Būties variklis

Prieš tai, Kompensacinės matricos skyriuje aptariau, kaip veikia kompensaciniai dėsniai. Galima būtų teigti, kad visiška proporcija tarp Laimės ir Kančios gyvenime nėra įmanoma, todėl nuolat, vienu ar kitu atveju, kaupiasi neišnaudotas Kančios ar Laimės potencialo likutis perduodamas toliau. Iš esmės, Kompensacinėje matricoje dalyvauja visa kas aplink. Mes stebime nuolatinį judėjimą pirmyn arba atgal, vyksta Evoliucija arba Involiucija.

Galima teigti, kad šios dvi jėgos yra nuolat greta ir tarsi neišsenkantis energijos šaltinis, savo priešybių dėka priverčia suktis būties variklį.

Kaip elektrotechnikoje teigiama ir neigiama srovės leidžia degti lemputei.

Praktiškai, kiekviena gyva būtybė yra tokia lemputė, deganti šių potencialų dėka, o šie du potencialai gal ir yra Rytuose taip vadinama energija Ki arba tiesiog gyvybės jėga.

Metaforiškai, galima būtų pasakyti, jog tam, kad egzistuotų Dangus reikalingas ir Pragaras, ir atvirkščiai...
O, jie, matomai, reikalingi tam kad egzistuotų ši realybė, bei pats žmogus.

Kompensacinė matrica

Analizuojant prieš tai pateiktas Žmogiškos Būties aksiomas gali kilti natūralus klausimas, o kas gi su tuo kančios likučiu kuris nėra kompensuojamas proporcingu jam laimės dydžiu? Iš to plaukia sekantis dėsnis:

• Nekompensuota asmeninės Kančios potencialų suma yra kompensuojama kaip grupės Laimės potencialas, nekompensuotas grupės Kančios potencialo likutis kompensuojamas tautos, visuomenės ar žmonijos lygmenije, nekompensuotas žmonijos Kančios potencialo likutis kompensuojamas planetos lygmenyje ir t.t.
  
• Ir atvirkščiai, asmeninės Laimės potencialo likutis nekompensuotas Kančia kompensuojamas grupės lygmenyje, t. y. už jį sumoka kiti grupės nariai savo Kančia. Nekompensuotas grupės Laimės potencialo likutis kompensuojamas tautos, visuomenės, žmonijos, planetos ir t.t. lygmenyse.

Kitaip tariant, asmenys su nekompensuotu Kančios potencialo likučiu yra tarsi baterijos, energetiniai elementai, kaip kino juostoje "Matrix" maitinantys visuomenę, žmoniją, planetą ir t.t. bei atvirkščiai, asmenys su nekompensuotu Laimės potencialo likučiu, sudaro grupinį Laimės potencialo likutį kurį kompensuoja savo Kančia grupė, tauta, žmonija, civilizacija, planeta ar kažkas, aukštesniuose lygmenyse...
Bendrai tariant, manau mūsų vartotojiška civilizacija generuoja gan didelį nekompensuotą Laimės potencialo likutį kuris turi būti kompensuojamas planetos sistemos lygmenyje, atsirandančiu jam adekvačiu kančios potencialu. Iš čia kyla ir kataklizmai, nelaimės, katastrofos, ekologinės problemos...

Sprendimas: palaikyti optimalų asmeninį Kančios bei Laimės balansą, kiek tai įmanoma. Kitaip tariant - stengtis gyventi harmonijoje su savimi bei aplinka, "Kaip danguje taip ir žemėje..." bei atvirkščiai, sena tiesa...

Pratęsimas: Būties  variklis

Žmogiškos Būties aksiomos

• Aistros potencialas tiesiogiai proporcingas Kančios arba Laimės potencialui.
  
• Kančios potencialas tiesiogiai proporcingas Intelekto potencialui.
  
• Laimės potencialas atvirkščiai proporcingas Intelekto potencialui.
• Adekvačiai proporcingų Laimės ir Kančios potencialų suma tiesiogiai proporcinga Išminties potencialo dydžiui.

