2014 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Ufonautų paštas

Turbūt dažnas yra pastebėjęs, jog nors būdami ir vienodose aplinkybėse, žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose. Ir išties, kartais gaunu tokių žinučių, kad imu manyti, jog kontaktas su kitais pasauliais, nežemiškom civilizacijom jau įvyko - jie rašo į mano paštą!...


Žiema - nuostabus metas. Gamta pasipuošė pačiomis nuostabiausiomis baltomis snaigėmis. Malonu pabūti gamtoje ir gėrėtis visu tuo grožiu. Tačiau vaikštant dažnai tenka pastebėti niūrius žmonių veidus su negatyviomis mintimis. Taip ir norisi tokiems žmonėms padėti-sušukti - PASIŽIŪRĖK IR DŽIAUKIS GAMTA tai ji dėl tavęs stengiasi.

Puikiai suprantu kas dedasi tokių žmonių sielose, taip ir norisi paimti tokio žmogaus ranką ir atvesti jį į NEMOKAMĄ Trijų Šventų Kambarių Procesą . Nepraleiskite tokios unikalios galimybės aplankyti procesą, padėkite apsilankyti giminėms ir artimiesiems. Galbūt jie kaip tik laukia Jūsų pagalbos. Juk jie paprasčiausiai nežino , kad yra tokia vieta kur visi yra laukiami ir mylimi Dievo.

Pagal mano pastebėjimus ir patirčių pasidalinimais po procesų apsilankymo daugelis žmonių stebuklingai išgyja taip pat daugelio žmonių norai labai greitai ir netikėtai išsipildo.

 Primenu, kad procesai Vilniuje vyksta kiekvieną šeštadienį. Pradžia 11 val. , pabaiga 15 val. Platesnė informacija tel. 860073069 , būtina išankstinė registracija nes vietų skaičius ribotas. Nuoširdžiai Jūsų -Vienybės Universiteto treneris Jonas Statkauskas

