2018 m. balandžio 8 d., sekmadienis

Antono Šagino eilėraštis

Fotokadras iš filmo "Dovlatovas" (2017)


Šio eilėraščio fragmentą nugirdau  rež. Aleksėjaus Germano jaunesniojo biografiniame filme "Dovlatovas" / "Довлатов", dedikuoto rusų rašytojo ir disidento Sergėjaus Dovlatovo gyvenimui.  Susiradau ir perskaičiau jį visą, kažkuo patiko, tad išverčiau. Paaiškėjo, kad tai ne kažkokio konkretaus filme rodomo asmens poezija, o paties aktoriaus, Antono Šagino, sukurtas eilėraštis...

Giesmė dar šalčio nekimi,
Pūga vis dar baltakalbinga.
Ir taip nuklota, taip žavinga,
kai žemė kalbasi su dangumi.
Apie gyvybę apgaubtą paslaptimi
Apie visatos draugiškumą.
Kai pokalbio atradęs atvirumą
pats savyje gimsti.
Be apdarų ir be puošnumo,
tu žygiams pasiryžęs jau esi
Ir degant malkas pečiuje stebi
Akimirką šią kupiną tykumo.

(vertimas)
2018.04.08

Еще мороз певучий не охрип,
метель еще белоречива.
И стелется, и так красиво,
когда с землею небо говорит.
О чем-то сокровенном, о живом.
О дружелюбности вселенной.
Где ты в беседе откровенной,
рождаешься в себе самом.
И без нарядов, без прикрас,
готовый к новым совершеньям,
Ты видишь, как в печи поленья
горят в сей безмятежный час.

Антон Шагин (antonshagin.ru)


2018 m. kovo 20 d., antradienis

Meilė ir Dievas


Kartais sakoma, kad Dievas yra Beribė Meilė, t.y. viską ir visus myli.

Gerai, bet aš sakyčiau, kad tokia, hipotetiškai, būtis kaip Dievas, tai, visų pirma - Bedugnė Vienatvė, o iš čia ir Meilė Viskam. O kaip tu galvojai?

Tik tas, kas neturi Nieko, gali mylėti Viską. Iš čia plaukia, kad tas, ko niekas nemyli, myli visus ir viską, to alksta, o tas, kurį myli visi, nemyli nieko. Paradoksalu! Juk tai stebime gyvenime. Daugelio mylimas, pavieniam žmogui abejingas. Kuo daugiau žmonės kažkam skiria savo dėmesio ir meilės, tuo mažiau jie yra to dievuko mylimi ir atvirkščiai. Štai tokia dramatiška meilės anatomija. Net ir pavienių porų atveju, visada kažkuris(-i) myli labiau, o kitas(-a) leidžia save mylėti.

Iš čia yra ir visas tas slaptumas ar slėpynės, Dievo niekur negalima rasti, nes jo niekur nėra, kur yra jo meilės objektas, ir atvirkščiai. Meilužių slėpynės. Meilė - tai paslaptis. Tik taip ji galima. Nieko nepadarysi...

Meilė - tai medžioklė, kaip lapė vilioja gaidį arba iš varnos sūrį... Kol sūris pas varną - svaigsta abu.  Sūris iškrenta - baigiasi meilė. Nori meilės - visada saugok savo sūrį. Kiekviename gyvena lapė, varna ir sūris, svarbu tai suprasti. Meilė yra žaidimas, o ne kova, tai pusiausvyros menas, subtilus, darnus šokis, toks štai tas meilės hermetizmas...


Iliustracija: Pavel Kuchinski