Kartą vienuolis paklausė Šao-Šanio: "Ar egzistuoja pasisakymas kuris būtų nei klaidingas nei teisingas?", Šao-Šanis atsakė: "Baltame debesyje nerasi nieko bjauraus".
Šao-Šanio atsakymas yra tiesiog tokio pasisakymo pavyzdys. Klaidingas ar teisingas teiginys apibrėžiamas tiesos ar netiesos kategorijomis, o tuo tarpu grožis tokiomis kategorijomis apibrėžtas būt negali, tad ir pasisakymas apie grožį yra nei klaidingas nei teisingas. Nors grožis tiesos ar netiesos kategorijomis apibrėžtas būt negali, tačiau grožio kategorijomis galime apibrėžti tiesą arba netiesą (melą tarkim..). Išeina, kad grožis yra virš tiesos ar netiesos kategorijų, t.y. darau išvadą: Grožis aukščiau Tiesos.
Dabartine ekonomika apeliuoja tik žemesniais žmogaus instinktais, pagrinde godumu ir baime: nepatenkinti savo bazinių reikmių, prarasti statusą, vaikų / artimųjų sveikatą ir panašiai... Kokia ideali aksioma versle? Minimalūs kaštai - maksimalus pelnas, t. y. duodu 1 obuolį gaunu 2, duodu 2 gaunu 4 ir t.t. iki tol kol visi obuoliai bus mano, o kas toliau? Visas kaimas alkanas, o obuoliai mano sandėlyje.. Gražias moteris išsirinkau, o kitas su vyrais, vaikais ir seniais palikau mirti iš bado. Amen. Toks obuolių surinkimas, verslo "derliaus" nuėmimas man atrodo puikiai paaiškina ir šių dienų pasaulio ekonominę krizę, kai ištisos valstybės, milijardai palikti merdėti...
Gerai yra žinoma, kad visos naujausios technologijos, paprastai ar dažniausiai gimsta karo pramonėje, na ir logiška, kad apskritai daugiausia kuriama tik tai kas bus tinkamai atlyginta, o geriausiai atsilygina, grįžta su kaupu, investicijos į užgrobimo technologijas... Bet kiek gi galima vis užkariauti ir užkariauti, kurti pelną? Ištekliai riboti ir tokios strategijos pasekmės - nualinta planeta, ekonominės vergijos pančiuose parklupdyta visuomenė... Man atrodo, kad reikia taikyti naują strategiją, ne užgrobk kuo daugiau, o sodink, kurk ir duok kuo daugiau ir tau sugrįš... Bėda yra godumas, kurį generuoja dabartinės ekonomikos dėsniai. Godumas kuris pažeidžia pusiausvyrą ir vietoj to, kad mes gražiai surinktume uogas rauname jas su visais lapais, ne nupjautume grybą, palikdami grybieną kitiem metam, o išraunam maksimalų pelną, su visom šaknim taip sakant ir po tokio pelno jau nebelieka nieko...
Yra tam tikri ištekliai kurie, mano supratimu, turi būti laisvai prieinami visiems, beveik arba visai nemokami. Tai ištekliai kurie priskiriami prie bazinių žmogaus reikmių, susiję net su jo prigimtine teise sakyčiau ir dalykai kurie praturtina visuomenę apskritai, pagerina gyvenimo kokybę iš esmės, padidina jos produktyvumą, žmones daro laimingesnius ir panašiai... Manau tai būtų būstas, maistas, švietimas, sveikata bent jau.. O visi kiti gerbūvio, prabangos dalykai sutinku - gali būti vystomi verslo, tegu ten sau konkuruoja, varžosi ir daro pelną...
Žmogus yra gamtos dalis, jis taip pat turi savo raidos programą, augimo ciklus ir tai yra ne tik vaikas, suaugęs, senis. Žmogus turi vystytis kaip asmenybė, bendruomenės narys, atskleisti savo talentus, dovanoti džiaugsmą kitiems, taip tapdamas laimingu, o kada jis tai gali padaryti dirbdamas po 8, o kartais ir daugiau valandų kas dien? Paprastai - niekada..
P.S.
Keliomis dienomis vėliau, pasitaikė po ranka B. F. Skinerr'io romanas "Antrasis Voldenas". Su džiaugsmu aptikau, kad ten dėstomos mintys daug geriau išplėtotos ir pateiktos patrauklia forma, tad labai rekomenduoju. Kelias citatas iš šio romano rasite čia.
***
"Jeigu kas nors yra pasauly, dėl ko verta kovoti, tai - laisvė gyventi savo idealais, nes tik šiuo keliu eidami galime pasireikšti savo asmenybe ir išplėtoti viską, kas mumyse įdiegta; čia mes turime vienintelę galimybę savo gyvenimą padaryti turtinga pilna visuma ir pasireikšti tuo, kas mumyse yra skirtinga kitų atžvilgiu. Jeigu mes nekursime arba pragaišime šitą galimybę, mūsų gyvenimas bus daugiau ar mažiau nepasisekęs gyvenimas, nors ir įvykdytume pareigas, kurios mums uždėtos."
Jeigu visuomenė itin griežtai nustato rėmus, į kuriuos turi tilpti viskas, kas siekia pripažinimo bei sėkmės, - išvaizda, ūgis, jėga, pavidalas, sugebėjimas adaptuotis, turtinė padėtis, vyriškumas, moteriškumas, lytinė orientacija, tinkamas elgesys, geri vaikai, religija ir kita, - tuomet būtinybė vertinti save, remiantis nustatytais kriterijais, savo ruožtu įsirėžia visų šios visuomenės narių psichikoje.
