Radau būdą kaip už dyka skaityti naujausias ir įdomiausias knygas. Aišku, dalį geros literatūros visada rasime bibliotekose, bet jei knyga populiari, o dar ir neseniai išleista, tikimybė ją rasti viešųjų erdvių lentynose sparčiai mažėja. Man pasirodė gera išeitis pirkti tiesiog jau skaitytas. Jos naujos, aktualios ir paprastai - per pus pigiau! Taigi, peržiūrėjau savo namų biblioteką ir atrinkau tai ko jau tikrai tikrai neskaitysiu... Dalį sėkmingai pardavęs atidariau "Knygų banką". Tai pinigai už kuriuos perku visa kas mane dabar domina, o perskaitęs vėl papildau savo einamąją sąskaitą, kurią dabar ir matote viršutiniame paveikslėlyje kairėje :) Galiu pasigirti, kad per paskutinį mėnesį jau įsigijau 3 gan retas, mane dominusias knygas, už tikrai palankią kainą ir gana sėkmingai pardaviau 7 nebereikalingas, bet suprantantiems ir neskaičiusiems - išties geras knygas. Tokie mainai - puikus dalykas! Paleisdami knygą į gyvenimą mes padedame spartesnei įvairių idėjų sklaidai, prisidedame prie visuomenės kultūrinio turtėjimo, o šis lemia ekonominį... Kita vertus, tokiam reiškiniui paplitus, leidykloms nebelieka prasmės leisti tam tikrų knygų pakartotinai, tad tenka susitelkti tik ties visiškai naujų leidyba. Taip laimi skaitytojas, tobulėja leidyklos, taupome popierių, saugome miškus, optimaliai naudojame resursus - laimi praktiškai visi. Tiems kas skaito lietuviškai rekomenduoju sena.lt, o kas skaito angliškai - atsiveria išties platus galimybių rojus Amazon.com
Visa kas daro žmogų priklausomą nuo kažko yra blogis, visa, kas jį daro labiau savarankišku - yra gėris.. Nes žmogus, tapdamas nuo kažko priklausomas, vergauja kažkam kitam apleisdamas savo paties interesus, savo raidos kelią.. Todėl ir turime šitiek nelaimingų žmonių, nelaimingų - nes kvailų, kvailų - nes žmonėms paprasčiausiai nėra laiko susitupėti, subręsti..
"Raštų žinovo išmintis praturtina žinojimą;
tik kas laisvas nuo triūso, gali tapti išmintingas.
Kaipgi gali tapti išmintingas žmogus,
kuris laiko rankose arklą,
didžiuojasi botkočiu jungui raginti,
varo jaučius ir rūpinasi galvijais?"
(BIBLIJA. Senasis Testamentas. Siracido knyga 38:24-26)
Mano nuomonė apie ekonomiką būtų tokia: manau normalu yra užsidirbti pasikinkius žmonių aistras, ambicijas, egoizmą, kvailumą (proto ribose), bet žema tai daryti ir net gi žalinga naudojantis jų bejėgiškumu ir pirmo būtinumo poreikiais. Šie dalykai turi būti atskirti į socialiai adaptuotą verslą ir į laukinį. Kaip gera yra tabako ir alkoholio prevencija didinant tų prekių akcizą, taip gera egoizmo, kvailumo, aistrų, ambicijų prevencija versle - tam tikri ryklių dydžio akcizai/mokesčiai.. Bet kas susiję su būstu, švietimu ir sveikata.. Čia manau turi būti beveik arba veltui tie dalykai.. Nes mes gimdami čia turime turėti kažkokią minimalią soc. apsaugą.. Net ir plėšriausi gyvūnai globoja vaikus ir šiaip vienas kitą, kad išliktų.. Lietuvių išlikimo klausimas yra kaip niekad opus šiandien..
Keliomis dienomis vėliau į rankas pakliuvo Naomi Klein knyga. Čia aptikau mintis kurios manau kur kas tiksliau ir labiau moksliškai dėstomos. Rekomenduoju susipažinti...
