2018 m. balandžio 8 d., sekmadienis

Antono Šagino eilėraštis

Fotokadras iš filmo "Dovlatovas" (2017)


Šio eilėraščio fragmentą nugirdau  rež. Aleksėjaus Germano jaunesniojo biografiniame filme "Dovlatovas" / "Довлатов", dedikuoto rusų rašytojo ir disidento Sergėjaus Dovlatovo gyvenimui.  Susiradau ir perskaičiau jį visą, kažkuo patiko, tad išverčiau. Paaiškėjo, kad tai ne kažkokio konkretaus filme rodomo asmens poezija, o paties aktoriaus, Antono Šagino, sukurtas eilėraštis...

Giesmė dar šalčio nekimi,
Pūga vis dar baltakalbinga.
Ir taip nuklota, taip žavinga,
kai žemė kalbasi su dangumi.
Apie gyvybę apgaubtą paslaptimi
Apie visatos draugiškumą.
Kai pokalbio atradęs atvirumą
pats savyje gimsti.
Be apdarų ir be puošnumo,
tu žygiams pasiryžęs jau esi
Ir degant malkas pečiuje stebi
Akimirką šią kupiną tykumo.

(vertimas)
2018.04.08

Еще мороз певучий не охрип,
метель еще белоречива.
И стелется, и так красиво,
когда с землею небо говорит.
О чем-то сокровенном, о живом.
О дружелюбности вселенной.
Где ты в беседе откровенной,
рождаешься в себе самом.
И без нарядов, без прикрас,
готовый к новым совершеньям,
Ты видишь, как в печи поленья
горят в сей безмятежный час.

Антон Шагин (antonshagin.ru)


2018 m. kovo 20 d., antradienis

Meilė ir Dievas


Kartais sakoma, kad Dievas yra Beribė Meilė, t.y. viską ir visus myli.

Gerai, bet aš sakyčiau, kad tokia, hipotetiškai, būtis kaip Dievas, tai, visų pirma - Bedugnė Vienatvė, o iš čia ir Meilė Viskam. O kaip tu galvojai?

Tik tas, kas neturi Nieko, gali mylėti Viską. Iš čia plaukia, kad tas, ko niekas nemyli, myli visus ir viską, to alksta, o tas, kurį myli visi, nemyli nieko. Paradoksalu! Juk tai stebime gyvenime. Daugelio mylimas, pavieniam žmogui abejingas. Kuo daugiau žmonės kažkam skiria savo dėmesio ir meilės, tuo mažiau jie yra to dievuko mylimi ir atvirkščiai. Štai tokia dramatiška meilės anatomija. Net ir pavienių porų atveju, visada kažkuris(-i) myli labiau, o kitas(-a) leidžia save mylėti.

Iš čia yra ir visas tas slaptumas ar slėpynės, Dievo niekur negalima rasti, nes jo niekur nėra, kur yra jo meilės objektas, ir atvirkščiai. Meilužių slėpynės. Meilė - tai paslaptis. Tik taip ji galima. Nieko nepadarysi...

Meilė - tai medžioklė, kaip lapė vilioja gaidį arba iš varnos sūrį... Kol sūris pas varną - svaigsta abu.  Sūris iškrenta - baigiasi meilė. Nori meilės - visada saugok savo sūrį. Kiekviename gyvena lapė, varna ir sūris, svarbu tai suprasti. Meilė yra žaidimas, o ne kova, tai pusiausvyros menas, subtilus, darnus šokis, toks štai tas meilės hermetizmas...


Iliustracija: Pavel Kuchinski

2015 m. kovo 15 d., sekmadienis

Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki

[Jūsų teismui ir pastaboms mano mėgėjiškas Brodskio eilėraščio vertimas: „Не выходи из комнаты, не совершай ошибку“] 

Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki 

Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki.
Kam tau ta Saulė, jei gali „Astrą“ rūkyti?
Už durų beprasmiška viskas, ypač šūkis laimės.
Tik iki tualeto – ir vėl grįžk atgal iškarto.

