Universalus gyvybės principas

Meno vertė
Menas yra komunikacijos būdas. Kiekvienas meno kūrinys tai turinys (idėjos, informacija) ir forma. Kas vertingesnis, laiškas ar vokas? Jeigu laiškas, tai senesnis ar naujas, sena ar šviežia informacija? Jei naujesnis, tai išeina, kad visa tai kas vertinga ir aktualu kainuoja grašius arba išvis dalijama dykai, o tai kas sena ir neaktualu yra brangus-bevertis antikvariatas. Man, kaip vartotojui, tai visai tinka, nes turiu galimybę semtis šviežių idėjų palankiomis sąlygomis. Kaip menininkui, kūrėjui gali būti ir apmaudu, jog menkai atlyginama už triūsą. Jei pažvelgsime atidžiau, tai retas iš mūsų yra linkęs daugiau kurti ir atiduoti nei vartoti. išeina, kad mes visi esame dažniau labiau vartotojai nei menininkai, tad iš esmės tokia padėtis turėtų būti palanki daugiau mažiau visiems.

Tautos gausa
Iš šio pavyzdžio matyti, kaip atsiskleidžia universalus principas. Jei kainą prilygintume svoriui išeitų, kad kuo daiktas senesnis tuo jis svaresnis, o kuo jaunesnis - tuo lengvesnis. Taip gamta natūraliai atskiria pelus nuo grūdų, visa kas sena ir nereikalinga tampa sunkiai pasiekiama. Tai paaiškina ir gimstamumo paslaptį, lengvos tautos, turtine prasme, yra jaunos ir labiau gyvos, aktyvios tautos, tad dauginasi gausiai, o senos, sunkios tautos, beveik išvis nesidaugina, stabarėja, stingsta, nyksta. Išeitų, kad ekonominis perteklius, svoris yra atvirkščiai proporcingas gyvybei, gyvybingumui, gyvybės gausai, o raktas į demografinį sprogimą yra ne ekonominis augimas, o "skurdinimas", kitaip tariant saikingas, kuklus gyvenimas. Taip gi ir obelį apgenim, kad daugiau vaisių sukrautų, nes jei daug šakų, daug žiedų, menki vaisiai mezgasi, mat jėgų mažiau lieka. Taip su viskuo, prabangiai žydi, menkai mezga. Daug kalba, mažai daro ir t.t.

Vertybės

Panašu, kad kuo daiktas nereikalingesnis tuo jis brangesnis ir atvirkščiai, kuo vertingesnis tuo – pigesnis.

Pavyzdžiui kosminis laivas, kuris man naudingas atrodo bene mažiausiai, kainuoja milijardus, o oras, be kurio negaliu tiesiog gyventi, nieko nekainuoja.
Žmogui išties svarbūs ir vertingi tėra keli dalykai, tai oras, šiluma, vanduo, maistas ir artimieji. Dauguma iš to, ką siūlo civilizacija yra visiškai bevertis šlamštas. Siekdamas visų tų civilizacijos siūlomų vertybių neretai žmogus sugaišta marias laiko. Įsivelia į nuostolingą mainų sistemą ir savo gyvenimo laiką iškeičia į bevertę karjerą, kostiumus, žaislus, mašinas, papuošalus, pilis, socialinį statusą ir t.t. Taikliai sakoma „... lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“ (Mt19:24) O kodėl? Todėl, kad turtuolis turi krūvas niekam nereikalingų dalykų, kuriems įsigyti, saugoti ir puoselėti prireikė atiduoti marias laiko, tad vidinis pasaulis liko apleistas.
Kita vertus, tikras turtuolis gali būti tik tas, kas supranta koks tas turtas yra bevertis. Paviliojęs tuščiais blizgučiais kitus, išlošia mainuose savo gyvybę, sveikatą, gyvenimo laiką. Štai ir gaunasi, kad išties turtingas turtą niekins, o neturtingas garbins, nors abu vienodai gali būti be jo visiškai laimingi.
Yra du praturtėjimo sukčiaujant būdai, nereikalingus dalykus pateikti kaip vertingus - apgaulė. Apmokestinti būtinus ir laisvai prieinamus dalykus – prievarta. Neretai juokaujama, kad jei galėtų – apmokestintų ir orą. Ir seniai jau butų apmokestintas tas oras, kaip jau yra su žeme ir kitais natūraliais ištekliais, kurie niekam nepriklauso ir yra visų, jei tik būtų galimybė tą orą kontroliuoti, o jo negavęs žmogus iškart nemirtų.
Aišku, kad yra daug reikalingų ir gerbtinų amatų, profesijų, paslaugų ir prekių. Geriausi dalykai yra teisingi, gražūs ir malonūs, maisto pavyzdys – obuoliai ir kiti vaisiai. Apgaulingi yra neteisingi, gražūs ir malonūs: cukraus gaminiai, narkotikai. Taip pat ir prievartiniai, nedori dalykai bus neteisingi, o gal net bjaurūs ir nemalonūs, pavyzdžiui – šilumos kainos.

Žmogus tuo vertingesnis, kuo jame daugiau dvasinių vertybių. Kuo turtingesnis vidaus pasaulis, tuo labiau žmoguje reikšis kūrėjas. Kuo žmogus dvasiškai skurdesnis, tuo jis panašesnis į ėdrią vikšro lervą, bet viskam savas laikas.

Susiję rašiniai: Reiškinių klasifikacijos

Šopenhaueris: Kas tas filisteris ar dar blogiau - snobas?

"Ta proga norėčiau dar priminti, kad žmogus, kuris dėl ribotų - beje, visai normalių - protinių gebėjimų neturi dvasinių poreikių, yra vadinamas filisteriu; tai grynai vokiškas žodis, imtas vartoti studentų, bet vėliau įgijęs bendresnę prasmę ir iki šiol tebevartojamas savo pirmine "mūzos vaikui" priešinga reikšme ... filisteris - tai žmogus, nuolat ir nepaprastai rimtai užsiėmęs tikrove, kuri visai nėra tikrovė ... filisteris - žmogus be dvasinių poreikių ... jam neprieinami dvasiniai malonumai ... pripažįsta tik kūniškus malonumus: jie atstoja jam viską. Todėl austrės ir šampanas - jo gyvenimo viršūnė, o tikslas - pasirūpinti viskuo, kas lepina kūną. Laimingas jaučiasi tada, kai tokių rūpesčių netrūksta. Bet jei visų gėrybių turi jau iš anksto, tada neišvengiamai tampa nuobodulio auka: ir ko tuomet neprasimano - puotos, teatrai, draugijos, kortos, azartiniai žaidimai, žirgų lenktynės, moterys, išgertuvės, kelionės ir t.t. Ir vistiek iš to nieko neišeina: neturėdamas dvasinių poreikių, nepatirsi ir dvasinių malonumų ... jam dar lieka tuštybės malonumai, kiekvienam vis skirtingi: vienam - noras aplenkti kitus turtu, visuomenine padėtim, įtakingumu ir valdžia - taip jis įgyja šių žmonių pagarbą; kitam - jei nieko geresnio nepavyksta, bent galimybė sukinėtis tarp tų, kurie panašių dalykų jau turi, ir šildytis jų saulutės atokaitoje (a snob)."