Tad atstumtojo, kažkur neatitinkančio vienokių ar kitokių kriterijų žmogaus, problemos paprastai būna dvigubos: viena vertus, - asmeninės, kylančios viduje, o antra vertus, - išorinės, kylančios iš visuomenės. Kol kas panagrinėkime vidines tremties problemas. Gyvenant visuomenėje perimame vertybių, pažiūrų sistemą ir kartais, taip nutinka, kad tam tikri asmeniniai poreikiai gali skirtis nuo visuotinai priimtinų. Kai dvasioje įsišaknijusi tokia dvejopa vertybių-poreikių struktūra, žmogus yra tarsi nesunkiai išbalansuojamos svarstyklės, kartais pakanka net lengviausio argumento, piktesnio žodžio ir panašiai.. Tokia padėtis atima daug jėgų, sekina, todėl žmogus gali būti linkęs pernelyg lengvai pasiduoti, numoti į viską ranka. Prireikia nemažų pastangų tam, kad pasipriešinti, apginti save ir išsireikalauti savo teisę dirbti, mokytis – gyventi galų gale taip, kaip norisi.
Nuolatinė prievarta rinktis tarp meilės tam kas sava, artima, brangu ir baimės dėl gresiančios bausmės dėl neatitikimo nustatytoms taisyklėms priverčia išgyventi emocinį skilimą, o tai - tiesus kelias tiesiog palūžti. Jei esame prievartaujami rinktis tarp to kas mums brangu ir visuomenės, vadinasi toji visuomenė yra nepateisinamai žiauri ir buka. Visuomenė, verčianti žmones žaloti savo sielas, stengiantis atitikti tos visuomenės reikalavimus, labai rimtai serga.
Dar blogiau, kai tokią „kultūrą“ nešiojamasi savyje, paklūstama jai ir dvasioje su ja tapatinamasi.
Pačios blogiausios ir žalingiausios visuomeninės sąlygos yra ten kur siela nepripažįstama kaip savaiminė vertybė. Kai sąlygos yra tokios, kuomet reikalaujama besąlygiško paklusnumo ir draudžiama atsiklausti savo sielos, širdies balso. Kuomet žmogus verčiamas rinktis tarp sielos ir visuomenės, kuomet šiltus žmogiškus santykius riboja turtinė padėtis ar kastų sistema, kuomet keisti ar nematyti dalykai nekelia jokio susižavėjimo, o už smalsumą ar kūrybingumą, buvimą „kitokiu“ smerkiama, šmeižiama ar baudžiama užuot įvertinus ir atlyginus, arba atlyginama tik tada, jei šių savybių šaltinis yra „savas“ žmogus...
Kaip ten bebūtų, ar visų tų problemų šaltinis viduje ar išorėje, tam, kad atlaikyti įtampą, deramai pasipriešinti ir tiesiog išsivaduoti privalu pasižymėti tam tikromis savybėmis. Nuo neatmenamų laikų sąmoningas didvyriškumas buvo geriausia priemonė dviprasmiškai padėčiai įveikti. Turime būti ištvermingi kaip Sizifas, bebaimiai kaip kiklopas ir storaodžiai kaip Kalibanas. Reikalingi narsumas, kaitra ir grėsmingumas, kad įstengti atsispirti pagiežingai ir nepakančiai aplinkai.
Ketinant eiti savo keliu, žmogui kurio dvasiniai ar emociniai poreikiai bent šiek tiek arba gerokai skiriasi nuo visuotinai priimtų dabartinėje aplinkoje, panašiai kaip mitų herojams, privalu sugebėti rasti ir įgyti šių savybių ir reikiamu momentu pademonstruoti, kad apgintume save ir savo įsitikinimus. To išmokstama kasdieniniame gyvenime, per nuolat iškylančių situacijų praktiką.
Taip nutinka, kad skirtingi žmonės iš esmės būna nesuderinami, ir dėl to niekas nėra kaltas.
Kartais matome žmones atsiprašinėjančius vien už tai, kad vaikšto šia žeme, nedrįstančius tiesiog tarti „Ačiū, ne,“ ir išeiti. Vietoje to, klausosi kokie jie yra nevispročiai ir nenormalūs nes ėda ne šieną ir avižas ir panašiai ir taip taip toliau ir toliau.. Kam iš kailio nertis mėginant įsisprausti į nieko bendro su jumis neturinčiais rėmais?... Na, dažniausiai todėl, kad tiesiog nežinome, jog galime elgtis ir kitaip.
Kartais gali atrodyti, kad pasirinkimas tarp išorės keliamų reikalavimų ir savo sielos poreikių yra tiesiog gyvybės ir mirties klausimas. Žmogus gali jaustis ujamas ir stumdomas, niekur nerandantis sau vietos.
Atstumtiesiems tokia savijauta palyginti normali, bet nenormalu yra tiktai sėdėti ir lieti ašaras nieko daugiau nesiimant. Reikėtų keltis ir eiti ieškoti tos vietos, kur žmogus pasijustų laukiamas ir savas. Atstumtajam toks žingsnis būtinas – tiesiog esminis.
Saldumynai
Kartais siekiant palengvinti savo tremtį atliekami veiksmai kurie atneša tik tai dar didesnį išsekimą, dar labiau žaloja, niekuo iš esmės nepagerindami dabartinės būklės. Sulig kiekvienu nauju išpuoliu pelnoma sau tik žala.
Kai kas renkasi akivaizdų blogį: prastą draugiją, piktnaudžiavimą sielai ir kūnui pražūtingais dalykais (alkoholis, narkotikai, seksas ir t.t.). Iš pradžių gal tai ir iškelia į padanges, bet paskui nusviedžia dar žemiau pradinės atžymos.
