2011 m. kovo 16 d., trečiadienis

Dora

Dora, doras elgesys gali būti dviejų tipų. Pirmas, kai tai reikalauja valios pastangų, kantrybės, neteikia jokio malonumo, kitaip tariant – dorai elgtis yra kančia. Antras - kai gera daryti gera. Paprastai amoralūs, nedori, nuodėmingi poelgiai pasirenkami tada, kai elgtis dorai tampa per nelyg sunku, tai neteikia malonumo, o elgtis nedorai yra lengviau ir maloniau.
Apibendrindami galime teigti, kad nedorų poelgių priežastis yra kančia ir žmonės nusižengia dėl silpnumo, kai nesugeba pakelti kančios.
Kaip teigia A. Maceina, kančia gali būti nepakeliama dėl dviejų priežaščių: dėl ribotos galios kentėti (silpna sveikata, valia, kantrybė) ir dėl kančios beprasmiškumo.
A. Schopenhauer'is  gan taikliai pastebi, kad "... likimo mums primesta kančia nėra tokia skausminga kaip toji, kurią suteikia svetima valia...". Taip pat, yra akivaizdu, kad skaudinami svetimos valios teisėtai (tarkim, kai mus baudžia už kažkokius realius ypač sąmoningus prasižengimus), daug mažiau maištaujame, nei tadai, kai esam baudžiami/skaudinami nekaltai, tarsi beprasmiškai. Tam tikra prasme, kad ir nenoriai, bet „atpirkę“ kančiomis kažkokius nusižengimus, paprastai po to lengviau atsidūstame, o dėl beprasmės kančios, kad ir trumputės, galime dar ilgai dūsauti, priekaištauti ir dejuoti.
Lygindami pajėgumo ir prasmės svarbą kenčiant pamatysime, kad svarbiau yra prasmė, tai liudija, kad ir toks faktas, jog gyvenime pilna savižudybės pavyzdžių kai pasiaukojama dėl kitų kare, sunkiame darbe, gelbstint iš gaisro, skęstant ir t.t.
Beprasmė kančia gali būti dėl mūsų sąmoningumo, apsišvietimo stokos arba dėl to, kad ji išties yra beprasmė. Kita vertus, kas nėra prasminga, vertinga atskiram individui, gali būti prasminga vertinga jo šeimai, giminei artimai jam grupei ir t.t. Tad prasmę, manyčiau, nulemia prigimtis ir vertybės.
Išeina, kad jei žmogus elgiasi nedorai, tai laužoma taisyklė išties yra jam beprasmė arba mažai prasminga. Išeitų etikos ir moralės trūkumas tėra švietimo, susipratimo trūkumas.
Sąmoningai elgiantis nedorai mus ima kamuoti sąžinės priekaištai. Jei kaltę atitaisome, atperkame, išpažįstame nusižengimus ir gailimės pasipasakodami draugui, kunigui ar psichologui įtampa atslūgsta ir tapę kiek brandesni įgauname naujų jėgų, įkvėpimo ir galimybę viska pradėti nuo švaraus lapo. Jei to neįvyksta, nusižengimai tęsiasi, įtampa kaupiasi ir didėja. Vėliau ar anksčiau, paprastai, tai ardančiai atsiliepia žmogaus dvasinei ir fizinei sveikatai, gali kilti depresija, įvairūs onkologiniai susirgimai ir t.t.
Žodžiu, manau yra labai svarbu suprasti etikos ir moralės dėsnius, sąmonigai ir aiškiai, kad išvengtume tokių situacijų, kai taisyklių laikytis yra aukščiau mūsų jėgų ir kurias nuolat pažeidinėdami jaučiamės kalti bei imame degraduoti fizinės sveikatos ar psichologine prasme.
Juk išties visada yra gera daryti gera, net jei tai ir yra sunku. Geri dalykai fizines, psichologines ar dvasines  kančias visada kompensuoja, moraliniu pasitenkinimu, paties doro elgesio suvokimu, išgyvenimu, o jei taip nėra – tai nėra tikrasis gėris. Būkite sąmoningi, budrūs ir sveiki. Būkite laimingi, juk gera daryti gera :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą