I knygelė
Poimandras Hermiui Trismegistui
1. Vieną kartą, kai ėmiau mąstyti apie būtį ir mano protas pasikėlė į aukštybes, visi kūniškieji jutimai prigęso, tarsi būtų užmigę, bet ne taip, kaip miegama persivalgius arba kūnui nusilpus, prieš mane pasirodė kažkokia nenusakomo dydžio būtybė ir pašaukė vardu, sakydama:
„Ką norėtum išgirsti arba išvysti, o išvydęs – išmokti ir pažinti?“
2. „Kas tu esi?“ – paklausiau.
„Aš esu, jis atsakė, - Poimandras – tikrasis Intelektas. Žinau, ko nori, nes esu su tavimi visur“.
3. „Aš noriu, - pasakiau, - ištirti esinius, suvokti jų prigimtį ir pažinti Dievą. Labai noriu išgirsti šiuos dalykus“.
Jis vėl man tarė:
„Apsibrėžk savo intelekte viską, ką nori pažinti, ir aš tave išmokysiu“.
4. Šitaip pasakęs, jis pakeitė visų daiktų pavidalą ir man staiga atsivėrė jų prasmė. Išvydau nenusakomą reginį: viskas pavirto šviesa – švelnia ir jaukia šviesa. Pamačiau ją ir pamilau. Neužilgo vienoje jos pusėje pasirodė žemyn grimztanti tamsa – niūri ir grėsminga, susivijusi spirale [kaip gyvatė]. Tada pamačiau, kad ši tamsa virsta kažkokia drėgna medžiaga, neramiai bruzdančia ir leidžiančia dūmus, tarsi degtų. Iš šios drėgnos substancijos pasigirdo kažkoks [širdį veriantis] garsas, lyg nenusakoma aimana – tikrasis riaumojimas. Garsas, kaip ir maniau, sklido iš šviesos.
5. Iš šviesos pasirodė šventasis Žodis; jis nusileido į drėgną substanciją, iš kurios šoktelėjo ir pakilo tyra ugnis. Ji buvo lengva, skvarbi ir veikli. Oras taip pat buvo lengvas, todėl pakilo iš paskos, palikdamas žemę ir vandenį, tarsi priklausytų nuo ugnies. Didžiausios galios apsupta, ugnis buvo sutramdyta ir nurimo. Žemė ir vanduo liko kur buvę – neatsiejamai persimaišę, tačiau juos judina iš aukščiau girdimas dvasinis Žodžio dvelksmas.
6. Kreipdamasis į mane, Poimandaras tarė:
„Ar supratai, ką matei ir ką visa tai reiškia?“
„[Manau, kad] sužinosiu“, - atsakiau.
„Ši šviesa, - jis pasakė, - esu aš pats – Intelektas, tavo Dievas, kuris ankstesnis už tą drėgną substanciją, pasirodžiusią iš tamsos. Tuo tarpu iš Intelekto (Nous) šviesos kilęs Žodis (Logos) yra Dievo Sūnus.“
„Kaip tai gali būti?“ – paklausiau.
„Suprask, - jis tarė, - jog tai, kas tavyje regi ir girdi yra Viešpaties Žodis, tuo tarpu Intelektas yra Dievas Tėvas. Jie neatsiejami, nes Gyvenimas yra jų jungtis“.
„Dėkoju“, - pasakiau.
„Dabar sutelk dėmesį į šviesą ir pažink ją“, - tarė Poimandras.
7. Šitaip pasakęs, jis ilgai žvelgė tiesiai man į veidą, savo išvaizda versdamas mane drebėti. Pakėlęs akis aukštyn, savo paties intelekte išvydau nesuskaičiuojamas šviesos galias, kurios sudarė begalinį kosmosą. Pamačiau didžios galios juosiamą ugnį, verčiamą išlaikyti pusiausvyrą. Visa tai sugebėjau išvysti ir suvokti, Poimandro žodžių vedamas.
8. Buvau apstulbęs, o Poimandras tęsė:
„Intelekte tu matai archetipinę Formą, kuri ankstesnė už pradžių pradžią ir neturi ribų“.