"Laisvoji rinka vartotojams teikiamų produktų ar paslaugų srityse gali koegzistuoti su nemokamos sveikatos apsaugos sistema, valstybinėmis mokyklomis ir didžiuliais valstybiniais ūkio segmentais, pavyzdžiui, valstybinėmis naftos bendrovėmis. Lygiai kaip iš korporacijų gali būti reikalaujama mokėti deramus atlyginimus ir gerbti darbuotojų teisę burtis į profesines sąjungas, o iš vyriausybių - nustatyti mokesčius ir perskirstyti pajamas taip, kad būtų sumažintos korporacinei valstybei būdingos akį rėžiančios disproporcijos. Rinkos neturi būti fundamentalistinės [išskirtinai globojančios privilegijuotų korporacijų kapitalą]. "
Kaip kažkada vienoje radijo laidoje gerai pasakė Paulius Normantas.. Reikia vystyti ne žinių, o dvasios ekonomiką, puoselėti ne daiktus, o žmogaus vidų.. (Laidos archyvas čia)
Pagalvojau, kad jei mes gyventume amžinai, tai tik toks gyvenimas, kaip yra dabar, tam idealiai ir tiktų. Pirma, jei niekas nemirtų, viskas greitai atsibostų, o pavidalų kaita, padaro visa tai kas vyksta prasmingu, paįvairina ir šiaip išvengiama krūvos problemų, monotonijos galų gale ir t.t. Antra, jei mes atgimę naujame kūne viska atsimintume, kas buvo visą amžinybę iki dabar.. Manau tada būtų tikrai sunku pasimėgauti šios akimirkos būtimi, bei jos teikiamais malonumais, privalumais, džiaugsmu. Tad išvada, amžinas gyvenimas tik toks koks yra dabar ir galėtų būti.
"Kur aš, ten mirties nėra, o kur mirtis, ten nėra manęs. Tad kodėl jos bijoti?"
[Epikūras]
... turiu tik iliuzijas apie tai, kad kažką turiu, daugiau nieko.. O ir tos gal net ne visai mano..
"... tas, kas nieko nemėgina sulaikyti, laimi viską ..." (Erichas Marija Remarkas. Juodasis obeliskas. Kaunas: Spindulys. 1992, 310p.)
"Mat išminčius kaip karalius visa valdo savo mintyse, o paskirų dalykų nuosavybė išbarstyta pavieniams asmenims." (Lucius Annaeus Seneca. Diatribės. Vilnius: Pradai. 1997, 549p.)
Grožis yra meilės įrankis, kaip tiesa - išminties ar melas - gudrumo. Grožis yra visame kas darnu, o darnu kas pagal saiką.. Išorės grožis nusilenkia vidaus grožiui, o vidaus grožis kyla iš išminties, tad išmintingas žmogus pats gražiausias. Sako Sokratas buvo nepaprastai bjaurios išvaizdos, bet vos tik prabildavo iškart jį visi pamildavo.. :)
Kartą vienuolis paklausė Šao-Šanio: "Ar egzistuoja pasisakymas kuris būtų nei klaidingas nei teisingas?", Šao-Šanis atsakė: "Baltame debesyje nerasi nieko bjauraus".
Šao-Šanio atsakymas yra tiesiog tokio pasisakymo pavyzdys. Klaidingas ar teisingas teiginys apibrėžiamas tiesos ar netiesos kategorijomis, o tuo tarpu grožis tokiomis kategorijomis apibrėžtas būt negali, tad ir pasisakymas apie grožį yra nei klaidingas nei teisingas. Nors grožis tiesos ar netiesos kategorijomis apibrėžtas būt negali, tačiau grožio kategorijomis galime apibrėžti tiesą arba netiesą (melą tarkim..). Išeina, kad grožis yra virš tiesos ar netiesos kategorijų, t.y. darau išvadą: Grožis aukščiau Tiesos.