2014 m. rugpjūčio 10 d., sekmadienis

Socialinis magnetizmas

Kartais, kai turiu laisvo laiko, mėgstu paslampinėti tarp žmonių. Vaikštau ramiai, niekur neskubu ir tiesiog stebiu. Laikui bėgant supratau, kad nemaža dalis minioje elgiasi labai įdomiu būdu. Jie beveik nemąsto ir yra tarytum kokio instinkto vejami gyvūnai. 
Štai šiandien ryte užsukau į mažmeninės prekybos centrą ir stabtelėjęs tarp eilių dairiausi naujo puodelio. Jo man trūko pilnam komplektui, kad galėčiau gerti arbatą, kai namie yra svečių. Vienas visai neseniai sudužo.
Besidairant panašios rūšies šalia atsistojo moteris ir ėmė ieškoti maišų šiukšlėms, o po to pasirodė senutė, tokia guvi, it senas vėžlys išvydęs gardų varškės gabaliuką.
Ji šovė tiesiai prie mūsų, prasibrovė į priekį ir su didžiu susidomėjimu ėmėsi apžiūrinėti vienkartinių indų lentyną. Buvo akivaizdu, jog ji akimis ieškojo to, ko mes čia buvom atėję. Panašu, kad ji nusprendė, jog mes abu sovėjome čia dėl to paties. „Gal kokia akcija?“ turbūt sau galvojo ir sykiu taip galvodama triumfavo aplenkus net du gerokai už save jaunesnius varžovus.
Perpratęs situaciją kiek nežymiai atsitraukiau ir ėmiausi vaidinti, kad visą tą laiką žiūrėjau išties į kitą stelažą. Laukiau kol senutė tai pastebės. Pajutusi, kad įtampos nėra, kad mes nieko nečiumpam ir nesistumdom neramiame įkarštyje, įsibrovėlė įdėmiai dirstelėjo į mano pusę. Tada suprato, kaip ir tikėjausi, kad toji lentyna kurią ji ką tik taip sėkmingai okupavo manęs nedomina. Pajudėjo naujo tikslo link, o aš, to tik ir te laukęs, suvaidinau kuo abejingiausią nuobodžiautoją ir visa savo laikysena demonstruodamas, jog lentyna nuvylė, kad čia nieko gero nėra, kuo nerūpestingiausiai atsitraukiau į prekybinio centro gilumą. Dabar triumfavau aš. Vėliau grįžau ir vis dėlto išsirinkau puodelį.
Suprantu, kad maži vaikai taip erzina kates, šuniukus ar vištas, bet nieko negaliu sau padaryti, matyt kažkur visai negiliai viduje likau toks pat mažas berniukas kaip ir prieš 30 metų.
Tą pačią dieną išvažiavau dviračiu. Priartėjau prie susiaurėjusio pravažiavimo. Nutariau pirma praleisti pėsčiuosius, o tik tada važiuoti pats, nenorėjau užkabinti. Tuo metu ten ėjusi moteriškė tą pastebėjo, pastebėjo, kad laukiu, kol visi praeis ir tarsi visai nežymiai, bet akivaizdžiai sulėtino tempą. Dabar mėgaudamasi, kad ši siaura kelio atkarpa visiškai priklauso tik jai ir tuo, kad kažkam tos atkarpos teks dar gerokai palaukti, ji kulniavo it karalienė raudonu kilimu mėgaudamasi momentiniu savo svarbumu. Pajutęs tokį jos gudrumą nutariau paišdykauti. Pastebėjau, kad yra kitas apvažiavimas. Laukiau, kol pėsčioji nueis tiek, kad atsivėrusi erdvė taptų visiškai tinkama saugiam pravažiavimui. Sulaukiau, bet ir toliau kaži ko stoviniavau.
Pastebėjusi, kad aš ir toliau niekur nevažiuoju, nors ir praėjimas laisvas, ji susidomėjo, gal net kiek susirūpino, priėjo visai šalia ir pati ėmė kažko lūkuriuoti, žvalgytis („Gal kokia akcija? O gal čia kokius nemokamus loterijos bilietus kažkur dalina?” :) ). Tada sėdau ir nuvažiavau kitu pravažiavimu, ne tuo kuriuo ji ėjo, taip ramiai, neskubėdamas, lyg iš pat pradžių ten ir būčiau ketinęs važiuoti, o stovėjau nes neva kažko dairiausi ar laukiau…
Matyt per ilgus metus tas bėgimas paskui minią, vaikymasis to kas kitiems svarbu taip giliai nusėda mumyse, kad nė nesuvokdami pradedame konkuruoti visur, visada ir dėl visko. Toks automatizmas kažkuo primena parko balandžius, mesteli kokią šiukšlelę, o jie jau versdamiesi viens per kitą skuodžia įsivaizduodami gardžiausios duonos plutą. Bet juk žmogus ne balanadis ir gali suprasti daugiau, o gal negali?
“The Cardsharp” (Шулер), 2013, 3 serija.

2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

Laikas pagal kurį gyvename


— Kodėl tu nuolat vėluoji?
— Tu — laiko vergas, o aš priešinuosi nelaisvei.
............................☸.............................

Justas: Durnesnio dalyko negirdejau dar. Prišiksiu į kampą ir sakysiu mėgstu laisvę. Tipo laužau standartus.