(Artūras Šopenhaueris. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 48-49 p.)

Gyvenimo menas

Viena moteris pasakojo daug metų dirbusi kinų restorane. Jos bendradarbiai kinai - saviti žmonės. Daug dirba, kiekvieną centą taupo, rūko tik jei kas pavaišina. Tie kinai turėjo vieną gan neįprastą taisyklę, niekada pavalgę jokių patiekalų nepalikdavo kitam kartui. Ko nesuvalgė tą išdalindavo arba išmesdavo, antra kart, patys, niekada to paties nevalgydavo. Kas kart gamindavo kažką naujai. Atrodytų keista, toks taupumas ir staiga toks švaistymas, nesuderinami dalykai. Kame čia reikalas?
Aš mįslę įminiau taip, kad jie laikėsi In ir Jan principo. Galima tai pavadinti ir  nokti-nykti principu. Kitaip tariant, šviežiai pagamintas maistas įkūnija Jan - šviesą, augimą, naują pradžią, gyvybę - nokimą, o senas maistas pereina į In - būseną ir neša savyje tamsą, irimą - nykimą.
Apibendrinus galima teigti, kad kuo daugiau Jan, nokimo jėgų, žmogaus gyvenime tuo jis turi didesnį potencialą, laimei, sėkmei, sveikatai. Kuo daugiau In - tuo daugiau irimo, tamsos, ligų, nesėkmės - degradavimo.
Tokia energija, o gal tiksliau informacija, glūdi visame kame. Visi būties pavidalai nuolatos kinta, noksta arba nyksta. Svarbu suprasti kokioje stadijoje yra vieni ar kiti procesai ir tinkamai pasirinkti, bei juos derinti. Suirę augalai tampa dirva naujiems daigams. Gal tai ir yra gyvenimo menas?
Manau tik tauta gerai išmananti gyvybės klestėjimo procesus gali būti tokia gausi.

* * * * * * * * * * Hermetinis rinkinys * * * * * * * * * *

I knygelė

Poimandras Hermiui Trismegistui

1. Vieną kartą, kai ėmiau mąstyti apie būtį ir mano protas pasikėlė į aukštybes, visi kūniškieji jutimai prigęso, tarsi būtų užmigę, bet ne taip, kaip miegama persivalgius arba kūnui nusilpus, prieš mane pasirodė kažkokia nenusakomo dydžio būtybė ir pašaukė vardu, sakydama:

„Ką norėtum išgirsti arba išvysti, o išvydęs – išmokti ir pažinti?“

2. „Kas tu esi?“ – paklausiau.

„Aš esu, jis atsakė, - Poimandras – tikrasis Intelektas. Žinau, ko nori, nes esu su tavimi visur“.

3. „Aš noriu, - pasakiau, - ištirti esinius, suvokti jų prigimtį ir pažinti Dievą. Labai noriu išgirsti šiuos dalykus“.

Jis vėl man tarė:

„Apsibrėžk savo intelekte viską, ką nori pažinti, ir aš tave išmokysiu“.

4. Šitaip pasakęs, jis pakeitė visų daiktų pavidalą ir man staiga atsivėrė jų prasmė. Išvydau nenusakomą reginį: viskas pavirto šviesa – švelnia ir jaukia šviesa. Pamačiau ją ir pamilau. Neužilgo vienoje jos pusėje pasirodė žemyn grimztanti tamsa – niūri ir grėsminga, susivijusi spirale [kaip gyvatė]. Tada pamačiau, kad ši tamsa virsta kažkokia drėgna medžiaga, neramiai bruzdančia ir leidžiančia dūmus, tarsi degtų. Iš šios drėgnos substancijos pasigirdo kažkoks [širdį veriantis] garsas, lyg nenusakoma aimana – tikrasis riaumojimas. Garsas, kaip ir maniau, sklido iš šviesos.

5. Iš šviesos pasirodė šventasis Žodis; jis nusileido į drėgną substanciją, iš kurios šoktelėjo ir pakilo tyra ugnis. Ji buvo lengva, skvarbi ir veikli. Oras taip pat buvo lengvas, todėl pakilo iš paskos, palikdamas žemę ir vandenį, tarsi priklausytų nuo ugnies. Didžiausios galios apsupta, ugnis buvo sutramdyta ir nurimo. Žemė ir vanduo liko kur buvę – neatsiejamai persimaišę, tačiau juos judina iš aukščiau girdimas dvasinis Žodžio dvelksmas.

6. Kreipdamasis į mane, Poimandaras tarė:

„Ar supratai, ką matei ir ką visa tai reiškia?“

„[Manau, kad] sužinosiu“, - atsakiau.

„Ši šviesa, - jis pasakė, - esu aš pats – Intelektas, tavo Dievas, kuris ankstesnis už tą drėgną substanciją, pasirodžiusią iš tamsos. Tuo tarpu iš Intelekto (Nous) šviesos kilęs Žodis (Logos) yra Dievo Sūnus.“

„Kaip tai gali būti?“ – paklausiau.

„Suprask, - jis tarė, - jog tai, kas tavyje regi ir girdi yra Viešpaties Žodis, tuo tarpu Intelektas yra Dievas Tėvas. Jie neatsiejami, nes Gyvenimas yra jų jungtis“.

„Dėkoju“, - pasakiau.

„Dabar sutelk dėmesį į šviesą ir pažink ją“, - tarė Poimandras.

7. Šitaip pasakęs, jis ilgai žvelgė tiesiai man į veidą, savo išvaizda versdamas mane drebėti. Pakėlęs akis aukštyn, savo paties intelekte išvydau nesuskaičiuojamas šviesos galias, kurios sudarė begalinį kosmosą. Pamačiau didžios galios juosiamą ugnį, verčiamą išlaikyti pusiausvyrą. Visa tai sugebėjau išvysti ir suvokti, Poimandro žodžių vedamas.

8. Buvau apstulbęs, o Poimandras tęsė:

„Intelekte tu matai archetipinę Formą, kuri ankstesnė už pradžių pradžią ir neturi ribų“.

