Antono Šagino eilėraštis

Fotokadras iš filmo "Dovlatovas" (2017)

Šio eilėraščio fragmentą nugirdau  rež. Aleksėjaus Germano jaunesniojo biografiniame filme "Dovlatovas" / "Довлатов", dedikuoto rusų rašytojo ir disidento Sergėjaus Dovlatovo gyvenimui.  Susiradau ir perskaičiau jį visą, kažkuo patiko, tad išverčiau. Paaiškėjo, kad tai ne kažkokio konkretaus filme rodomo asmens poezija, o paties aktoriaus, Antono Šagino, sukurtas eilėraštis...

Giesmė dar šalčio nekimi,
Pūga vis dar baltakalbinga.
Ir taip nuklota, taip žavinga,
kai žemė kalbasi su dangumi.
Apie gyvybę apgaubtą paslaptimi
Apie visatos draugiškumą.
Kai pokalbio atradęs atvirumą
pats savyje gimsti.
Be apdarų ir be puošnumo,
tu žygiams pasiryžęs jau esi
Ir degant malkas pečiuje stebi
Akimirką šią kupiną tykumo.

(vertimas)
2018.04.08

Еще мороз певучий не охрип,
метель еще белоречива.
И стелется, и так красиво,
когда с землею небо говорит.
О чем-то сокровенном, о живом.
О дружелюбности вселенной.
Где ты в беседе откровенной,
рождаешься в себе самом.
И без нарядов, без прикрас,
готовый к новым совершеньям,
Ты видишь, как в печи поленья
горят в сей безмятежный час.

Антон Шагин (antonshagin.ru)

Meilė ir Dievas

Kartais sakoma, kad Dievas yra Beribė Meilė, t.y. viską ir visus myli.

Gerai, bet aš sakyčiau, kad tokia, hipotetiškai, būtis kaip Dievas, tai, visų pirma - Bedugnė Vienatvė, o iš čia ir Meilė Viskam. O kaip tu galvojai?

Tik tas, kas neturi Nieko, gali mylėti Viską. Iš čia plaukia, kad tas, ko niekas nemyli, myli visus ir viską, to alksta, o tas, kurį myli visi, nemyli nieko. Paradoksalu! Juk tai stebime gyvenime. Daugelio mylimas, pavieniam žmogui abejingas. Kuo daugiau žmonės kažkam skiria savo dėmesio ir meilės, tuo mažiau jie yra to dievuko mylimi ir atvirkščiai. Štai tokia dramatiška meilės anatomija. Net ir pavienių porų atveju, visada kažkuris(-i) myli labiau, o kitas(-a) leidžia save mylėti.

Iš čia yra ir visas tas slaptumas ar slėpynės, Dievo niekur negalima rasti, nes jo niekur nėra, kur yra jo meilės objektas, ir atvirkščiai. Meilužių slėpynės. Meilė - tai paslaptis. Tik taip ji galima. Nieko nepadarysi...

Meilė - tai medžioklė, kaip lapė vilioja gaidį arba iš varnos sūrį... Kol sūris pas varną - svaigsta abu.  Sūris iškrenta - baigiasi meilė. Nori meilės - visada saugok savo sūrį. Kiekviename gyvena lapė, varna ir sūris, svarbu tai suprasti. Meilė yra žaidimas, o ne kova, tai pusiausvyros menas, subtilus, darnus šokis, toks štai tas meilės hermetizmas...


Iliustracija: Pavel Kuchinski

Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki

[Jūsų teismui ir pastaboms mano mėgėjiškas Brodskio eilėraščio vertimas: „Не выходи из комнаты, не совершай ошибку“] 

Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki 

Tu nepalik savo kambario ir klaidos nedaryki.
Kam tau ta Saulė, jei gali „Astrą“ rūkyti?
Už durų beprasmiška viskas, ypač šūkis laimės.
Tik iki tualeto – ir vėl grįžk atgal iškarto.

O, kambario tu nepaliki ir nesikvieski motoro.
Todėl, kad erdvė sudaryta iš aklino, siauro holo,
kuris skaitliuku pasibaigia. O jei ir įžengs gyvoji
meilutė, kažką išsižiojus, tegu nešdinas nenurengtoji.

Kambario tu nepaliki, manyk, jog sergi šiandiena.
Kas gali pasaulyje būti įdomiau už kėdę ir sieną?
Kam gi iš ten išeiti, kur vėl vakare tu sugrįši
Toks pats, koks visad buvai, tik labiau sudrakytas?

O, kambario tu nepaliki. Pasigavęs šok bossa novą
nuogas, užsimetęs paltą, basas į batus įsispyręs kojas.
Priemenėj kvepia kopūstais ir slidžių aitria pasta.
Tu daug raidžių parašei; dar viena - bus per kraštą.

Kambario tu nepaliki. Ir tegu jis numano vienas
kaip tu dabar atrodai. Ir apskritai šiandiena
ergo sum, slapta pastebėjo formai šyrdyj substancija.
Tu nepalik savo kambario! Ne Prancūzija juk gatvėse.

Tu durnium nebūki! Būk kuo kiti nebuvo.
Kambario tu nepaliki! Laisvę duok garnitūrui,
veidu sutapk su tapetais. Užsitverk, užsibarikaduoki
spinta nuo laiko, kosmoso, viruso, rasės, eroto.

Skaito autorius:


 
Audiovizualinė interpretacija:

Nežinojimo ir mirties troškimas

Viską suprasti – tai mirti. Nežinojimas – gyvenimas. Iš nieko nežinojimo, žmogus veržiasi į visko žinojimą, t. y. iš gyvenimo į mirtį. Norintis gyventi – priverstas nežinoti. Bet žmogus trokšta gyventi ir jis trokšta viską žinoti, t. y. jis trokšta gyventi ir mirti tuo pat metu. Gaudamas vieną jis praranda kitą, t. y. žmogus trokšta neįmanomo – viską žinoti amžinai gyvendamas. Jis trokšta to, ko negali gauti, t. y. visada miršta visko nesužinojęs. Nieko nežinoti ir mirti yra visiems lengvai prieinamas dalykas ir to niekas netrokšta, tačiau, jei būtis veikia pagal tokį mėsmalės sraigtą, ar ne derėtų tada jo pasukti atgal ir pradėti trokšti mirties ir nežinojimo, idant gyventum per amžius ir viską žinotum? O gal tai visiški paistalai? Bet jei sekti tokiu keliu toliau, tai reikėtu pasakyti, kad žmonės siekia, paprastai, malonumo, tsada derėtų siekti dar ir kančios, o vietoj grožio - bjaurumo, t.y. kančios, mirties, nežinojimo ir bjaurumo, kad gyventum, žinotum ir išties mėgautumeisi transcendentalia būties estetika...

Sutikę tokį žmogų suprastume, kad išties jis yra nepaprastai taikus, nes nieko nesiekia, ko siekia kiti, tad nekyla jokių konfliktų, jis asketiškas. Jis nebeturi jokių pasaulietinių interesų, tad tampa objektyvus, taigi ir viską vienodai priimantis, vienodai mylintis, matantis dalykų esmę, žodžiu - toks, kokį mes įsivaizduojame asketą, šventą, nušvitusį ar stoiką...

Tada kyla natūralus nusistebėjimas: tai ką tada šokti stačia galvą į mirtį? Ne. Nes visko žmogus siekia savo valia, tad dar derėtų atsižadėti ir valios. Tai reikštų, kad nieko nedarytų savavališkai. Šokti į mirtį, niekuo nesiskirtų nuo troškimo gyventi, nes abiem atvejais būtų savivalė norint primesti savo valdžią. Išeitų, pirmas žingsnis - būtų atsižadėjimas pretezijų į valdžią. Bet tada tampa beprasmis ir valingas kančios, mirties, nežinojimo ir kitų dalykų siekimas. Taigi, savo valios atsisakymas, nuolankumas, pagarba visam kas yra, dėkingas priėmimas visko - ką siunčia likimas ir būtų pradžia kažko daugiau...

P.S. Objektyvumą galima apibrėžti trimis "L", t.y. jis įmanomas lokaliai, laikinai ir esant laisvai valiai. Jis tėra įmanomas ramybės padėtyje, kai nėra prieštaros, konflikto, o tai, kaip žinome, visada laikina... Objektyvumas - tai glotnus paviršius, ribota duotybė laike ir erdvėje, stingulys, lopinėlis, blizgantis drakono žvynas, tyla prieš audrą, švelnus bučinys prieš mirtį, pasakos pabaiga ir ...

Ufonautų paštas

Turbūt dažnas yra pastebėjęs, jog nors būdami ir vienodose aplinkybėse, žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose. Ir išties, kartais gaunu tokių žinučių, kad imu manyti, jog kontaktas su kitais pasauliais, nežemiškom civilizacijom jau įvyko - jie rašo į mano paštą!...

Žiema - nuostabus metas. Gamta pasipuošė pačiomis nuostabiausiomis baltomis snaigėmis. Malonu pabūti gamtoje ir gėrėtis visu tuo grožiu. Tačiau vaikštant dažnai tenka pastebėti niūrius žmonių veidus su negatyviomis mintimis. Taip ir norisi tokiems žmonėms padėti-sušukti - PASIŽIŪRĖK IR DŽIAUKIS GAMTA tai ji dėl tavęs stengiasi.

Puikiai suprantu kas dedasi tokių žmonių sielose, taip ir norisi paimti tokio žmogaus ranką ir atvesti jį į NEMOKAMĄ Trijų Šventų Kambarių Procesą . Nepraleiskite tokios unikalios galimybės aplankyti procesą, padėkite apsilankyti giminėms ir artimiesiems. Galbūt jie kaip tik laukia Jūsų pagalbos. Juk jie paprasčiausiai nežino , kad yra tokia vieta kur visi yra laukiami ir mylimi Dievo.

Pagal mano pastebėjimus ir patirčių pasidalinimais po procesų apsilankymo daugelis žmonių stebuklingai išgyja taip pat daugelio žmonių norai labai greitai ir netikėtai išsipildo.

 Primenu, kad procesai Vilniuje vyksta kiekvieną šeštadienį. Pradžia 11 val. , pabaiga 15 val. Platesnė informacija tel. 860073069 , būtina išankstinė registracija nes vietų skaičius ribotas. Nuoširdžiai Jūsų -Vienybės Universiteto treneris Jonas Statkauskas

Laiko tiltas: Jimmy Fontana

Socialinis magnetizmas

Kartais, kai turiu laisvo laiko, mėgstu paslampinėti tarp žmonių. Vaikštau ramiai, niekur neskubu ir tiesiog stebiu. Laikui bėgant supratau, kad nemaža dalis minioje elgiasi labai įdomiu būdu. Jie beveik nemąsto ir yra tarytum kokio instinkto vejami gyvūnai. 

Štai šiandien ryte užsukau į mažmeninės prekybos centrą ir stabtelėjęs tarp eilių dairiausi naujo puodelio. Jo man trūko pilnam komplektui, kad galėčiau gerti arbatą, kai namie yra svečių. Vienas visai neseniai sudužo.

Besidairant panašios rūšies šalia atsistojo moteris ir ėmė ieškoti maišų šiukšlėms, o po to pasirodė senutė, tokia guvi, it senas vėžlys išvydęs gardų varškės gabaliuką.