O, kambario tu nepaliki ir nesikvieski motoro.
Todėl, kad erdvė sudaryta iš aklino, siauro holo,
kuris skaitliuku pasibaigia. O jei ir įžengs gyvoji
meilutė, kažką išsižiojus, tegu nešdinas nenurengtoji.

Kambario tu nepaliki, manyk, jog sergi šiandiena.
Kas gali pasaulyje būti įdomiau už kėdę ir sieną?
Kam gi iš ten išeiti, kur vėl vakare tu sugrįši
Toks pats, koks visad buvai, tik labiau sudrakytas?

O, kambario tu nepaliki. Pasigavęs šok bossa novą
nuogas, užsimetęs paltą, basas į batus įsispyręs kojas.
Priemenėj kvepia kopūstais ir slidžių aitria pasta.
Tu daug raidžių parašei; dar viena - bus per kraštą.

Kambario tu nepaliki. Ir tegu jis numano vienas
kaip tu dabar atrodai. Ir apskritai šiandiena
ergo sum, slapta pastebėjo formai šyrdyj substancija.
Tu nepalik savo kambario! Ne Prancūzija juk gatvėse.

Tu durnium nebūki! Būk kuo kiti nebuvo.
Kambario tu nepaliki! Laisvę duok garnitūrui,
veidu sutapk su tapetais. Užsitverk, užsibarikaduoki
spinta nuo laiko, kosmoso, viruso, rasės, eroto.

Skaito autorius:


 
Audiovizualinė interpretacija:

2015 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Nežinojimo ir mirties troškimas

Viską suprasti – tai mirti. Nežinojimas – gyvenimas. Iš nieko nežinojimo, žmogus veržiasi į visko žinojimą, t. y. iš gyvenimo į mirtį. Norintis gyventi – priverstas nežinoti. Bet žmogus trokšta gyventi ir jis trokšta viską žinoti, t. y. jis trokšta gyventi ir mirti tuo pat metu. Gaudamas vieną jis praranda kitą, t. y. žmogus trokšta neįmanomo – viską žinoti amžinai gyvendamas. Jis trokšta to, ko negali gauti, t. y. visada miršta visko nesužinojęs. Nieko nežinoti ir mirti yra visiems lengvai prieinamas dalykas ir to niekas netrokšta, tačiau, jei būtis veikia pagal tokį mėsmalės sraigtą, ar ne derėtų tada jo pasukti atgal ir pradėti trokšti mirties ir nežinojimo, idant gyventum per amžius ir viską žinotum? O gal tai visiški paistalai? Bet jei sekti tokiu keliu toliau, tai reikėtu pasakyti, kad žmonės siekia, paprastai, malonumo, tsada derėtų siekti dar ir kančios, o vietoj grožio - bjaurumo, t.y. kančios, mirties, nežinojimo ir bjaurumo, kad gyventum, žinotum ir išties mėgautumeisi transcendentalia būties estetika...

Sutikę tokį žmogų suprastume, kad išties jis yra nepaprastai taikus, nes nieko nesiekia, ko siekia kiti, tad nekyla jokių konfliktų, jis asketiškas. Jis nebeturi jokių pasaulietinių interesų, tad tampa objektyvus, taigi ir viską vienodai priimantis, vienodai mylintis, matantis dalykų esmę, žodžiu - toks, kokį mes įsivaizduojame asketą, šventą, nušvitusį ar stoiką...

Tada kyla natūralus nusistebėjimas: tai ką tada šokti stačia galvą į mirtį? Ne. Nes visko žmogus siekia savo valia, tad dar derėtų atsižadėti ir valios. Tai reikštų, kad nieko nedarytų savavališkai. Šokti į mirtį, niekuo nesiskirtų nuo troškimo gyventi, nes abiem atvejais būtų savivalė norint primesti savo valdžią. Išeitų, pirmas žingsnis - būtų atsižadėjimas pretezijų į valdžią. Bet tada tampa beprasmis ir valingas kančios, mirties, nežinojimo ir kitų dalykų siekimas. Taigi, savo valios atsisakymas, nuolankumas, pagarba visam kas yra, dėkingas priėmimas visko - ką siunčia likimas ir būtų pradžia kažko daugiau...