Dabartine ekonomika apeliuoja tik žemesniais žmogaus instinktais, pagrinde godumu ir baime: nepatenkinti savo bazinių reikmių, prarasti statusą, vaikų / artimųjų sveikatą ir panašiai... Kokia ideali aksioma versle? Minimalūs kaštai - maksimalus pelnas, t. y. duodu 1 obuolį gaunu 2, duodu 2 gaunu 4 ir t.t. iki tol kol visi obuoliai bus mano, o kas toliau? Visas kaimas alkanas, o obuoliai mano sandėlyje.. Gražias moteris išsirinkau, o kitas su vyrais, vaikais ir seniais palikau mirti iš bado. Amen. Toks obuolių surinkimas, verslo "derliaus" nuėmimas man atrodo puikiai paaiškina ir šių dienų pasaulio ekonominę krizę, kai ištisos valstybės, milijardai palikti merdėti...
Gerai yra žinoma, kad visos naujausios technologijos, paprastai ar dažniausiai gimsta karo pramonėje, na ir logiška, kad apskritai daugiausia kuriama tik tai kas bus tinkamai atlyginta, o geriausiai atsilygina, grįžta su kaupu, investicijos į užgrobimo technologijas... Bet kiek gi galima vis užkariauti ir užkariauti, kurti pelną? Ištekliai riboti ir tokios strategijos pasekmės - nualinta planeta, ekonominės vergijos pančiuose parklupdyta visuomenė... Man atrodo, kad reikia taikyti naują strategiją, ne užgrobk kuo daugiau, o sodink, kurk ir duok kuo daugiau ir tau sugrįš... Bėda yra godumas, kurį generuoja dabartinės ekonomikos dėsniai. Godumas kuris pažeidžia pusiausvyrą ir vietoj to, kad mes gražiai surinktume uogas rauname jas su visais lapais, ne nupjautume grybą, palikdami grybieną kitiem metam, o išraunam maksimalų pelną, su visom šaknim taip sakant ir po tokio pelno jau nebelieka nieko...
Yra tam tikri ištekliai kurie, mano supratimu, turi būti laisvai prieinami visiems, beveik arba visai nemokami. Tai ištekliai kurie priskiriami prie bazinių žmogaus reikmių, susiję net su jo prigimtine teise sakyčiau ir dalykai kurie praturtina visuomenę apskritai, pagerina gyvenimo kokybę iš esmės, padidina jos produktyvumą, žmones daro laimingesnius ir panašiai... Manau tai būtų būstas, maistas, švietimas, sveikata bent jau.. O visi kiti gerbūvio, prabangos dalykai sutinku - gali būti vystomi verslo, tegu ten sau konkuruoja, varžosi ir daro pelną...
Žmogus yra gamtos dalis, jis taip pat turi savo raidos programą, augimo ciklus ir tai yra ne tik vaikas, suaugęs, senis. Žmogus turi vystytis kaip asmenybė, bendruomenės narys, atskleisti savo talentus, dovanoti džiaugsmą kitiems, taip tapdamas laimingu, o kada jis tai gali padaryti dirbdamas po 8, o kartais ir daugiau valandų kas dien? Paprastai - niekada..
P.S.
Keliomis dienomis vėliau, pasitaikė po ranka B. F. Skinerr'io romanas "Antrasis Voldenas". Su džiaugsmu aptikau, kad ten dėstomos mintys daug geriau išplėtotos ir pateiktos patrauklia forma, tad labai rekomenduoju. Kelias citatas iš šio romano rasite čia.
***
"Jeigu kas nors yra pasauly, dėl ko verta kovoti, tai - laisvė gyventi savo idealais, nes tik šiuo keliu eidami galime pasireikšti savo asmenybe ir išplėtoti viską, kas mumyse įdiegta; čia mes turime vienintelę galimybę savo gyvenimą padaryti turtinga pilna visuma ir pasireikšti tuo, kas mumyse yra skirtinga kitų atžvilgiu. Jeigu mes nekursime arba pragaišime šitą galimybę, mūsų gyvenimas bus daugiau ar mažiau nepasisekęs gyvenimas, nors ir įvykdytume pareigas, kurios mums uždėtos."