Taip man kalbėjo Poimandras.

„Tada iš kur, - aš paklausiau, - atsirado gamtos elementai?“

Jis atsakė:

„Iš Žodį turinčios Dievo valios, kuri regėdama gražų kosmosą, sukūrė jo kopiją, sudarytą iš jos pačios elementų ir vaisiams tapačių sielų“.

9. Dvilytis Dievas Intelektas, pats būdamas Gyvenimas ir Šviesa, Žodžiui padedant, pagimdė kitą Intelektą – Demiurgą, ugnies ir [dvasiai tolygaus] oro dievą, kuris savo ruožtų sukūrė septynis valdytojus, ratais juosiančius juslinį kosmosą; jų valdymas vadinamas likimu.

10. Dievo Žodis nedelsdamas iššoko iš žemyn besileidžiančių elementų [ir pakilo] į Demiurgo sukurtąją tyrą [noetinę] sritį, susijungdamas su Demiurgo Intelektu (nes jie buvo panašios prigimties) ir palikdamas žemyn judančius elementus Žodžio stokojančiai materijai.

11. Demiurginis Intelektas kartu su Žodžiu, juosdami sferas ir su švilpesiu gindami jas ratu, privertė visus sukurtus daiktus suktis, leisdami jiems be apibrėžtos pradžios judėti link galo neturinčios pabaigos, kadangi judėjimas ratu prasideda ten, kur baigiasi. Šis Intelekto valiai paklūstantis judėjimas iš žemyn besileidžiančių elementų sukūrė neprotingus gyvūnus, kadangi jų jau nekontroliavo Logos. Iš oro atsirado sparnuočiai, iš vandens – plaukiojančios būtybės. Žemė ir vanduo jau buvo Intelekto valia atskirti. Iš žemės atsirado keturkojai gyvūnai, šliužai, laukiniai žvėrys ir naminiai gyvuliai.

12. Visų Tėvas Intelektas, kuris yra Gyvenimas ir Šviesa, sukūrė į save panašų Žmogų, kurį jis pamilo kaip savo tikrą palikuonį, nes dėl Tėvą menančio pavidalo šis Žmogus buvo nepaprastai gražus. Vadinasi, Dievas iš tikrųjų mylėjo savo paties paveikslą ir patikėjo jam visus savo kūrinius.

13. Išvydęs Demiurgo ugnimi sukurtus kūrinius, Žmogus ir pats panoro kurti. Jam buvo duotas Tėvo leidimas. Pats sukurtas Demiurgo sferoje, jis atidžiai stebėjo savo brolio kūrinius ir perėmė iš jų (t.y. septynių planetų valdytojų) visokias galias. Tėvas ir brolis jį mylėjo, ir kiekvienas jam davė kažką iš savo lygmens. Pažinęs jų esmę (ousian) ir sugėręs prigimtį, jis užsimanė prasibrauti pro sferų dangą ir pažinti ugnies valdytojo galią.

14. Galėdamas valdyti mirtingųjų kosmosą ir neprotingas būtybes, jis pažvelgė žemyn pro [Dangaus] sferų dermę, prasiveržė pro [dieviškųjų galių kontroliuojamą] dangą ir žemyn besileidžiančiai Gamtai parodė nuostabų Dievo pavidalą.

Išvydusi šį Dievo pavidalo grožį, kuriame tarpsta visos [septynių] valdytojų energijos, Gamta nusišypsojo iš meilės, vandens paviršiuje stebėdama šio gražiausio Žmogaus pavidalo atvaizdą, o ant žemės – jo šešėlį (skiama). Vandenyje pamatęs į save patį panašų pavidalą, pamilo [jį atspindinčią Gamtą] ir užsimanė joje apsigyventi. Akimirksniu išsipildė troškimas, ir jis pateko į neprotingą pavidalą. Gavusį savo mylimąjį, Gamta jį apkabino ir su juo susijungė; abu jie mylėjo vienas kitą.

15. Dėl šios priežasties, iš visų Žemėje gyvenančių būtybių vienintelis žmogus yra dvigubas: mirtingas kūnu, bet nemirtingas žmogiškąja esme. Būdamas nemirtingas ir viską valdydamas, jis paklūsta likimo valdomai mirtingai prigimčiai. Nors jo vieta virš kosmoso [sferų] harmonijos, žmogus pasidarė likimo vergas. Būdamas belytis (arba dvilytis androginas), kaip ir jo Tėvas, pranokstantis lytį, taip pat miego nereikalaujantis, nes iš Nemiegančio kilęs, [jis, deja, paklūsta kūniškos meilės vyliams ir miega užmaršties miegu]“.

16. „Kas toliau, mano Intelekte? Man patinka šis pašnekesys“.

Poimandras tarė:

„Tai iki šios dienos neatskleistas slėpinys. Su Žmogumi susijungusi Gamta pagimdė stebuklų stebuklą. Žmogus, kaip minėjau, buvo nuo ugnies (Tėvo – patros:w/mss) ir nuo dvasios; jis turėjo septynių sferų harmonijos [ir jų valdytojų] prigimtį. Todėl Gamta, nieko nelaukdama, pagimdė septynis žmones, atitinkančius septynis valdytojus. Jie buvo dvilyčiai ir sklandė virš Žemės“.

Tada aš įsiterpiau:

„Kas vyko toliau, Poimandrai? Trokštu išgirsti, tad prašau nesustok“.

Poimandras pasakė:

„Nutilk, nes aš dar pilnai neatskleidžiau pirmojo mokymo prasmės“.

„Tęsk, aš tyliu“, - atsakiau.

17. „Pasakysiu, kaip atsirado šie septyni. Žemė buvo moterškasis pradas, vanduo – vaisinantis; ugnis juos subrandino, o eteris davė dvasią (pneuma). Taip Gamta sukūrė kūnus pagal Žmogaus paveikslą (eidos). [Archetipinio] Žmogaus Gyvenimas ir Šviesa virto [kūniškojo žmogaus] siela ir intelektu. Iš Gyvenimo – siela, iš Šviesos – intelektas. Visi jutimais suvokiamo kosmoso esiniai šitaip išbuvo iki [šio kosmogoninio] ciklo galo ir amžių (kada atsirado būtybių rūšys] pradžios.

18. Klausykis toliau mokymo (logon), kurį norėjai išgirsti. Ciklui pasibaigus, Dievo valia buvo atpalaiduotas visumą saistęs ryšys. Visos dvilytės gyvos būtybės kartu su Žmogumi buvo perskirtos į patinus ir pateles. Tada Dievas ištarė savo šventąjį priesaką.