P.S. Objektyvumą galima apibrėžti trimis "L", t.y. jis įmanomas lokaliai, laikinai ir esant laisvai valiai. Jis tėra įmanomas ramybės padėtyje, kai nėra prieštaros, konflikto, o tai, kaip žinome, visada laikina... Objektyvumas - tai glotnus paviršius, ribota duotybė laike ir erdvėje, stingulys, lopinėlis, blizgantis drakono žvynas, tyla prieš audrą, švelnus bučinys prieš mirtį, pasakos pabaiga ir ...

2014 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Ufonautų paštas

Turbūt dažnas yra pastebėjęs, jog nors būdami ir vienodose aplinkybėse, žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose. Ir išties, kartais gaunu tokių žinučių, kad imu manyti, jog kontaktas su kitais pasauliais, nežemiškom civilizacijom jau įvyko - jie rašo į mano paštą!...


Žiema - nuostabus metas. Gamta pasipuošė pačiomis nuostabiausiomis baltomis snaigėmis. Malonu pabūti gamtoje ir gėrėtis visu tuo grožiu. Tačiau vaikštant dažnai tenka pastebėti niūrius žmonių veidus su negatyviomis mintimis. Taip ir norisi tokiems žmonėms padėti-sušukti - PASIŽIŪRĖK IR DŽIAUKIS GAMTA tai ji dėl tavęs stengiasi.

Puikiai suprantu kas dedasi tokių žmonių sielose, taip ir norisi paimti tokio žmogaus ranką ir atvesti jį į NEMOKAMĄ Trijų Šventų Kambarių Procesą . Nepraleiskite tokios unikalios galimybės aplankyti procesą, padėkite apsilankyti giminėms ir artimiesiems. Galbūt jie kaip tik laukia Jūsų pagalbos. Juk jie paprasčiausiai nežino , kad yra tokia vieta kur visi yra laukiami ir mylimi Dievo.

Pagal mano pastebėjimus ir patirčių pasidalinimais po procesų apsilankymo daugelis žmonių stebuklingai išgyja taip pat daugelio žmonių norai labai greitai ir netikėtai išsipildo.

 Primenu, kad procesai Vilniuje vyksta kiekvieną šeštadienį. Pradžia 11 val. , pabaiga 15 val. Platesnė informacija tel. 860073069 , būtina išankstinė registracija nes vietų skaičius ribotas. Nuoširdžiai Jūsų -Vienybės Universiteto treneris Jonas Statkauskas