Jeigu visuomenė itin griežtai nustato rėmus, į kuriuos turi tilpti viskas, kas siekia pripažinimo bei sėkmės, - išvaizda, ūgis, jėga, pavidalas, sugebėjimas adaptuotis, turtinė padėtis, vyriškumas, moteriškumas, lytinė orientacija, tinkamas elgesys, geri vaikai, religija ir kita, - tuomet būtinybė vertinti save, remiantis nustatytais kriterijais, savo ruožtu įsirėžia visų šios visuomenės narių psichikoje.
Tad atstumtojo, kažkur neatitinkančio vienokių ar kitokių kriterijų žmogaus, problemos paprastai būna dvigubos: viena vertus, - asmeninės, kylančios viduje, o antra vertus, - išorinės, kylančios iš visuomenės. Kol kas panagrinėkime vidines tremties problemas. Gyvenant visuomenėje perimame vertybių, pažiūrų sistemą ir kartais, taip nutinka, kad tam tikri asmeniniai poreikiai gali skirtis nuo visuotinai priimtinų. Kai dvasioje įsišaknijusi tokia dvejopa vertybių-poreikių struktūra, žmogus yra tarsi nesunkiai išbalansuojamos svarstyklės, kartais pakanka net lengviausio argumento, piktesnio žodžio ir panašiai.. Tokia padėtis atima daug jėgų, sekina, todėl žmogus gali būti linkęs pernelyg lengvai pasiduoti, numoti į viską ranka. Prireikia nemažų pastangų tam, kad pasipriešinti, apginti save ir išsireikalauti savo teisę dirbti, mokytis – gyventi galų gale taip, kaip norisi.
Nuolatinė prievarta rinktis tarp meilės tam kas sava, artima, brangu ir baimės dėl gresiančios bausmės dėl neatitikimo nustatytoms taisyklėms priverčia išgyventi emocinį skilimą, o tai - tiesus kelias tiesiog palūžti. Jei esame prievartaujami rinktis tarp to kas mums brangu ir visuomenės, vadinasi toji visuomenė yra nepateisinamai žiauri ir buka. Visuomenė, verčianti žmones žaloti savo sielas, stengiantis atitikti tos visuomenės reikalavimus, labai rimtai serga.
Dar blogiau, kai tokią „kultūrą“ nešiojamasi savyje, paklūstama jai ir dvasioje su ja tapatinamasi.
Pačios blogiausios ir žalingiausios visuomeninės sąlygos yra ten kur siela nepripažįstama kaip savaiminė vertybė. Kai sąlygos yra tokios, kuomet reikalaujama besąlygiško paklusnumo ir draudžiama atsiklausti savo sielos, širdies balso. Kuomet žmogus verčiamas rinktis tarp sielos ir visuomenės, kuomet šiltus žmogiškus santykius riboja turtinė padėtis ar kastų sistema, kuomet keisti ar nematyti dalykai nekelia jokio susižavėjimo, o už smalsumą ar kūrybingumą, buvimą „kitokiu“ smerkiama, šmeižiama ar baudžiama užuot įvertinus ir atlyginus, arba atlyginama tik tada, jei šių savybių šaltinis yra „savas“ žmogus...
Kaip ten bebūtų, ar visų tų problemų šaltinis viduje ar išorėje, tam, kad atlaikyti įtampą, deramai pasipriešinti ir tiesiog išsivaduoti privalu pasižymėti tam tikromis savybėmis. Nuo neatmenamų laikų sąmoningas didvyriškumas buvo geriausia priemonė dviprasmiškai padėčiai įveikti. Turime būti ištvermingi kaip Sizifas, bebaimiai kaip kiklopas ir storaodžiai kaip Kalibanas. Reikalingi narsumas, kaitra ir grėsmingumas, kad įstengti atsispirti pagiežingai ir nepakančiai aplinkai.