Edvardas: Laisvas individas ir beprotis eiliniam žmogui atrodo panašūs, jų veiksmų priežastys yra nesuvokiamos, tad jie yra nenuspėjami, nekontroliuojami, gąsdina... Pagalvok, Justai, kas čia tave taip išgąsdino? Gal tai, kad kažkas ateis tau ir prišiks į namų kampą, o tu jam negalėsi pasakyt "Ė, jau 23:30, per vėlu šikti mano namuose ir be to įstatymai tai draudžia". O jis tik atsakys tau pirstelėjimu? Laisvas žmogus nėra beprotis... O laikas, pagal kurį gyvename, nėra tikras ir savaime nėra jokia vertybė... Visada baisu išeiti iš aptvaro, tai nesaugu... Visada lengviau vadovautis kitų "patikrintom" taisyklėm nei gyventi savo galva... Juk tada gali kažkas ateiti ir prišikti tau į kampą ir ką daryti tokiu atveju, jei taisyklių nėra, o savo galva naudotis dar neišmokai?... O pagal įstatymą tu jau gali duot į snukį, įstatymai gal net nušaut leidžia ta proga? O žiū, gali nušaut už tai, kad prišiko, bet nieko negali padaryt jei pavėlavo ar išvis neatėjo, o gaila.. o vat jei galėtum nušaut, pagal įstatymą, tai tikrai nevėluotų.. Ane? Bet kam tokiam kalėjime patiktų gyventi?.. Turbūt nebent kokiems bepročiams?..

2014 m. birželio 1 d., sekmadienis

Kasdienybės psichodelika

Kadras iš filmo "L'écume des jours" (2013)

Gaunu laiškus iš vienos religinės bendruomenės, karts nuo karto paskaitinėju. Galvoju, gal kada juos susegęs į krūvą perdarysiu į kokį nors metafizinį romaną. Čia vienas naujausių. Svarsčiau, ar nebus žemiau pateikiamą tekstą skelbti amoralu. Nusprendžiau, kad ne, nes šie laiškai tam ir skirti, jog kuo plačiau pasklistų žinia. Taip pat mąsčiau ar nederėtų pridėti po to kažkokios savo analizės, komentaro, refleksijos. Nusprendžiau, jog nederėtų. Tekstas kalba pats už save, be to yra toks neįprastas, toks visiškai kitoks nei dauguma daugelio kasdien skaitomų tekstų, kad tam tikra prasme yra visiškai tobulas ir be mano pirštų antspaudų. Suprantama, lieka štai šie keli viršuje, bet už juos nuolankiai atsiprašau.

Nuo: Jonas
2014 m. birželis 1 d. 21:19:08

Laba vakarą Jonai, siunčiu savo atsiliepimą apie tris kambarius: Kaip pirmą kartą nuėjau į tris kambarius, juose išgirdau, kad man reikės ateiti dar 3-4 kartus, tuo metu pagalvojau, kad kąąą? Nenoriu aš tiek kartų, tačiau VISKAS pasikeitė nuo to karto. Bhagavano nenorėjau prisileisti kaip mokytojo, atrodė, kas čia per gurų dabar iš Indijos braunasi į mano gyvenimą?, tačiau nuėjau į tris kambarius vien dėl smalsumo.

Pirmą kartą būnant trijuose kambariuose iškėlė visą mano kaltės jausmą kokį turiu, nuėjęs į vieną iš kambarių jaučiausi, kaip būčiau absoliučiai prisidirbęs ir vien tik atsiprašinėjau ir atgailavau, sekančiame kambaryje buvo net gėdinga ko nors prašyti, TAČIAU tiek Bhagavas tiek Amma priima tave tokį, koks tu esi, nesvarbu koks tu esi, svarbu nuoširdžiai viską išsakyti ir atsiverti, kas atima žadą, nes jiems tu lygus su jais... Po pirmo karto užsirašiau į iniciaciją pas Joną. Iniciacijos metu patyriau jog esu amžinas ir jog viskas gyvenime yra tik pokštas, ir nereikia nieko čia sureikšminti, taip pat, po iniciacijos, tik išėjus iš Jono buto, pirmą kartą patyriau Bhagavaną kaip draugą, kuris padeda kiekvieną gyvenimo akimirką, jeigu to nori/ar sutinki su tuo. Miego metu pradėjau dėvėti karolius, kuriuos gavau iniciacijos metu ir mano miego laikas sutrumpėjo 1 valanda, o dienos metu pastoviai jaučiasi, kad energijos daugiau, nes tikrai pakraudinėja :)