Yra keletas būdų, kaip tokio klaidingo elgesio išvengti. Radus ramesnę valandėlę reikėtų tiesiog pažvelgti į savo širdies gelmes ir pripažinti ne tik gerąsias savybes, talentus ir t. t., bet ir ribotumus bei silpnybes. Sveikimo pradžia yra liautis save apgaudinėjus, kad neva lašelis saldžios mikstūros padės išsigydyti kojos lūžį. Pasakius tiesą apie savo žaizdą galime aiškiai suvokti kokių vaistų reikia. Nereikia griebtis bet ko, kas po ranka, vien tam, kad tik užpildyti susidariusią tuštumą. Geriau palaukti, kol atsiras tikrų vaistų, nuo kurių išties sustiprėsime. Kantrybė ir laikas mūsų sąjungininkai.
Kelias – rasti savus
Pamažu mokomės vengti situacijų, kuriose, net ir teisingai pasielgę, vistiek atrodytume netinkamai. Labai svarbus nuoširdumas sau, nes tik ieškodami išties to ko mums reikia mes galime tai rasti.
Svarbiausia ištverti ir laikytis – ar tai mes būtume atskirti nuo savo kūrybos, ar išstumti iš visuomenės arba religinės bendrijos, išvaryti iš šeimos, persekiojami tam tikros žmonių grupės, ar būtų suvaržyta mūsų judėjimo, minčių, jausmų laisvė, - vis vien gyvenimas tęsiasi, mes einame pirmyn ir po žiemos visuomet ateina pavasaris. Laikykitės. Dirbkit savo darbą. Jūs rasite kelią, kurio ieškote. „Bjauriojo ančiuko“ pasakos pabaigoje gulbės atpažįsta ančiuką kaip saviškį anksčiau, nei jis pats spėja tai suvokti. Ir tada, kuomet ypatinga žmogaus dvasinė esmė, susidedanti tiek iš instinktyviųjų, tiek ir iš dvasinių jo savybių, - yra palankiai priimama ir pripažįstama, tas žmogus pajunta niekad lig tol nepatirtą gyvybinių jėgų ir energijos antplūdį. Suradęs tikrąją savo dvasinę šeimą, žmogus išgyvena nepaprastą pakilimą ir priklausymo saviems jausmą. Kai po visų klajonių ir kančių pagaliau kertame gimtosios šalies sieną, tai iš pradžių dažniausiai dar kurį laiką nė nepastebime, kad žmonės jau nebežiūri kreivai, su panieka ar pasibjaurėjimu – jie susižavėję ir draugiški, arba bent jau ne priešiški.
Kartais žmogus neįstengia rasti tokios visuomenės, kuri jį įkvėptų. Tuomet paprastai nusprendžiama tiesiog tokią visuomenę susikurti. Ir tai puiku, nes kai tokia nauja bendrija atsiranda,vieną gražią dieną nežinia iš kur paslaptingai pasirodys ir kiti tokie pat ieškotojai, džiugiai tvirtindami, kad štai pagaliau surado tai, ko ieškojo.
Baimė būti „kitokiu“, būti savimi išties tiesiog blokuoja mūsų visuomenės potencialą, ją skurdina. Todėl įveikę pasipriešinimą, atradę save ir išsiskleidę asmenys tampa ne tik laimingi patys, bet ir keičia bei praturtina pasaulį, šalį, visuomenę kurioje gyvena.
Pirmas žingsnis klestinčios, turtingos, laimingos žmonių bendrijos link – tolerancija.
"Jeigu kas nors yra pasauly, dėl ko verta kovoti, tai - laisvė gyventi savo idealais, nes tik šiuo keliu eidami galime pasireikšti savo asmenybe ir išplėtoti viską, kas mumyse įdiegta; čia mes turime vienintelę galimybę savo gyvenimą padaryti turtinga pilna visuma ir pasireikšti tuo, kas mumyse yra skirtinga kitų atžvilgiu. Jeigu mes nekursime arba pragaišime šitą galimybę, mūsų gyvenimas bus daugiau ar mažiau nepasisekęs gyvenimas, nors ir įvykdytume pareigas, kurios mums uždėtos."
(Orison Swett Marden. Ką darai daryk gerai. Liktarna. 103-104 p.)
Šis rašinys tai savotiška C. P. Estes „Bėgančios su vilkais“ knygoje dėstomų minčių ir citatų santrauka, adaptacija bei interpretavimas.
Keli filmai kuriuos rekomenduoju:
"Dead Poets Society" (1989),
"Schläft ein Lied in allen Dingen" (Sleeping Songs) (2009)
"Das Experiment" (2001)
"Die Welle" (2008)
"Caótica Ana" (2007)
"Der Krieger und die Kaiserin" (The Princess and the Warrior) (2000)
"One Flew Over the Cuckoo's Nest" (1975)
"Shichinin no samurai" (Seven Samurai ) (1954)
"Stalker" (1979)
"Der Himmel über Berlin" (Wings of Desire) (1987)
"Vnuk Gagarina" (2007)
"Spring, Summer, Autumn, Winter... and Spring" (2003)
Miyamoto Musashi, garsus japonų samurajus, išpopuliarėjo dėl savo sėkmių kovose, prieš mirtį mokiniams paliko 21 savidisciplinos punktą. Pamokymų sąvadas pavadintas "Kelias eiti vienam".
KELIAS EITI VIENAM (arba savikliovos kelias)
Neatgręžk nugaros šio pasaulio keliams. Nesvajok apie fizinius malonumus. Neketink kuo nors pasikliauti. Žvelk į save lengvai; žvelk į pasaulį giliai. Neturėk godžių minčių. Nesigailėk to, kas nutiko tavo asmeniniame gyvenime. Nepavydėk kitam gėrio ar blogio. Nesisielok atsisveikinant su bet kuriuo keliu. Nesiskųsk ir nejausk kartėlio sau ir kitiems. Neturėk širdies, artėdamas prie meilės kelio. Neteik niekam pirmenybės. Nepuoselėk vilčių apie nuosavus namus. Neturėk potraukio gardžiam maistui. Nesinešiok senovinių daiktų, perduodamų iš kartos į kartą. Nepasninkauk tiek, kad galėtum nusilpti. Nemėk materialių daiktų, išskyrus ginklus. Eidamas keliu, nepavydėk mirties. Neturėk tikslo pasenęs turėti turto ar žemės. Gerbk dievus ir budas, bet nepriklausyk nuo jų. Nors atiduodi gyvybę, neatiduok savo garbės. Niekada nesitrauk iš kovos menų kelio.
