžinas Gyvenimas.