Štai šiandien ryte užsukau į mažmeninės prekybos centrą ir stabtelėjęs tarp eilių dairiausi naujo puodelio. Jo man trūko pilnam komplektui, kad galėčiau gerti arbatą, kai namie yra svečių. Vienas visai neseniai sudužo.
Besidairant panašios rūšies šalia atsistojo moteris ir ėmė ieškoti maišų šiukšlėms, o po to pasirodė senutė, tokia guvi, it senas vėžlys išvydęs gardų varškės gabaliuką.
Ji šovė tiesiai prie mūsų, prasibrovė į priekį ir su didžiu susidomėjimu ėmėsi apžiūrinėti vienkartinių indų lentyną. Buvo akivaizdu, jog ji akimis ieškojo to, ko mes čia buvom atėję. Panašu, kad ji nusprendė, jog mes abu sovėjome čia dėl to paties. „Gal kokia akcija?“ turbūt sau galvojo ir sykiu taip galvodama triumfavo aplenkus net du gerokai už save jaunesnius varžovus.
Perpratęs situaciją kiek nežymiai atsitraukiau ir ėmiausi vaidinti, kad visą tą laiką žiūrėjau išties į kitą stelažą. Laukiau kol senutė tai pastebės. Pajutusi, kad įtampos nėra, kad mes nieko nečiumpam ir nesistumdom neramiame įkarštyje, įsibrovėlė įdėmiai dirstelėjo į mano pusę. Tada suprato, kaip ir tikėjausi, kad toji lentyna kurią ji ką tik taip sėkmingai okupavo manęs nedomina. Pajudėjo naujo tikslo link, o aš, to tik ir te laukęs, suvaidinau kuo abejingiausią nuobodžiautoją ir visa savo laikysena demonstruodamas, jog lentyna nuvylė, kad čia nieko gero nėra, kuo nerūpestingiausiai atsitraukiau į prekybinio centro gilumą. Dabar triumfavau aš. Vėliau grįžau ir vis dėlto išsirinkau puodelį.
Suprantu, kad maži vaikai taip erzina kates, šuniukus ar vištas, bet nieko negaliu sau padaryti, matyt kažkur visai negiliai viduje likau toks pat mažas berniukas kaip ir prieš 30 metų.
Tą pačią dieną išvažiavau dviračiu. Priartėjau prie susiaurėjusio pravažiavimo. Nutariau pirma praleisti pėsčiuosius, o tik tada važiuoti pats, nenorėjau užkabinti. Tuo metu ten ėjusi moteriškė tą pastebėjo, pastebėjo, kad laukiu, kol visi praeis ir tarsi visai nežymiai, bet akivaizdžiai sulėtino tempą. Dabar mėgaudamasi, kad ši siaura kelio atkarpa visiškai priklauso tik jai ir tuo, kad kažkam tos atkarpos teks dar gerokai palaukti, ji kulniavo it karalienė raudonu kilimu mėgaudamasi momentiniu savo svarbumu. Pajutęs tokį jos gudrumą nutariau paišdykauti. Pastebėjau, kad yra kitas apvažiavimas. Laukiau, kol pėsčioji nueis tiek, kad atsivėrusi erdvė taptų visiškai tinkama saugiam pravažiavimui. Sulaukiau, bet ir toliau kaži ko stoviniavau.
Pastebėjusi, kad aš ir toliau niekur nevažiuoju, nors ir praėjimas laisvas, ji susidomėjo, gal net kiek susirūpino, priėjo visai šalia ir pati ėmė kažko lūkuriuoti, žvalgytis („Gal kokia akcija? O gal čia kokius nemokamus loterijos bilietus kažkur dalina?” :) ). Tada sėdau ir nuvažiavau kitu pravažiavimu, ne tuo kuriuo ji ėjo, taip ramiai, neskubėdamas, lyg iš pat pradžių ten ir būčiau ketinęs važiuoti, o stovėjau nes neva kažko dairiausi ar laukiau…
Matyt per ilgus metus tas bėgimas paskui minią, vaikymasis to kas kitiems svarbu taip giliai nusėda mumyse, kad nė nesuvokdami pradedame konkuruoti visur, visada ir dėl visko. Toks automatizmas kažkuo primena parko balandžius, mesteli kokią šiukšlelę, o jie jau versdamiesi viens per kitą skuodžia įsivaizduodami gardžiausios duonos plutą. Bet juk žmogus ne balanadis ir gali suprasti daugiau, o gal negali?
“The Cardsharp” (Шулер), 2013, 3 serija.