Tai buvo, berods, 2001 metų birželį, važiavau namo, išvargęs, nukankintas kelių dienų lėbavimo, kuris prasidėjo kasmetiniame „Loveparade“ ir truko geras tris paras. Požeminis Berlyno metro nešė mane tolyn, namų link, bet iki tikslo dar buvo toli. Reikėjo atlikti kelis persėdimus. Vagonas maloniai sūpavo ir lipti nesinorėjo, atrodė, kad galėčiau taip važiuoti ištisą amžinybę, tačiau visgi lipti reikėjo... Tuščiais geltonų plytelių koridoriais patraukiau link paviršiaus, persėsti į antžeminę liniją. Priešakyje laukė ilga ir stati laiptelių virtinė. Atsidusau ir pradėjau kopti. Aplink nė gyvos dvasios, kilimas atrodė niekada nesibaigs. Ir štai, pagaliau paviršius, balzgana gatvės žibintų šviesa, pakėliau galvą. Pakėliau ir apstulbau, taip ir nedrįsęs toliau žengti nė žingsnio. Priešais, kiek kairiau viršuje, jau manęs laukė. Visą tą laiką, visą ta kilimą, rodos trukusį amžinybę, toji žmogysta stovėjo ir laukė paviršiuje. Ji puikiai žinojo, kad po tokio kopimo, netreniruotas žmogus, viršun užlips išsekęs, neturintis jėgų bėgti ir priešintis. Tą supratau akimirksniu, nors aplink buvo atvira erdvė, bet aš buvau spąstuose!!! Bravo!!! Prieš mane stovėjo išties įgudęs medžiotojas, o aš buvau auka. Jis/Ji stovėjo oriai, pakelta galva ir žvelgė kažkur tolin, rodos manęs čia nė nebūtų. Galva apmuturiuota juoda medžiaga it mumijos ar nindzės, akių nesimatė. Tamsi juoda skraistė pasidengusi dulkėmis, atrodė, kad žmogus ką tik voliojosi ant žemės ar išlipo iš kokio apleisto rūsio. Lyties negalėjau suprasti.. Pauzė užsitęsė, viskas sustingo, erdvė susitraukė, likau tik aš ir juodo apsiausto sąvininkas. Ko medžiotojas laukė? Nežinau.. Bet kažkokiu būdu supratau, kad tikslas yra mano kraujas ir tai gali kainuoti man gyvybę... Prabilau darkyta anglų kalba maždaug tokiais žodžiais „... prašau nežudyk manęs, aš dar toks jaunas, noriu pamatyti pasaulį, gyvenimą.. (sakiau iš širdies, atvirai ir ramiai, išties buvau kiek pagėręs) Jei tau reikia mano kraujo – imk...“ ir ištiesiau ranką į priekį... Vėliau ėmiau matyti lyg sapne, berods, kažkur iš dešinės, išniro maža, kokių 9 metų mergaitė, ilgais auksiniais garbiniuotais plaukais... Tamsa... Pabundu.. Stoviu ant laiptų, prisišliejęs prie sienos turėklų... Akimirką dairaus, mąstau kur aš, kas aš, kas čia vyksta, rodos buvau užmigęs ir sapnavau... A! Aš metro tunelyje ir laiptais kylu aukštyn, važiuoju namo, reikia persėsti... taip... taip... O! Pastebiu, jog mano dešinė ranka su dviem skylutėm, tai įkandimas, panašu, kad dantys it kokios katės... Įkąsta ir kiek truktelėta, padrėksta.. Įkandimas tarp riešo ir alkūnės, vidinėje rankos pusėje, kaip tik kur eina vena. Imu sukti filmuką savo galvoje atgal, kas čia nutiko? Vampyras?!!.. Aš buvau sutikęs vampyrą?!! Nieko sau... Be to, aiškiai atsimenu, jog buvau užlipęs į pat viršų, o dabar aš vėl atsidūriau kokius 5-10 metrų žemiau, laiptų apačioje? Keista... Kad ir kiek bandau atsiminti – galvoje tuštuma, apie tai nieko.. Išties net pralinksmėjau, čia tai bent įvykis! Sėdu į savo metro, laimingas važiuoju namo, žmonės spokso į mano ranką, į mane, o aš sėdžiu kvailai išsišiepęs, ir kiek suglumę dairosi, šnekučiuojasi... Frazių nuotrūpos skrieja pro mano ausis... „Kas jam? Ką vampyras?... Ne... negali būti.. o gal?...“
Įkandimo žymės išnyko po pusmečio. Jokių transformacijų nepatyriau. Jau praėjo daug metų, esu vis toks pat žmogus, ilčių nėra.
Dažnai tekdavo sutikti klausimą: ką daryti kai kamuoja meilės kančios? Taip, išties geras klausimas ir deja daug kam aktualus.. Ir štai į galvą atėjo viena mintis.
Jau gana seniai psichologė E.Kubler-Ross dirbdama su mirštančiais ligoniais išpuoselėjo ir pasiūlė 5 stadijų modelį, kuris padeda geriau suvokti žmogui kas su juo vyksta ir sykiu tarsi palengvinti kančias:
Nors atrodytų, kad gyvenimas yra brangiausia ką turime, bet kartais, kai įsimylime, mylimasis ar mylimoji gali atrodyti kur kas brangesni. Jei meilė abipusė, laiminga, tai nuostabu ir apie tai neturiu ką be pridurti, bet štai jeigu ne...