Ketinant eiti savo keliu, žmogui kurio dvasiniai ar emociniai poreikiai bent šiek tiek arba gerokai skiriasi nuo visuotinai priimtų dabartinėje aplinkoje, panašiai kaip mitų herojams, privalu sugebėti rasti ir įgyti šių savybių ir reikiamu momentu pademonstruoti, kad apgintume save ir savo įsitikinimus. To išmokstama kasdieniniame gyvenime, per nuolat iškylančių situacijų praktiką.
Taip nutinka, kad skirtingi žmonės iš esmės būna nesuderinami, ir dėl to niekas nėra kaltas.
Kartais matome žmones atsiprašinėjančius vien už tai, kad vaikšto šia žeme, nedrįstančius tiesiog tarti „Ačiū, ne,“ ir išeiti. Vietoje to, klausosi kokie jie yra nevispročiai ir nenormalūs nes ėda ne šieną ir avižas ir panašiai ir taip taip toliau ir toliau.. Kam iš kailio nertis mėginant įsisprausti į nieko bendro su jumis neturinčiais rėmais?... Na, dažniausiai todėl, kad tiesiog nežinome, jog galime elgtis ir kitaip.
Kartais gali atrodyti, kad pasirinkimas tarp išorės keliamų reikalavimų ir savo sielos poreikių yra tiesiog gyvybės ir mirties klausimas. Žmogus gali jaustis ujamas ir stumdomas, niekur nerandantis sau vietos.
Atstumtiesiems tokia savijauta palyginti normali, bet nenormalu yra tiktai sėdėti ir lieti ašaras nieko daugiau nesiimant. Reikėtų keltis ir eiti ieškoti tos vietos, kur žmogus pasijustų laukiamas ir savas. Atstumtajam toks žingsnis būtinas – tiesiog esminis.
Saldumynai
Kartais siekiant palengvinti savo tremtį atliekami veiksmai kurie atneša tik tai dar didesnį išsekimą, dar labiau žaloja, niekuo iš esmės nepagerindami dabartinės būklės. Sulig kiekvienu nauju išpuoliu pelnoma sau tik žala.
Kai kas renkasi akivaizdų blogį: prastą draugiją, piktnaudžiavimą sielai ir kūnui pražūtingais dalykais (alkoholis, narkotikai, seksas ir t.t.). Iš pradžių gal tai ir iškelia į padanges, bet paskui nusviedžia dar žemiau pradinės atžymos.
Yra keletas būdų, kaip tokio klaidingo elgesio išvengti. Radus ramesnę valandėlę reikėtų tiesiog pažvelgti į savo širdies gelmes ir pripažinti ne tik gerąsias savybes, talentus ir t. t., bet ir ribotumus bei silpnybes. Sveikimo pradžia yra liautis save apgaudinėjus, kad neva lašelis saldžios mikstūros padės išsigydyti kojos lūžį. Pasakius tiesą apie savo žaizdą galime aiškiai suvokti kokių vaistų reikia. Nereikia griebtis bet ko, kas po ranka, vien tam, kad tik užpildyti susidariusią tuštumą. Geriau palaukti, kol atsiras tikrų vaistų, nuo kurių išties sustiprėsime. Kantrybė ir laikas mūsų sąjungininkai.
Kelias – rasti savus
Pamažu mokomės vengti situacijų, kuriose, net ir teisingai pasielgę, vistiek atrodytume netinkamai. Labai svarbus nuoširdumas sau, nes tik ieškodami išties to ko mums reikia mes galime tai rasti.