Ji šovė tiesiai prie mūsų, prasibrovė į priekį ir su didžiu susidomėjimu ėmėsi apžiūrinėti vienkartinių indų lentyną. Buvo akivaizdu, jog ji akimis ieškojo to, ko mes čia buvom atėję. Panašu, kad ji nusprendė, jog mes abu sovėjome čia dėl to paties. „Gal kokia akcija?“ turbūt sau galvojo ir sykiu taip galvodama triumfavo aplenkus net du gerokai už save jaunesnius varžovus.

Perpratęs situaciją kiek nežymiai atsitraukiau ir ėmiausi vaidinti, kad visą tą laiką žiūrėjau išties į kitą stelažą. Laukiau kol senutė tai pastebės. Pajutusi, kad įtampos nėra, kad mes nieko nečiumpam ir nesistumdom neramiame įkarštyje, įsibrovėlė įdėmiai dirstelėjo į mano pusę. Tada suprato, kaip ir tikėjausi, kad toji lentyna kurią ji ką tik taip sėkmingai okupavo manęs nedomina. Pajudėjo naujo tikslo link, o aš, to tik ir te laukęs, suvaidinau kuo abejingiausią nuobodžiautoją ir visa savo laikysena demonstruodamas, jog lentyna nuvylė, kad čia nieko gero nėra, kuo nerūpestingiausiai atsitraukiau į prekybinio centro gilumą. Dabar triumfavau aš. Vėliau grįžau ir vis dėlto išsirinkau puodelį.

Suprantu, kad maži vaikai taip erzina kates, šuniukus ar vištas, bet nieko negaliu sau padaryti, matyt kažkur visai negiliai viduje likau toks pat mažas berniukas kaip ir prieš 30 metų.

Tą pačią dieną išvažiavau dviračiu. Priartėjau prie susiaurėjusio pravažiavimo. Nutariau pirma praleisti pėsčiuosius, o tik tada važiuoti pats, nenorėjau užkabinti. Tuo metu ten ėjusi moteriškė tą pastebėjo, pastebėjo, kad laukiu, kol visi praeis ir tarsi visai nežymiai, bet akivaizdžiai sulėtino tempą. Dabar mėgaudamasi, kad ši siaura kelio atkarpa visiškai priklauso tik jai ir tuo, kad kažkam tos atkarpos teks dar gerokai palaukti, ji kulniavo it karalienė raudonu kilimu mėgaudamasi momentiniu savo svarbumu. Pajutęs tokį jos gudrumą nutariau paišdykauti. Pastebėjau, kad yra kitas apvažiavimas. Laukiau, kol pėsčioji nueis tiek, kad atsivėrusi erdvė taptų visiškai tinkama saugiam pravažiavimui. Sulaukiau, bet ir toliau kaži ko stoviniavau.

Pastebėjusi, kad aš ir toliau niekur nevažiuoju, nors ir praėjimas laisvas, ji susidomėjo, gal net kiek susirūpino, priėjo visai šalia ir pati ėmė kažko lūkuriuoti, žvalgytis („Gal kokia akcija? O gal čia kokius nemokamus loterijos bilietus kažkur dalina?” :) ). Tada sėdau ir nuvažiavau kitu pravažiavimu, ne tuo kuriuo ji ėjo, taip ramiai, neskubėdamas, lyg iš pat pradžių ten ir būčiau ketinęs važiuoti, o stovėjau nes neva kažko dairiausi ar laukiau…

Matyt per ilgus metus tas bėgimas paskui minią, vaikymasis to kas kitiems svarbu taip giliai nusėda mumyse, kad nė nesuvokdami pradedame konkuruoti visur, visada ir dėl visko. Toks automatizmas kažkuo primena parko balandžius, mesteli kokią šiukšlelę, o jie jau versdamiesi viens per kitą skuodžia įsivaizduodami gardžiausios duonos plutą. Bet juk žmogus ne balanadis ir gali suprasti daugiau, o gal negali?

“The Cardsharp” (Шулер), 2013, 3 serija.

Laikas pagal kurį gyvename

— Kodėl tu nuolat vėluoji?
— Tu — laiko vergas, o aš priešinuosi nelaisvei.
............................☸.............................

Justas: Durnesnio dalyko negirdejau dar. Prišiksiu į kampą ir sakysiu mėgstu laisvę. Tipo laužau standartus.

Edvardas: Laisvas individas ir beprotis eiliniam žmogui atrodo panašūs, jų veiksmų priežastys yra nesuvokiamos, tad jie yra nenuspėjami, nekontroliuojami, gąsdina... Pagalvok, Justai, kas čia tave taip išgąsdino? Gal tai, kad kažkas ateis tau ir prišiks į namų kampą, o tu jam negalėsi pasakyt "Ė, jau 23:30, per vėlu šikti mano namuose ir be to įstatymai tai draudžia". O jis tik atsakys tau pirstelėjimu? Laisvas žmogus nėra beprotis... O laikas, pagal kurį gyvename, nėra tikras ir savaime nėra jokia vertybė... Visada baisu išeiti iš aptvaro, tai nesaugu... Visada lengviau vadovautis kitų "patikrintom" taisyklėm nei gyventi savo galva... Juk tada gali kažkas ateiti ir prišikti tau į kampą ir ką daryti tokiu atveju, jei taisyklių nėra, o savo galva naudotis dar neišmokai?... O pagal įstatymą tu jau gali duot į snukį, įstatymai gal net nušaut leidžia ta proga? O žiū, gali nušaut už tai, kad prišiko, bet nieko negali padaryt jei pavėlavo ar išvis neatėjo, o gaila.. o vat jei galėtum nušaut, pagal įstatymą, tai tikrai nevėluotų.. Ane? Bet kam tokiam kalėjime patiktų gyventi?.. Turbūt nebent kokiems bepročiams?..