2014 m. rugpjūčio 10 d., sekmadienis

Socialinis magnetizmas

Kartais, kai turiu laisvo laiko, mėgstu paslampinėti tarp žmonių. Vaikštau ramiai, niekur neskubu ir tiesiog stebiu. Laikui bėgant supratau, kad nemaža dalis minioje elgiasi labai įdomiu būdu. Jie beveik nemąsto ir yra tarytum kokio instinkto vejami gyvūnai. 
Štai šiandien ryte užsukau į mažmeninės prekybos centrą ir stabtelėjęs tarp eilių dairiausi naujo puodelio. Jo man trūko pilnam komplektui, kad galėčiau gerti arbatą, kai namie yra svečių. Vienas visai neseniai sudužo.
Besidairant panašios rūšies šalia atsistojo moteris ir ėmė ieškoti maišų šiukšlėms, o po to pasirodė senutė, tokia guvi, it senas vėžlys išvydęs gardų varškės gabaliuką.
Ji šovė tiesiai prie mūsų, prasibrovė į priekį ir su didžiu susidomėjimu ėmėsi apžiūrinėti vienkartinių indų lentyną. Buvo akivaizdu, jog ji akimis ieškojo to, ko mes čia buvom atėję. Panašu, kad ji nusprendė, jog mes abu sovėjome čia dėl to paties. „Gal kokia akcija?“ turbūt sau galvojo ir sykiu taip galvodama triumfavo aplenkus net du gerokai už save jaunesnius varžovus.
Perpratęs situaciją kiek nežymiai atsitraukiau ir ėmiausi vaidinti, kad visą tą laiką žiūrėjau išties į kitą stelažą. Laukiau kol senutė tai pastebės. Pajutusi, kad įtampos nėra, kad mes nieko nečiumpam ir nesistumdom neramiame įkarštyje, įsibrovėlė įdėmiai dirstelėjo į mano pusę. Tada suprato, kaip ir tikėjausi, kad toji lentyna kurią ji ką tik taip sėkmingai okupavo manęs nedomina. Pajudėjo naujo tikslo link, o aš, to tik ir te laukęs, suvaidinau kuo abejingiausią nuobodžiautoją ir visa savo laikysena demonstruodamas, jog lentyna nuvylė, kad čia nieko gero nėra, kuo nerūpestingiausiai atsitraukiau į prekybinio centro gilumą. Dabar triumfavau aš. Vėliau grįžau ir vis dėlto išsirinkau puodelį.
Suprantu, kad maži vaikai taip erzina kates, šuniukus ar vištas, bet nieko negaliu sau padaryti, matyt kažkur visai negiliai viduje likau toks pat mažas berniukas kaip ir prieš 30 metų.
Tą pačią dieną išvažiavau dviračiu. Priartėjau prie susiaurėjusio pravažiavimo. Nutariau pirma praleisti pėsčiuosius, o tik tada važiuoti pats, nenorėjau užkabinti. Tuo metu ten ėjusi moteriškė tą pastebėjo, pastebėjo, kad laukiu, kol visi praeis ir tarsi visai nežymiai, bet akivaizdžiai sulėtino tempą. Dabar mėgaudamasi, kad ši siaura kelio atkarpa visiškai priklauso tik jai ir tuo, kad kažkam tos atkarpos teks dar gerokai palaukti, ji kulniavo it karalienė raudonu kilimu mėgaudamasi momentiniu savo svarbumu. Pajutęs tokį jos gudrumą nutariau paišdykauti. Pastebėjau, kad yra kitas apvažiavimas. Laukiau, kol pėsčioji nueis tiek, kad atsivėrusi erdvė taptų visiškai tinkama saugiam pravažiavimui. Sulaukiau, bet ir toliau kaži ko stoviniavau.
Pastebėjusi, kad aš ir toliau niekur nevažiuoju, nors ir praėjimas laisvas, ji susidomėjo, gal net kiek susirūpino, priėjo visai šalia ir pati ėmė kažko lūkuriuoti, žvalgytis („Gal kokia akcija? O gal čia kokius nemokamus loterijos bilietus kažkur dalina?” :) ). Tada sėdau ir nuvažiavau kitu pravažiavimu, ne tuo kuriuo ji ėjo, taip ramiai, neskubėdamas, lyg iš pat pradžių ten ir būčiau ketinęs važiuoti, o stovėjau nes neva kažko dairiausi ar laukiau…
Matyt per ilgus metus tas bėgimas paskui minią, vaikymasis to kas kitiems svarbu taip giliai nusėda mumyse, kad nė nesuvokdami pradedame konkuruoti visur, visada ir dėl visko. Toks automatizmas kažkuo primena parko balandžius, mesteli kokią šiukšlelę, o jie jau versdamiesi viens per kitą skuodžia įsivaizduodami gardžiausios duonos plutą. Bet juk žmogus ne balanadis ir gali suprasti daugiau, o gal negali?
“The Cardsharp” (Шулер), 2013, 3 serija.

2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

Laikas pagal kurį gyvename


— Kodėl tu nuolat vėluoji?
— Tu — laiko vergas, o aš priešinuosi nelaisvei.
............................☸.............................

Justas: Durnesnio dalyko negirdejau dar. Prišiksiu į kampą ir sakysiu mėgstu laisvę. Tipo laužau standartus.