Taip man kalbėjo Poimandras.
„Tada iš kur, - aš paklausiau, - atsirado gamtos elementai?“
Jis atsakė:
„Iš Žodį turinčios Dievo valios, kuri regėdama gražų kosmosą, sukūrė jo kopiją, sudarytą iš jos pačios elementų ir vaisiams tapačių sielų“.
9. Dvilytis Dievas Intelektas, pats būdamas Gyvenimas ir Šviesa, Žodžiui padedant, pagimdė kitą Intelektą – Demiurgą, ugnies ir [dvasiai tolygaus] oro dievą, kuris savo ruožtų sukūrė septynis valdytojus, ratais juosiančius juslinį kosmosą; jų valdymas vadinamas likimu.
10. Dievo Žodis nedelsdamas iššoko iš žemyn besileidžiančių elementų [ir pakilo] į Demiurgo sukurtąją tyrą [noetinę] sritį, susijungdamas su Demiurgo Intelektu (nes jie buvo panašios prigimties) ir palikdamas žemyn judančius elementus Žodžio stokojančiai materijai.
11. Demiurginis Intelektas kartu su Žodžiu, juosdami sferas ir su švilpesiu gindami jas ratu, privertė visus sukurtus daiktus suktis, leisdami jiems be apibrėžtos pradžios judėti link galo neturinčios pabaigos, kadangi judėjimas ratu prasideda ten, kur baigiasi. Šis Intelekto valiai paklūstantis judėjimas iš žemyn besileidžiančių elementų sukūrė neprotingus gyvūnus, kadangi jų jau nekontroliavo Logos. Iš oro atsirado sparnuočiai, iš vandens – plaukiojančios būtybės. Žemė ir vanduo jau buvo Intelekto valia atskirti. Iš žemės atsirado keturkojai gyvūnai, šliužai, laukiniai žvėrys ir naminiai gyvuliai.
12. Visų Tėvas Intelektas, kuris yra Gyvenimas ir Šviesa, sukūrė į save panašų Žmogų, kurį jis pamilo kaip savo tikrą palikuonį, nes dėl Tėvą menančio pavidalo šis Žmogus buvo nepaprastai gražus. Vadinasi, Dievas iš tikrųjų mylėjo savo paties paveikslą ir patikėjo jam visus savo kūrinius.
13. Išvydęs Demiurgo ugnimi sukurtus kūrinius, Žmogus ir pats panoro kurti. Jam buvo duotas Tėvo leidimas. Pats sukurtas Demiurgo sferoje, jis atidžiai stebėjo savo brolio kūrinius ir perėmė iš jų (t.y. septynių planetų valdytojų) visokias galias. Tėvas ir brolis jį mylėjo, ir kiekvienas jam davė kažką iš savo lygmens. Pažinęs jų esmę (ousian) ir sugėręs prigimtį, jis užsimanė prasibrauti pro sferų dangą ir pažinti ugnies valdytojo galią.
14. Galėdamas valdyti mirtingųjų kosmosą ir neprotingas būtybes, jis pažvelgė žemyn pro [Dangaus] sferų dermę, prasiveržė pro [dieviškųjų galių kontroliuojamą] dangą ir žemyn besileidžiančiai Gamtai parodė nuostabų Dievo pavidalą.
Išvydusi šį Dievo pavidalo grožį, kuriame tarpsta visos [septynių] valdytojų energijos, Gamta nusišypsojo iš meilės, vandens paviršiuje stebėdama šio gražiausio Žmogaus pavidalo atvaizdą, o ant žemės – jo šešėlį (skiama). Vandenyje pamatęs į save patį panašų pavidalą, pamilo [jį atspindinčią Gamtą] ir užsimanė joje apsigyventi. Akimirksniu išsipildė troškimas, ir jis pateko į neprotingą pavidalą. Gavusį savo mylimąjį, Gamta jį apkabino ir su juo susijungė; abu jie mylėjo vienas kitą.
