Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki

[Jūsų teismui ir pastaboms mano mėgėjiškas Brodskio eilėraščio vertimas: „Не выходи из комнаты, не совершай ошибку“] 

Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki 

Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki.
Kam tau ta Saulė, jei gali „Astrą“ rūkyti?
Už durų beprasmiška viskas, ypač šūkis laimės.
Tik iki tualeto – ir vėl grįžk atgal iškarto.

O, kambario tu nepaliki ir nesikvieski motoro.
Todėl, kad erdvė sudaryta iš aklino, siauro holo,
kuris skaitliuku pasibaigia. O jei ir įžengs gyvoji
meilutė, kažką išsižiojus, tegu nešdinas nenurengtoji.

Kambario tu nepaliki, manyk, jog sergi šiandiena.
Kas gali pasaulyje būti įdomiau už kėdę ir sieną?
Kam gi iš ten išeiti, kur vėl vakare tu sugrįši
Toks pats, koks visad buvai, tik labiau sudrakytas?

O, kambario tu nepaliki. Pasigavęs šok bossa novą
nuogas, užsimetęs paltą, basas į batus įsispyręs kojas.
Priemenėj kvepia kopūstais ir slidžių aitria pasta.
Tu daug raidžių parašei; dar viena - bus per kraštą.

Kambario tu nepaliki. Ir tegu jis numano vienas
kaip tu dabar atrodai. Ir apskritai šiandiena
ergo sum, slapta pastebėjo formai šyrdyj substancija.
Tu nepalik savo kambario! Ne Prancūzija juk gatvėse.

Tu durnium nebūki! Būk kuo kiti nebuvo.
Kambario tu nepaliki! Laisvę duok garnitūrui,
veidu sutapk su tapetais. Užsitverk, užsibarikaduoki
spinta nuo laiko, kosmoso, viruso, rasės, eroto.

Skaito autorius:


 
Audiovizualinė interpretacija:

Nežinojimo ir mirties troškimas

Viską suprasti – tai mirti. Nežinojimas – gyvenimas. Iš nieko nežinojimo, žmogus veržiasi į visko žinojimą, t. y. iš gyvenimo į mirtį. Norintis gyventi – priverstas nežinoti. Bet žmogus trokšta gyventi ir jis trokšta viską žinoti, t. y. jis trokšta gyventi ir mirti tuo pat metu. Gaudamas vieną jis praranda kitą, t. y. žmogus trokšta neįmanomo – viską žinoti amžinai gyvendamas. Jis trokšta to, ko negali gauti, t. y. visada miršta visko nesužinojęs. Nieko nežinoti ir mirti yra visiems lengvai prieinamas dalykas ir to niekas netrokšta, tačiau, jei būtis veikia pagal tokį mėsmalės sraigtą, ar ne derėtų tada jo pasukti atgal ir pradėti trokšti mirties ir nežinojimo, idant gyventum per amžius ir viską žinotum? O gal tai visiški paistalai? Bet jei sekti tokiu keliu toliau, tai reikėtu pasakyti, kad žmonės siekia, paprastai, malonumo, tsada derėtų siekti dar ir kančios, o vietoj grožio - bjaurumo, t.y. kančios, mirties, nežinojimo ir bjaurumo, kad gyventum, žinotum ir išties mėgautumeisi transcendentalia būties estetika...

Sutikę tokį žmogų suprastume, kad išties jis yra nepaprastai taikus, nes nieko nesiekia, ko siekia kiti, tad nekyla jokių konfliktų, jis asketiškas. Jis nebeturi jokių pasaulietinių interesų, tad tampa objektyvus, taigi ir viską vienodai priimantis, vienodai mylintis, matantis dalykų esmę, žodžiu - toks, kokį mes įsivaizduojame asketą, šventą, nušvitusį ar stoiką...

Tada kyla natūralus nusistebėjimas: tai ką tada šokti stačia galvą į mirtį? Ne. Nes visko žmogus siekia savo valia, tad dar derėtų atsižadėti ir valios. Tai reikštų, kad nieko nedarytų savavališkai. Šokti į mirtį, niekuo nesiskirtų nuo troškimo gyventi, nes abiem atvejais būtų savivalė norint primesti savo valdžią. Išeitų, pirmas žingsnis - būtų atsižadėjimas pretezijų į valdžią. Bet tada tampa beprasmis ir valingas kančios, mirties, nežinojimo ir kitų dalykų siekimas. Taigi, savo valios atsisakymas, nuolankumas, pagarba visam kas yra, dėkingas priėmimas visko - ką siunčia likimas ir būtų pradžia kažko daugiau...

P.S. Objektyvumą galima apibrėžti trimis "L", t.y. jis įmanomas lokaliai, laikinai ir esant laisvai valiai. Jis tėra įmanomas ramybės padėtyje, kai nėra prieštaros, konflikto, o tai, kaip žinome, visada laikina... Objektyvumas - tai glotnus paviršius, ribota duotybė laike ir erdvėje, stingulys, lopinėlis, blizgantis drakono žvynas, tyla prieš audrą, švelnus bučinys prieš mirtį, pasakos pabaiga ir ...