Gyvenimo menas

Viena moteris pasakojo daug metų dirbusi kinų restorane. Jos bendradarbiai kinai - saviti žmonės. Daug dirba, kiekvieną centą taupo, rūko tik jei kas pavaišina. Tie kinai turėjo vieną gan neįprastą taisyklę, niekada pavalgę jokių patiekalų nepalikdavo kitam kartui. Ko nesuvalgė tą išdalindavo arba išmesdavo, antra kart, patys, niekada to paties nevalgydavo. Kas kart gamindavo kažką naujai. Atrodytų keista, toks taupumas ir staiga toks švaistymas, nesuderinami dalykai. Kame čia reikalas?
Aš mįslę įminiau taip, kad jie laikėsi In ir Jan principo. Galima tai pavadinti ir  nokti-nykti principu. Kitaip tariant, šviežiai pagamintas maistas įkūnija Jan - šviesą, augimą, naują pradžią, gyvybę - nokimą, o senas maistas pereina į In - būseną ir neša savyje tamsą, irimą - nykimą.
Apibendrinus galima teigti, kad kuo daugiau Jan, nokimo jėgų, žmogaus gyvenime tuo jis turi didesnį potencialą, laimei, sėkmei, sveikatai. Kuo daugiau In - tuo daugiau irimo, tamsos, ligų, nesėkmės - degradavimo.
Tokia energija, o gal tiksliau informacija, glūdi visame kame. Visi būties pavidalai nuolatos kinta, noksta arba nyksta. Svarbu suprasti kokioje stadijoje yra vieni ar kiti procesai ir tinkamai pasirinkti, bei juos derinti. Suirę augalai tampa dirva naujiems daigams. Gal tai ir yra gyvenimo menas?
Manau tik tauta gerai išmananti gyvybės klestėjimo procesus gali būti tokia gausi.