Tad atstumtojo, kažkur neatitinkančio vienokių ar kitokių kriterijų žmogaus, problemos paprastai būna dvigubos: viena vertus, - asmeninės, kylančios viduje, o antra vertus, - išorinės, kylančios iš visuomenės.
Kol kas panagrinėkime vidines tremties problemas. Gyvenant visuomenėje perimame vertybių, pažiūrų sistemą ir kartais, taip nutinka, kad tam tikri asmeniniai poreikiai gali skirtis nuo visuotinai priimtinų. Kai dvasioje įsišaknijusi tokia dvejopa vertybių-poreikių struktūra, žmogus yra tarsi nesunkiai išbalansuojamos svarstyklės, kartais pakanka net lengviausio argumento, piktesnio žodžio ir panašiai.. Tokia padėtis atima daug jėgų, sekina, todėl žmogus gali būti linkęs pernelyg lengvai pasiduoti, numoti į viską ranka. Prireikia nemažų pastangų tam, kad pasipriešinti, apginti save ir išsireikalauti savo teisę dirbti, mokytis – gyventi galų gale taip, kaip norisi.
Nuolatinė prievarta rinktis tarp meilės tam kas sava, artima, brangu ir baimės dėl gresiančios bausmės dėl neatitikimo nustatytoms taisyklėms priverčia išgyventi emocinį skilimą, o tai - tiesus kelias tiesiog palūžti. Jei esame prievartaujami rinktis tarp to kas mums brangu ir visuomenės, vadinasi toji visuomenė yra nepateisinamai žiauri ir buka. Visuomenė, verčianti žmones žaloti savo sielas, stengiantis atitikti tos visuomenės reikalavimus, labai rimtai serga.
Dar blogiau, kai tokią „kultūrą“ nešiojamasi savyje, paklūstama jai ir dvasioje su ja tapatinamasi.
Pačios blogiausios ir žalingiausios visuomeninės sąlygos yra ten kur siela nepripažįstama kaip savaiminė vertybė. Kai sąlygos yra tokios, kuomet reikalaujama besąlygiško paklusnumo ir draudžiama atsiklausti savo sielos, širdies balso. Kuomet žmogus verčiamas rinktis tarp sielos ir visuomenės, kuomet šiltus žmogiškus santykius riboja turtinė padėtis ar kastų sistema, kuomet keisti ar nematyti dalykai nekelia jokio susižavėjimo, o už smalsumą ar kūrybingumą, buvimą „kitokiu“ smerkiama, šmeižiama ar baudžiama užuot įvertinus ir atlyginus, arba atlyginama tik tada, jei šių savybių šaltinis yra „savas“ žmogus...
Kaip ten bebūtų, ar visų tų problemų šaltinis viduje ar išorėje, tam, kad atlaikyti įtampą, deramai pasipriešinti ir tiesiog išsivaduoti privalu pasižymėti tam tikromis savybėmis. Nuo neatmenamų laikų sąmoningas didvyriškumas buvo geriausia priemonė dviprasmiškai padėčiai įveikti. Turime būti ištvermingi kaip Sizifas, bebaimiai kaip kiklopas ir storaodžiai kaip Kalibanas. Reikalingi narsumas, kaitra ir grėsmingumas, kad įstengti atsispirti pagiežingai ir nepakančiai aplinkai.
Ketinant eiti savo keliu, žmogui kurio dvasiniai ar emociniai poreikiai bent šiek tiek arba gerokai skiriasi nuo visuotinai priimtų dabartinėje aplinkoje, panašiai kaip mitų herojams, privalu sugebėti rasti ir įgyti šių savybių ir reikiamu momentu pademonstruoti, kad apgintume save ir savo įsitikinimus. To išmokstama kasdieniniame gyvenime, per nuolat iškylančių situacijų praktiką.
Taip nutinka, kad skirtingi žmonės iš esmės būna nesuderinami, ir dėl to niekas nėra kaltas.
Kartais matome žmones atsiprašinėjančius vien už tai, kad vaikšto šia žeme, nedrįstančius tiesiog tarti „Ačiū, ne,“ ir išeiti. Vietoje to, klausosi kokie jie yra nevispročiai ir nenormalūs nes ėda ne šieną ir avižas ir panašiai ir taip taip toliau ir toliau.. Kam iš kailio nertis mėginant įsisprausti į nieko bendro su jumis neturinčiais rėmais?... Na, dažniausiai todėl, kad tiesiog nežinome, jog galime elgtis ir kitaip.
Kartais gali atrodyti, kad pasirinkimas tarp išorės keliamų reikalavimų ir savo sielos poreikių yra tiesiog gyvybės ir mirties klausimas. Žmogus gali jaustis ujamas ir stumdomas, niekur nerandantis sau vietos.
Atstumtiesiems tokia savijauta palyginti normali, bet nenormalu yra tiktai sėdėti ir lieti ašaras nieko daugiau nesiimant. Reikėtų keltis ir eiti ieškoti tos vietos, kur žmogus pasijustų laukiamas ir savas. Atstumtajam toks žingsnis būtinas – tiesiog esminis.
Saldumynai
Kartais siekiant palengvinti savo tremtį atliekami veiksmai kurie atneša tik tai dar didesnį išsekimą, dar labiau žaloja, niekuo iš esmės nepagerindami dabartinės būklės. Sulig kiekvienu nauju išpuoliu pelnoma sau tik žala.
Kai kas renkasi akivaizdų blogį: prastą draugiją, piktnaudžiavimą sielai ir kūnui pražūtingais dalykais (alkoholis, narkotikai, seksas ir t.t.). Iš pradžių gal tai ir iškelia į padanges, bet paskui nusviedžia dar žemiau pradinės atžymos.
Yra keletas būdų, kaip tokio klaidingo elgesio išvengti. Radus ramesnę valandėlę reikėtų tiesiog pažvelgti į savo širdies gelmes ir pripažinti ne tik gerąsias savybes, talentus ir t. t., bet ir ribotumus bei silpnybes. Sveikimo pradžia yra liautis save apgaudinėjus, kad neva lašelis saldžios mikstūros padės išsigydyti kojos lūžį. Pasakius tiesą apie savo žaizdą galime aiškiai suvokti kokių vaistų reikia. Nereikia griebtis bet ko, kas po ranka, vien tam, kad tik užpildyti susidariusią tuštumą. Geriau palaukti, kol atsiras tikrų vaistų, nuo kurių išties sustiprėsime. Kantrybė ir laikas mūsų sąjungininkai.
Kelias – rasti savus
Pamažu mokomės vengti situacijų, kuriose, net ir teisingai pasielgę, vistiek atrodytume netinkamai. Labai svarbus nuoširdumas sau, nes tik ieškodami išties to ko mums reikia mes galime tai rasti.
Svarbiausia ištverti ir laikytis – ar tai mes būtume atskirti nuo savo kūrybos, ar išstumti iš visuomenės arba religinės bendrijos, išvaryti iš šeimos, persekiojami tam tikros žmonių grupės, ar būtų suvaržyta mūsų judėjimo, minčių, jausmų laisvė, - vis vien gyvenimas tęsiasi, mes einame pirmyn ir po žiemos visuomet ateina pavasaris. Laikykitės. Dirbkit savo darbą. Jūs rasite kelią, kurio ieškote. „Bjauriojo ančiuko“ pasakos pabaigoje gulbės atpažįsta ančiuką kaip saviškį anksčiau, nei jis pats spėja tai suvokti. Ir tada, kuomet ypatinga žmogaus dvasinė esmė, susidedanti tiek iš instinktyviųjų, tiek ir iš dvasinių jo savybių, - yra palankiai priimama ir pripažįstama, tas žmogus pajunta niekad lig tol nepatirtą gyvybinių jėgų ir energijos antplūdį. Suradęs tikrąją savo dvasinę šeimą, žmogus išgyvena nepaprastą pakilimą ir priklausymo saviems jausmą. Kai po visų klajonių ir kančių pagaliau kertame gimtosios šalies sieną, tai iš pradžių dažniausiai dar kurį laiką nė nepastebime, kad žmonės jau nebežiūri kreivai, su panieka ar pasibjaurėjimu – jie susižavėję ir draugiški, arba bent jau ne priešiški.
Kartais žmogus neįstengia rasti tokios visuomenės, kuri jį įkvėptų. Tuomet paprastai nusprendžiama tiesiog tokią visuomenę susikurti. Ir tai puiku, nes kai tokia nauja bendrija atsiranda, vieną gražią dieną nežinia iš kur paslaptingai pasirodys ir kiti tokie pat ieškotojai, džiugiai tvirtindami, kad štai pagaliau surado tai, ko ieškojo.
Baimė būti „kitokiu“, būti savimi išties tiesiog blokuoja mūsų visuomenės potencialą, ją skurdina. Todėl įveikę pasipriešinimą, atradę save ir išsiskleidę asmenys tampa ne tik laimingi patys, bet ir keičia bei praturtina pasaulį, šalį, visuomenę kurioje gyvena.
Pirmas žingsnis klestinčios, turtingos, laimingos žmonių bendrijos link – tolerancija.
"Jeigu kas nors yra pasauly, dėl ko verta kovoti, tai - laisvė gyventi savo idealais, nes tik šiuo keliu eidami galime pasireikšti savo asmenybe ir išplėtoti viską, kas mumyse įdiegta; čia mes turime vienintelę galimybę savo gyvenimą padaryti turtinga pilna visuma ir pasireikšti tuo, kas mumyse yra skirtinga kitų atžvilgiu. Jeigu mes nekursime arba pragaišime šitą galimybę, mūsų gyvenimas bus daugiau ar mažiau nepasisekęs gyvenimas, nors ir įvykdytume pareigas, kurios mums uždėtos."
(Orison Swett Marden. Ką darai daryk gerai. Liktarna. 103-104 p.)
Šis rašinys tai savotiška C. P. Estes „Bėgančios su vilkais“ knygoje dėstomų minčių ir citatų santrauka, adaptacija bei interpretavimas.
Keli filmai kuriuos rekomenduoju:
Gal kažkam pravers šis PRIEDAS:
Miyamoto Musashi, garsus japonų samurajus, išpopuliarėjo dėl savo sėkmių kovose, prieš mirtį mokiniams paliko 21 savidisciplinos punktą. Pamokymų sąvadas pavadintas "Kelias eiti vienam".
KELIAS EITI VIENAM
(arba savikliovos kelias)
Neatgręžk nugaros šio pasaulio keliams.
Nesvajok apie fizinius malonumus.
Neketink kuo nors pasikliauti.
Žvelk į save lengvai; žvelk į pasaulį giliai.
Neturėk godžių minčių.
Nesigailėk to, kas nutiko tavo asmeniniame gyvenime.
Nepavydėk kitam gėrio ar blogio.
Nesisielok atsisveikinant su bet kuriuo keliu.
Nesiskųsk ir nejausk kartėlio sau ir kitiems.
Neturėk širdies, artėdamas prie meilės kelio.
Neteik niekam pirmenybės.
Nepuoselėk vilčių apie nuosavus namus.
Neturėk potraukio gardžiam maistui.
Nesinešiok senovinių daiktų, perduodamų iš kartos į kartą.
Nepasninkauk tiek, kad galėtum nusilpti.
Nemėk materialių daiktų, išskyrus ginklus.
Eidamas keliu, nepavydėk mirties.
Neturėk tikslo pasenęs turėti turto ar žemės.
Gerbk dievus ir budas, bet nepriklausyk nuo jų.
Nors atiduodi gyvybę, neatiduok savo garbės.
Niekada nesitrauk iš kovos menų kelio.
(Mijamoto Musaši.„Penkių žiedų knyga“. Leidykla: Obuolys. 2007, 32 p.)