Sunku būtų teigti, kad meilės netektis tolygi gyvenimo netekčiai, bet kai artimas žmogus atrodo brangesnis už visą ką, tai visgi tikiu, kad čia yra daug bendrumų... Sykiu toks išgyvenimas manau yra sąlyginai saugi "repeticija" prieš pasitinkant paties gyvenimo netektį, kuri laukia mūsų visų, deja...
Taigi, Elizabeth Kubler-Ross 5 stadijas pabandžiau pritaikyti nelaimingos meilės atvejui ir štai kas gavosi: 1. „Rožinės svajonės“
Gyveni rožinėmis svajonėmis, tiki tuo, kuo norisi tikėti.
2. „Kažkas ne pagal scenarijų“
Štai jau praėjo pirma, antra, trečia, ketvirta, n-toji serija, vis lauki meilės scenos, o jos kaip nėra taip nėra. Imi manyti, kad režisierius suklydo, kažką praleido, pamiršo... "KaaAAŽKĄ STIPRIAI PAMIRŠO!!!..". Dominuoja susierzinimas, nekantrumas, pyktis...
3. "Derėjimasis"
Paauglystės laikais viena mano pažįstama gerdama vandenį darydavo lygiai 8 gurkšnius, aštuonis, nes tiek raidžių buvo jos mylimojo varde. Taip ji derėjosi su likimu ir tikėjosi pritraukti savo meilę. Kažkas atsikrato 15 kg antsvorio, kažkas - susikaupusią įtampą lieja eilėse, tapo paveikslus, kuria muziką, augina raumenis ar užkala krūvas pinigų...
Manau būtent šioje stadijoje lankomasi pas būrėjus, atliekami įvairūs ritualai ir panašūs dalykai... Stadijos trukmė turbūt tiesiogiai proporcinga ilgesio, vilties įtampai, kuriai atslūgus pereinamą į kitą etapą.
4. Suvokus neišvengiamumą ateina liūdesys, viltis virsta neviltimi... Ją gydo laikas, pokalbiai su suprantančiu žmogumi. Gal būt tai bus draugas, psichologas ar panašus nelaimėlis... Turbūt dar reiktų pridėti, kad liūdesį galima išlieti dainose, eilėse, dailėje, dienoraštyje - meno terapija žodžiu, kai kam padeda darbas...
5. Susitaikymas, ramybė, atsivėrimas naujai patirčiai...
Įvairių citatų apie nelaimingą meilę galite rasti čia.
Japonijos ambasada organizuoja renginių ciklą "Iro-Iro NIPPON" (Japonija toli Japonija arti) skirta šios šalies kultūros pristatymui ir populiarinimui. Šį sekmadienį, rugsėjo 20 d., Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyko arbatos gėrimo ceremonija, „Chanoyu”. Ceremoniją vedė arbatos ceremonijos meistrės Sodan Saito mokiniai iš grupės “Byakudan-no-kai" (Sandalmedžių grupė). Pati ceremonija, pradėta dzen meistro Rikyu, yra perduodama Omote senke mokykloje Fushin‘an iš kartos į kartą nepakitusi jau 400 metų. Arbatos gėrimo ceremonija yra bendravimas mintimis tarp šeimininko ir svečio, dalinantis puikaus arbatos skonio teikiamu malonumu. Ceremonijos metu, meistras (šeimininkas) pagamina kiekvienam svečiui arbatos atskirai. Pirma pagerbiamas svarbiausias svečias, jei jų yra keli, o vėliau ir visi kiti. Pats ritualas persmelktas dzen budistinės praktikos dvasia, todėl čia labai svarbu viskas, kiekviena detalė, buvimas čia ir dabar. Ceremonijos esmė - parodyti dėmesį ir pagrbą svečiui, dėkingumą, kad jis atėjo. Šeimininkas tai daro labai subtiliai. Pradedama nuo arbatos gaminimo ir pateikimo įrankių parinkimo. Daugumas jų turi savo atskirą, originalų vardą. Tarkime, puodelis, bus pavadintas "Draugystės medus", o koks kitas elementas "Susitikime vėl", kas sykiu vienaip ar kitaip užsimintų svečiui, kad jis laikomas geru draugu ir trokštama su juo matytis vėl ir vėl. Tinkama aplinka sukuriama parenkant gėles (ikebanos menas), su proga susijusią kaligrafiškai užrašyta poeziją ir t.t. Svečio tikslas - išreikšti dėkingumą, kad jį pakvietė, bei pagarbą šeimininkui, jo menui. Visą procesą galime vadinti savotiška meditacija ar tiesiog komunikacijos forma išreiškiančią jausmus ir mintis, parodant dėmesį per įvairius daiktus ir veiksmus. Reikia paminėti, kad ritualas griežtai standartizuotas, bet visada yra vietos ir improvizacijai. Sykiu, mano supratimu, šio meno principai gali būti taikytini ir bet kurioje kitoje kultūroje, situacijoje, srityje, kasdieniniame gyvenime, tiesiog su išmone ir subtiliai parodant pagarbą ir dėmesį sutiktam žmogui, svečiui.
Keletas renginio akimirkų užfiksuotačia. Daugiau informacijos apie ceremoniją čia. Daugiau informacijos apie "Iro-Iro NIPPON" renginius apskritai čia.
Taip pat, besidomintys Japonijos kultūra gali tapti ambasados organizuojamo "SAKURA" klubo nariais ir dalyvauti nuolat organizuojamuose renginiuose (paprastai tai įvairių japoniškų filmų peržiūra), daugiau informacijos apie tai čia.
Šį nuostabų filmuką parekomendavo "Miesto dzen" (tai puslapiukas Facebook'e, kurio jau nebėra, nes autorius uždarė projektą) Tikrai verta pamatyti :) Apie dėmesį, komplimentus, šypsenas, laimę ir meilę...