„Aukite ir gausėkite, visos būtybės ir visi kūriniai. Tegul intelektą turintis žmogus suvokia, kad jis nemirtingas ir kad mirties priežastis yra meilės geismas. Tegul jis pažįsta visus esinius“.

19. Kai Dievas šitaip pasakė, likimo bei harmonijos padedama Apvaizda (pronoia) viską sutvarkė ir nustatė kartas; visų rūšių būtybės pradėjo daugintis. Tas, kas pažino save, pasiekė aukščiausiąjį Gėrį, o kas pamilo iš apgaulės ir geismo atsiradusį kūną, tas liko klaidžioti tamsoje, patirdamas mirties keliamas kančias.“

20. „Kuo taip nusikalto neišmanėliai, - sušukau, - kad iš jų buvo atimtas nemirtingumas?“

„Tu tikriausiai nieko nesupratai iš to, ką pasakiau? Ar neliepiau visa tai gerai apmąstyti?“

„Ačiū už pastabą, - atsakiau, - aš mąstau ir viską prisimenu“.

„Jeigu taip, tai pasakyk man, kodėl neišmanėliai verti mirties?“

„Todėl, - atsakiau, - kad jų kūną valdo siaubinga tamsa, iš kurios kyla drėgna substancija (arba vandeninė prigimtis). Jos tamsa kuria juslinio kosmoso kūną, kurį sugeria mirtis“.

21. „Teisingai supratai, mano bičiuli, bet kodėl „save pažinęs pasiekia [sau pačiam tapatų] Gėrį“, kaip byloja Dievo Žodis?“

Aš atsakiau:

„Todėl, kad visų Tėvą sudaro Šviesa ir Gyvenimas, iš kurių atsirado Žmogus“.

„Teisingai sakai: Šviesa ir Gyvenimas yra Dievas ir Tėvas, iš kurio atsirado Žmogus. Vadinasi, jeigu suprasi, kad esi iš Gyvenimo ir Šviesos kilęs, kad iš jų esi padarytas, tada tu sugrįši į Gyvenimą“. Taip kalbėjo Poimandras.

„Tačiau paaiškink man, o Intelekte, - tariau, - kaip aš sugrįšiu į Gyvenimą?“

„Iš tiesų Dievas sako: „tepažįsta save mąstantis (arba intelektą turintis) žmogus“.

22. „Bet ar ne visi žmonės turi intelektą?“

„Nenusišnekėk. Aš esu Intelektas ir būnu tik su tais, kurie dievobaimingi, geri, tyri ir mielaširdingi. Mano buvimas – jiems parama, kad galėtų viską pažinti. Jie nusipelno Tėvo malonės ir jam meiliai dėkoja, tinkamai giedodami himnus. Dar prieš numirštant kūnui jie atsisako juslinio suvokimo, nes žino jo pasekmes, tiksliau – aš pats, [aukščiausiasis] Intelektas, neleidžiu, kad juos vargintų kūniškos užgaidos. Tarsi vartų sargas aš užtveriu kelią, kad blogi ir begėdiški darbai negalėtų įžengti, panaikindamas net mintis apie juos.

23. Tuo tarpu intelekto neturintys pagedę nedorėliai, pavyduoliai, šykštuoliai, žmogžudžiai ir bedieviai labai toli nuo manęs – juos aš atiduodu keršto dvasiai (daimoni), kuri, apsiginklavusi aštria ugnimi, kankina juos tarpininkaujant juslėms, skatindama juos dar didesnėms nedorybėms, už kurias laukia atitinkamai didesnė bausmė. [Šis daimonas] nepaliaujamai kursto beprotiškas aistras ir verčia beatodairiškai kautis tamsoje, plėsdamas [žmogų] kankinančią ugnį“.

24. „Tu puikiai išdėstei man viską, ko norėjau, Intelekte. Dabar paaiškink man, kaip kylama atgal į versmę“.

Į tai Poimandras atsakė:

„Pirmiausia suyra ir pakinta medžiaginis kūnas, o jo regimasis pavidalas (eidos) tampa nematomas. [Individualūs bruožai ir] būdas (ethos) pasidaro neveiklūs ir atitenka daimonui, tuo tarpu kūniškieji jutimai sugrįžta į savo ištakas. Jie vėl tampa [kosmoso] dalimis, įsiliedami į kitus energetinius kompleksus. Pyktis ir geismas (arba emocijos ir geidulinga aistra) pereina į neprotingą gamtą.

25. Taip [į versmę] grįžtantis žmogus pradeda kilti aukštyn [sferų] harmonijos [valdomu kosmosu]. Pirmajam [sferų harmonijos] ratui jis atiduoda augimo ir nykimo galią, antrajam – užgesusias blogio ir apgaulės priemones, trečiajam – geismo suktybes, ketvirtajam – tuščiagarbišką norą valdyti, penktajam – bedievišką išpuikimą ir įžūlumą, šeštajam – ydingą turto troškimą, septintajam – begėdišką melą.

26. Šitaip išsilaisvinęs iš [kosminės sferų] harmonijos [ir jos determinacijų], jis pasiekia aštuntąją sferą, turinčią savo nuosavą galią, ir kartu su ten gyvenančiomis būtybėmis gieda himną Tėvui. Visos [aštuntosios sferos būtybės] džiaugiasi jam atėjus. Tapęs į jas panašiu, jis ( iš septynių planetų nelaisvės išsivadavęs žmogus) girdi aštuntąją sferą pranokstančių galių balsus, kurie giesmėmis šlovina Dievą. Nustatyta tvarka visi jie kyla pas Tėvą ir atsiduoda [Dievo] galioms, patys tapdami šiomis galiomis ir susiliedami su Dievu. Toks yra [aukščiausiasis] Gėris ir pažinusių tikslas – būti sudievintam.

Tad kodėl tu delsi? Ar visa tai išgirdęs, netapsi išsivadavimo vertų [žmonių] vedliu, kad Dievas išgelbėtų žmonių giminę, tau tarpininkaujant?“

27. Šitaip taręs, Poimandras susiliejo su [Dievo] galiomis.

Tada aš padėkojau ir pagarbinau Tėvą, kuris mane pakėlė (arba išlaisvino), suteikė jėgos ir išmokė pažinti visumos prigimtį, suteikdamas didingą regėjimą. Pradėjau žmones mokyti pamaldumo ir skelbti žinijos grožį:

„O mirtingieji, iš žemės atsiradę žmonės, kuriems rūpi tik gerti ir miegoti ir kurie nepažįstate Dievo, išsiblaivykite ir atsibuskite iš savo kvailo miego“.

