Ženklai

"Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių paskirtis - saugoti mus nuo ženklų. Ženklai nuolatos mus ištinka; gyventi reiškia būti tuo, į kurį kreipiamasi. Mes turime tik priimti, tik išgirsti tą kreipinį. Tačiau rizika mums atrodo pernelyg didelė, mums atrodo, kad toks begarsis griausmas gresia mus sunaikinti, ir mes iš kartos į katą vis tobuliname tą apsaugos mechanizmą. Visas mūsų mokslas bando mus įtikinti: "Nusiramink, viskas vyksta taip, kaip turi vykti, niekas į tave nežiūri, niekam tu nerūpi, tai tik "pasaulis", ir tu gali išgyventi jį kaip nori, ir kad ir ką tu savyje iš jo darysi, viską darai tik tu pats, iš tavęs nieko nereikalaujama, į tave nesikreipiama, viskas gerai".
Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių įpratę ilgainiui nebepastebime. Tik trumpi akimirksniai juos pralaužia ir pažadina mūsų sielos jautrumą. Ir kai tai atsitinka, ir kai mes suklūstame, ir kai klausiame savęs: "Kas gi čia ypatinga įvyko? Argi tai ne tas pat, kas man nutinka kasdien?", tada galime sau atsakyti: "Žinoma, nieko ypatinga, viskas taip pat, kaip ir kasdien, tik tiek, kad šioje kasdienybėje mūsų nebūna".
Kreipinio ženklai nėra kas nors ypatinga, kas nors, kas suardytų įprastą daiktų tvarką. Šie ženklai yra ne kas kita, kaip tik tai, kas vyksta visada, kas vyksta nuolatos, ir kreipinys čia nieko neprideda. Eterio bangos nuolat ošia, tik mūsų imtuvai paprastai būna išjungti.
Tai, kas mane ištinka, yra kreipinys, kuriuo kreipiamasi į mane. Pasaulio vyksmas kaip tai, kas mane iš-tinka; šis vyksmas yra kreipinys į mane. Tačiau kai aš jį sterilizuoju, kai iš to vyksmo išraunu kreipinio daigą, tada tampu pajėgus viską, kas mane ištinka, traktuoti kaip dalį tokio pasaulio vyksmo, kuris man yra abejingas. Rišli, sterilizuota sistema, į kurią man visa tai tereikia tik įterpti, yra titaniškas žmonijos kūrinys. Kalba irgi buvo priversta jam tarnauti."

(Martinas Buberis. Dialogo principas 2. Vilnius: Katalikų pasaulis. 2001, 60 p.)

Laimingi valandų neskaito

Turbūt daug kart girdėjote šį posakį ir tai yra visiška netiesa. Lygiai tokia, kaip iliuzija, jog turtingi pinigų neskaičiuoja, o švaistosi į kairę ir į dešinę...

Tik tie kas skaičiuoja savo laiką yra laimingi. 

Tik prasmingai panaudotos akimirkos atneša sėkmę, gyvenimo prasmės, laimės pojūtį, išsipildymą ir pilnatvę - viską, ko tik norite...
Laikas yra didžiausia materialaus pasaulio vertybė. Tik turimo laiko sąskaita mes galime kažką įgyti: naujus išgyvenimus, žinias, daiktus ir t.t. Kartais, taip nutinka, kad to laiko turime visai nedaug, bet juk būna ir kelios prasmingai nugyventos minutės, gražus žodis, poelgis ar gestas gali atpirkti gal net ir visą iššvaistytą gyvenimą.

"... pasitvirtina, kad bet koks laimės siekis klaidingas, kad kaip tik perdėtas laimės, malonumo troškimas trukdo patirti laimę ir malonumą. Kitame kontekste jau minėjome, kad iš tikrųjų žmogus siekia ne laimės, kad apskritai jis ieško ne malonumo. Žmogui svarbu ne malonumas savaime, o pagrindas malonumui. Kiek malonumas tampa intencijos turiniu, gal dar ir refleksijos objektu, tiek žmogus išleidžia iš akių pagrindą malonumui, ir atitinkamai malonumas išsprūsta."

(Frankl, Viktor Emil. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008, 208p.)