...aplinka lemia mintis, mintys lemia jausmus, jausmai lemia veiksmus, veiksmai lemia įpročius, įpročiai lemia charakterį, charakteris lemia likimą... Likimas tai mūsų visų aplinka...
Kažkada seniai, prieš gerų 10 metų, skaitinėjau įvairią literatūrą susijusią su vedomis, mantromis, induizmu bei taip vadinamu šventuoju garsmeniu AUM. Kažkur buvo minima, kad šis garsmuo (AUM) tai pagrindinė ir svarbiausioji mantra. Ją sugalvojo senovės išminčiai. Jie ilgai mąstė, galvojo, ieškojo kol pagaliau surado optimalų-idealų garsų sąskambį koks tik gali būti, kaip teigia pasakojimai...
Ilgai, eilę metų, karts nuo karto pasukdavau sau galvą ir aš dėl dviejų dalykų:
1) Kaip 3 garsai (AUM) gali būti 1 garsas, nes teigiama, kad tai 1 garsas.
2) Kokiu principu tie išminčiai atrinko, iškristalizavo, išmąstė būtent šį garsą, šią raidžių kombinaciją, kaip ir kodėl...
Ir štai, visai neseniai, prieš kelias savaites, man atrodo, kad suradau atsakymus. Tai taip paprasta, taip elementaru ir įtikinama, kad daugiau nebelieka jokių klausimų. Negaliu pasakyti, kas atėjo pirma ar mintis ir supratimas kaip visa yra ar pirma buvo staiga užėjęs beprotiškai stiprus noras pasiklausyti gigantiškų varpų gausmo per "Youtube" ir jau tada mintis ir supratimas, beet esme štai kokia...
Beklausant varpo tampa aišku: "Baauumm... Baauumm... Baauumm..."
Mantra AUM yra tiesiog garso audio chronologijos atvaizdavimas ir tiek. A- pradžia, stiprus intensyvus garsas, U - garsas plinta, M - garsas tolsta ir slopsta.
Po to prisiminiau, kad ši idėja jau man buvo atėjusi seniai ir daug kartų tik kitu kampu, o jei tiksliau - tai analizuojant garso AUM grafinį atvaizdavimą, pateikiamą tų pačių išminčių. Tiesiog tada nebuvau tikras dėl savo spėjimų, abejojau. Garso AUM simbolis, mano supratimu, tiesiog vaizduoja garso plitimo stadijas ir tiek.
Visa tai puikiai dera su mūsų dienos mokslo keliama didžiojo "BANG" hipoteze. Išeina senieji išminčiai irgi manė, kad visata atsirado po didžiojo sprogimo. Iš esmės, tai kas tas garsas? Juk jokio garso nėra, yra tik vibracija kuri ausyje virsta garsu. Tad išeitų, kad visata prasidėjo tiesiog nuo didžiojo smūgio, kuris sukėlė vibracijos bangą. Vibracijos, kuri išsiplėtė ir pasklido, tapo pirmine materija, prielaida vėlesnėms formoms, kūrinijai. Išeitų, norint kurti visatas reikia tiesiog rasti tokį galios šaltinį kuris gebėtų skleisti pakankamo stiprumo vibracijas.
Dabar lieka neatsakytas sekantis klausimas: kam senovės žmonėms reikėjo audiovizualizuoti visatos gimimą ir nykimą 100 tūkstančių kartų, ką ši archaiška NLP technologija išties gali suteikti? Naują sąmonės būseną, suvokimą, žinojimą to kas buvo užrašyta ir ant Saliamono žiedo "Viskas praeina"? Gal...
O štai jeigu pritaikyti, mano fonosemantinio eksperimento rezultatus ir mantros garsus paversti spalvomis, bei pritaikyti chromoterapijos įžvalgas išeina visai įdomūs ir sykiu dėsningi dalykai. "A" - raudona, ryški, tai kraštis, sprogimas (eksperimente šie dėsningumai yra, bet reikia naujų, platesnių, tyrimų visam tam išgryninti), "U" ir "M" melsva, šaltos spalvos, vėsta.. Išeitų, kad mantroje užkoduotas karštis, vėsimas, šaltis... Visa tai, mano supratimu, irgi argumentas, liudijantis didžiojo "BANG" teorijos naudai.
Įdomūs dalykai atsiskleidžia, gal visai verta pasigilint į visą tą egzistencinę matricą užrašyta archetipine kalba mūsų sielose?
Gal...
2009 12 10
Taigi taigi, mąstydamas apie AUM ar (OM) tarp šių formų nematau esminio skirtumo, priėjau išvadą, kad didžiausia šio garso vertė yra tame kas atvaizduojama tyloje, pauzėje tarp garso pakartojimų.. (o pagal vedas Aum susideda iš 4 dėmenų: a+u+m+tyla) nes išties kas gi yra realybė, materija ir laikas ir t.t. Ar ne nuolatinis judesys? Taaip, tad Aum grasas, imituojantis pirminį garsą, žodį kuris tapo kūnų, impulsą, vibraciją imituoja judesį kuris atgaivina visatos kinotetrą, jos iliuzinį kūną, o tikroji realybė yra tyla tarp impulsų, kai iliuzija nutyla... Teisūs visgi tie budistai, teigdami apie tą didžiąją nebūtį, tai yra apie tą būtį kuri atsiskleidžia nutilus garsui AUM, užgęsus margaspalvei kalėdų eglutei kurią vadiname realybe. Kas mirksnį pulsuojanti realybė tarp eilučių slepia kitą būtį.. Tik štai klausimas, kaip tą kitą būtį pamatyti ar tai įmanoma? Ar įmanoma ją pažinti...