Kasdienybės psichodelika

Kadras iš filmo "L'écume des jours" (2013)

Gaunu laiškus iš vienos religinės bendruomenės, karts nuo karto paskaitinėju. Galvoju, gal kada juos susegęs į krūvą perdarysiu į kokį nors metafizinį romaną. Čia vienas naujausių. Svarsčiau, ar nebus žemiau pateikiamą tekstą skelbti amoralu. Nusprendžiau, kad ne, nes šie laiškai tam ir skirti, jog kuo plačiau pasklistų žinia. Taip pat mąsčiau ar nederėtų pridėti po to kažkokios savo analizės, komentaro, refleksijos. Nusprendžiau, jog nederėtų. Tekstas kalba pats už save, be to yra toks neįprastas, toks visiškai kitoks nei dauguma daugelio kasdien skaitomų tekstų, kad tam tikra prasme yra visiškai tobulas ir be mano pirštų antspaudų. Suprantama, lieka štai šie keli viršuje, bet už juos nuolankiai atsiprašau.

Nuo: Jonas
2014 m. birželis 1 d. 21:19:08

Laba vakarą Jonai, siunčiu savo atsiliepimą apie tris kambarius: Kaip pirmą kartą nuėjau į tris kambarius, juose išgirdau, kad man reikės ateiti dar 3-4 kartus, tuo metu pagalvojau, kad kąąą? Nenoriu aš tiek kartų, tačiau VISKAS pasikeitė nuo to karto. Bhagavano nenorėjau prisileisti kaip mokytojo, atrodė, kas čia per gurų dabar iš Indijos braunasi į mano gyvenimą?, tačiau nuėjau į tris kambarius vien dėl smalsumo.

Pirmą kartą būnant trijuose kambariuose iškėlė visą mano kaltės jausmą kokį turiu, nuėjęs į vieną iš kambarių jaučiausi, kaip būčiau absoliučiai prisidirbęs ir vien tik atsiprašinėjau ir atgailavau, sekančiame kambaryje buvo net gėdinga ko nors prašyti, TAČIAU tiek Bhagavas tiek Amma priima tave tokį, koks tu esi, nesvarbu koks tu esi, svarbu nuoširdžiai viską išsakyti ir atsiverti, kas atima žadą, nes jiems tu lygus su jais... Po pirmo karto užsirašiau į iniciaciją pas Joną. Iniciacijos metu patyriau jog esu amžinas ir jog viskas gyvenime yra tik pokštas, ir nereikia nieko čia sureikšminti, taip pat, po iniciacijos, tik išėjus iš Jono buto, pirmą kartą patyriau Bhagavaną kaip draugą, kuris padeda kiekvieną gyvenimo akimirką, jeigu to nori/ar sutinki su tuo. Miego metu pradėjau dėvėti karolius, kuriuos gavau iniciacijos metu ir mano miego laikas sutrumpėjo 1 valanda, o dienos metu pastoviai jaučiasi, kad energijos daugiau, nes tikrai pakraudinėja :)

Antrą kartą būnant trijuose kambariuose buvau žymiai atviresnis procesui, tik įėjus į pirmą kambarį ir būnant jame visą laiką per rankas ėjo dikšą (palaiminimas) ir ėjo labai intensyviai. Patekus į antrą kambarį ir uždėjus rankas ant padukų patyriau intensyvų juoko ir išminties priepuolį. Mokė, jog kad ir koks tu blogas buvai, kad ir KĄ tu padarei, jeigu tu atsiprašai, tau už viską atleidžiama, tereikia nuoširdžiai tai padaryti. Po antro karto keturias dienas skraidžiau kaip padebesiuose :)

Trečią kartą būnant trijuose kambariuose paprašiau kad padėtų mano giminei ir nuimtų mano blogosios karmos kiek tik įmanoma daugiau. Tai galiu pasakyti, kad tikrai, mano giminėje visiems sekasi dar labiau, o po kambarių jautėsi, lyg kas nuplėštų gabalą sunkių jausmų, kuriuos nešiojausi visą gyvenimą.

Ketvirtą kartą būnant kambariuose pamačiau, kad vis dėlto, nėra taip viskas jau ir blogai su mano gyvenimu. Prisipažinau absoliučiai toks, koks esu Bhagavanui ir Ammai ir tiesiog vardinant emocijas, kurios man trukdo gyvent, jos buvo tiesiog išimamos ant tų žodžių.

Nežinau kiek dar kartų eisiu į kambarius, nes dabar viskas pasikeitė taip, kad Bhagavanas ir Amma tapo geri draugai mano gyvenime, ir po kiekvieno karto jaučiu kaip viskas darosi vis dar geriau ir geriau, o kad ir kiek kartų spyriojausi eit į kambarius, visada jie pranokdavo mano lūkesčius. Dabar atrodo, kad ten kaip mano antri namai ir aš ten eisiu ir eisiu :)

Ačiū Jonai, ačiū Bhagavanai, ačiū Amma :) nuoširdžiai dėkoju jums už tai, ką jūs darot! Dideliausi linkėjimai, Dainius.

Dink!

[Garsiai kvatojau...]

Jei kas paklaustų apie kietus vyrukus iš senų holivudinių filmų, mintyse iškart iškyla vienas mėgiamiausių mano vaikystės aktorių žinomas kaip Charles Bronson.

Jis gimė Pensilvanijoje neturtingoje lietuvių emigrantų šeimoje, tėvas kilęs iš Dzūkijos (Druskininkų). Tikrasis Bronsono vardas - Karolis Bučinskis, vardas lygiai toks kaip ir mano senelio brolio, kažkada taip pat emigravusio į JAV. Visa tai sužinojau gana neseniai, apie Karolį Bučinskį, turiu galvoje, kaip ir vieną linksmą istoriją...