Pratęsimas: Kompensacinė matrica

Vidinė stiprybė

Vidinės stiprybės receptas pagal Dalai Lamą XIV
Šiais laikas dažnai išgirstu koks sunkus gyvenimas, kokie žmonės yra pavargę, kaip viskas užkniso ir kad nėra tiesiog jėgų ar kantrybės toliau visa tai kęsti. Pateikiu savotišką stiprybės receptą, kaip kelių citatų santrauką iš Dalai Lamos XIV knygos "Užuojautos galia", gal kam tiks ir patiks...

"Jei jaučiatės užguitas ir esate nepatenkintas savo dabartiniu gyvenimu, vis vien pasistenkite rasti jame šviesiąją pusę, o savyje jėgų. Tai jau pusė sėkmės. Mumyse slypinčios žmogiškosios galimybės didelės ir gali nugalėti kasdienybės kliūtis."
(Dalai Lama XIV. Užuojautos galia. Vilnius: Dharma. 2001, 37p.)

"Esu įsitikinęs, kad juo stipresnis jūsų altruizmas visų gyvų būtybių atžvilgiu, juo esate drąsesnis. O turėdami daug drąsos, jūs nesuklupsite prieš negandas ir neprarasite vilties. Taigi užuojauta taip pat yra ir vidinės stiprybės šaltinis. Vidinė stiprybė padeda išsiugdyti tvirtą ryžtą, o tvirtu ryžtu galima įveikti bet kokias kliūtis."
(Dalai Lama XIV. Užuojautos galia. Vilnius: Dharma. 2001, 53p.)

"Pasak budizmo, tikra atjauta [užuojauta, altruizmas] yra pagrįsta giliu supratimu ir pripažinimu, kad kiti žmonės, taip pat kaip mes patys, nori laimės ir turi teisę įveikti kančią. Štai tada atsiranda ypatingas rūpestis kitais, nepaisant asmeninės gerovės. Tai yra atjauta."
(Dalai Lama XIV. Užuojautos galia. Vilnius: Dharma. 2001, 46p.)

Pagalvės metodas
Kitaip tariant, atleisti ir atjausti yra lengviau suprantant kito žmogaus elgesio motyvus. Akivaizdu, kad savo giliausioj esmėj pas mus visus jie daug maž tie patys: siekti laimės ir vengti kančios. Būtent pyktis, vidiniai (minčių, jausmų ) bei išoriniai konfliktai, nebrandus jų sprendimas, ribotas požiūris mus ir sekina. Čia prisimenu iš bendravimo psichologijos kurso "Pagalvės metodą" kuris darniai papildo Dalai Lamos receptą ir tiesiog padeda spręsti konfliktus.

Pirma: ieškome kiek galima stipresnių mūsų pozicijos argumentų/oponento klaidų. Antra: persijungiam į priešingą poziciją ir sąžiningai ieškome oponento stipriųjų pusių, savo klaidų.Trečia: randame argumentų kodėl ginče gali pasirodyti abi pusės teisios/neteisios. Ketvirta: atsakome kodėl nesutarimas gali būti ir ne toks jau svarbus. Penkta: suvokiam, kad yra teisybės visose 4 pozicijose. Visa tai leidžia pamatyti aiškiau padėti, rasti optimalius sprendimus, mažina emocinę įtampą.

Traktatas apie gyvenimo partnerystę

[Truputi juokais, truputi rimtai]
Pasirenkant gyvenimo partnerius paprastai įvertinami trys dalykai:

• Simpatija (aistra, įsimylėjimas)
  
• Empatija (draugiškumas, abipusis supratimas, žmogiškumas)
  
• Tikslai (vertybės)
  

Pagal svarbą, įvairiose kultūrose, visuomenėse, grupėse šie trys dalykai vertinami skirtingai. Pavyzdys, Rytuose, Indijoje, kur svarbi kastų sistema, pirmoje vietoje yra vertybės, kurias apibrėžia priklausomybė vienai ar kitai kastai, o Vakarų tradicijos visuomenėse dažniausiai svarbesnis faktorius yra simpatija.