15. Dėl šios priežasties, iš visų Žemėje gyvenančių būtybių vienintelis žmogus yra dvigubas: mirtingas kūnu, bet nemirtingas žmogiškąja esme. Būdamas nemirtingas ir viską valdydamas, jis paklūsta likimo valdomai mirtingai prigimčiai. Nors jo vieta virš kosmoso [sferų] harmonijos, žmogus pasidarė likimo vergas. Būdamas belytis (arba dvilytis androginas), kaip ir jo Tėvas, pranokstantis lytį, taip pat miego nereikalaujantis, nes iš Nemiegančio kilęs, [jis, deja, paklūsta kūniškos meilės vyliams ir miega užmaršties miegu]“.
16. „Kas toliau, mano Intelekte? Man patinka šis pašnekesys“.
Poimandras tarė:
„Tai iki šios dienos neatskleistas slėpinys. Su Žmogumi susijungusi Gamta pagimdė stebuklų stebuklą. Žmogus, kaip minėjau, buvo nuo ugnies (Tėvo – patros:w/mss) ir nuo dvasios; jis turėjo septynių sferų harmonijos [ir jų valdytojų] prigimtį. Todėl Gamta, nieko nelaukdama, pagimdė septynis žmones, atitinkančius septynis valdytojus. Jie buvo dvilyčiai ir sklandė virš Žemės“.
Tada aš įsiterpiau:
„Kas vyko toliau, Poimandrai? Trokštu išgirsti, tad prašau nesustok“.
Poimandras pasakė:
„Nutilk, nes aš dar pilnai neatskleidžiau pirmojo mokymo prasmės“.
„Tęsk, aš tyliu“, - atsakiau.
17. „Pasakysiu, kaip atsirado šie septyni. Žemė buvo moterškasis pradas, vanduo – vaisinantis; ugnis juos subrandino, o eteris davė dvasią (pneuma). Taip Gamta sukūrė kūnus pagal Žmogaus paveikslą (eidos). [Archetipinio] Žmogaus Gyvenimas ir Šviesa virto [kūniškojo žmogaus] siela ir intelektu. Iš Gyvenimo – siela, iš Šviesos – intelektas. Visi jutimais suvokiamo kosmoso esiniai šitaip išbuvo iki [šio kosmogoninio] ciklo galo ir amžių (kada atsirado būtybių rūšys] pradžios.
18. Klausykis toliau mokymo (logon), kurį norėjai išgirsti. Ciklui pasibaigus, Dievo valia buvo atpalaiduotas visumą saistęs ryšys. Visos dvilytės gyvos būtybės kartu su Žmogumi buvo perskirtos į patinus ir pateles. Tada Dievas ištarė savo šventąjį priesaką.
„Aukite ir gausėkite, visos būtybės ir visi kūriniai. Tegul intelektą turintis žmogus suvokia, kad jis nemirtingas ir kad mirties priežastis yra meilės geismas. Tegul jis pažįsta visus esinius“.
19. Kai Dievas šitaip pasakė, likimo bei harmonijos padedama Apvaizda (pronoia) viską sutvarkė ir nustatė kartas; visų rūšių būtybės pradėjo daugintis. Tas, kas pažino save, pasiekė aukščiausiąjį Gėrį, o kas pamilo iš apgaulės ir geismo atsiradusį kūną, tas liko klaidžioti tamsoje, patirdamas mirties keliamas kančias.“
20. „Kuo taip nusikalto neišmanėliai, - sušukau, - kad iš jų buvo atimtas nemirtingumas?“
„Tu tikriausiai nieko nesupratai iš to, ką pasakiau? Ar neliepiau visa tai gerai apmąstyti?“
„Ačiū už pastabą, - atsakiau, - aš mąstau ir viską prisimenu“.
„Jeigu taip, tai pasakyk man, kodėl neišmanėliai verti mirties?“
„Todėl, - atsakiau, - kad jų kūną valdo siaubinga tamsa, iš kurios kyla drėgna substancija (arba vandeninė prigimtis). Jos tamsa kuria juslinio kosmoso kūną, kurį sugeria mirtis“.
21. „Teisingai supratai, mano bičiuli, bet kodėl „save pažinęs pasiekia [sau pačiam tapatų] Gėrį“, kaip byloja Dievo Žodis?“
Aš atsakiau:
„Todėl, kad visų Tėvą sudaro Šviesa ir Gyvenimas, iš kurių atsirado Žmogus“.