Vladimiras Visockis pasakojo, jog kartą Monrealyje, šalia viešbučio „Hilton“ jis išvydo Bronsoną. Tas rūkė prie įėjimo. „O! Jūs mano mylimiausias aktorius!“ metėsi link jo Visockis. Bronsonas nusispjovė po kojomis, patrynė padu numestą ant grindinio nuorūką ir abejingai tarė „Get lost“ - „Dink!“. Po kelių metų Visotskis koncertavo Holivude. Po pasirodymo aktoriai ėmė jį sveikinti. Visotskis akimis ieškojo Bronsono - laukė, jog tas prie jo prieis ir tada galėsiąs atsimokėti jam tuo pačiu. Nesulaukęs paklausė apie jį vakaro organizatoriaus, į ką tas atsakė: „Bronsonas? Jis toks nuobodus žmogus, kad mes jo niekada nekviečiame.“

Jei Didelis Velnias ir Didelis Šventasis susitiktų

"Per didelis nuolankumas slepia puikybę." 
(Senovės kinų išmintis) 

Didelį velnią iš perdėto dorumo pažinsi... Didelį šventąjį - iš perdėto palaidumo. Abu ne visai žmonės, ne visai šio pasaulio gyventojai. Vienas trokšta valdyti vardan laisvės, kitas išlaisvinti vardan valdžios. Abu susitikę nelabai ir turėtų ką viens kitam pasakyti.
Didelis velnias pažvelgęs į Didelį Šventąjį atsidustų su ilgesiu, bet šventojo palaidumas jam nebūtų džiugus, šventasis atsidustų, nes velnio dorumas jam nebūtų mielas. Abu turi tai, ko kitas geidžia ir abiem nemiela tai, koks kitas yra.

Vieną dieną Didis Šventasis užmiršęs, kas jis yra, gali tapti Didžiuoju Velniu, o Didysis Velnias, pamiršęs save - Didžiu Šventuoju. Taigi, galbūt kiekvienas kitame išties nekenčia savęs, kurį kažkada pamiršo...

Jei Didis Velnias prisimintų save – apkabintų Didį Šventąjį su ašarom, jei Didis Šventasis prisimintų save – apkabintų Didį Velnią su ašarom. Abu turėtų daug ką viens kitam pasakyti.

Suvelnėjęs šventasis ir sušventėjęs velnias, abu, prisiminę save - taptų bičiuliais.

Ar idiotas gali būti dvasingas?

Linas: Ar idiotas gali būti dvasingas?
Aš: Geras klausimas, Linai! :)

 „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“. (Evangelija pagal Matą 18 sk., 1-4) 

 Jei dvasingumą vertintume kaip transedentalias, metafizines patirtis tai intelektas čia visai nebūtinas, net gi priešingai, tam, jog patirtume tai, kas yra už kasdienės logikos ir įprastinio suvokimo ribų geriau to proto laibai neturėti arba išmokti tiesiog jį nutildyti (pvz.: Zen), nes būtent protas maištaus ir teigs "Tai neįmanoma", o tai kas neįmanoma yra anapus įmanomo, anapus to kas žinoma ir suprantama. Paradoksalu, bet tą patį apibrėžimą galime pritaikyti ir psichikos ligai, tad gali būti keblu atskirti, kur dvasios ligonis, o kur nušvitęs žmogus. Istorija "Paskutins klasėje".

Živilė: nuostabus rusų serialas pagal Dostojevskio romaną "Idiotas" ...

Kaip prašnekint akmenį ir Dievą

„Darbščioji ranka valdo, o tingiąją reikia versti dirbti.“

(Patarlių knyga, 12:24, Senasis Testamentas. BIBLIJA)

Gamtoje vikresnis valdo lėtesnį. Žinome, kad visa kas juda, tik juda skirtingai. Juda net ir akmenys ar žemės pluta apskritai. Dirvą tarsi valdo augalai, nes yra vikresni, užželia dirvonus ir siurbia jų mineralus. Žolę valdo gyvuliai, vikresni ir intensyvesnį gyvenimą gyvenantys padarai. Gyvulius - žmogus, savo veiklos intensyvumu viršijantis bet kokį mums žinomą padarą.

Kaip žolė nemato karvės, karvė nesuvokia ką daro žmogus, taip gal būt žmogus nesuvokia kažko, kas intensyvesnis už jį – Dievo...

Taigi, jei akmuo labai lėtas, tai jo akimirka, man, kaip žmogui, gal tęsiasi metus ar ir daugiau. Jei perskaitysiu akmeniui garsiai knygą, per 2 dienas, jis neišgirs, jei tarkim girdėt galėtų, vien jau todėl, kad tai toks trumpas laiko tarpas, kurio jis nefiksuoja. Taip ir su Dievu, kuris yra greitesnis – aš jam būsiu kaip tas akmuo, jis pažvelgs į mane akimirką, o manyje nieko visai neįvyko, mano 2 dienos, jam truks visą amžinybę ir jau bus ten įvykę tiek viso, kad apibendrinti, susieti mano istorijos jis nebe sugebės.. Nebent.. Tai būtų kažkas, kas būtų manyje visada arba labai ilgai. Jei labai ilgą laiką darysiu tą patį, kažkokį gan elementarų veiksmą, tarkim rodysiu žalią kortelę, tai yra tikimybė, kad dievas tą „raštmenį“ vis gi išvys, nes jis visad bus toks pats, kiek į mane be pasižiūrėsi. Taip ir akmuo, gal būt išgirs mane, jei tarp savo suvokimo intervalų vis sutiks tokį patį mane, mano vis tą pačią raidę, vaizdą, ženklą...

Nors, galimas ir kitas būdas. Savo įrašytą kalbą Dievui pagreitinti, o akmeniui sulėtinti.