Gyvenimo partnerystė pagal sudėtį gali būti:

• Sologaminė (pats sau partneris)
• Pora (ryškiausias pavyzdys tradicinė šeima)
• Trijulė
• Kvartetas
• Kita (1+x)

Pagal lytinę orientaciją partnerystė gali būti:

• Heteroseksuali
• Homoseksuali
• Aseksuali
• Mišri
• Kita (neįsivaizduoju kokia, bet partnerystė su ateiviu tarkime)

Partnerystės sutartis:

• Įteisinta juridiškai.
• Įteisinta kitais būdais (vienos ar kitos religijos tradicijoje ir pan.)
• Susitarimas be tarpininkų (anonimiškas, asmeniškas, privatus, viešai nežinomas, nepripažintas ir pan.)

Žmonės turintys skirtingas vertybes, greičiausiai turės ir skirtingus tikslus gyvenime. Dažniausiai  tai bus skirtingų visuomenės grupių, sluoksnių, rasių, religijų atstovai, dėl to vienas kitą jiems suprasti yra sunkiau, grynai techniškai, dėl to empatija ir draugiškumas rasis lėčiau ar bus ne toks didelis.

Jei partnerius jungs tik simpatija, tada yra gan didelė netvirtos sąjungos tikimybė, ilgalaikėje perspektyvoje. Pirma. Todėl, kad aistros prigimtis nepastovi, nenuspėjama. Antra - partneriai turėdami skirtingus gyvenimo tikslus ims vieni kitiems trukdyti, gims interesų konfliktai, konflikto emocijos įtakos simpatijoje atsiradusias emocijas ir jausmus, erdvėje kaupsis nuodai ir etc.

Įvairios sąjungos bus tuo tvirtesnės, kuo partneriai bus abipusiškai viens kitam naudingesni įgyvendinant savo tikslus, realizuojant vertybes. Tai ypač akivaizdu, jei kūriniai turi bendraautorystės bruožą, tarkim bendri vaikai, bendra kūryba, bendras verslas, bendra kova už pasaulinį vegetarizmą ir t.t.

Populiariausia mūsų dienų klaida, kai būsimi partneriai, pavilioti aistros, pradeda atsitiktinai vaikus ir tuo pagrindu sukuria sąjungą. Aistra praeina, vaikai nebuvo tikslas, sąjunga tampa našta ir dėl to dažniausiai subyra, kas gan skausmingai paliečia visus.

Kiekvienam žmogui simpatija, empatija ir vertybės turi nevienodą svarbą, tad sėkmės receptas nustatyti, kiek individo kodas sutampa su potencialaus partnerio ir rasti idealiai atitinkančią širdelės pusę.

Žmogui su labai originaliais gyvenimo tikslais (genijai, mistikai, šventieji - keistuoliai) dažniausiai tinka sologaminė partnerystė. Taip pat tai tinka žmonėms apie kuriuos sakome "... susituokę su savo verslu [pašaukimu ar tiesiog darbu] ..." ir panašiai.

Susiję rašiniai: Pavydas, Sentimentai, Apie nelaimingą meilę

Dora

Dora, doras elgesys gali būti dviejų tipų. Pirmas, kai tai reikalauja valios pastangų, kantrybės, neteikia jokio malonumo, kitaip tariant – dorai elgtis yra kančia. Antras - kai gera daryti gera. Paprastai amoralūs, nedori, nuodėmingi poelgiai pasirenkami tada, kai elgtis dorai tampa per nelyg sunku, tai neteikia malonumo, o elgtis nedorai yra lengviau ir maloniau.

Apibendrindami galime teigti, kad nedorų poelgių priežastis yra kančia ir žmonės nusižengia dėl silpnumo, kai nesugeba pakelti kančios.

Kaip teigia A. Maceina, kančia gali būti nepakeliama dėl dviejų priežaščių: dėl ribotos galios kentėti (silpna sveikata, valia, kantrybė) ir dėl kančios beprasmiškumo.

A. Schopenhauer'is  gan taikliai pastebi, kad "... likimo mums primesta kančia nėra tokia skausminga kaip toji, kurią suteikia svetima valia...". Taip pat, yra akivaizdu, kad skaudinami svetimos valios teisėtai (tarkim, kai mus baudžia už kažkokius realius ypač sąmoningus prasižengimus), daug mažiau maištaujame, nei tadai, kai esam baudžiami/skaudinami nekaltai, tarsi beprasmiškai. Tam tikra prasme, kad ir nenoriai, bet „atpirkę“ kančiomis kažkokius nusižengimus, paprastai po to lengviau atsidūstame, o dėl beprasmės kančios, kad ir trumputės, galime dar ilgai dūsauti, priekaištauti ir dejuoti.