„Teisingai sakai: Šviesa ir Gyvenimas yra Dievas ir Tėvas, iš kurio atsirado Žmogus. Vadinasi, jeigu suprasi, kad esi iš Gyvenimo ir Šviesos kilęs, kad iš jų esi padarytas, tada tu sugrįši į Gyvenimą“. Taip kalbėjo Poimandras.
„Tačiau paaiškink man, o Intelekte, - tariau, - kaip aš sugrįšiu į Gyvenimą?“
„Iš tiesų Dievas sako: „tepažįsta save mąstantis (arba intelektą turintis) žmogus“.
22. „Bet ar ne visi žmonės turi intelektą?“
„Nenusišnekėk. Aš esu Intelektas ir būnu tik su tais, kurie dievobaimingi, geri, tyri ir mielaširdingi. Mano buvimas – jiems parama, kad galėtų viską pažinti. Jie nusipelno Tėvo malonės ir jam meiliai dėkoja, tinkamai giedodami himnus. Dar prieš numirštant kūnui jie atsisako juslinio suvokimo, nes žino jo pasekmes, tiksliau – aš pats, [aukščiausiasis] Intelektas, neleidžiu, kad juos vargintų kūniškos užgaidos. Tarsi vartų sargas aš užtveriu kelią, kad blogi ir begėdiški darbai negalėtų įžengti, panaikindamas net mintis apie juos.
23. Tuo tarpu intelekto neturintys pagedę nedorėliai, pavyduoliai, šykštuoliai, žmogžudžiai ir bedieviai labai toli nuo manęs – juos aš atiduodu keršto dvasiai (daimoni), kuri, apsiginklavusi aštria ugnimi, kankina juos tarpininkaujant juslėms, skatindama juos dar didesnėms nedorybėms, už kurias laukia atitinkamai didesnė bausmė. [Šis daimonas] nepaliaujamai kursto beprotiškas aistras ir verčia beatodairiškai kautis tamsoje, plėsdamas [žmogų] kankinančią ugnį“.
24. „Tu puikiai išdėstei man viską, ko norėjau, Intelekte. Dabar paaiškink man, kaip kylama atgal į versmę“.
Į tai Poimandras atsakė:
„Pirmiausia suyra ir pakinta medžiaginis kūnas, o jo regimasis pavidalas (eidos) tampa nematomas. [Individualūs bruožai ir] būdas (ethos) pasidaro neveiklūs ir atitenka daimonui, tuo tarpu kūniškieji jutimai sugrįžta į savo ištakas. Jie vėl tampa [kosmoso] dalimis, įsiliedami į kitus energetinius kompleksus. Pyktis ir geismas (arba emocijos ir geidulinga aistra) pereina į neprotingą gamtą.
25. Taip [į versmę] grįžtantis žmogus pradeda kilti aukštyn [sferų] harmonijos [valdomu kosmosu]. Pirmajam [sferų harmonijos] ratui jis atiduoda augimo ir nykimo galią, antrajam – užgesusias blogio ir apgaulės priemones, trečiajam – geismo suktybes, ketvirtajam – tuščiagarbišką norą valdyti, penktajam – bedievišką išpuikimą ir įžūlumą, šeštajam – ydingą turto troškimą, septintajam – begėdišką melą.
26. Šitaip išsilaisvinęs iš [kosminės sferų] harmonijos [ir jos determinacijų], jis pasiekia aštuntąją sferą, turinčią savo nuosavą galią, ir kartu su ten gyvenančiomis būtybėmis gieda himną Tėvui. Visos [aštuntosios sferos būtybės] džiaugiasi jam atėjus. Tapęs į jas panašiu, jis ( iš septynių planetų nelaisvės išsivadavęs žmogus) girdi aštuntąją sferą pranokstančių galių balsus, kurie giesmėmis šlovina Dievą. Nustatyta tvarka visi jie kyla pas Tėvą ir atsiduoda [Dievo] galioms, patys tapdami šiomis galiomis ir susiliedami su Dievu. Toks yra [aukščiausiasis] Gėris ir pažinusių tikslas – būti sudievintam.