Kita vertus, tai kas yra be galo intensyvu, mums atrodo kaip beveik ar visai nejudantis. Tarkim, tas pats akmuo, jo atomai juda taip greit, kad to dėka atsiranda man apčiuopiamas ir tarsi nejudrus objektas. Kitaip tariant, tam tikras, labai aukšto intensyvumo taškas, mums tampa statišku, nejudriu objektu. Tad visai logiška, kad tas pats akmuo tai Mūsų Dievas žolėj..

Skystasis auksas

Šiandien ryte apsilankiau prekybos centre. Duonos, sviesto, alyvuogių, grietinės... Vaikštinėdamas tarp eilių netyčia nugirdau mamos ir dukters pokalbį:
- O kur tėtis? - klausia dukra.
- Auksiniam skyriuj, kur gi dar, - atsako mama.
Ir čia aš supratau - alchemikams pavyko! Sena svajone bet kokį š., atsiprašant, paversti auksu jau senų seniausiai išsipildė ir tapo masine gamyba.
Tik štai paradoksas, patys arabų alchemikai, šį skystąjį auksą, dar vadinamą al kuhul, naudojo tik kvepalų gamybai, o išoriniam vartojimui griežtai uždraudė.
Ir tada man kilo klausimas, kas gi dabar yra laukinis ir atsilikęs barbaras, baltaodis, maukiantis litrais kvepalus ar rytietis skleidžiantis kvapų magiją?...

Didžioji Visatos Tuštuma ir Turtuma

Emptiness and Fullness by Bill Epperly

Vieni žmonės duoda. Kiti žmonės ima. Kas turi, tas gali duoti, kam trūksta - ieško kur paimti. Paprastai, linkusiam imti, yra gerai pažįstamas trūkumo, vidinės tuštumos jausmas - turbūt tokie kalba apie gyvenimo, o gal net apie Didžiąją Visatos Tuštumą. Nes kaip danguj taip ir žemėje, kas viduje - tą "matome" ir išorėje...

Linkusieji duoti kalba apie Didžiąją Visatos Turtumą, ir tokių, jei būti sąžiningu, pasitaiko rečiau. Dažniau sutiksi linkusį imti žmogų... Liaudyje tai išreiškiama, girdi, žmogaus pirštai į save lenkti ir panašiais posakiais.

Bet išties žmogus, kaip ir visa kita šiame pasaulyje, geba tiek imti, tiek duoti ir abu šie veiksmai yra lygiaverčiai, abu reikalingi, nes abu yra gyvybės pamatas. Taip jau sutvertas šis pasaulis, kad visa kas gyva, gyva todėl, kad juda, kad keičiasi, o tam, kad judėti, kad keistis, reikia nuolat imti ir duoti, nuolat įkvėpti ir iškvėpti, tik taip gali gyventi. Ir kuo labiau imi ir duodi, tuo labiau gyveni. Elementari mechanika ir nieko daugiau.

Linkusius tik imti ištinka tiek kūno, tiek dvasios vidurių užkietėjimas, puvimas ir prastas kvapas. Laisvai imančius ir atiduodančius ištinka augimas, klestėjimas ir laimingas gyvenimas. Paprasta.

Taip, paprasta, bet ir sudėtinga. kaip gali imti ir duoti, jei aplink tave tik linkę imti sutūpę, jei vamzdžiai užsikimšę ir vietinės sistemos grandys nefunkcionuoja?

Tokiu atveju santechnikai turi tam reikalui pritaikytą įnagį, tokį gyvatuko formos šepetį su  propeleriu. Įkiša kur užsikimšo, pasukai gerai, pravalo ir tvarka, vėl viskas cirkuliuoja.

Seniai matematiškai yra įrodyta, kad siekdami bendrai naudos, tą naudą, sukursime, visais atvejais, didesnę nei tai būtų pavienių individų savarankiškų laimėjimų suma - visada.

Štai koks paradoksas, homo sapiens pasirodo nėra toks protingas kaip apie save galvoja. Nors, kita vertus, turbūt galima būtų tai paaiškinti.

Žmogus būdamas vaikas dideliu sumanumu nepasižymi ir logika išsivysto ne iškart, taip pat, būdamas priklausomas ilgą laiką nuo tėvų, daugiau ima nei duoda. Vėliau padėtis pasikeičia.

Išeitų, kad žmonija dabar vaiko amžiuje. Tad kita nelieka, kaip tik besąlygiškai duoti, tačiau duoti protingai, nes persišėręs vaikis gali ir nesulaukti pilnametystės. Kur nėra saiko prasideda ligos, vidurių užkietėjimai, prastas kvapas ir visa kita.

Jei tik toks tokį pagimdo, kaip meška mešką ar žmogus žmogų, ir gimdytojas pradžioje, paprastai, yra labiau Žmogus, nei jo žmogutis, bet tai su laiku pasikeičia, tai ir protingą gali pagimdyti tada tik protingas, pradžioje mažiau protingą už save, bet tai su laiku pasikeičia. Išeina, kad žmoniją pagimdė kažkas labiau protingas, kuri pradžioje yra nelabai protinga, todėl prižiūrima ir ne viską gaunanti ko nori. Tai gali sukelti ir trūkumo ar skurdo iliuziją, bet gi gyveni ir mokaisi... Manau galime būti ramūs.  