Lygindami pajėgumo ir prasmės svarbą kenčiant pamatysime, kad svarbiau yra prasmė, tai liudija, kad ir toks faktas, jog gyvenime pilna savižudybės pavyzdžių kai pasiaukojama dėl kitų kare, sunkiame darbe, gelbstint iš gaisro, skęstant ir t.t.

Beprasmė kančia gali būti dėl mūsų sąmoningumo, apsišvietimo stokos arba dėl to, kad ji išties yra beprasmė. Kita vertus, kas nėra prasminga, vertinga atskiram individui, gali būti prasminga vertinga jo šeimai, giminei artimai jam grupei ir t.t. Tad prasmę, manyčiau, nulemia prigimtis ir vertybės.

Išeina, kad jei žmogus elgiasi nedorai, tai laužoma taisyklė išties yra jam beprasmė arba mažai prasminga. Išeitų etikos ir moralės trūkumas tėra švietimo, susipratimo trūkumas.

Sąmoningai elgiantis nedorai mus ima kamuoti sąžinės priekaištai. Jei kaltę atitaisome, atperkame, išpažįstame nusižengimus ir gailimės pasipasakodami draugui, kunigui ar psichologui įtampa atslūgsta ir tapę kiek brandesni įgauname naujų jėgų, įkvėpimo ir galimybę viska pradėti nuo švaraus lapo. Jei to neįvyksta, nusižengimai tęsiasi, įtampa kaupiasi ir didėja. Vėliau ar anksčiau, paprastai, tai ardančiai atsiliepia žmogaus dvasinei ir fizinei sveikatai, gali kilti depresija, įvairūs onkologiniai susirgimai ir t.t.

Žodžiu, manau yra labai svarbu suprasti etikos ir moralės dėsnius, sąmonigai ir aiškiai, kad išvengtume tokių situacijų, kai taisyklių laikytis yra aukščiau mūsų jėgų ir kurias nuolat pažeidinėdami jaučiamės kalti bei imame degraduoti fizinės sveikatos ar psichologine prasme.

Juk išties visada yra gera daryti gera, net jei tai ir yra sunku. Geri dalykai fizines, psichologines ar dvasines  kančias visada kompensuoja, moraliniu pasitenkinimu, paties doro elgesio suvokimu, išgyvenimu, o jei taip nėra – tai nėra tikrasis gėris. Būkite sąmoningi, budrūs ir sveiki. Būkite laimingi, juk gera daryti gera :)

Dėl senatvės pensijos

Manau pradžioje reiktų suvienodinti vyrų ir moterų išėjimo į pensiją laiką. Taip pat, būtų logiška taikyti išimtį moterims ir vyrams kurie susilaukė ar augino vaikus (su kiek didesniu palengvinimu moterims už gimdymo kančias), nes jie "dirbo" savotiškai dviem etatais. Dirbo ir sykiu augino naujus visuomenės narius, mokesčių mokėtojus, darbo resursą. Reiktų taikyti taisyklę - kuo daugiau vaikų (kaitaliojant koeficientą priklausomai nuo to kiek iš jų yra reguliariai mokantys mokesčius Lietuvai) tuo anksčiau į pensiją. Dirbančių vaikų kiekis galėtų kažkiek įtakoti ir tėvų pensijos dydį. Tai leistų pastiprinti valstybę ir sykiu kažkiek skatintų gimstamumą, o kaip tai svarbu manau nė neverta aiškinti.