Edvardas: Laisvas individas ir beprotis eiliniam žmogui atrodo panašūs, jų veiksmų priežastys yra nesuvokiamos, tad jie yra nenuspėjami, nekontroliuojami, gąsdina... Pagalvok, Justai, kas čia tave taip išgąsdino? Gal tai, kad kažkas ateis tau ir prišiks į namų kampą, o tu jam negalėsi pasakyt "Ė, jau 23:30, per vėlu šikti mano namuose ir be to įstatymai tai draudžia". O jis tik atsakys tau pirstelėjimu? Laisvas žmogus nėra beprotis... O laikas, pagal kurį gyvename, nėra tikras ir savaime nėra jokia vertybė... Visada baisu išeiti iš aptvaro, tai nesaugu... Visada lengviau vadovautis kitų "patikrintom" taisyklėm nei gyventi savo galva... Juk tada gali kažkas ateiti ir prišikti tau į kampą ir ką daryti tokiu atveju, jei taisyklių nėra, o savo galva naudotis dar neišmokai?... O pagal įstatymą tu jau gali duot į snukį, įstatymai gal net nušaut leidžia ta proga? O žiū, gali nušaut už tai, kad prišiko, bet nieko negali padaryt jei pavėlavo ar išvis neatėjo, o gaila.. o vat jei galėtum nušaut, pagal įstatymą, tai tikrai nevėluotų.. Ane? Bet kam tokiam kalėjime patiktų gyventi?.. Turbūt nebent kokiems bepročiams?..

2014 m. birželio 1 d., sekmadienis

Kasdienybės psichodelika

Kadras iš filmo "L'écume des jours" (2013)

Gaunu laiškus iš vienos religinės bendruomenės, karts nuo karto paskaitinėju. Galvoju, gal kada juos susegęs į krūvą perdarysiu į kokį nors metafizinį romaną. Čia vienas naujausių. Svarsčiau, ar nebus žemiau pateikiamą tekstą skelbti amoralu. Nusprendžiau, kad ne, nes šie laiškai tam ir skirti, jog kuo plačiau pasklistų žinia. Taip pat mąsčiau ar nederėtų pridėti po to kažkokios savo analizės, komentaro, refleksijos. Nusprendžiau, jog nederėtų. Tekstas kalba pats už save, be to yra toks neįprastas, toks visiškai kitoks nei dauguma daugelio kasdien skaitomų tekstų, kad tam tikra prasme yra visiškai tobulas ir be mano pirštų antspaudų. Suprantama, lieka štai šie keli viršuje, bet už juos nuolankiai atsiprašau.

Nuo: Jonas
2014 m. birželis 1 d. 21:19:08

Laba vakarą Jonai, siunčiu savo atsiliepimą apie tris kambarius: Kaip pirmą kartą nuėjau į tris kambarius, juose išgirdau, kad man reikės ateiti dar 3-4 kartus, tuo metu pagalvojau, kad kąąą? Nenoriu aš tiek kartų, tačiau VISKAS pasikeitė nuo to karto. Bhagavano nenorėjau prisileisti kaip mokytojo, atrodė, kas čia per gurų dabar iš Indijos braunasi į mano gyvenimą?, tačiau nuėjau į tris kambarius vien dėl smalsumo.

Pirmą kartą būnant trijuose kambariuose iškėlė visą mano kaltės jausmą kokį turiu, nuėjęs į vieną iš kambarių jaučiausi, kaip būčiau absoliučiai prisidirbęs ir vien tik atsiprašinėjau ir atgailavau, sekančiame kambaryje buvo net gėdinga ko nors prašyti, TAČIAU tiek Bhagavas tiek Amma priima tave tokį, koks tu esi, nesvarbu koks tu esi, svarbu nuoširdžiai viską išsakyti ir atsiverti, kas atima žadą, nes jiems tu lygus su jais... Po pirmo karto užsirašiau į iniciaciją pas Joną. Iniciacijos metu patyriau jog esu amžinas ir jog viskas gyvenime yra tik pokštas, ir nereikia nieko čia sureikšminti, taip pat, po iniciacijos, tik išėjus iš Jono buto, pirmą kartą patyriau Bhagavaną kaip draugą, kuris padeda kiekvieną gyvenimo akimirką, jeigu to nori/ar sutinki su tuo. Miego metu pradėjau dėvėti karolius, kuriuos gavau iniciacijos metu ir mano miego laikas sutrumpėjo 1 valanda, o dienos metu pastoviai jaučiasi, kad energijos daugiau, nes tikrai pakraudinėja :)