Gripas ir reklama

Visą žiemą gerai išsiverčiau be gripo, o čia, vasarai prasidėjus, prieš kelias dienas, susirgau. Nei šis nei tas. Pabudau naktį purtomas šalčio, it parkinsono apimtas drebu, svirduliuoju. Prisivilkau šiltai ir atgal į lovą. Guliu, jaučiu kaip kūnas tirpsta. Na va, manau sau, štai kaip viskas pasibaigs. Namie, po stora antklode, vasaros naktį, apsirėdžius keliom porom senų treningų ir megztinių...
Mintimis visų atsiprašiau, kam per savo gyvenimėlį blogą padariau, padėkojau visiems, kas man gerą padarė ir pamėginau užmigti...
Sapne paaiškėjo, kad ši mano liga, tai naujas modernus virusas plintantis nebe oru, o virtualiai, kad tai naujausias tamsių burtininkų išmislas skleidžiamas per facebook'ą brukalų ir reklamos pavidalu. Guliu sau ir galvoju "Dieve, gi kiek pasaulyje FB vartotojų?!! Tai gi visas milijardas turbūt?!!  Dabar visas šis milijardas guli  kamuojami agonijos kaip ir aš!! Kokia katastrofa, kokia didi nelaimė!!!" Vartaliojuos nuo vieno šono ant kito, nuo kito ant vieno, skrodžiu virtualias erdves, naršau paskutines naujienas realaus laiko sraute, o ten brukalai, brukalai, reklamos, virtualūs gripo virusai... Ir staiga supratau, kad viskas vyksta pagal tam tikrą schemą, supratau, kad ligą šią galimą įveikti..
Brukalogripovirusas veikia trim etapais:
1. Sudirginimas
2. Ryšio sustiprinimas
3. Apkrėtimas

Sudirginimu atkreipiamas potencialios aukos dėmesys. Užverda emocijos, dingsta budrumas, labai gerai. Tada dėmesys/ryšys sustiprinamas gundant, motyvuojant, paglostant, sušvelninant padėtį. Trečias etapas, įpurškiama infodozė.
Supratau, kad jei išliksiu ramus pirmoje fazėje, tolesnė schema nebeveiks ir virusas bus įveiktas. Koviausi iki pat ryto, nugalėjau. Pabudau beveik sveikas, jaučiausi geriau. Lengviau atsidusau ir dėl to, kad FB vartotojai  šį ryt visi gyvi ir sveiki, kad išties tai tebuvo tik sapnas.. Uff.. Milijardo žūties siaubas nukrito nuo pečių, toks palengvėjimas, kad sunku ir nusakyti...
Štai taip kritiniu organizmui momentu, pasąmonė pasiūlė vaizduotės žaidimą, natūralų gydymosi metodą, kuris, kiek žinau, padeda kenčiantiems nuo lėtinio skausmo ir net gi išgydo vėžį.
Kaip šalutinis produktas, liko trijų etapų komunikacijos modelis, kuris, tikiuosi, dar pasitarnaus ateityje.
Geros Jums vasaros ir likit sveiki!

Lieptuviai

Gyveno kartą ant Žemės veido tokia lieptuvių tautelė.

Sako, mėgę jie viens kitam liepti, turėjo tokią silpnybę, o gal viens kitam ant galvos lipti, metraščiuose apie tai žodžiai kiek išplaukę. Ir taip jie į tą liepimą įsijautę buvo, taip tatai pamėgę, kad griūk iš juoko (stačiai juokinga).

Būdavo, eina tos tautelės karalius per kaimą, o jam piemuo šaukia, paliepimą duoda, kaip šalį valdyti, o karalius tajam atgalios – moko, kaip ožkas ganyti. Ir štai būdavo jau visas kaimas paliepimus karaliui skanduoja, o tas, kad minią nurimdyti, viską į ilgą raštą surašo, septyniais antspaudais patvirtina ir vykdyti pažada, bet mainais, dar tokį pat savo raštą, pilną paliepimų, kiekvienam gyventojui parūpina – tai jie vadino, berods, demokratija.

Žodžiu, bėgo laikas ir tų paliepimo raštų tiek priaugo, kad jau visiškai tapo nebeįmanoma gyventi vieno ar kito paliepimo nevykdant ar nepažeidžiant. Taip karaliai keitė karalius, gyventojus baudė teismais ir kalėjimais tol, kol visi išsilakstė kas sau po kitas šalis, dėl visiškos neįmanomybės tolesnį būvį čia tęsti.

Na, laimei, liko vis gi keli, atkakliausi, sąžiningiausi, kurie iš paskutiniųjų stengėsi visus tuos paliepimus vykdyti. Galų gale, visai nusivarę, nusiplūkę metė viską ir pasitarimui pas vieną išminčių susirinko.

Ir tas jiems tarė. Viskas, girdi, prasidėjo labai seniai, nuo vieno tokio panašaus susirinkimo, kai liaudis nutarė lieptuviais vadintis. Bet tada, buvo vienas pramiegojęs ir į susirinkimą pavėlavęs, kuris lieptuvius – kaip kažką liepiančius daryti supratęs.

O tikroji žodžio reikšmė  – viens kitam lieptus statyti. Metams bėgant, nesusipratėlis skleidė ereziją, o ji ir lengvai plito, nes liepti, kur kas lengviau, nei lieptus statyti.

- Tad, - tarė išminčius, - jei norite senovės šlovę atgaivinti, nustokite liepti ir imkite vieni kitiems lieptus statyti.

Kaip tarė, taip ir padarė. Nuo tada klestėjo ir žydėjo toji tauta.

Mūsų laikais jų jau čia nebėra, mat jie taip galingai išsivystė moksle ir visame kame, kad radę kažkokius rojaus pasaulius, ten visi ir iškeliavo.

21 amžiaus galvosūkių motyvais.
Harry Harrison ir Ant Skalandis „Deathworld vs. Filibusters“ interpretacija.

Edvardas Šidlauskas

Antradienio sapnas

Vakar vėl klausiausi žinių. Matyt, kad šio informacinio apsinuodijimo pasekoje, šiandien paryčiui, išvydau sapną. Lietuvos vyriausybė, apgailestaudama dėl strigusios būstų renovacijos programos, bei didžiai nerimaudama dėl sukausčiusių žemę  šalčių, gilios ekonominės krizės sąlygomis, skubos tvarka, išleidžia įsaką, kad nuo šiol visos Lietuvos gyventojų vonios turi būti pakeistos į 1mx1m standartinio dydžio vonias. Tai leis gyventojams sutaupyti šilumą, vandenį, bei pinigus besimaudant, sykiu atgaivins ekonomikos variklį, padidins vartojimą,  duos naujų darbo vietų vonių renovavimo įmonėms. Tikimasi pritarukti ir Europos Sąjungos fondų lėšas.