2009 12 11
Rutuliodmas mintį toliau, prieinu išvadą, kad budizmas tai materijalistinė filosofija įrodinėjanti materijos nebuvimą, t. y. toji nebūtis, nematreijalumas turbūt tėra tiesiog dvasinė būtis, būtis kuriai nereikia priežasties, virpesių, judėjimo... Būtis savaime.. O dvasinė būtis tai ir yra tai kuo tiki krikščionys, musulmonai, judajizmas...
2009 12 12
Išeina, kad visata, visuma, pasaulis, realybė yra it didžiulė ryla (angl. barrel-organ, rus. шарманка) kurios diskus, diskelius ir skriemulius kažkas suka, kažkas, kas savo generuojamais virpesiais ir prikelia visą ką gyvenimui.
2009 12 15
Akivaizdu, kad jei visą ką apžvelgtume aplink, išvystume, kad egzistuoja tam tikri visumai būdingi dėsniai ir sykiu labai individualūs, beveik visa kam būdingi skirtumai. Išeitų, kad Visata - tai didelis orkestras ar galingas choras kuriame solo partiją atlieka visame kame pasireiškiantys, visam kam būdingi dėsningumai, bendri principai, kurie sykiu yra ir pagrindinė melodija, esminis leitmotyvas, o jo fone skamba individualios, daugiau ar mažiau darnios improvizacijos, ar kitaip tariant, individualūs skirtumai.
"Sinesteziniai ryšiai tarp garso ir spalvos"
(Mano bakalaurinio darbo santrauka)
„Pradžioje buvo žodis.“ (Jn 1,1)
Perfrazuojant šią Jono Evangelijos citatą kaip metaforą galima teigti, kad viskas yra informacija. Informacija nuolat keliauja, gali turėti skirtingus nešėjus – žodis, garsas, vaizdas, kūnas ir panašiai. Iš esmės viskas, kas mus supa - yra informacija.
Tokiame kontekste, evoliucija, būtų informacijos sąveika per įvairius nešėjus. O ir kas galėtų paneigti, kad saulės kvantų pulsacija nėra vis dar moderni, ypač šių dienų informacinės visuomenės kontekste, archajiško dievo kalba?
Platonas savo dialoguose rašė apie idėjų pasaulį. Jo teigimu tikrasis pasaulis yra idėjų pasaulis, o šis tėra jo atspindys. Galima sakyti, kad idėjų pasaulis tai informacija, o mums pažįstamas kasdienis pasaulis, tai knyga, kurioje toji informacija užrašyta.
Gerokai vėliau, panašias mintis aptinkame ir K. G. Jungo darbuose, jo įvestose kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokose.
Jungo kolektyvinės pasąmonės turinys tai per milijonus metų sukaupta informacija, savotiška patirties informacinė matrica, kuri įtakoja mūsų pasaulio raidą ir sykiu pati yra įtakojama pasaulio.
(K. G. Jungas,1999)
Jei a priori sutiktume su Jungo kolektyvinės pasąmonės archetipų egzistavimu, tai galėtume daryti prielaidą, kad tai jutimais sukaupta informacija apie pasaulį per milijonus metų. Tame archetipiniame sluoksnyje turėtų būt palikusi savo atspaudą reakciją į garsą, šviesą, spalvas, geometrines formas, temperatūrą kuri kartojasi nuo pasaulio sutvėrimo, todėl darau prielaidą, kad tam tikri garsai, spalvos, geometrinės formos ir t.t. galėtų sukelti stabilią reakciją mūsų psichikoje, kitaip tariant turėti tam tikrą semantinį krūvį per se iki bet kokios individualios patirties.
Kitaip tariant, jeigu tam tikri garsai, spalvos, geometriniai simboliai ir pan. turi per milijonus metų sukauptą prasminį krūvį tuomet tai ir yra archetipinė kalba.
Gal būt fonosemantikos fenomenas ir yra vienas iš tų reiškinių per kurį ir kalba su mumis pasaulio istorija.
Visa tai ir paskatino mano susidomėjimą fonosemantikos sritimi, o šis darbas skirtas vienai iš svarbesnių prielaidų, fonosemantikos fenomenams tirti – siestezijos reiškinio analizei, o jei dar konkrečiau – garso ir spalvos sinestezijai.
Taigi, kaip jau minėjau, darbo tikslas sinestezijos tarp garso ir spalvos analizė, bandymas plačiau pažvelgti į fonosemantikos sritį, atrasti galimus fonosemantinius dėsningumus.
Tiriamiesiems buvo pateikta 14 garsų. Po kiekvieno ištarto garso, tiriamieji, turėdavo išsirinkti vieną spalvą iš dešimties standartinių spalvų skalės. Tyrime dalyvavo 115 žmonių, 51 vyras ir 64 moterys. Vidutinis tiriamųjų amžius 26 metai, jauniausiam 13, o vyriausiam - 63. 79 lietuviai, 20 rusų, 11 lenkų ir 5 kitataučiai.
Rezultatų statistinė analizė atskleidė tai, kad tarp tam tikrų garsų ir su jais siejamų spalvų pasirinkimas yra statistiškai reikšmingas. Asociacija tarp garso „S“ ir geltonos spalvos, kartojosi dažniausiai, beveik 3 kart dažniau nei tai būtų pasirinkta atsitiktinai.
Metodas
Pojūtis - Vaizdinys.
Tiriamiesiems pateikiamas garsas, garsą ištaria tyrėjas, kiek ilgiau ištęsdamas nei įprasta tariant žodžius. Sykiu vizualiai pateikiama dešimties spalvų skalė, pailga stačiakampio formos kortelė, ji duodama tiriamajam į rankas. Pateiktos standartinės spalvos: geltona, žalia, raudona, mėlyna, oranžinė, ruda, violetinė, juoda, pilka, balta. Tiriamojo prašoma išsirinkti skalėje spalvą kuri, kaip jam atrodo, yra artimiausia pateiktam garsui. Kai tiriamasis pasirenka spalvą tyrėjas sako kitą garsą ir taip procedūra kartojasi. Viso pateikiama 14 garsų: „A“, „E“, „I“, „O“, „U“, „L“, „M“, „N“, „R“, „Z“, „Ž“, „S“, „Š“, „F“.
