Ženklai

"Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių paskirtis - saugoti mus nuo ženklų. Ženklai nuolatos mus ištinka; gyventi reiškia būti tuo, į kurį kreipiamasi. Mes turime tik priimti, tik išgirsti tą kreipinį. Tačiau rizika mums atrodo pernelyg didelė, mums atrodo, kad toks begarsis griausmas gresia mus sunaikinti, ir mes iš kartos į katą vis tobuliname tą apsaugos mechanizmą. Visas mūsų mokslas bando mus įtikinti: "Nusiramink, viskas vyksta taip, kaip turi vykti, niekas į tave nežiūri, niekam tu nerūpi, tai tik "pasaulis", ir tu gali išgyventi jį kaip nori, ir kad ir ką tu savyje iš jo darysi, viską darai tik tu pats, iš tavęs nieko nereikalaujama, į tave nesikreipiama, viskas gerai".
Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių įpratę ilgainiui nebepastebime. Tik trumpi akimirksniai juos pralaužia ir pažadina mūsų sielos jautrumą. Ir kai tai atsitinka, ir kai mes suklūstame, ir kai klausiame savęs: "Kas gi čia ypatinga įvyko? Argi tai ne tas pat, kas man nutinka kasdien?", tada galime sau atsakyti: "Žinoma, nieko ypatinga, viskas taip pat, kaip ir kasdien, tik tiek, kad šioje kasdienybėje mūsų nebūna".
Kreipinio ženklai nėra kas nors ypatinga, kas nors, kas suardytų įprastą daiktų tvarką. Šie ženklai yra ne kas kita, kaip tik tai, kas vyksta visada, kas vyksta nuolatos, ir kreipinys čia nieko neprideda. Eterio bangos nuolat ošia, tik mūsų imtuvai paprastai būna išjungti.
Tai, kas mane ištinka, yra kreipinys, kuriuo kreipiamasi į mane. Pasaulio vyksmas kaip tai, kas mane iš-tinka; šis vyksmas yra kreipinys į mane. Tačiau kai aš jį sterilizuoju, kai iš to vyksmo išraunu kreipinio daigą, tada tampu pajėgus viską, kas mane ištinka, traktuoti kaip dalį tokio pasaulio vyksmo, kuris man yra abejingas. Rišli, sterilizuota sistema, į kurią man visa tai tereikia tik įterpti, yra titaniškas žmonijos kūrinys. Kalba irgi buvo priversta jam tarnauti."

(Martinas Buberis. Dialogo principas 2. Vilnius: Katalikų pasaulis. 2001, 60 p.)