"Ta proga norėčiau dar priminti, kad žmogus, kuris dėl ribotų - beje, visai normalių - protinių gebėjimų neturi dvasinių poreikių, yra vadinamas filisteriu; tai grynai vokiškas žodis, imtas vartoti studentų, bet vėliau įgijęs bendresnę prasmę ir iki šiol tebevartojamas savo pirmine "mūzos vaikui" priešinga reikšme ... filisteris - tai žmogus, nuolat ir nepaprastai rimtai užsiėmęs tikrove, kuri visai nėra tikrovė ... filisteris - žmogus be dvasinių poreikių ... jam neprieinami dvasiniai malonumai ... pripažįsta tik kūniškus malonumus: jie atstoja jam viską. Todėl austrės ir šampanas - jo gyvenimo viršūnė, o tikslas - pasirūpinti viskuo, kas lepina kūną. Laimingas jaučiasi tada, kai tokių rūpesčių netrūksta. Bet jei visų gėrybių turi jau iš anksto, tada neišvengiamai tampa nuobodulio auka: ir ko tuomet neprasimano - puotos, teatrai, draugijos, kortos, azartiniai žaidimai, žirgų lenktynės, moterys, išgertuvės, kelionės ir t.t. Ir vistiek iš to nieko neišeina: neturėdamas dvasinių poreikių, nepatirsi ir dvasinių malonumų ... jam dar lieka tuštybės malonumai, kiekvienam vis skirtingi: vienam - noras aplenkti kitus turtu, visuomenine padėtim, įtakingumu ir valdžia - taip jis įgyja šių žmonių pagarbą; kitam - jei nieko geresnio nepavyksta, bent galimybė sukinėtis tarp tų, kurie panašių dalykų jau turi, ir šildytis jų saulutės atokaitoje (a snob)."
(Artūras Šopenhaueris. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 48-49 p.)
2011 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis
2011 m. lapkričio 1 d., antradienis
Gyvenimo menas
Viena moteris pasakojo daug metų dirbusi kinų restorane. Jos bendradarbiai kinai - saviti žmonės. Daug dirba, kiekvieną centą taupo, rūko tik jei kas pavaišina. Tie kinai turėjo vieną gan neįprastą taisyklę, niekada pavalgę jokių patiekalų nepalikdavo kitam kartui. Ko nesuvalgė tą išdalindavo arba išmesdavo, antra kart, patys, niekada to paties nevalgydavo. Kas kart gamindavo kažką naujai. Atrodytų keista, toks taupumas ir staiga toks švaistymas, nesuderinami dalykai. Kame čia reikalas?
Aš mįslę įminiau taip, kad jie laikėsi In ir Jan principo. Galima tai pavadinti ir nokti-nykti principu. Kitaip tariant, šviežiai pagamintas maistas įkūnija Jan - šviesą, augimą, naują pradžią, gyvybę - nokimą, o senas maistas pereina į In - būseną ir neša savyje tamsą, irimą - nykimą.
Apibendrinus galima teigti, kad kuo daugiau Jan, nokimo jėgų, žmogaus gyvenime tuo jis turi didesnį potencialą, laimei, sėkmei, sveikatai. Kuo daugiau In - tuo daugiau irimo, tamsos, ligų, nesėkmės - degradavimo.
Tokia energija, o gal tiksliau informacija, glūdi visame kame. Visi būties pavidalai nuolatos kinta, noksta arba nyksta. Svarbu suprasti kokioje stadijoje yra vieni ar kiti procesai ir tinkamai pasirinkti, bei juos derinti. Suirę augalai tampa dirva naujiems daigams. Gal tai ir yra gyvenimo menas?
Manau tik tauta gerai išmananti gyvybės klestėjimo procesus gali būti tokia gausi.
Aš mįslę įminiau taip, kad jie laikėsi In ir Jan principo. Galima tai pavadinti ir nokti-nykti principu. Kitaip tariant, šviežiai pagamintas maistas įkūnija Jan - šviesą, augimą, naują pradžią, gyvybę - nokimą, o senas maistas pereina į In - būseną ir neša savyje tamsą, irimą - nykimą.
Apibendrinus galima teigti, kad kuo daugiau Jan, nokimo jėgų, žmogaus gyvenime tuo jis turi didesnį potencialą, laimei, sėkmei, sveikatai. Kuo daugiau In - tuo daugiau irimo, tamsos, ligų, nesėkmės - degradavimo.
Tokia energija, o gal tiksliau informacija, glūdi visame kame. Visi būties pavidalai nuolatos kinta, noksta arba nyksta. Svarbu suprasti kokioje stadijoje yra vieni ar kiti procesai ir tinkamai pasirinkti, bei juos derinti. Suirę augalai tampa dirva naujiems daigams. Gal tai ir yra gyvenimo menas?
Manau tik tauta gerai išmananti gyvybės klestėjimo procesus gali būti tokia gausi.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)