28. Tie, kas išgirdo, bematant susirinko aplink mane. Tada aš tariau;

„Kodėl jūs, iš žemės atsiradę žmonės, atiduodate save mirčiai, nors galite tapti nemirtingais? Atgailaukite (arba atsigręžkite į Intelektą). Jūs klaidžiojate tamsiais keliais ir esate kupini nežinojimo. Nusisukite nuo tamsos, atsigręžkite į šviesą ir tapkite nemirtingais, kad baigtųsi pražūtis“.

29. Kai kurie iš jų užsiėmė tuščiais plepalais ir pasitraukė, nueidami mirties keliu. Kiti puolė man į kojas, prašydami pamokyti juos. Pakėlęs juos, tapau šios rūšies [žmonių] vedliu, mokydamas, kaip išsigelbėti. Aš pasėjau juose išminties žodžius, ir šiuos sodinius pagirdė nemirtingumo vanduo. Kai atėjo vakaras, ir ėmė slėptis paskutiniai Saulės spinduliai, aš pakviečiau juos maldai, kad padėkoti Dievui. Atlikę apeigas, visi išsiskirstė miegoti.

30. Tuo tarpu aš užrašiau (arba išraižiau savyje) malonės pilną Poimandro mokymą ir buvau patenkintas, jausdamas, kad išsipildė mano troškimas. Nes kūno miegas tapo sielos budrumu, užmerkti vyzdžiai – tikruoju regėjimu, mano tylėjimas prisipildė [aukščiausiojo] Gėrio, o ištartas Žodis kūrė turtus. Visa tai aš patyriau – gavau iš savo Intelekto, kuris yra Poimandras, tikrasis Logos. Dieviškoji tiesa mane įkvėpė eiti tiesos keliu. Todėl aš garbinu Dievą Tėvą visa savo siela ir visomis pajėgomis:

31. „Šventas yra Dievas, visų Tėvas.

Šventas yra Dievas, kurio valią išpildo jo paties galios.

Šventas yra Dievas, kuris nori būti pažintas ir kurį pažįsta saviškiai.

Šventas esi, savo Žodžiu sujungęs visus esinius.

Šventas esi, nes Gamta yra tavo atvaizdas.

Šventas esi, stipresnis už bet kokią galybę.

Šventas esi, visus pranokstantis didybe.

Šventas esi, nes prieš tave nublanksta visos liaupsės.

Priimki šią žodinę auką, kurią tau aukoja siela ir širdis. Esi nenusakomas, neišreiškiamas, tyla vadinamas.

32. Neleisk man iškrypti iš žinijos kelio, kuris veda į esmę, ir suteik man jėgų, kad galėčiau malonės šviesa nušviesti neišmanyme skendinčius savo brolius gentainius – tavo sūnus. Palaimintas esi Tėve. Tavo žmogus norėtų prisiliesti prie tavo šventumo [ir būti dieviškumo dalininku], nes tu jam suteikei visą valdžią“.

[Vertimo tekstas pateiktas Algio Uždavinio monografijoje "Hermio Trismegisto išminties kelias", Vilnius, leidykla "Sophia", 2005 m.]

Apie pomirtinį gyvenimą

[Ero sapnas, ištrauka iš filosofinio Platono veikalo "Valstybė"]