Svarbiausia ištverti ir laikytis – ar tai mes būtume atskirti nuo savo kūrybos, ar išstumti iš visuomenės arba religinės bendrijos, išvaryti iš šeimos, persekiojami tam tikros žmonių grupės, ar būtų suvaržyta mūsų judėjimo, minčių, jausmų laisvė, - vis vien gyvenimas tęsiasi, mes einame pirmyn ir po žiemos visuomet ateina pavasaris. Laikykitės. Dirbkit savo darbą. Jūs rasite kelią, kurio ieškote. „Bjauriojo ančiuko“ pasakos pabaigoje gulbės atpažįsta ančiuką kaip saviškį anksčiau, nei jis pats spėja tai suvokti. Ir tada, kuomet ypatinga žmogaus dvasinė esmė, susidedanti tiek iš instinktyviųjų, tiek ir iš dvasinių jo savybių, - yra palankiai priimama ir pripažįstama, tas žmogus pajunta niekad lig tol nepatirtą gyvybinių jėgų ir energijos antplūdį. Suradęs tikrąją savo dvasinę šeimą, žmogus išgyvena nepaprastą pakilimą ir priklausymo saviems jausmą. Kai po visų klajonių ir kančių pagaliau kertame gimtosios šalies sieną, tai iš pradžių dažniausiai dar kurį laiką nė nepastebime, kad žmonės jau nebežiūri kreivai, su panieka ar pasibjaurėjimu – jie susižavėję ir draugiški, arba bent jau ne priešiški.
Kartais žmogus neįstengia rasti tokios visuomenės, kuri jį įkvėptų. Tuomet paprastai nusprendžiama tiesiog tokią visuomenę susikurti. Ir tai puiku, nes kai tokia nauja bendrija atsiranda,vieną gražią dieną nežinia iš kur paslaptingai pasirodys ir kiti tokie pat ieškotojai, džiugiai tvirtindami, kad štai pagaliau surado tai, ko ieškojo.
Baimė būti „kitokiu“, būti savimi išties tiesiog blokuoja mūsų visuomenės potencialą, ją skurdina. Todėl įveikę pasipriešinimą, atradę save ir išsiskleidę asmenys tampa ne tik laimingi patys, bet ir keičia bei praturtina pasaulį, šalį, visuomenę kurioje gyvena.
Pirmas žingsnis klestinčios, turtingos, laimingos žmonių bendrijos link – tolerancija.
"Jeigu kas nors yra pasauly, dėl ko verta kovoti, tai - laisvė gyventi savo idealais, nes tik šiuo keliu eidami galime pasireikšti savo asmenybe ir išplėtoti viską, kas mumyse įdiegta; čia mes turime vienintelę galimybę savo gyvenimą padaryti turtinga pilna visuma ir pasireikšti tuo, kas mumyse yra skirtinga kitų atžvilgiu. Jeigu mes nekursime arba pragaišime šitą galimybę, mūsų gyvenimas bus daugiau ar mažiau nepasisekęs gyvenimas, nors ir įvykdytume pareigas, kurios mums uždėtos."
(Orison Swett Marden. Ką darai daryk gerai. Liktarna. 103-104 p.)
Šis rašinys tai savotiška C. P. Estes „Bėgančios su vilkais“ knygoje dėstomų minčių ir citatų santrauka, adaptacija bei interpretavimas.
Keli filmai kuriuos rekomenduoju:
"Dead Poets Society" (1989),
"Schläft ein Lied in allen Dingen" (Sleeping Songs) (2009)
"Das Experiment" (2001)
"Die Welle" (2008)
"Caótica Ana" (2007)
"Der Krieger und die Kaiserin" (The Princess and the Warrior) (2000)
"One Flew Over the Cuckoo's Nest" (1975)
"Shichinin no samurai" (Seven Samurai ) (1954)
"Stalker" (1979)
"Der Himmel über Berlin" (Wings of Desire) (1987)
"Vnuk Gagarina" (2007)
"Spring, Summer, Autumn, Winter... and Spring" (2003)
Miyamoto Musashi, garsus japonų samurajus, išpopuliarėjo dėl savo sėkmių kovose, prieš mirtį mokiniams paliko 21 savidisciplinos punktą. Pamokymų sąvadas pavadintas "Kelias eiti vienam".