Velnias

"Kažkas kažkada, prieš amžius, lėmė man būti "neigėju", nors aš niekuomet negalėjau suprasti, kam to reikia. O juk aš esu tikrai geraširdis ir visai nesugebu neigti. Ne, eik tu neigti, be neigimo, girdi, nebus jokios kritikos, o ko gi vertas žurnalas, kuriame nėra "kritikos skyriaus"? Be kritikos bus viena "hosana". Bet gyvenimui nepakanka tiktai "hosanos", reikia, kad ta "hosana" pereitų per abejonių žaizdrą, na, ir taip toliau, ir panašiai. Beje, aš į visa tai nesikišu, ne aš sukūriau, ne aš ir atsakau. Na, ir pasirinko atpirkimo ožį, privertė rašyti kritikos skyriuje, ir pasidarė gyvenimas. Mes šitą komediją suprantame: aš, pavyzdžiui, atvirai ir tiesiai reikalauju, kad mane imtų ir sunaikintų. Ne, sako, gyvenk, nes be tavęs nieko nebus. Jei žemėje būtų viskas protinga, nieko ir neįvyktų. Be tavęs nebus jokių įvykių, o reikia, kad būtų įvykių. Štai ir tarnauju sukandęs dantis, kad būtų įvykių, ir kuriu neprotingus dalykus pagal įsakymą. Žmonės, kad ir neprotingi neabejotinai, žiūri į visą šitą komediją kaip į kažką rimta. Čia ir yra jų tragedija. Na, ir kenčia, žinoma, bet... vis dėlto gyvena, gyvena realiai, ne fantastiškai; nes kentėjimas ir yra gyvenimas. Be kentėjimo koks gi būtų malonumas? Viskas pavirstų nepaliaujamomis pamaldomis: šventa tai šventa, bet nuobodoka. Na, o aš? Aš kenčiu, bet vis dėlto negyvenu. Aš esu iksas neapibrėžtoje lygtyje. Aš esu kažkoks gyvenimo vaiduoklis, pametęs ir pradžią, ir galą, ir net pagaliau pats pamiršau savo vardą. Tu juokiesi... atiduočiau visą savo nežemišką gyvenimą, visus savo laipsnius ir garbės ženklus tik už tai, kad galėčiau įsikūnyti į septynpūdę pirklienę ir dievo garbei žvakes deginti."
(Fiodoras Dostojevskis. Broliai Karamazovai, 2 tomas. Vilnius: Vaga. 1986, 330- 331 p.)


[Ištrauka iš Arūno Žebriūno filmo „Velnio nuotaka" (1973 m.), Pinčiuko daina...]


p.s.
"Priežastyje nėra evoliucijos, niekas niekada nekinta, viskas amžina. Priežastis yra Būties Tiesa ... Materijos planuose viskas išskleista. Tai dalinė Būties Tiesa, kuri tobulėja laipsniškai virsdama iš senos Būties Tiesos nauja Būties Netiesa, kas vadinama griovimu, ir laipsniškai virsdama iš naujos Būties Netiesos nauja Būties Tiesa, kas yra vadinama kūrimu. Priežastyje nėra nei kūrimo, nei gimimo, nei mirties. Viskas egzistuoja amžinai, ir vienintelis pokytis - nuo tipo prie tipo, nuo vieno užbaigimo prie kito. Todėl tai žinoti - vadinasi, būti sąmoningam daikto atžvilgiu vienoje iš šių trijų būsenų arba visose trijose būsenose vienu metu."

(Šri Aurobindo. Dievo valanda. Kaunas: Kalendorius. 2005, 77p.)

"Zeitgeist III: Judame Pirmyn" recenzija

Apskritai filmas patiko, kaip ir du ankstesni jo pirmtakai. Apibendrinus - teigiama, jog didžiausia blogybė yra bankinė ar tiesiog finansų sistema, kur pinigai, tarkim, kaip kad kazino žetonai, tarnaujantys prekių mainams palengvinti, patys tapo preke ir tai viską iškreipia, gadina. Tai leidžia parazituoti Waal street'o rykliams ir generuoja finansinį deficitą kurio niekas niekada neįstengs padengti. Didžiausia blogybė skolinimas imant palūkanas. Peter Joseph šiame savo filme teigia, kad visur ieškojęs atsakymų, kokia turėtų būti tobula santvarką, skaitęs net Bibliją ir niekur nieko neradęs, jokių užuominų. Štai čia yra didelis nesusipratimas. Būtent Senajame Testamente (ST) labai aiškiai įspėjama, kad skolinti imant palūkanas yra didelė blogybė, paprasčiau tariant - tai tiesiog vagystė. Apie tai kalbama bent keliose vietose, štai viena jų:

"Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini.
(BIBLIJA. Senasis Testamentas. Pakartoto Įstatymo knyga, 23:20)

Nenoriu čia propaguoti religinių vertybių, o į ST ar Bibliją, Koraną, Vedas ir kitus raštus žvelgiu kaip į žmonijos kultūrinį paveldą, gyvenimiškos išminties, bei patirties ar tiesiog žmogiškos veiklos ir minties liudijimus. Be to, tame pačiame ST minima ir eilė kitų prevencinių priemonių, kaip apsaugoti žmones nuo finansinių sukrėtimų. Tarkim, kad jokia žemė niekada negali būti parduota už skolas galutinai, prasiskolinęs žmogus ją tarsi išnuomoja kreditoriui, tam tikram laikui, ne daugiau kaip 50 metų ir jei ne jis tai jo vaikai ar giminės tą žemę vėl atgauna, o šiaip įvairios skolos anuliuojamos apskritai kas 5 ar 7 metai.
Režisierius, filmo pabaigoje, reziumuodamas visą savo 2 valandų trukmės pranešimą pasauliui agituoja tiesiog išmesti banknotus lauk. Mano supratimu tai nėra būtina. Esmė paprasta, reikia ištaisyti finansinės sistemos ydas. Tik kažką gamindamas, augindamas, kurdamas žmogus turi teisę tai iškeisti į kitas paslaugas ar prekes. Turtėti galėtų tik savo nuopelnais realią naudą  visuomenei teikiantys asmenys gaudami adekvačią asmeninę grąžą už indėlį į gerovę. Spekuliavimas pinigais ar pelno gavimas kaip antkainio kuris lieka atėmus kaštus (sąnaudas) turi būti uždraustas, nes būtent šios ydingos gudrybės leidžia parazituoti apsukriesiems. Panaikinus visas šias finansinės sitemos klaidas ir atstačius teisingus mainus (Ekonomika) sumažėtų bendras darbo krūvis, dingtų krizės ir monetarinė sistema funkcionuotų puikiai, nereiktų atsisakyti pinigų, kaip mūsų buities administravimo priemonės.
Pavyzdžiui, B. F. Skinner'is, savo romane "Antrasis Voldenas", dar 1948 m., sukuria tokios visuomenės modelį. Ten darbo diena trunka 4 valandas ir to pilnai pakanka, nes apskaitos priemone (pinigais/kreditais) nėra piktnaudžiaujama, spekuliuojama. Yra ir alternatyvių, sėkmingų visuomenės modelių be pinigų, kad ir tie patys Izraelio kibucai. Panašu, kad visa tai išsprūdo filmo autoriui iš akiračio. Idėjos geros, bet ne naujos ir gal kiek per radikalios... Lomat ne stroit, kaip sako rusų liaudies išmintis.

Didžiausia iliuzija, kuri labai taikliai demaskuojama filme, tai yra tikėti tuo, kad laisvojoje rinkoje paklausa ir pasiūla, adekvatūs mainai vyksta tarsi savaime puikiai. Tai visiška nesąmonė, būtent čia yra spraga kuri leidžia grupelei apsukrių aferistų pavergti stambų kapitalą ir milijardinę darbo jėgą, apvogti tautas, nuskurdinti materialiai ir dvasiškai ištisus amžius žmonijos egzistencijos, vardan kažkokios banalios asmeninės prabangos.
Visa tai man primena laukinį kepantį mėsą bibliotekoje.


Gal kažkiek susiję rašiniai: Gerovės visuomenė, Ekonomika, Obuolių teorija, Idealios visuomenės paieškos, Baudos ir Biheviorizmas, Lietuvos ateitis