"- Aš tau papasakosiu ne Alkinojo, o šaunaus vyro Ero, Armenijo sūnaus, kilusio iš Pamfilijos, pasakojimą. Jis žuvo kovos lauke; po dešimties dienų, kai buvo laidojami jau sugedę lavonai, Erą rado visiškai sveiką. Iš mūšio lauko jį nugabeno į namus, ir štai dvyliktą dieną, kai jį rengėsi laidoti, jau gulėdamas ant laužo, jis atgijo, o atgijęs papasakojo, ką buvo tenai matęs. Jis sakė, kad jo siela, kai tik ji išėjusi iš kūno, kartu su kitomis sielomis atvykusi į kažkokią nuostabią vietą. Žemėje ten vienas šalia kito žiojėję du plyšiai, o priešais juos, danguje, irgi du. Tarp jų sėdėję teisėjai. Kai tik jie padarydavę nuosprendį, teisingiems žmonėms liepdavę eiti keliu į dešinę ir aukštyn į dangų ir užkabindavę jiems iš priekio ant kaklo lentelę su nuosprendžiu, o neteisingiems įsakydavę eiti į kairę ir žemyn ir užkabindavę jiems ant nugaros lentelę, kurioje būdavę surašyti visi jų nedori darbai. Kai priėjęs Eras, teisėjai pasakę, kad jis turėsiąs būti pasiuntiniu žmonėms ir pranešti jiems visa, ką čia matė, ir liepė jam atidžiai stebėti ir klausyti. Jis ten matęs, kaip sielos, gavusios nuosprendį, nueidavusios į du plyšius - vieną dangaus, kitą - žemės, o per kitus du ateidavusios - vienos iškildavusios iš žemės, nuvargusios ir apsinešusios dulkėmis, o kitos nužengdavusios iš dangaus švarios. Atrodę, jog visos sielos grįždavusios iš ilgos kelionės; jos mielai įsikurdavusios pievoje, panašiai kaip žmonės švenčių metu. Kurios buvusios pažįstamos, sveikindavęsi ir klausinėjusios atėjusių iš žemės, kaip ten, žemėje, o nusileidusių iš dangaus - kaip ten danguje. Vienos pasakojusios verkdamos ir aimanuodamos, prisiminusios, kiek visko turėjusios iškęsti ir ką mačiusios, keliaudamos po žeme - ta kelionė trunkanti tūkstantį metų - o kitos, nusileidusios iš dangaus, pasakojusios apie didžiausią palaimą ir neapsakomo grožio reginį. prireiktų daug laiko, Glaukonai, jei norėčiau viską papasakoti. Svarbiausia, pasak Ero, buvę štai kas: už kiekvieną kam nors padarytą skriaudą nedorėliai buvę baudžiami dešimteriopai - bausmė trunkanti šimtą metų, nes tiek tęsiasi žmogaus gyvenimas, - kad už kiekvieną nusikaltimą tektų atkentėti dešimteriopai. Pavyzdžiui, jei kas nužudė daug žmonių ar išdavė valstybę arba kariuomenę ir dėl  jo kaltės daugelis pateko į vergiją, ar šiaip yra  kaltas dėl kokios nelaimės, už kiekvieną nusikaltimą turi atkentėti dešimteriopas kančias. O tiems, kurie darė gerus darbus, buvo teisingi ir dori, atlyginama pagal nuopelnus. Ką Eras pasakojo apie vaikus, kurie mirė tik gimę, neverta minėti. Jis taip pat pasakojo, kad tiems, kurie negerbę dievų ir gimdytojų, ir savižudžiams buvusios skiriamos dar sunkesnės bausmės. Eras girdėjęs, kaip vienas žmogus klausęs kito, kur dingęs didysis Ardiėjas. Tas Ardiėjas prieš tūkstantį metų buvęs vieno Pamfilijos miesto tironas. Apie jį buvę pasakojama, kad jis nužudęs savo seną tėvą ir vyresnįjį brolį ir padaręs daug baisių nusikaltimų. Paklaustasis atsakęs: "Jis čia neatėjo ir neateis.
Tarp kitų baisių reginių mes matėme ir tokį: kai, patyrę daugybę kančių, buvome jau arti angos ir rengėmės išlipti, staiga pamatėme Aridėją kartu su kitais - dauguma jų buvo tironai, o iš paprastų žmonių - tik didžiausi nusikaltėliai. Jie jau norėjo išlipti, bet anga jų neleido: kai tik kuris nors tų piktadarių, nepataisomų dėl savo prigimties arba dar per mažai nubaustų, mėgindavo išlipti, anga pradėdavo staugti. tada šalia stovėję laukiniai ugninio veido vyrai, išgirdę staugimą, kai kuriuos jų pagriebė ir nuvedė šalin, o Ardiėjui ir kitiems supančiojo rankas ir kojas, užnėrė ant kaklo kilpas, nulupo odą ir nuvilko pakele per aštrius spyglius, o visiems sutiktiesiems aiškino, už kokius nusikaltimus juos šitaip kankina ir sakė numesią juos į Tartarą. Nors mes ir buvome iškentę daug baisių dalykų, bet tada visus juos pranoko baimė, kad nepasigirstų tas staugimas, kai prieisime prie angos, ir kiekvienam iš mūsų būdavo didžiausias džiaugsmas, kai, įėjus į angą, staugimas liaudavosi". Štai kokios ten bausmės ir štai koks atpildas. Tie, kurie išbūdavę pievoje septynias dienas, aštuntąją dieną pakildavę ir eidavę tolyn ir po keturių dienų prieidavę vietą, iš kurios matydavę šviesos juostą, iš viršaus besidriekiančią per dangų ir žemę tarsi stulpas, panašią į vaivorykštę, tik daug ryškesnę ir grynesnę. Po dienos kelio jie prieidavę prie to šviesos stulpo ir ties jo viduriu pamatydavę nuo dangaus nukarusius saitų galus: mat ta šviesa - tai dangaus juosta, panašiai kaip trijerių virvės apjuosianti ir sutvirtinanti dangaus skliautą. Ant saitų galų pakabintas Anankės verpstas, suteikiantis viskam sukimąsi. Jo ašis ir kabliukas esą iš plieno, o velenas - iš plieno, sumaišyto su kitais metalais. Veleno sandara tokia: iš išorės jis panašus į čia naudojamus velenus, bet, pagal Ero pasakojimą, jį reikia įsivaizduoti taip: į didelį tuščiavidurį veleną įdėtas kitas toks pat velenas, tik mažesnis, panašiai kaip sudedami vienas į kitą indai; į antrąjį veleną įdėtas trečiasis, į trečiąjį - ketvirtasis ir dar keturi. Iš viso jų aštuoni, jie įdėti vienas į kitą; iš viršaus jų gražiai atrodę tarsi žiedai, nubrėžti apie bendrą ašį, tad iš išorės jie tarsi sudarę ištisinį vieno veleno paviršių, o ašis ėjusi kiaurai per aštuntojo veleno vidurį. Pirmutinio, išorinio, veleno žiedas buvęs plačiausias; šeštojo veleno - antrasis pagal didumą, ketvirtojo - trečias, aštuntojo - ketvirtas, septintojo - penktas, penktojo - šeštas, trečiojo - septintas, antrojo - aštuntas. Didžiausiojo veleno žiedas buvęs margas, septintojo - ryškiausias; aštuntojo veleno žiedo spalva buvusi tik septintojo skleidžiamos šviesos atšvaitas, antrojo ir penktojo - beveik ta pati spalva, tik geltonesnė už anų dviejų, trečiojo - balčiausia, ketvirtojo - rausva, šeštojo - antroje vietoje pagal baltumą. Visas verpstas vienodai sukęsis apie savo ašį, bet, jam sukantis, septyni vidiniai žiedai iš lėto sukęsi priešinga kryptimi. iš jų greičiausiai sukęsis aštuntasis žiedas, septintasis, šeštasis ir penktasis sukęsi vienodu greičiu, bet jau lėčiau; ketvirtasis, kaip jiems atrodę, pagal sukimosi greitį užėmęs trečiąją vietą, trečiasis ketvirtąją, o penktąją - antrasis. Pats verpstas sukęsis ant Anankės kelių. Ant kiekvieno žiedo viršaus sėdėjusi Sirena, kuri, sukdamasi kartu su žiedu, dainavusi vieno jau būdingo aukštumo balsu. Jų visų aštuonių balsai sudarę gražų skambesį. Aplink sirenas vienodu atstumu nuo jų sėdėjusios sostuose kitos trys būtybės, apsirengusios baltais drabužiais, su vainikais ant galvų; tai buvusios Anankės dukros Moiros: Lachesė, Klota ir Atripė. Jos dainavusios vienu balsu su Sirenomis - Lachsė apie praeitį, Klota apie dabartį, o Atropė apie Ateitį. be to, Klota kartkartėmis dešine rankapaliesdavusi išorinį verpsto žiedą, padėdama jam suktis, Atropė kaire ranka padėdavusi suktis vidiniams žiedams, o Lachesė tai viena, tai kita ranka padėdavusi ir vienam, ir kitam.
Atvykę jie tuojau turėję eiti pas Lachesę. kažkoks pranašas sustatęs juos į eilę, o paskui paėmęs nuo Lachesės kelių burtus ir gyvenimo pavyzdžius, užlipęs ant aukštos pakylos taręs: "Anankės dukros Lachesės žodis. Viendienės sielos! Štai naujo rato, kuris mirtingųjų giminei baigiasi mirtimi, pradžia! Ne jus demonas burtais ištrauks, bet jūs pasirinksite demoną. Kas pirmas ištrauks burtą, tas tegul pirmas pasirenka gyvenimą, kurį jam neišvengiamai teks gyventi. Dorybė nėra kieno nors nuosavybė: ją gerbdamas arba jos negerbdamas, kiekvienas daugiau ar mažiau prie jos priartės. kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimą - dievas čia nekaltas". Šitaip pasakęs, pranašas metęs burtus į minią, ir iekvienas pasiėmęs tą burtą, kuris nukritęs arčiausiai jo - tik Erui neleidę pasiimti. Kiekvienas tada sužinojęs, kelintas jis pagal eilę pasirinkti gyvenimą. Paskui pranašas išdėliojęs prieš juos gyvenimų pavyzdžius - jų buvę daugiau nei sielų, ir labai įvairių: visokių gyvuliū gyvenimai, visos žmonių gyvenimo rūšys; tarp jų buvę net tironų gyvenimų - arba trunkančių iki mirties, arba nutrūkstančių per vidurį ir pasibaigiančių tremtimi, skurdu ir elgetavimu; buvę ten ir garbingų žmonių gyvenimų, žmonių pagarsėjusių savo išvaizda, grožiu, stiprumu, vikrumu varžybose arba savo aukšta kilme ir protėvių šaunumu. buvę ir nežymių žmonių, taip pat ir moterų gyvenimų. Bet tai nenulėmę sielų sandaros, nes siela būtinai pasikeis, pasikeitus gyvenimo būdui. Šiaip čia buvę pakaitom turtas ir skurdas, sveikata ir ligos, taip pat ir tarpinės būsenos. Čia, mielas Glaukonai, žmogui ir slypi didžiausias pavojus, ir todėl pagal galimybes reikia siekti, kad kiekvienas iš mūsų, metęs į šalį kitus mokslus, imtų mokytis ir tyrinėti šiuos dalykus, jei tik jam tai bus prieinama. Reikia surasti ir tą, kuris jam suteiks galimybę ir sugebėjimą skirti dorą gyvenimą nuo netikusio ir iš visų galimybių visur ir visada išsirinkti geriausią. Turėdamas galvoje, kokį ryšį su dorybingu gyvenimu turi visa tai, apie ką dabar kalbėjome, žmogus supras, ką gera ar bloga teikia grožis, sujungtas su turtu arba neturtu ir su vienokia ar kitokia sielos būsena, kas tai yra aukšta ar žema kilmė, asmeninis gyvenimas, valstybinės pareigos, galia ir silpnumas, gabumas mokslui ir negabumas. Įgimtų ir įgytų sielos savybių dėka žmogus, atsižvelgdamas į sielos prigimtį, gali pasirinkti: blogesniu jis laikys tą gyvenimo būdą, kuris sielą padaro nedoresnę, o geresniu - tą, kuris ją padaro teisingesnę; į visa kita jis numos ranka."