KELIAS EITI VIENAM (arba savikliovos kelias)
Neatgręžk nugaros šio pasaulio keliams. Nesvajok apie fizinius malonumus. Neketink kuo nors pasikliauti. Žvelk į save lengvai; žvelk į pasaulį giliai. Neturėk godžių minčių. Nesigailėk to, kas nutiko tavo asmeniniame gyvenime. Nepavydėk kitam gėrio ar blogio. Nesisielok atsisveikinant su bet kuriuo keliu. Nesiskųsk ir nejausk kartėlio sau ir kitiems. Neturėk širdies, artėdamas prie meilės kelio. Neteik niekam pirmenybės. Nepuoselėk vilčių apie nuosavus namus. Neturėk potraukio gardžiam maistui. Nesinešiok senovinių daiktų, perduodamų iš kartos į kartą. Nepasninkauk tiek, kad galėtum nusilpti. Nemėk materialių daiktų, išskyrus ginklus. Eidamas keliu, nepavydėk mirties. Neturėk tikslo pasenęs turėti turto ar žemės. Gerbk dievus ir budas, bet nepriklausyk nuo jų. Nors atiduodi gyvybę, neatiduok savo garbės. Niekada nesitrauk iš kovos menų kelio.
Tai buvo, berods, 2001 metų birželį, važiavau namo, išvargęs, nukankintas kelių dienų lėbavimo, kuris prasidėjo kasmetiniame „Loveparade“ ir truko geras tris paras. Požeminis Berlyno metro nešė mane tolyn, namų link, bet iki tikslo dar buvo toli. Reikėjo atlikti kelis persėdimus. Vagonas maloniai sūpavo ir lipti nesinorėjo, atrodė, kad galėčiau taip važiuoti ištisą amžinybę, tačiau visgi lipti reikėjo... Tuščiais geltonų plytelių koridoriais patraukiau link paviršiaus, persėsti į antžeminę liniją. Priešakyje laukė ilga ir stati laiptelių virtinė. Atsidusau ir pradėjau kopti. Aplink nė gyvos dvasios, kilimas atrodė niekada nesibaigs. Ir štai, pagaliau paviršius, balzgana gatvės žibintų šviesa, pakėliau galvą. Pakėliau ir apstulbau, taip ir nedrįsęs toliau žengti nė žingsnio. Priešais, kiek kairiau viršuje, jau manęs laukė. Visą tą laiką, visą ta kilimą, rodos trukusį amžinybę, toji žmogysta stovėjo ir laukė paviršiuje. Ji puikiai žinojo, kad po tokio kopimo, netreniruotas žmogus, viršun užlips išsekęs, neturintis jėgų bėgti ir priešintis. Tą supratau akimirksniu, nors aplink buvo atvira erdvė, bet aš buvau spąstuose!!! Bravo!!! Prieš mane stovėjo išties įgudęs medžiotojas, o aš buvau auka. Jis/Ji stovėjo oriai, pakelta galva ir žvelgė kažkur tolin, rodos manęs čia nė nebūtų. Galva apmuturiuota juoda medžiaga it mumijos ar nindzės, akių nesimatė. Tamsi juoda skraistė pasidengusi dulkėmis, atrodė, kad žmogus ką tik voliojosi ant žemės ar išlipo iš kokio apleisto rūsio. Lyties negalėjau suprasti.. Pauzė užsitęsė, viskas sustingo, erdvė susitraukė, likau tik aš ir juodo apsiausto sąvininkas. Ko medžiotojas laukė? Nežinau.. Bet kažkokiu būdu supratau, kad tikslas yra mano kraujas ir tai gali kainuoti man gyvybę... Prabilau darkyta anglų kalba maždaug tokiais žodžiais „... prašau nežudyk manęs, aš dar toks jaunas, noriu pamatyti pasaulį, gyvenimą.. (sakiau iš širdies, atvirai ir ramiai, išties buvau kiek pagėręs) Jei tau reikia mano kraujo – imk...“ ir ištiesiau ranką į priekį... Vėliau ėmiau matyti lyg sapne, berods, kažkur iš dešinės, išniro maža, kokių 9 metų mergaitė, ilgais auksiniais garbiniuotais plaukais... Tamsa... Pabundu.. Stoviu ant laiptų, prisišliejęs prie sienos turėklų... Akimirką dairaus, mąstau kur aš, kas aš, kas čia vyksta, rodos buvau užmigęs ir sapnavau... A! Aš metro tunelyje ir laiptais kylu aukštyn, važiuoju namo, reikia persėsti... taip... taip... O! Pastebiu, jog mano dešinė ranka su dviem skylutėm, tai įkandimas, panašu, kad dantys it kokios katės... Įkąsta ir kiek truktelėta, padrėksta.. Įkandimas tarp riešo ir alkūnės, vidinėje rankos pusėje, kaip tik kur eina vena. Imu sukti filmuką savo galvoje atgal, kas čia nutiko? Vampyras?!!.. Aš buvau sutikęs vampyrą?!! Nieko sau... Be to, aiškiai atsimenu, jog buvau užlipęs į pat viršų, o dabar aš vėl atsidūriau kokius 5-10 metrų žemiau, laiptų apačioje? Keista... Kad ir kiek bandau atsiminti – galvoje tuštuma, apie tai nieko.. Išties net pralinksmėjau, čia tai bent įvykis! Sėdu į savo metro, laimingas važiuoju namo, žmonės spokso į mano ranką, į mane, o aš sėdžiu kvailai išsišiepęs, ir kiek suglumę dairosi, šnekučiuojasi... Frazių nuotrūpos skrieja pro mano ausis... „Kas jam? Ką vampyras?... Ne... negali būti.. o gal?...“
Įkandimo žymės išnyko po pusmečio. Jokių transformacijų nepatyriau. Jau praėjo daug metų, esu vis toks pat žmogus, ilčių nėra.
Radau būdą kaip už dyka skaityti naujausias ir įdomiausias knygas. Aišku, dalį geros literatūros visada rasime bibliotekose, bet jei knyga populiari, o dar ir neseniai išleista, tikimybė ją rasti viešųjų erdvių lentynose sparčiai mažėja. Man pasirodė gera išeitis pirkti tiesiog jau skaitytas. Jos naujos, aktualios ir paprastai - per pus pigiau! Taigi, peržiūrėjau savo namų biblioteką ir atrinkau tai ko jau tikrai tikrai neskaitysiu... Dalį sėkmingai pardavęs atidariau "Knygų banką". Tai pinigai už kuriuos perku visa kas mane dabar domina, o perskaitęs vėl papildau savo einamąją sąskaitą, kurią dabar ir matote viršutiniame paveikslėlyje kairėje :) Galiu pasigirti, kad per paskutinį mėnesį jau įsigijau 3 gan retas, mane dominusias knygas, už tikrai palankią kainą ir gana sėkmingai pardaviau 7 nebereikalingas, bet suprantantiems ir neskaičiusiems - išties geras knygas. Tokie mainai - puikus dalykas! Paleisdami knygą į gyvenimą mes padedame spartesnei įvairių idėjų sklaidai, prisidedame prie visuomenės kultūrinio turtėjimo, o šis lemia ekonominį... Kita vertus, tokiam reiškiniui paplitus, leidykloms nebelieka prasmės leisti tam tikrų knygų pakartotinai, tad tenka susitelkti tik ties visiškai naujų leidyba. Taip laimi skaitytojas, tobulėja leidyklos, taupome popierių, saugome miškus, optimaliai naudojame resursus - laimi praktiškai visi. Tiems kas skaito lietuviškai rekomenduoju sena.lt, o kas skaito angliškai - atsiveria išties platus galimybių rojus Amazon.com