Svetimojo teisės

ilovephoto.info

Mūsų gyvenime įprasta, kad meilė ir draugiškumas laikomi neginčijama vertybe, bet taip nėra. Tiksliau taip yra tik tada, kai mes siekiame būti savi. Meilė yra vertybė, kai individas siekia būti kažko dalimi. Mylintis grupės narys bus maksimaliai jai atsidavęs ir naudingas, nesvarbu, kad ir  kas tai būtų - šeima, tauta, visuomenė, valstybė, sekta, politinė partija, golfo klubas ar akcinė bendrovė. Žmogus nuolat jungiasi į įvairias grupes, sistemas ir aukoja dalį savo laisvės nes tai abipusiškai naudinga. Kita vertus, naudinga yra tik tada, kai atiduodama adekvati proporcingiems mainams dalis, o ne viskas. Meilė kažkam 100 % yra tiesiog vergystės forma, palanki sistemai, bet ne jos nariui, individui. Žmogus turi bendrumo ir vienatvės poreikius. Čia pageidautina pusiausvyra. Kontrastinis dušas manau gerai veikia tiek fizinę tiek dvasinę mūsų sveikatą, žalingi - vienpusiai kraštutinumai. Paversdami  šimtą procentinį atsidavimą tėvynei, valstybei, šeimai ar tiesiog kitam asmeniui absoliučia vertybę ignoruojame kitą žmogiškosios prigimties pusę, mūsų teisę į autonomiją. Toks, ilgą laiką ignoruojamas poreikis, galų gale išvirsta emigracija į kitą šeimą, valstybę ar tiesiog anapilin, kas turbūt yra liūdniausia emigracijos forma...
Ginkime savas svetimojo šiam pasauliui teises, kaip ir teises būti draugu. Pripažinkime tokią teisę turint kitus, suvokime, kad viskas turi prasmę tik tiek -  kiek mainai adekvatūs.

"Tas jausmas nuolat keičiasi. Sakykim, jei tu ką myli, meilė permaininga, ji banguoja. Ji nuolat klausinėja, iškelia, išnyksta, ji neigia arba skaudina. Ir blogiausia, kad nieko negali padaryti, tai nepriklauso nuo tavo valios."

(Murakami, Haruki. Dansu dansu dansu. Vilnius: Baltos lankos. 2006, 121p.)

Žmonių tipai

Pasiremdami analogija su indų kastų sistema bei ankstesnių rašinių pasvarstymais galime teigti, kad visuomenėje dominuoja keturi žmonių tipai, pasiskirstę pagal asmenybės brandumą ir raidą. Santrauką matome lentelėje apačioje.

Socialiniai tipai

Vienas ar kitas tipas gali būti persipynęs, turėti greta esančio savybių. Pavyzdžiui, bailus-gudročius, aistringas kvailys arba proto-meilės žmogus, tai tarsi tarpinės grandys. Kiekvienas tipas kuria tam tikrą kultūrą. Pagal dominuojančią kultūrą galime nustatyti ir dominuojantį tipą visuomenėje. Dabartinėje informacinėje-kultūrinėje erdvėje yra dvi pagrindinės tendencijos:

1) Straipsniai, reportažai, įvairūs pranešimai bauginantys žmones, kas būdinga šudrų kultūrai.
2) Internetas, TV ir spauda garbstantys materialią prabangą, siūlantys pornografija, azartinius lošimus, brukantys paskatinimus kuo daugiau vartoti, švaistyti pinigus ir save pramogoms. Tvyro netikras blizgesys ir apgaulingas lengvai pasiekiamos laimės aromatas - tamsioji Vaišių kultūra.