Antrą kartą būnant trijuose kambariuose buvau žymiai atviresnis procesui, tik įėjus į pirmą kambarį ir būnant jame visą laiką per rankas ėjo dikšą (palaiminimas) ir ėjo labai intensyviai. Patekus į antrą kambarį ir uždėjus rankas ant padukų patyriau intensyvų juoko ir išminties priepuolį. Mokė, jog kad ir koks tu blogas buvai, kad ir KĄ tu padarei, jeigu tu atsiprašai, tau už viską atleidžiama, tereikia nuoširdžiai tai padaryti. Po antro karto keturias dienas skraidžiau kaip padebesiuose :)

Trečią kartą būnant trijuose kambariuose paprašiau kad padėtų mano giminei ir nuimtų mano blogosios karmos kiek tik įmanoma daugiau. Tai galiu pasakyti, kad tikrai, mano giminėje visiems sekasi dar labiau, o po kambarių jautėsi, lyg kas nuplėštų gabalą sunkių jausmų, kuriuos nešiojausi visą gyvenimą.

Ketvirtą kartą būnant kambariuose pamačiau, kad vis dėlto, nėra taip viskas jau ir blogai su mano gyvenimu. Prisipažinau absoliučiai toks, koks esu Bhagavanui ir Ammai ir tiesiog vardinant emocijas, kurios man trukdo gyvent, jos buvo tiesiog išimamos ant tų žodžių.

Nežinau kiek dar kartų eisiu į kambarius, nes dabar viskas pasikeitė taip, kad Bhagavanas ir Amma tapo geri draugai mano gyvenime, ir po kiekvieno karto jaučiu kaip viskas darosi vis dar geriau ir geriau, o kad ir kiek kartų spyriojausi eit į kambarius, visada jie pranokdavo mano lūkesčius. Dabar atrodo, kad ten kaip mano antri namai ir aš ten eisiu ir eisiu :)

Ačiū Jonai, ačiū Bhagavanai, ačiū Amma :) nuoširdžiai dėkoju jums už tai, ką jūs darot! Dideliausi linkėjimai, Dainius.

2014 m. kovo 9 d., sekmadienis

Dink!

[Garsiai kvatojau...]

Jei kas paklaustų apie kietus vyrukus iš senų holivudinių filmų, mintyse iškart iškyla vienas mėgiamiausių mano vaikystės aktorių žinomas kaip Charles Bronson.

Jis gimė Pensilvanijoje neturtingoje lietuvių emigrantų šeimoje, tėvas kilęs iš Dzūkijos (Druskininkų). Tikrasis Bronsono vardas - Karolis Bučinskis, vardas lygiai toks kaip ir mano senelio brolio, kažkada taip pat emigravusio į JAV. Visa tai sužinojau gana neseniai, apie Karolį Bučinskį, turiu galvoje, kaip ir vieną linksmą istoriją...

Vladimiras Visockis pasakojo, jog kartą Monrealyje, šalia viešbučio „Hilton“ jis išvydo Bronsoną. Tas rūkė prie įėjimo. „O! Jūs mano mylimiausias aktorius!“ metėsi link jo Visockis. Bronsonas nusispjovė po kojomis, patrynė padu numestą ant grindinio nuorūką ir abejingai tarė „Get lost“ - „Dink!“. Po kelių metų Visotskis koncertavo Holivude. Po pasirodymo aktoriai ėmė jį sveikinti. Visotskis akimis ieškojo Bronsono - laukė, jog tas prie jo prieis ir tada galėsiąs atsimokėti jam tuo pačiu. Nesulaukęs paklausė apie jį vakaro organizatoriaus, į ką tas atsakė: „Bronsonas? Jis toks nuobodus žmogus, kad mes jo niekada nekviečiame.“