Išvardinti priebalsiai ir balsiai buvo atrenkami vadovaujantis 2 kriterijais:
1) Jie turi būti universalūs, turėti atitikmenis įvairiose kalbose.
2) Tariant garsą, jį galima ištęsti, neiškraipant jo savybių.
Šiuo metodu buvo siekiama, kad tiriamasis galėtų koduoti asociaciją ir perteikti ją ne žodžiais, o spalvomis tiesiogiai, išvengiant, kiek tai įmanoma verbalinio filtro.
Tiriamiesiams pateiktos spalvos:
Bendra rezultatų lentelė:
Statistiniam duomenų apdorojimui taikiau Chi-kvadratą.
Tiriamųjų populiacijoje, kurioje visos spalvos asociacijoje su garsu vertinamos vienodai vienai spalvai tektų 11,5 tiriamųjų, kas sudaro 10 %. Visi pasirinkimai viršijantys šią 10 % ribą praktiškai yra dažnesni nei atsitiktiniai. Apie šių skaičiavimų principus plačiau galima pasiskaityti (Čekanavičius, V., Murauskas, G., 2006, p. 199-202).
Tyrimo rezultatams įtaką galėjo daryti tai, kad garsai turėjo atitikmenis spalvų pavadinimuose, tad pilnai tikėtina, jog daugumas tiriamųjų spalvas rinkosi ne dėl garsinio simbolizmo. Dėl panašių priežasčių buvo kritikuojamas Tsuru ir Firies (1933 m.) angliškų-japoniškų antonimų eksperimentas, kai tiek angliškuose tiek japoniškuose žodžiuose fonemos buvo panašios, kas Brown (1958) nuomone galėjo įvelti paklaidas į tyrimą. Todėl, atsižvelgiant į tai, iš visų rezultatų buvo atrinkti tik tie atvejai kai grasas ir pasirinktos spalvos pavadinimas neturėjo fonetinių atitikimų, bendrumų ir sykių pasirinkto varianto atsakymų skaičius buvo didesnis nei atsitiktinis.
Tyrimo metu paaiškėjo sekantys dėsningumai tarp garso ir spalvos:
Hipotezė, kad kalboje egzistuoja dėsningumai, kai konkretus ryšiai tarp garso ir spalvos pasitvirtino.
Lyginant dviejų tiriamųjų grupes, atsakymus tarp tiriamųjų kurių gimtoji kalaba yra lietuvių (79 žmonės) ir tiriamųjų kurių kalba yra ne lietuvių (36 žmonės) statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta.
Galima pastebėti bendras tendencijas tame, kad skardūs grasai (z, s) susieti su šviesiomis spalvomis, o duslūs (š, f) su tamsiomis spalvomis. (z, s) garsai yra aukšto diapazono, o (š, f) žemo, tad visa kas ir patvirtina Ohala teiginius dėl garsinio diapazono įtakos suvokimui. ( Ohala, J. J. 1997)
Tyrimo rezultatai beveik pilnai sutampa su Jakobson, R. ir Waugh L. (1979) paskelbtais rezultatus apie kalbos garsų koreliacijas su spalvomis. A rausvumas, šiame tyrime a=raudona, pasirodė statistiškai reikšminga, šį atsakymą rinkosi 14,8% respondentų, tačiau dėl minėtų fonetinių panašumų ir rizikos įtakoti pasirinkimą, į rezultatus neįtraukta. Gelsvumas susijęs su e, šiame tyrime e=geltona rinkosi16,5%, bet kaip ir garso a atveju, dėl fonetinių panašumų ir rizikos įtakoti pasirinkimą, į rezultatus neįtraukta. Balzganumas susijęs su i , šiame tyrime nepasitvirtino, daugumai šis garsas siejosi su mėlyna spalva, ją rinkosi 17,4%, bet dėl fonetinių panašumų rezultatas taipogi atmestas. Tamsumas, kuris siejasi su o ir u, pasitvirtino ir šiame tyrime, abiem atvejais kartojosi statistiškai reikšmingas mėlynos spalvos pasirinkimas, 13,00 % ir 17,4 %.
Dar dėl garso "S".
Smalsumo dėlei, daugelio tiriamųjų, kurie garsą "S" asociavo su geltona klausiau, o su kokiu konkrečiu daiktu, objektu asocijuojasi šis garsas. Dažniausias atsakymas buvo saulė. Nežinau ar atsitiktinai, bet radau bent kelias klabas, kuriose saulės pavadinimas prasideda "s" raide. Surja, Солнце, Sun, Saulė.
Darbo išvados:
1. Fonosemantikos fenomenas egzistuoja yra plačiai paplitęs, universalus.
2. Spalvinė klausa nėra būdinga tik kaip simptomas sergantiems psichikos sutrikimais, ji silpniau išreikša, tačiau dėsningai pasireiškia daugumai normalių žmonių.
3. Spalvinės sinestezijos dėsningumus galima plačiai taikyti įvairiose masinės medijos srityse, mene, reklamoje ir panašiai, kaip praktinę priemonę, siekiant padidinti įtaigumą, išraiškingumą.
4. Fonosemantiką priskirčiau tokioms neverbalinės komunkacijos formoms kaip tarkim kūno kalba, t. y. komunikacijos forma kuri iškart gal ir nėra pastebima, bet visada esanti ir daranti poveikį, todėl labai svarbi gilesnė jos analizė.