Tad kodėl tu delsi? Ar visa tai išgirdęs, netapsi išsivadavimo vertų [žmonių] vedliu, kad Dievas išgelbėtų žmonių giminę, tau tarpininkaujant?“
27. Šitaip taręs, Poimandras susiliejo su [Dievo] galiomis.
Tada aš padėkojau ir pagarbinau Tėvą, kuris mane pakėlė (arba išlaisvino), suteikė jėgos ir išmokė pažinti visumos prigimtį, suteikdamas didingą regėjimą. Pradėjau žmones mokyti pamaldumo ir skelbti žinijos grožį:
„O mirtingieji, iš žemės atsiradę žmonės, kuriems rūpi tik gerti ir miegoti ir kurie nepažįstate Dievo, išsiblaivykite ir atsibuskite iš savo kvailo miego“.
28. Tie, kas išgirdo, bematant susirinko aplink mane. Tada aš tariau;
„Kodėl jūs, iš žemės atsiradę žmonės, atiduodate save mirčiai, nors galite tapti nemirtingais? Atgailaukite (arba atsigręžkite į Intelektą). Jūs klaidžiojate tamsiais keliais ir esate kupini nežinojimo. Nusisukite nuo tamsos, atsigręžkite į šviesą ir tapkite nemirtingais, kad baigtųsi pražūtis“.
29. Kai kurie iš jų užsiėmė tuščiais plepalais ir pasitraukė, nueidami mirties keliu. Kiti puolė man į kojas, prašydami pamokyti juos. Pakėlęs juos, tapau šios rūšies [žmonių] vedliu, mokydamas, kaip išsigelbėti. Aš pasėjau juose išminties žodžius, ir šiuos sodinius pagirdė nemirtingumo vanduo. Kai atėjo vakaras, ir ėmė slėptis paskutiniai Saulės spinduliai, aš pakviečiau juos maldai, kad padėkoti Dievui. Atlikę apeigas, visi išsiskirstė miegoti.
30. Tuo tarpu aš užrašiau (arba išraižiau savyje) malonės pilną Poimandro mokymą ir buvau patenkintas, jausdamas, kad išsipildė mano troškimas. Nes kūno miegas tapo sielos budrumu, užmerkti vyzdžiai – tikruoju regėjimu, mano tylėjimas prisipildė [aukščiausiojo] Gėrio, o ištartas Žodis kūrė turtus. Visa tai aš patyriau – gavau iš savo Intelekto, kuris yra Poimandras, tikrasis Logos. Dieviškoji tiesa mane įkvėpė eiti tiesos keliu. Todėl aš garbinu Dievą Tėvą visa savo siela ir visomis pajėgomis:
31. „Šventas yra Dievas, visų Tėvas.
Šventas yra Dievas, kurio valią išpildo jo paties galios.
Šventas yra Dievas, kuris nori būti pažintas ir kurį pažįsta saviškiai.
Šventas esi, savo Žodžiu sujungęs visus esinius.
Šventas esi, nes Gamta yra tavo atvaizdas.
Šventas esi, stipresnis už bet kokią galybę.
Šventas esi, visus pranokstantis didybe.
Šventas esi, nes prieš tave nublanksta visos liaupsės.
Priimki šią žodinę auką, kurią tau aukoja siela ir širdis. Esi nenusakomas, neišreiškiamas, tyla vadinamas.
32. Neleisk man iškrypti iš žinijos kelio, kuris veda į esmę, ir suteik man jėgų, kad galėčiau malonės šviesa nušviesti neišmanyme skendinčius savo brolius gentainius – tavo sūnus. Palaimintas esi Tėve. Tavo žmogus norėtų prisiliesti prie tavo šventumo [ir būti dieviškumo dalininku], nes tu jam suteikei visą valdžią“.
[Vertimo tekstas pateiktas Algio Uždavinio monografijoje "Hermio Trismegisto išminties kelias", Vilnius, leidykla "Sophia", 2005 m.]