Antrą kartą būnant trijuose kambariuose buvau žymiai atviresnis procesui, tik įėjus į pirmą kambarį ir būnant jame visą laiką per rankas ėjo dikšą (palaiminimas) ir ėjo labai intensyviai. Patekus į antrą kambarį ir uždėjus rankas ant padukų patyriau intensyvų juoko ir išminties priepuolį. Mokė, jog kad ir koks tu blogas buvai, kad ir KĄ tu padarei, jeigu tu atsiprašai, tau už viską atleidžiama, tereikia nuoširdžiai tai padaryti. Po antro karto keturias dienas skraidžiau kaip padebesiuose :)

Trečią kartą būnant trijuose kambariuose paprašiau kad padėtų mano giminei ir nuimtų mano blogosios karmos kiek tik įmanoma daugiau. Tai galiu pasakyti, kad tikrai, mano giminėje visiems sekasi dar labiau, o po kambarių jautėsi, lyg kas nuplėštų gabalą sunkių jausmų, kuriuos nešiojausi visą gyvenimą.

Ketvirtą kartą būnant kambariuose pamačiau, kad vis dėlto, nėra taip viskas jau ir blogai su mano gyvenimu. Prisipažinau absoliučiai toks, koks esu Bhagavanui ir Ammai ir tiesiog vardinant emocijas, kurios man trukdo gyvent, jos buvo tiesiog išimamos ant tų žodžių.

Nežinau kiek dar kartų eisiu į kambarius, nes dabar viskas pasikeitė taip, kad Bhagavanas ir Amma tapo geri draugai mano gyvenime, ir po kiekvieno karto jaučiu kaip viskas darosi vis dar geriau ir geriau, o kad ir kiek kartų spyriojausi eit į kambarius, visada jie pranokdavo mano lūkesčius. Dabar atrodo, kad ten kaip mano antri namai ir aš ten eisiu ir eisiu :)

Ačiū Jonai, ačiū Bhagavanai, ačiū Amma :) nuoširdžiai dėkoju jums už tai, ką jūs darot! Dideliausi linkėjimai, Dainius.

2014 m. kovo 9 d., sekmadienis

Dink!

[Garsiai kvatojau...]

Jei kas paklaustų apie kietus vyrukus iš senų holivudinių filmų, mintyse iškart iškyla vienas mėgiamiausių mano vaikystės aktorių žinomas kaip Charles Bronson.

Jis gimė Pensilvanijoje neturtingoje lietuvių emigrantų šeimoje, tėvas kilęs iš Dzūkijos (Druskininkų). Tikrasis Bronsono vardas - Karolis Bučinskis, vardas lygiai toks kaip ir mano senelio brolio, kažkada taip pat emigravusio į JAV. Visa tai sužinojau gana neseniai, apie Karolį Bučinskį, turiu galvoje, kaip ir vieną linksmą istoriją...

Vladimiras Visockis pasakojo, jog kartą Monrealyje, šalia viešbučio „Hilton“ jis išvydo Bronsoną. Tas rūkė prie įėjimo. „O! Jūs mano mylimiausias aktorius!“ metėsi link jo Visockis. Bronsonas nusispjovė po kojomis, patrynė padu numestą ant grindinio nuorūką ir abejingai tarė „Get lost“ - „Dink!“. Po kelių metų Visotskis koncertavo Holivude. Po pasirodymo aktoriai ėmė jį sveikinti. Visotskis akimis ieškojo Bronsono - laukė, jog tas prie jo prieis ir tada galėsiąs atsimokėti jam tuo pačiu. Nesulaukęs paklausė apie jį vakaro organizatoriaus, į ką tas atsakė: „Bronsonas? Jis toks nuobodus žmogus, kad mes jo niekada nekviečiame.“