Taip ir pabudau su klausimu, pranašiškas tai buvo reginys ar tiesiog sapnas.

Universalus gyvybės principas

Meno vertė
Menas yra komunikacijos būdas. Kiekvienas meno kūrinys tai turinys (idėjos, informacija) ir forma. Kas vertingesnis, laiškas ar vokas? Jeigu laiškas, tai senesnis ar naujas, sena ar šviežia informacija? Jei naujesnis, tai išeina, kad visa tai kas vertinga ir aktualu kainuoja grašius arba išvis dalijama dykai, o tai kas sena ir neaktualu yra brangus-bevertis antikvariatas. Man, kaip vartotojui, tai visai tinka, nes turiu galimybę semtis šviežių idėjų palankiomis sąlygomis. Kaip menininkui, kūrėjui gali būti ir apmaudu, jog menkai atlyginama už triūsą. Jei pažvelgsime atidžiau, tai retas iš mūsų yra linkęs daugiau kurti ir atiduoti nei vartoti. išeina, kad mes visi esame dažniau labiau vartotojai nei menininkai, tad iš esmės tokia padėtis turėtų būti palanki daugiau mažiau visiems.

Tautos gausa
Iš šio pavyzdžio matyti, kaip atsiskleidžia universalus principas. Jei kainą prilygintume svoriui išeitų, kad kuo daiktas senesnis tuo jis svaresnis, o kuo jaunesnis - tuo lengvesnis. Taip gamta natūraliai atskiria pelus nuo grūdų, visa kas sena ir nereikalinga tampa sunkiai pasiekiama. Tai paaiškina ir gimstamumo paslaptį, lengvos tautos, turtine prasme, yra jaunos ir labiau gyvos, aktyvios tautos, tad dauginasi gausiai, o senos, sunkios tautos, beveik išvis nesidaugina, stabarėja, stingsta, nyksta. Išeitų, kad ekonominis perteklius, svoris yra atvirkščiai proporcingas gyvybei, gyvybingumui, gyvybės gausai, o raktas į demografinį sprogimą yra ne ekonominis augimas, o "skurdinimas", kitaip tariant saikingas, kuklus gyvenimas. Taip gi ir obelį apgenim, kad daugiau vaisių sukrautų, nes jei daug šakų, daug žiedų, menki vaisiai mezgasi, mat jėgų mažiau lieka. Taip su viskuo, prabangiai žydi, menkai mezga. Daug kalba, mažai daro ir t.t.

Vertybės

Panašu, kad kuo daiktas nereikalingesnis tuo jis brangesnis ir atvirkščiai, kuo vertingesnis tuo – pigesnis.

Pavyzdžiui kosminis laivas, kuris man naudingas atrodo bene mažiausiai, kainuoja milijardus, o oras, be kurio negaliu tiesiog gyventi, nieko nekainuoja.
Žmogui išties svarbūs ir vertingi tėra keli dalykai, tai oras, šiluma, vanduo, maistas ir artimieji. Dauguma iš to, ką siūlo civilizacija yra visiškai bevertis šlamštas. Siekdamas visų tų civilizacijos siūlomų vertybių neretai žmogus sugaišta marias laiko. Įsivelia į nuostolingą mainų sistemą ir savo gyvenimo laiką iškeičia į bevertę karjerą, kostiumus, žaislus, mašinas, papuošalus, pilis, socialinį statusą ir t.t. Taikliai sakoma „... lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“ (Mt19:24) O kodėl? Todėl, kad turtuolis turi krūvas niekam nereikalingų dalykų, kuriems įsigyti, saugoti ir puoselėti prireikė atiduoti marias laiko, tad vidinis pasaulis liko apleistas.
Kita vertus, tikras turtuolis gali būti tik tas, kas supranta koks tas turtas yra bevertis. Paviliojęs tuščiais blizgučiais kitus, išlošia mainuose savo gyvybę, sveikatą, gyvenimo laiką. Štai ir gaunasi, kad išties turtingas turtą niekins, o neturtingas garbins, nors abu vienodai gali būti be jo visiškai laimingi.
Yra du praturtėjimo sukčiaujant būdai, nereikalingus dalykus pateikti kaip vertingus - apgaulė. Apmokestinti būtinus ir laisvai prieinamus dalykus – prievarta. Neretai juokaujama, kad jei galėtų – apmokestintų ir orą. Ir seniai jau butų apmokestintas tas oras, kaip jau yra su žeme ir kitais natūraliais ištekliais, kurie niekam nepriklauso ir yra visų, jei tik būtų galimybė tą orą kontroliuoti, o jo negavęs žmogus iškart nemirtų.
Aišku, kad yra daug reikalingų ir gerbtinų amatų, profesijų, paslaugų ir prekių. Geriausi dalykai yra teisingi, gražūs ir malonūs, maisto pavyzdys – obuoliai ir kiti vaisiai. Apgaulingi yra neteisingi, gražūs ir malonūs: cukraus gaminiai, narkotikai. Taip pat ir prievartiniai, nedori dalykai bus neteisingi, o gal net bjaurūs ir nemalonūs, pavyzdžiui – šilumos kainos.

Žmogus tuo vertingesnis, kuo jame daugiau dvasinių vertybių. Kuo turtingesnis vidaus pasaulis, tuo labiau žmoguje reikšis kūrėjas. Kuo žmogus dvasiškai skurdesnis, tuo jis panašesnis į ėdrią vikšro lervą, bet viskam savas laikas.

Susiję rašiniai: Reiškinių klasifikacijos