(Platonas. Valstybė. Mintis: Vilnius. 1981, 363-367)

Ženklai

"Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių paskirtis - saugoti mus nuo ženklų. Ženklai nuolatos mus ištinka; gyventi reiškia būti tuo, į kurį kreipiamasi. Mes turime tik priimti, tik išgirsti tą kreipinį. Tačiau rizika mums atrodo pernelyg didelė, mums atrodo, kad toks begarsis griausmas gresia mus sunaikinti, ir mes iš kartos į katą vis tobuliname tą apsaugos mechanizmą. Visas mūsų mokslas bando mus įtikinti: "Nusiramink, viskas vyksta taip, kaip turi vykti, niekas į tave nežiūri, niekam tu nerūpi, tai tik "pasaulis", ir tu gali išgyventi jį kaip nori, ir kad ir ką tu savyje iš jo darysi, viską darai tik tu pats, iš tavęs nieko nereikalaujama, į tave nesikreipiama, viskas gerai".
Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių įpratę ilgainiui nebepastebime. Tik trumpi akimirksniai juos pralaužia ir pažadina mūsų sielos jautrumą. Ir kai tai atsitinka, ir kai mes suklūstame, ir kai klausiame savęs: "Kas gi čia ypatinga įvyko? Argi tai ne tas pat, kas man nutinka kasdien?", tada galime sau atsakyti: "Žinoma, nieko ypatinga, viskas taip pat, kaip ir kasdien, tik tiek, kad šioje kasdienybėje mūsų nebūna".
Kreipinio ženklai nėra kas nors ypatinga, kas nors, kas suardytų įprastą daiktų tvarką. Šie ženklai yra ne kas kita, kaip tik tai, kas vyksta visada, kas vyksta nuolatos, ir kreipinys čia nieko neprideda. Eterio bangos nuolat ošia, tik mūsų imtuvai paprastai būna išjungti.
Tai, kas mane ištinka, yra kreipinys, kuriuo kreipiamasi į mane. Pasaulio vyksmas kaip tai, kas mane iš-tinka; šis vyksmas yra kreipinys į mane. Tačiau kai aš jį sterilizuoju, kai iš to vyksmo išraunu kreipinio daigą, tada tampu pajėgus viską, kas mane ištinka, traktuoti kaip dalį tokio pasaulio vyksmo, kuris man yra abejingas. Rišli, sterilizuota sistema, į kurią man visa tai tereikia tik įterpti, yra titaniškas žmonijos kūrinys. Kalba irgi buvo priversta jam tarnauti."

(Martinas Buberis. Dialogo principas 2. Vilnius: Katalikų pasaulis. 2001, 60 p.)

Laimingi valandų neskaito

Turbūt daug kart girdėjote šį posakį ir tai yra visiška netiesa. Lygiai tokia, kaip iliuzija, jog turtingi pinigų neskaičiuoja, o švaistosi į kairę ir į dešinę...

Tik tie kas skaičiuoja savo laiką yra laimingi. 

Tik prasmingai panaudotos akimirkos atneša sėkmę, gyvenimo prasmės, laimės pojūtį, išsipildymą ir pilnatvę - viską, ko tik norite...
Laikas yra didžiausia materialaus pasaulio vertybė. Tik turimo laiko sąskaita mes galime kažką įgyti: naujus išgyvenimus, žinias, daiktus ir t.t. Kartais, taip nutinka, kad to laiko turime visai nedaug, bet juk būna ir kelios prasmingai nugyventos minutės, gražus žodis, poelgis ar gestas gali atpirkti gal net ir visą iššvaistytą gyvenimą.

"... pasitvirtina, kad bet koks laimės siekis klaidingas, kad kaip tik perdėtas laimės, malonumo troškimas trukdo patirti laimę ir malonumą. Kitame kontekste jau minėjome, kad iš tikrųjų žmogus siekia ne laimės, kad apskritai jis ieško ne malonumo. Žmogui svarbu ne malonumas savaime, o pagrindas malonumui. Kiek malonumas tampa intencijos turiniu, gal dar ir refleksijos objektu, tiek žmogus išleidžia iš akių pagrindą malonumui, ir atitinkamai malonumas išsprūsta."

(Frankl, Viktor Emil. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008, 208p.)