Toks niūrus derinys laiko žmones įkalintus menko sąmoningumo būsenoje. Didžiąją visuomenės dalį sudaro kvailinami darbininkai - mulkinamas proletariatas, plebėjai ir etc. Suprantama, kad tai paranku stambiam verslui, tamsiajai politikai. Iš esmės tai metodai atskleidžiantys  degradavusią/nesusitupėjusią karių kastą, neturinčią ryšio su išmintimi, šventaisiais ar tiesiog dvasios lyderiais. Dominuoja vienadieniai tikslai, nes nėra jokios aiškios ateities vizijos. Siekiama pelno/pergalių bet kokiais  būdais. Dažnai nupjaunama šaka ant kurios sėdi.
Tai primena kažkokį durnių laivą, kuriame nėra kapitono arba jis įkalintas savo kajutėje it koks Diogenas bačkoje ir kiekvienas pats sau. Vienas sukapoja burių stiebą malkoms ir parduoda nes tai pelninga, kitas užgrobia visas maisto atsargas ir atidaro savo verslo įmonę. Laivas dreifuoja, inkaras parduotas į metalo supirkimo punktą. Niekas nežino kur plaukia ir kas juos ištiks, bet gyvenimas verda, vyksta diskusijos, rinkimai, debatai, prekyba... Girdžiu kažkas šaukia "Tu neteisus, mus buksyru tempia kitas didelis superlaineris!". Gerai, gal ir gerai, nors istorija dažniau byloja, jog visuomenės suklesti išsilaisvinusios, o ne parsidavusios į vergiją...
Teisingumo dėlei, reikia paminėti, kad ne viskas taip niūru. Nors retesni, bet pasitaiko leidiniai, reportažai  ir straipsniai profesionaliai analizuojantys sėkmingo visuomenės valdymo receptus, siekiantys atrasti ir įgyvendinti pozityvius  individo ir visuomenės raidos modelius.
Prometejiškos-Brahmanų kultūros apraiškų itin reta. Apskritai tai būtų viskas kame galime įžvelgti nuoširdų pasiaukojimą kitiems, tikrą meilę, altruizmą, humanizmą, išmintį. Dominuoja dvasinės vertybės, subtilesnis reiškinių suvokimas. Tokio tipo kultūra dažniausiai skleidžiasi per tam tikrų mąstytojų, rašytojų, poetų, menininkų kūrinius, kai kurių religinių ar visuomenės veikėjų darbuose ir panašiai.
Apibendrinus, galima būtų teigti, kad nuo žmonių kiekio, priklausančio Prometėjaus tipui tiesiogiai priklauso ir sveikas visuomenės vystymasis, gerovė, sėkmė, laimingumo indeksas, gyvenimo prasmingumo pojūtis ir t.t.

"... beveik jokio skirtumo tarp plebėjų ir aristokratų, garbinančių pinigus, žaidimus, sportą, nacionalizmą, sėkmę ir reklamą."

(Chorchė Luisas Borchesas. Smėlio knyga. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008, 379p.)

Susiję rašiniai: Visuomenė ir asmenybės raida

Klaida

Jei tai, kas yra teisinga apibrėžtume, kaip kažką, kas vyksta tiksliai pagal iš anksto apibrėžtą scenarijų, pagal taisykles, vyksta taip kaip ir turi būti, kitaip tariant be jokių klaidų, paklaidų, nukrypimų ir panašiai, bei  norėtume pavaizduoti tokį procesą grafiškai  -  manau puikiai tiktų taisyklingu apskritimu vykstantis judėjimas.

A. Idealiai taisyklingas procesas

 Tai, kas klaidinga, galime įvardinti kaip procesą, nukrypstantį nuo savo idealaus plano, trajektorijos, kurso ir pavaizduoti grafiškai, kaip mažiau ar daugiau netaisyklingą apskritimą.

B. Procesas su paklaida

Pažvelgus, antrame paveikslėlyje matome, kad išklydęs už savo įprastinių ribų procesas sykiu tarsi užgriebė naujos, iki tol nepažintos teritorijos dalį. Jei įsivaizduotume baltą foną kaip potencialų įvairių galimybių lauką, tai procesas su paklaida yra tiesiog naujai įgyvendinta dar viena galimybė, kombinacija, versija, variantas. Tokiu būdu, kas kart, su paklaida vykstantis procesas atranda vis naujas erdves, įgyvendina naujas versijas, tarsi išaugina naujas galimybių lauko sėklas. Paprasčiausiai tariant  - vyksta plėtra, augimas, turtėjimas naujais variantais.

C. Variantų gausa

Tokiu būdu, formuojamos naujos galimybių ribos, naujas idealus apskritimas.

D. Naujas idealas

Tam tikru momentu, susikaupus kritiniam variantų skaičiui, idealus apskritimas virsta sena įprastinė norma, o vėliau žemutine riba. Taip galime stebėti evoliucijos laiptelius.

E. Evoliucijos pakopos

Šis procesas gali vykti dviem kryptimis, tiek evoliucijos tiek involiucijos. Procesas visada veikiamas dviejų jėgų: išcentirinės ir įcentrinės. Šių jėgų idealus balansas gimdo idealią apskritimo trajektoriją.Tam tikra prasme, visiška pusiausvyra, tobulumas, reikštų sustojimą ir pabaigą bet kokiom naujovėm. Kita vertus, kiekvienas naujas ratas, nauja pakopa yra didesnė, tad reikalauja ir daugiau laiko vienam ciklui, štai todėl taip greit diena keičia naktį ir taip lėtai sukasi galaktikos. Dėl nuolatinio nepastovumo, aplinkinių faktorių kitimo, amžino virpesio Visiška pusiausvyra nėra įmanoma, o to ir nereikia. "Klaidos" dėka vyksta kūrimas. Kuo didesnė paklaida - tuo didesni nauji plotai aprėpiami, didesnis proveržis. Čia labai svarbu pastebėti ir tai, kad padarius klaidą turi būti adekvataus stiprumo įcentrinė jėga, noras ištaisyti padėtį, grįžti į įprastinę trajektoriją, būtent tai skatina progresą. Dominuojant pasyvumui, nesiekiant klaidų taisyti, vyksta involiucijos procesas.

Kaip sakė Konfucijus: Tik neištaisyta klaida yra klaida.
Tad, kad ir kaip būtų nelengva pradėjus naują veiklą, susidūrus su neeiline situacija ar užgriuvus netikėtiems sunkumams - vistiek verta užbaigti ką pradėjome ir padėti tašką, tokiu būdu, visada išeisime laimėtojai.

Gyvenimas

Gyvenimas - tai epitafija ant amžinybės antkapio.

"Flower power" by Banksy

Ties bekrašte tuštuma

[iš senų sąsiuvinių]
Sėdėjo Dievas vienišas ties bekrašte tuštuma ir galvojo: "O kaip gera tiems neišmanėliams, nes jie nežino ką daro. Bet gi tokius juos aš pats ir sukūriau. Nors dalis manęs gali užsimiršti ir džiaugtis savo kūriniuose. Tačiau kaip vis dėl to liūdna. Aš vienišas taškelis akloje tamsoje. Tik aš. O kam ir kaip? Kas aš?..."
P.S.
Bet niekas jam neatsakė.

2000 rugsėjis 03 d., 0 val., 05 min.

Visuomenė ir asmenybės raida

Asmenybė
Apibendrinus įvairias teorines bei praktines žinias susidėliojo išvada, kad asmenybę sudaro keturi baziniai elementai. Juos pavadinau Mokinys, Smalyžius, Mokytojas ir Prometėjas. Kitaip tariant: savisaugos instinktas, libido, ego, kolektyvinis instinktas. Preliminarią schemą matome kadais atliktame psichologiniame autoportrete. Pavadinimai yra gana sąlygiški, pačio žemėlapio kontūrai nėra visai statiški, yra tarpinės dimensijos, šviesios ir tamsios šių subasmenybių pusės, viršutiniai apatiniai aukštai, bei savybės atsirandančios sąlytije viena su kita. Kaip matome paveikslėlyje tam tikra dalis yra vienos ar kitos dalies priešingybė, opozicija, t.y. Smalyžius-Prometėjas, Mokinys-Mokytojas. Šį asmenybių žemėlapį kadais padariau eksperimentuodamas su Roberto Asadžioli metodu, daugiau apie tai rasite rašinyje apie Jungo archetipus ("Psichologinis detektyvas" skiltyje).

Asmenybės raida
Asmenybės raida vyksta pagal šį ketverybės modelį. Pirma raidos stadija yra Mokinys. Žmogus, kuriame dominuoja Mokinys arba tamsioji jo pusė Vergas/Tarnas, yra baikštus, jaučiasi nesaugus, neturi pasitikėjimo savimi. Esminis bruožas yra tai, kad nėra savarankiško mąstymo, menka savimonė. Atkutus nuo savo baimių atsiranda malonumų poreikis, žiebiasi aistra. Geidulingas žmogus yra sekanti stadija raidoje. Jei žmogus ne tik geidulingas, bet savyje išsiugdo drąsos, bei valios, stiprias ambicijas, sugeba aistras valdyti ir kreipti sau reikiama linkme - jis pasiekia Meistro būseną. Kai žmogus ima suvokti, kad be jo asmeninių tikslų ir ambicijų jam yra brangūs ir visuomenės tikslai, grupės gerovė, kitaip tariant, kai   ima busti ir dominuoti altruizmas - pasiekiama Prometėjo raidos stadija. Ji vainikuoja žmogiškąją asmenybės brandą. Aišku šis modelis gana preliminarus.
Visuomenė
Žmonės pagal savo raidos stadijas visuomenėje pasiskirsto į keturias klases. Čia labai paranki Indijos kastų sistemos analogija. Mokinys/Vergas/Tarnas priklauso šudrų klasei, Smalyžius - Vaišiams, tai darbininkai - verslininkai - gamintojai. Meistras - tai kariai-politikai arba Kšatrijai, indų kastų sistemoje. Prometėjas - tai Brahmanai arba šventikai, žyniai, orakulai, filosofai - dvasiniai lyderiai. Jeigu taip visiškai išgryninti esmę galima pasakyti, kad kiekviena klasė turi savo dominuojančią jėgą, kuri surikiuoja ir atitinkamas vertybes, tikslus, gyvenimo būdą, paprastai tariant tai: Baimė, Aistra, Drąsa, Meilė.
Svarbu pastebėti kad Indijoje priklausymas luomui  buvo nulemtas gimstant tam tikro luomo nario šeimoje. Aišku, yra tiesos, jog tam tikras savybes paveldime iš tėvų nevienodai. Vieni veržiasi į žaidimus, sportą ir pergales, kiti nuo mažų dienų linksta į altruizmą ir panašiai. Kita vertus, manau, kad raida nuo Mokinio iki Prometėjo galima visiems, vieno žmogaus gyvenimo rėmuose ir tai paliudija milijonai pavyzdžių aplinkui.
Visuomenės raida
Pamąsčius kokio tipo žmonės dominuoja vienoje ar kitoje visuomenėje galima pasakyti kokioje raidos stadijoje, o gal sveikatos būklėje yra pati visuomenė, viena ar kita žmonių grupė. Taip pat, tai gal būt leidžia suprasti, kodėl vienos ar kitos grupės klesti, o kitos ne.

Susiję rašiniai: Žmonių tipai

Gyvenimas

"Kai matau žmogaus apakimą ir skurdą, kai žvelgiu į nebylią Visatą, ir į žmogų be šviesos, paliktą sau pačiam ir tartum paklydusį tos Visatos kampelyje, nežinantį, kas jį ten padėjo, ką daryti jis yra atėjęs, kuo taps mirties valandą, nepajėgiantį nieko pažinti - mane apima išgąstis, kaip žmogų, kuris miegantis būtų nugabentas į apleistą, siaubingą salą ir atsibustų, nežinodamas, kur pateko, be priemonių iš jos pasitraukti. Todėl stebiuosi, kaip žmonės nepuola į neviltį dėl tokios varganos savo padėties. Matau šalia savęs kitų panašios prigimties asmenų. Klausiu jų, gal daugiau už mane žiną, bet jie atsako, kad ne. Tie skurdūs paklydėliai, apsidairę aplinkui ir pamatę keletą malonių daiktelių, bėga prie jų atsidavę ir prisiriša. Aš negalėjau prisirišti. Kadangi taip tikrai atrodo, jog esama kažko daugiau negu tai, ką regiu, ieškojau, ar Dievas nebus palikęs kokios nors žymės apie save."

(Blezas Paskalis. Mintys. Vilnius: Aidai. 1997, 211p.)

Žmogus mašina

Štai socialiniuose tinkluose sužvejojau šį mėgėjišką šokio įrašą, o šokis priminė dirbtinio intelekto temą ir vieną mėgiamiausiu mano anime "Ghost in the Shell: Innocence" arba Stiveno Spilbergo "Artificial Intelligence: AI", o taip pat liūdnas mintis kurios kyla, kai mąstai apie tai kas būtų... kai nebelieka ribos tarp mechanino tvėrinio ir žmogaus, juk išties abu yra mašinos.. ir tada susimąstai, koks neapsakomai liūdnas turėtų būti žmonių kūrėjas, jei toks būtų... Juk įdėti kažkam širdį, sąmonę, tai sykiu ir apspręsti kančiai... O įvertinti kančią ir ją kažkam įdiegti gali tik gerai tą kančią pažinęs, galvoju... o suvokti, kad kitas kenčia dėl tavęs, kad tavo kūrinys, tavo Pinokio kenčia ir turi savimonę, suvokimą apie savo laikinumą ir etc... išties nelengva.. Bet matomai tėtės Karlo vienatvė yra dar sunkesnė... ir būtent tai suteikia jam teisę kurti į save panašius, jo skausmas... suteikia jam teisę...

Raktažodžiai: žmogus mašina, kūrėjas, dirbtinis intelektas, Dievas, vienatvė, liūdesys, kančia, būtis