Laimė - Laisvė

"Vergas yra tasai, kurs p a t s  atsisako savo laisvės, savo teisių, savęs paties. P r i e v a r t a  p a v e r g t i  ž m o g a u s  n e g a l i m a. Prievartinis pavergimas yra tik viršinis pajungimas kuriai nors fizinei būtinybei, bet ne vidinis žmogaus paneigimas. Priverstas iš viršaus, žmogus dažniausiai yra pats laisviausias savo vuduje, nes tokiu atveju jis kaip tik šitą prievartą neigia ir savo laisvę pabrėžia, nors ir kliudomas ją apreikšti iš viršaus. Kalinys niekados nėra vergas. Vergu žmogus virsta tada, kai jis pats savo viduje išsižada savęs, savo apsisprendimo ir nusilenkia kitam k a i p  k i t a m, nepadarydamas jo reikalavimų savais, pergyvendamas juos k a i p  s v e t i m u s  ir vis dėlto jiems nusilenkdamas bei paklusdamas. Vergiškumas yra vidinio savęs paneigimo žymė. Kaip žmogus-maištininkas atsistoja priešais jį slegiančius pradus ir j u o s  paneigia, taip žmogus-vergas atsistoja priešais save ir s a v e  paneigia. Vergas taip pat yra maištininkas, tačiau ne prieš pasaulį, bet prieš patį save; ne prieš prievartą, bet prieš laisvę.
Ko tada siekia žmogus-vergas, paneigdamas savo laisvę? Laisvės išsižadėjimas juk turi būti kuo nors atlygintas. Vietoje laisvės juk turi žmogus ką nors pastatyti. Koks tad pagrindinis noras veda žmogų-vergą tolyn nuo jo laisvės?
Į šitą klausimą Dostojevskis atsako inkvizitoriaus paklausimu Kristui: "Ar gali maištininkai būti laimingai?" Kitaip sakant, ar laisvė gali būti suderinama su laime? Ar gali būti žmogus laimingas ir sykiu laisvas? Atsakymas Didžiojo Inkvizitoriaus legendoje yra aiškiai neigiamas. Apie jį mes kalbėsime plačiau kitame skyrelyje. Šiuo tarpu norime pabrėžti tik patį faktą, kad ž m o g u s  - v e r g a s  a t s i s a k o s a v o  l a i s v ė s  l a i m ė s  d ė l i a i. Laimė yra tasai pagrindinis noras, kuris stumia vergą paneigti savo laisvę. Maištininkas trokšta būti laisvas. Vergas trokšta būti laimingas. Maištininkas laimę aukoja dėl laisvės. Jis gali būti greičiau nelaimingas savo laisvėje, negu nelaisvas savo laimėje. Tuo tarpu vergas elgiasi priešingai. Jis sutinka būti greičiau nelaisvas savo laimėje, negu nelaimingas savo laisvėje. Nelaisvė yra nepakeliama maištininkui, nelaimė - vergui. Laimė yra tasai pradas, kuris vergo gyvenime užima laisvės vietą. Tai yra nepaprastai gili žmogiškosios prigimties tragedija, nes laimės siekia kiekvienas žmogus. Laimė yra pagrindinis žmogiškosios būties apsprendimas. Tikras ir pilnutinis žmogiškasis buvimas yra l a i m i n g a s buvimas. Ir vis dėlto, negalėdamas laimės pasiekti, būdamas laisvas, žmogus nekartą paneigia savo laisvę, kad tik atidarytų duris savo laimei, nors laisvė yra toks pat esminis žmogiškosios prigimties apsprendimas, kaip ir laimė. Vergiškumo bruožas žmogui nėra atsitiktinis. Jis glūdi giliausioje jo prigimtyje ir kyla iš jo noro būti laimingu. Laimė stumia žmogų eiti tam tikru keliu, o labai dažnai pasirodo, kad šitas kelias yra v e r g o kelias, vadinasi kelias į nelaisvę. Tada, kai žmoguje vyrauja maištininkiškas pradas, jis pasuka iš šito kelio, grįžta atgal į laisvę, išsižadėdamas laimės arba bent ją stipriai susiaurindamas. Tačiau tada, kai žmogų apvaldo vergiškasis pradas, jis eina šituo keliu tolyn, vis labiau pasinerdamas į laimę, bet vis labiau išsižadėdamas laisvės. Laimės kelias pasirodo esąs šioje žemiškoje tikrovėje vergų kelias."

(Antanas Maceina. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 105-107 p.)

p.s.
Laimės ir laisvės dichotomija, it du pagrindiniai guoliai, antipodai, sukantys žmogaus būties ašį psichoanalitinėje Z. Freudo teorijoje galėtų atitikti libido ir mortido dichotomiją arba tiesiog amžiną daosistinį In/Jan dualybės šokį..