Svetimojo teisės

ilovephoto.info

Mūsų gyvenime įprasta, kad meilė ir draugiškumas laikomi neginčijama vertybe, bet taip nėra. Tiksliau taip yra tik tada, kai mes siekiame būti savi. Meilė yra vertybė, kai individas siekia būti kažko dalimi. Mylintis grupės narys bus maksimaliai jai atsidavęs ir naudingas, nesvarbu, kad ir  kas tai būtų - šeima, tauta, visuomenė, valstybė, sekta, politinė partija, golfo klubas ar akcinė bendrovė. Žmogus nuolat jungiasi į įvairias grupes, sistemas ir aukoja dalį savo laisvės nes tai abipusiškai naudinga. Kita vertus, naudinga yra tik tada, kai atiduodama adekvati proporcingiems mainams dalis, o ne viskas. Meilė kažkam 100 % yra tiesiog vergystės forma, palanki sistemai, bet ne jos nariui, individui. Žmogus turi bendrumo ir vienatvės poreikius. Čia pageidautina pusiausvyra. Kontrastinis dušas manau gerai veikia tiek fizinę tiek dvasinę mūsų sveikatą, žalingi - vienpusiai kraštutinumai. Paversdami  šimtą procentinį atsidavimą tėvynei, valstybei, šeimai ar tiesiog kitam asmeniui absoliučia vertybę ignoruojame kitą žmogiškosios prigimties pusę, mūsų teisę į autonomiją. Toks, ilgą laiką ignoruojamas poreikis, galų gale išvirsta emigracija į kitą šeimą, valstybę ar tiesiog anapilin, kas turbūt yra liūdniausia emigracijos forma...
Ginkime savas svetimojo šiam pasauliui teises, kaip ir teises būti draugu. Pripažinkime tokią teisę turint kitus, suvokime, kad viskas turi prasmę tik tiek -  kiek mainai adekvatūs.

"Tas jausmas nuolat keičiasi. Sakykim, jei tu ką myli, meilė permaininga, ji banguoja. Ji nuolat klausinėja, iškelia, išnyksta, ji neigia arba skaudina. Ir blogiausia, kad nieko negali padaryti, tai nepriklauso nuo tavo valios."

(Murakami, Haruki. Dansu dansu dansu. Vilnius: Baltos lankos. 2006, 121p.)

Žmonių tipai

Pasiremdami analogija su indų kastų sistema bei ankstesnių rašinių pasvarstymais galime teigti, kad visuomenėje dominuoja keturi žmonių tipai, pasiskirstę pagal asmenybės brandumą ir raidą. Santrauką matome lentelėje apačioje.

Socialiniai tipai

Vienas ar kitas tipas gali būti persipynęs, turėti greta esančio savybių. Pavyzdžiui, bailus-gudročius, aistringas kvailys arba proto-meilės žmogus, tai tarsi tarpinės grandys. Kiekvienas tipas kuria tam tikrą kultūrą. Pagal dominuojančią kultūrą galime nustatyti ir dominuojantį tipą visuomenėje. Dabartinėje informacinėje-kultūrinėje erdvėje yra dvi pagrindinės tendencijos:

1) Straipsniai, reportažai, įvairūs pranešimai bauginantys žmones, kas būdinga šudrų kultūrai.
2) Internetas, TV ir spauda garbstantys materialią prabangą, siūlantys pornografija, azartinius lošimus, brukantys paskatinimus kuo daugiau vartoti, švaistyti pinigus ir save pramogoms. Tvyro netikras blizgesys ir apgaulingas lengvai pasiekiamos laimės aromatas - tamsioji Vaišių kultūra.

Toks niūrus derinys laiko žmones įkalintus menko sąmoningumo būsenoje. Didžiąją visuomenės dalį sudaro kvailinami darbininkai - mulkinamas proletariatas, plebėjai ir etc. Suprantama, kad tai paranku stambiam verslui, tamsiajai politikai. Iš esmės tai metodai atskleidžiantys  degradavusią/nesusitupėjusią karių kastą, neturinčią ryšio su išmintimi, šventaisiais ar tiesiog dvasios lyderiais. Dominuoja vienadieniai tikslai, nes nėra jokios aiškios ateities vizijos. Siekiama pelno/pergalių bet kokiais  būdais. Dažnai nupjaunama šaka ant kurios sėdi.
Tai primena kažkokį durnių laivą, kuriame nėra kapitono arba jis įkalintas savo kajutėje it koks Diogenas bačkoje ir kiekvienas pats sau. Vienas sukapoja burių stiebą malkoms ir parduoda nes tai pelninga, kitas užgrobia visas maisto atsargas ir atidaro savo verslo įmonę. Laivas dreifuoja, inkaras parduotas į metalo supirkimo punktą. Niekas nežino kur plaukia ir kas juos ištiks, bet gyvenimas verda, vyksta diskusijos, rinkimai, debatai, prekyba... Girdžiu kažkas šaukia "Tu neteisus, mus buksyru tempia kitas didelis superlaineris!". Gerai, gal ir gerai, nors istorija dažniau byloja, jog visuomenės suklesti išsilaisvinusios, o ne parsidavusios į vergiją...
Teisingumo dėlei, reikia paminėti, kad ne viskas taip niūru. Nors retesni, bet pasitaiko leidiniai, reportažai  ir straipsniai profesionaliai analizuojantys sėkmingo visuomenės valdymo receptus, siekiantys atrasti ir įgyvendinti pozityvius  individo ir visuomenės raidos modelius.
Prometejiškos-Brahmanų kultūros apraiškų itin reta. Apskritai tai būtų viskas kame galime įžvelgti nuoširdų pasiaukojimą kitiems, tikrą meilę, altruizmą, humanizmą, išmintį. Dominuoja dvasinės vertybės, subtilesnis reiškinių suvokimas. Tokio tipo kultūra dažniausiai skleidžiasi per tam tikrų mąstytojų, rašytojų, poetų, menininkų kūrinius, kai kurių religinių ar visuomenės veikėjų darbuose ir panašiai.
Apibendrinus, galima būtų teigti, kad nuo žmonių kiekio, priklausančio Prometėjaus tipui tiesiogiai priklauso ir sveikas visuomenės vystymasis, gerovė, sėkmė, laimingumo indeksas, gyvenimo prasmingumo pojūtis ir t.t.

"... beveik jokio skirtumo tarp plebėjų ir aristokratų, garbinančių pinigus, žaidimus, sportą, nacionalizmą, sėkmę ir reklamą."

(Chorchė Luisas Borchesas. Smėlio knyga. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008, 379p.)

Susiję rašiniai: Visuomenė ir asmenybės raida